Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
#SIGNATARŲDNR

Niekur nerodyti kadrai: kaip 1962 metais palaidotas signataras Mykolas Biržiška

 
2018 07 13 17:09
Mykolas Biržiška Los Andžele
Mykolas Biržiška Los Andžele Šeimos archyvo nuotrauka

„Mano mama Ona buvo pats jautriausias žmogus giminėje. Ji įsibaimino, kad šeima gali būti likviduota. Tačiau kiti ją laikė pamišusia ir uždarė į sanatoriją“, – neįtikėtiną savo šeimos epą tęsė jauniausia signataro Mykolo Biržiškos anūkė Danutė Barauskaitė-Mažeikienė.

Sulaukusi septynerių Danutė pradėjo lankyti Los Andželo kolegiją. Išmoko kalbėti keturiomis kalbomis, įgijo vaidybos, muzikos, kompozicijos pradmenų. Kai M. Biržiška mirė, Danutė baigė vienuoliktus metus. „Senelis man buvo pavyzdys“, – sakė ji.

Visi Onos ir Kazio Barauskų vaikai – Venta, Vytautas ir Danutė – šešiolikos baigė gimnaziją. Venta gana anksti sukūrė savo šeimą, susilaukė sūnaus Vinco ir su vyru apsigyveno San Diege.

Baigusi kolegiją D. Barauskaitė atsidūrė Bobo Bakerio marionečių teatre. Dirbo šviesų dailininke, režisieriaus asistente. Norėjusi studijuoti vaidybą arba muziką, bet tuo metu prasidėjo Vietnamo karas ir Kalifornijos universitete Los Andžele pritrūko vietų.

Rusams kirto į akį

„Tada sutikau Antaną, savo sielos žmogų. Jam taip pat rūpėjo Lietuvos laisvės reikalai. Iki tol dešimt metų draugavau su vienu lenku, varydama į neviltį mamą ir tetą Marilę. Jos man sakė, Antanas geras žmogus, Danute, nežiopsok“, – juokėsi D. Barauskaitė-Mažeikienė.

1965 metais 25-ųjų okupacijos metinių proga Antanas Mažeika su keturiais bičiuliais surengė baltų jaunimo žygį į Jungtines Tautas (JT) Niujorke. Madisono aikštės parke įvyko didžiulis mitingas, eisenoje Manhetene dalyvavo per 14 tūkst. lietuvių, latvių ir estų.

„SSRS reakcija buvo pikta, nes JT peticiją pasirašė 125 JAV kongresmenai ir senatoriai“, – LŽ sakė A. Mažeika.

Kai prasidėjo Simo Kudirkos byla, A. Mažeika Niujorke užsakė lėktuvą, kuris skraidė virš uoste stovinčių sovietų laivų ir mėtė proklamacijas keturiomis kalbomis. Jose ragino bėgti į Vakarus ir siūlė pagalbą. „Tada Antanas „krito į akį“ rusams. Sovietų buvo paskelbtas persona non grata“, – sakė Danutė.

1977 metais Los Andžele ji pradėjo kampaniją, informuojančią visuomenę apie disidentų judėjimą SSRS. Mažeikos buvo iš septynių (vėliau 11) žmonių grupės, 1981 metais įkūrusios Amerikos baltų laisvės lygą. Lyga informuodavo JAV vyriausybę ir visuomenę apie Baltijos šalyse okupacinės valdžios vykdomus žmogaus teisių pažeidimus, religinį persekiojimą, kultūrinę ir tautinę diskriminaciją, rengė žmogaus teisių konferencijas, rūpinosi disidentais.

Viena lygos akcijų – neleisti socialistinių šalių blokui dalyvauti 1984-ųjų Los Andželo olimpinėse žaidynėse – pasibaigė sėkmingai. Lemiamą vaidmenį vaidino Afganistano karas ir 1983 metais sovietų numuštas Pietų Korėjos laineris KAL 007.

Mažeikos dalyvavo kandidato į prezidentus Ronaldo Reagano kampanijoje. Jų iniciatyva kasmet birželio 14-ąją buvo rengiama „Baltic-American Freedom Day“.

Danutė buvo tautinių šokių mokytoja. 1979 metais parašė scenarijų vodeviliui „Viva, Europa“ ir su jaunimo kolektyvu „Spindulys“ po JAV ir Senąjį žemyną. Kolektyve „ratelius suko“ daugelis vėliau išgarsėjusių lietuvių, tarp jų ir būsimas arkivyskupas Gintaras Grušas.

Jūratei Venckienei priklausančiame įraše, kurį nufilmavo Juozas Pažėra, įamžinti dar niekur nepublikuoti kadrai iš signataro Mykolo Biržiškos laidotuvių 1962 metais Los Andžele: šermenys Šv. Kazimiero parapijos namuose ir atsisveikinimas Kalvarijų kapinėse.

Keistų mirčių seka

1955 metais Danutės močiutė Bronislava Biržiškienė nuskendo Ramiajame vandenyne prie Santa Monikos molo. Po kelių mėnesių vienintelis šeimos duonpelnys, Danutės tėvas Kazys, pateko į avariją Reynoldso aliuminio fabrike – apsinuodijo dujomis.

„Tėčio kraujagyslės tiesiog išdžiūvo ir jis mirė per Padėkos dieną“, – pasakojo jauniausioji M. Biržiškos anūkė. Dar po dviejų mėnesių nuo aortos aneurizmos mirė signataro brolis bibliografas, lietuviškų knygų istorikas Vaclovas Biržiška.

„Mano mamą po šių įvykių užklupo baisi nemiga. Išsikankinusi ji buvo paguldyta į sanatoriją. Nuo depresijos gydyta barbariškomis priemonėmis, elektrošoku. Giminėje kilo idėja išdalinti Barauskų vaikus kitoms lietuvių kolonijos šeimoms, kad M. Biržiška galėtų dirbti ir nesirūpinti anūkais“, – pasakojo Danutė.

Laimei, M. Biržiškos kviečiama 1956 metais iš Miuncheno į Los Andželą atvažiavo vyresnioji signataro dukra keramikė, teisininkė Marija (Marilė) su vyru Stasiu Žakevičiumi-Žymantu.

„Ji padarė viską, kad šeima nesubyrėtų. Ištraukė seserį iš ligoninės, padėjo jai ir tėvui prižiūrėti vaikus. Po trejų metų Marilė su Stasiu atvažiavo gyventi pas mus“, – pasakojo D. Barauskaitė-Mažeikienė.

Antanas Mažeika su žmona Danute ir istoriku Vygintu Broniumi Pšibilskiu./Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka
Antanas Mažeika su žmona Danute ir istoriku Vygintu Broniumi Pšibilskiu./Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Rengė operaciją „Džiunglės“

Marilės vyras Stasys, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas ir Birželio sukilimo Vilniuje organizatorius, po Antrojo pasaulinio karo gyveno Danijoje, galiausiai atsidūrė Anglijoje. Pradėjo bendradarbiauti su britų žvalgyba MI6. Dėjo pastangas, kad Jungtinė Karalystė laikytųsi Baltijos valstybių okupacijos nepripažinimo politikos.

MI6 operacijoje „Džiunglės“ S. Žakevičius vadovavo lietuvių daliniui. Tačiau paaiškėjus, kad jo šefai, britų žvalgybos vadovai, yra sovietų agentai („Kembridžo penketukas“) ir dauguma partizanų siųsti tiesiog į mirtį arba buvo užverbuoti NKVD/KGB, savo veikla nusivylė. Stasys išvažiavo į Miuncheną ir ketverius metus dirbo „Amerikos balse“.

„Ir štai nuo 1955-ųjų mūsų šeimoje prasidėjo keistų mirčių virtinė“, – sakė D. Barauskaitė-Mažeikienė. Ji teigė visai neseniai sužinojusi, esą kažkuris aukštas sovietų Lietuvos vadovas per SSRS užsienio reikalų ministrą Viačeslavą Molotovą yra reikalavęs, kad JAV vadovybė ekstraduotų ar net sunaikintų Biržiškas.

„Mano mama buvo pats jautriausias žmogus giminėje. Ji įsibaimino, kad šeima gali būti likviduota. Tačiau kiti ją laikė pamišusia ir uždarė į sanatoriją“, – piktinosi O. Barauskienės dukra.

Liepdavo mergaitėms klykti

Būdama maža Danutė pykusi ant tėčio Kazio, kad tas moko brolį ir seserį, gimnazistus, o jai skiria mažiau dėmesio. Tada ji užlipdavusi pas senelius į antrą aukštą ir ten žaisdavo su jais.

„Kiekvieną vakarą vaidindavome „Raudonkepuraitę“. Bronislava Biržiškienė buvo bobutė, Mykolas Biržiška – vilkas“, – juokdamasi pasakojo Danutė. Su seneliu ir baltu katinu ji eidavusi į mokyklą parsivesti brolio ir sesers.

1879 metais Vilniuje gimusi Bronislava pergyveno badą ir ispanišką gripą. Per Pirmąjį pasaulinį karą ši liga pasiglemžė jos brolį ir seserį. „Galbūt dėl to babunė buvo perdėtai higieniška. Sakydavo, kad vaikus sveikiau prausti lediniame vandenyje. Kai buvo maudomos dukrytės Marilė ir Ona, Bronislavos mama pripildavo šilto vandens ir liepdavo mergaitėms klykti, esą jos esančios šaltame. Apgaudinėdavo dukrą, kad ji neateitų“, – juokdamasi pasakojo Danutė.

Ji pati prisimena, kaip močiutė aklinai uždangstydavo ją gulinčią vaikiškame vežimėlyje, kentusi nežmonišką tvanką. „Buvau labai prisirišusi prie senelės. Ir niekaip nesupratau, kaip ji galėjo mirti. Jos netekau likus dviem savaitėms iki penktojo gimtadienio. Tik suaugusi sužinojau, kad galbūt ji pati pasitraukė iš gyvenimo. Arba kas nors ją nustūmė į jūrą. Tačiau tai tikrai nebuvo pirma keista mirtis“, – kalbėjo D. Barauskaitė-Mažeikienė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
#SIGNATARŲDNR
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"