Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
#SIGNATARŲDNR

Lietuvybės sala Niujorke: pabūgę sovietų invazijos, veržėsi į Vakarus

 
2018 08 31 13:02
Iš kairės: Jonas Lukauskas, Andrius Vosylius, Jonas Smilgevičius. /
Iš kairės: Jonas Lukauskas, Andrius Vosylius, Jonas Smilgevičius. / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka

Kelionė į Niujorką jau čia pat, ir kai Santa Monikoje gyvenantis Vasario 16-osios Akto signataro Jono Smilgevičiaus anūkas Vitalis Petrušis netikėtai pasiūlo susitikti su jo pusseserėmis Angela Miknius ir Stephanie Sigutė Senulis, Didysis Obuolys, regis, priartėja dar labiau. Neatsispirsime lietuviškam kąsniui.

Susitikimo išvakarėse, nusileidę JAV ir per penkias valandas šiaip ne taip pasiekę išsinuomotą butą Brukline, rytą pradedame pirmąja žvalgybine ekskursija po Niujorką.

Pirmiausia dairomės Antano Škėmos-Antano Garšvos vietų: iš metro traukinuko išlipame 34 gatvės stotyje. Manhatanas tvankus lyg priepirtis. Praeiname „Empire State Building“, žvelgiant nuo papėdės – visiškai neatpažįstamą, ir pasiekiame Roosevelto viešbutį. Jame lankytojus ir jų šinšilas „elevatoriumi“ kilojo „Baltos drobulės“ herojus.

Neprilygstamą ekonomisto išsilavinimą Berlyne ir Varšuvoje įgijęs žemaitis dar Rusijos imperijos laikais ėmė kurti lietuviško kapitalo bendroves, įsteigė kredito uniją, vėliau, nepriklausomoje Lietuvoje, – kredito banką.

Lendame atsivėsinti į prabangų viešbučio fojė. Deja, niekas čia neprisimena nei mūsų herojaus, nei jo kūrėjo. „Do you like it here?“ – mano entuziastingą pasakojimą apie lietuvių literatūros klasiką tuoj nutraukia viešbučio darbuotojas. Ką gi, aiškus reikalas – šiame greitame mieste vertinama tik glausta informacija.

Aplankome Centrinę stotį, Šv. Patriko katedrą, išvaikštome Rockefellerio centrą, būtinai praeiname pro Trumpo bokštą (už tai nuo Sigutės vėliau gausime pylos) ir greta įsitaisiusį juvelyrinį milžiną „Tiffany & Co“.

Pavakarę, kai akimis jau esame išmėginę Taimso aikštės žavesį, o kūnais – grūstį (Sigutė šią vietą mūsų maršrute netrukus pavadins pertekline), išsilaipiname istorinėje „Union“ aikštėje. Prasideda paskutiniai pasirengimai prieš susitikimą su signataro J. Smilgevičiaus anūkėmis. Ant lauko kavinės kėdžių sukrenta nešuliai, gaivinamės vandeniu, prausiamės, vėdinamės, neriame į atsivežtinių kvepalų debesis.

Angelė gyvena palyginti ramioje Vakarų 15-oje. Budintysis skambučiu praneša jai apie mūsų pasirodymą ir po kelių akimirkų jau kylame liftu į 12 aukštą.

Įveikę susitikimo jaudulį ragaujame šeimininkių paruoštų vaišių. Nors po niujorkietiškos kaitros smūgio tai darome vangokai. Tačiau ilgainiui apetitas didėja podraug su noru kuo daugiau sužinoti apie šių ponių ir jų artimųjų gyvenimą.

Patyrė daug likimo smūgių

Iš žemaičių kilęs Vasario 16-osios Akto signataras J. Smilgevičius (1870–1942) su žmona Stefanija Bucevičiūte susilaukė šešių vaikų: Janinos, Antaninos, Kazimiero, Onos, Kristinos ir Elenos.

Steigiamojo Seimo narys gana anksti pasitraukė iš politikos – jam labiau rūpėjo pramoniniai krašto reikalai, žemės ūkio modernizavimas. Neprilygstamą ekonomisto išsilavinimą Berlyne ir Varšuvoje įgijęs žemaitis dar Rusijos imperijos laikais ėmė kurti lietuviško kapitalo bendroves, įsteigė kredito uniją, vėliau, nepriklausomoje Lietuvoje, – kredito banką.

Maždaug apie 1912 metus nusipirko gerokai apleistą Užvenčio dvarą ir pavertė jį pavyzdiniu ūkiu. Augino šveicariškus galvijus, užveisė tabako plantaciją, pastatė modernų vandens malūną, spirito varyklą, plytinę, sūrinę, lentpjūvę.

Pas J. Smilgevičių Užventyje apsilankydavo anksčiau jame gyvenusi lietuvių klasikė, apysakos „Sename dvare“ autorė, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana. Kaip netrukus papasakojo Angelė, šį kūrinį, lyg privalomąją literatūrą, didžiuodamiesi skaitė visi J. Smilgevičiaus vaikai ir anūkai.

Paskutinius signataro gyvenimo metus apkartino daug negandų – žmonos Stefanijos mirtis, sovietų okupacija, nacių antplūdis, karas. Iki paskutinės dienos delsė savo santaupas pervesti į Šveicariją. Niekas tada nemanė, kad Lietuvos laisvės reikės laukti ilgus dešimtmečius.

Sigutė Senulis ir Angelė Miknius. / Mindaugo Kluso nuotrauka
Sigutė Senulis ir Angelė Miknius. / Mindaugo Kluso nuotrauka

Pateko į avariją

Senelio Jono atminimas giminėje buvo ypač gerbiamas. „Tai buvo teisingas, protingas, malonus žmogus. Mes, aišku, jo neprisimename – dar nebuvome gimusios, tačiau kiti apie jį atsiliepė labai šiltai“, – teigė Sigutė ir Angelė.

Jos mama Elena Smilgevičiūtė-Miknienė (1918–2010) buvo jauniausia signataro duktė. Ir labai smalsi. Ji mėgo su tėvu vaikščioti po dvaro ūkį. Vėliau nekart dukrai pasakojusi, kad ir dvaro darbininkai J. Smilgevičių minėdavę geru žodžiu.

Visi J. Smilgevičiaus vaikai karui baigiantis pasitraukė į Vakarus, galiausiai apsigyveno skirtinguose Amerikos miestuose. Tik Antanina liko Vokietijoje. 1964 metais moteris pateko į avariją – einančią šaligatviu ją partrenkė motociklininkas. Visada kentėjusi nuo aukšto kraujospūdžio A. Smilgevičiūtė-Urbienė tokio sukrėtimo nebepakėlė ir netrukus mirė.

Ona Smilgevičiūtė-Žolynienė iš pradžių su vyru Kostu rinkosi Australiją. Į Ameriką persikėlė tik 1959 metais.

Mieloji Ninia

Visiems Smilgevičių vaikams gimė po dvi atžalas. Iš dvylikos pusbrolių ir pusseserių liko dešimt – jau nebėra V. Petrušio brolio Vytenio ir Antaninos vyresnio sūnaus Tado. Vitalis – vyriausias pusbrolis, vienintelis gyvai ir ryškiai prisimena senelį Joną. Jam buvo devyneri, kai tėvai ryžosi palikti Lietuvą.

Pasak pusseserių, giminėje vienas į kitą kreipdavęsi tik malonybiniais vardais, kai kuriuos net nelengva paaiškinti: Angelės mama Elena vadinta teta Liusia, Sigutės mama Kristina – Pieka, Antanina – Dzydzia. Apie Oną sakydavo „teta Hania“, o pusbrolio Vitalio mama Janina buvo Ninia. Patį Vitalį per mūsų apsilankymą pusseserės kelis kartus pavadino Tulia.

Teta Ninia, vyriausioji Smilgevičių dukra, buvo be galo visų mylima, itin draugiška.

Mano tėvelis visada sakydavo: „Vargšė Ninia, kai atvažiavo į Ameriką, turėjo ilgai ilgai dirbti, kad sulauktų pensijos“

Slėpė Janina ir tikrąjį savo amžių.Ji gimė 1908 metais, tačiau atvykusi į JAV dokumentuose įrašė 1910 metus.

„Mano tėvelis visada sakydavo: „Vargšė Ninia, kai atvažiavo į Ameriką, turėjo ilgai ilgai dirbti, kad sulauktų pensijos“, – prisiminė Angelė.

(Ne) trise vežime

Angelės tėvai, agronomijos studentai Elena ir Stasys Miknius (1915–1992) susipažino Dotnuvos žemės ūkio akademijoje. Stasys užaugo ūkininkų šeimoje prie Gargždų, buvo vyriausias iš šešių brolių.

E. Smilgevičiūtė ir S. Miknius susituokė 1941-aisiais, kai kraštas jau buvo užimtas nacių. Po metų įgiję diplomus, abu pradėjo dirbti pagal specialybę. Pirmosios dukters Laimos pora susilaukė 1943 metais.

1944-ųjų spalį – Laimutė tada buvo septyniolikos mėnesių – Mikniai nusprendė trauktis Vokietijos link. Kartu su jais, pasislėpusi po drabužiais ir kelionės manta, važiavo ir Elenos sesuo Kristina. Pririštą prie vežimo tėvai vedėsi karvę, kad turėtų kuo maitinti mažametę dukrelę.

Kelionė buvo labai sunki. Traukėsi lietuviai, traukėsi ir nacių kariuomenė. Prie kažkurios upės bėgliai ir vokiečių daliniai susitelkė. „Kareiviai buvo gana padorūs. Nutiesę pontoninį tiltą, savo karinei technikai ir lietuvių vežimams leido judėti paeiliui“, – tėvams įsiminusį epizodą papasakojo A. Miknius.

Vienas kariškis Miknių vežimą sustabdė apžiūrai, ėmė tikrino šeimos dokumentus. Įtampa augo. Jei būtų radęs slapta vežamą giminaitę, šis epizodas lietuviams baigtųsi labai liūdnai. Tačiau vokietis susidomėjo bėglių dukryte, pagyrė jos grožį ir pamojo važiuoti toliau.

Prie Altmiūlio

Tėvai keliavo pasiėmę nešiojamą radijo imtuvą. Vieną naktį išgirdo, kad Vokietija bus sąjungininkų padalyta į keturis sektorius. Nusprendė žūtbūt patekti į amerikiečių, prancūzų arba anglų zoną. Galiausia atsidūrė Bavarijoje. Karo pabaigą lietuviai sutiko mažame miestelyje Dytfurte prie Altmiūlio. Laimei, visas regionas pateko į JAV kontroliuojamą zoną.

1946-aisiais Dytfurte Mikniams gimė antra dukra Angelė, „Lietuvos žinių“ pašnekovė. „Tame miestelyje lankiausi – labai įspūdingas“, – sakė A. Miknius. Netrukus Mikniai buvo patikrinti ir apgyvendinti Dilingeno perkeltųjų asmenų (DP) stovykloje.

Gyventa gana ankštai, suprantama, labai stigo privatumo. Maisto trūko, jis skirstytas tik nedideliais daviniais. „Dipukai“ labai vertino Jungtinių Tautų paramos ir reabilitacijos administracijos paketus, nes juose būdavo cigarečių. Kadangi Angelės tėvai nerūkė, cigaretes mainė į maistą ar drabužius.

Padėjo pranciškonai

Norint emigruoti į Jungtines Valstijas reikėjo specialaus kvietimo, įrodančio, kad jose kas nors priglaus ir parūpins darbo. S. Miknius iš gimnazijos laikų turėjo gerą bičiulį Steponą Grauslį, kuris tapo pranciškonų vienuoliu (tėvas Bernardinas Grauslys OFM, 1918–1994). Šis pasirūpino, kad šeima kurį laiką prisiglaustų Šv. Antano vienuolyne Kenebankporto mieste (Meino valstija). Pranciškonai daugeliui lietuvių emigrantų padėjo įsitvirtinti Amerikoje.

1949-ųjų pradžioje visi šeimos dokumentai emigracijai į JAV buvo parengti. Kovą kariniu laivu „SS Marine Tiger“ Stasys, Elena, Kristina, šešerių Laima ir trejų Angelė iš Hamburgo atplaukė į Bostoną. Per kelis Šv. Antano vienuolyne praleistus mėnesius Mikniai pramoko anglų kalbos.

Į Niujorką Angelė atvažiavo studijuoti ir nuo tada nepaliko šio miesto – taip jis jai patiko. Amerikos lietuvė studijavo finansus, paskui visą laiką dirbo bankuose. „Mamytė man sakė, kad galbūt turiu senelio kraujo“

Atsikraustę į Patersoną, susirado darbą. S. Miknius – drabužių dažykloje, Elena – siuvykloje. Kai viena „dipukė“ lietuvė, žinojusi apie Elenos kilmę, paklausė, ką jos tėvai pasakytų, matydami dukrą eilinės siuvėjos vietoje, atsakė: „Jie būtų labai laimingi. Aš nieko bloga nedarau, nevagiu, o dirbu“, – mamos žodžius prisiminė Angelė.

Miknių reikalai pamažu taisėsi. Stasys įsidarbino vokiečių farmacijos kompanijos „Pfizer“ gamykloje. Apie 1959–1960 metus Grotono mieste (Konektikuto valstija) „Pfizer“ atidarė naują tyrimų institutą. Šeimai buvo pasiūlyta keltis į šalia esantį Naująjį Londoną. Tada šioje kompanijoje darbą gavo ir mama Elena.

Angelės Niujorkas

Į Niujorką Angelė atvažiavo studijuoti ir nuo tada nepaliko šio miesto – taip jis jai patiko. Amerikos lietuvė studijavo finansus, paskui visą laiką dirbo bankuose. „Mamytė man sakė, kad galbūt turiu senelio kraujo“, – į pastabą apie „Smilgevičiaus geną“ atsakė Angelė.

A. Miknius susituokė su Jamesu Frenzeliu, kilusiu iš senesnės kartos vokiečių emigrantų.

Sesuo Laima šiuo metu gyvena šalia Bostono. Už lietuvio Valento Mockaus ištekėjo gana jauna, susilaukė dviejų vaikų – Elytės ir Edvardo. Nors poros keliai išsiskyrė, juodu iki pat Valento mirties palaikė draugiškus santykius.

Laima turi keturias anūkes ir vieną anūką. Trys jau baigė kolegiją, du jauniausi dar studijuoja. Angelės sesuo baigė bibliotekininkystę ir informaciją, ilgus metus dirbo pagal profesiją. Kai vaikai užaugo, vedė antrą kartą. Jos vyras George‘as Price‘as – menininkas, dizaineris. Abu jau kuris laikas mėgaujasi amerikietišku pensininkų gyvenimu.

Antroje publikacijos dalyje papasakosime S. Senulis tėvelio istoriją.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
#SIGNATARŲDNR
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"