Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Žaliosios Druskininkų dausos

 
Prie Lelijų ežerėlio.<br>Autoriaus akvarelė
Prie Lelijų ežerėlio.
Autoriaus akvarelė

Palanga - Baltijos pakrantės kurortas, o štai Druskininkai skendi pušynų okeane lyg koks rūsčiojo Perkūno dukrelės Jūratės dvaras. Šiame mieste tikrai visai nesunku įsivaizduoti, jog esi marių dugne, vaikštinėji tarp jūržolėmis apraizgytų gintaro rūmų, juolab kad šen bei ten įspūdžiui sustiprinti gali gurkštelėti sūraus vandens...

Betgi būnant čia gal verčiau pasinerti į kitą, ne menkesnę Gamtos galybę - Mišką. Tūkstančiai spygliais ornamentuotų, matyt, kažkada skruzdėlių pradėtų minti takelių vilioja žengti Druskininkų pušynų gelmėn, atsiduoti girios girdėjimo, regėjimo, jos kvapų gėrimo pojūčiams! O kokia ypatinga, šamaniška uogavimo, grybavimo veika! Ragauji žemuogę, bruknę, aptinki geltonų gaidukų vėrinį... Štai ten - visai nebaikšti žalsvoji musmirė tau viepiasi, krūmyne - vilkauogė melsvai juodą akį merkia...

Aplink Druskininkus bėga, vingiuoja ir platesni, būrius keliautojų talpinantys pėsčiųjų ir dviratininkų takai. Jie veda per kerpėtas gūdumas, šerpėtas tankmes, samanotas daubas, kyla į saulėtas smilčių kopas, sustoja prie įspūdingų kraštovaizdžio akivarų, pasitinka stotelėmis - įmantriomis medžio gūžtomis. Išmoningų meistrų suręstos stoginės, atramos, tiltukai, apžvalgos aikštelės, suoliukai kviečia prisėsti, čia apsistoti ar tik luktelėti, kol išbyrės padangėje išdykaujantis debesėlis. Kažkur netoliese - ir miško karalystės sosto menė - "Girių aido" muziejus. Bet, kas jame nebuvęs, jokie žodžiai patirtų įspūdžių neatstos...

Dzūkijos šiluose smagu aptikti ežerėlį, gaivų upokšnį, šaltinį, - čionykščių srauniųjų upių vardai - lyg raktai į padavimų šalį: Ratnyčia, Šalčia, Spengla, Verseka, Ūla, Merkys... Visus tuos vandenis galiausiai surenka Nemuno platybės. Žvalgausi nuo aukšto jo skardžio. Antai seklioje įlankėlėje stypso pilkasis garnys, jauniklių tuziną rikiuoja didžioji antis, kitame krante - eglės keterą įsikibęs vėjyje linguoja erelis žuvininkas, - bet Nemuno mailių gąsdina ne jis - žuvėdrų baltų sparnų mostai. Rami upės tėkmė mirguliuoja, kuria miražus, atrodo, galėtum čia visą dieną medituoti, bet girdžiu, kuoduotoji zylė beria - "ei, keliauninke, grįžk į smilčių taką, lekiam į Švendubrę, į Raigardą"...

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"