Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Zadaro pakrantėmis: romėnų miestas ir kaimeliai iš pasakos

 
2018 08 30 18:00
Zadaro jachtų prieplauka. /
Zadaro jachtų prieplauka. / Kristinos Stalnionytės nuotrauka

Vakariniu Balkanų pusiasalio pakraščiu nusidriekusios Kroatijos pakrantę motina gamta iškarpė ir išskaptavo, sukurdama daugybę įlankų, įlankėlių ir kyšulių. O salų salelių! Akmeniniais namais ir pilaitėmis apstatyti žemės kauburėliai smaragdinėje jūroje primena plaukiojančias pasakų šalis.

Yra ir į užburtus kalnus panašių salų, užžėlusių į aukštybes kopiančiais miškais. Žemyno krantas ne prastesnis – nusagstytas istoriniais miesteliais, senovinių tvirtovių ir bažnyčių bokštais, kurie saulei leidžiantis iš ramių užutėkių sužiūra lyg iš veidrodžių šalies.

Pago saloje ne tik augalai, bet ir viskas aplinkui persismelkę druska – jos kristalėlių į salą atneša nuolat pučiantis boros vėjas.

Romėnų pėdsakai ir saulės spindesys

Jei palei Adrijos jūrą nusidriekusią Kroatijos pakrantę padalytume pusiau, romėnų įkurtas Zadaro miestas atsidurtų bene pusiaukelėje. Buvusios romėnų didybės jau nematyti, tik senamiestyje nuo aikštės iki krantinės plytinčiame plote iš žemės kyšantys marmurinių kolonų pamatai – pirmojo Romos imperatoriaus Augusto įsakymu pastatyto 90 m ilgio ir 45 m pločio romėnų forumo liekanos. Akmenyse išlikę du II amžiaus įrašai liudija apie statybų pabaigą. Rytinėje Adrijos jūros dalyje šis romėnų statinys buvo didžiausias.

Nužingsniavę iki krantinės galo, atsiduriame priešais 2005 metais architekto Nikolos Bašičiaus sukurtus jūros vargonus. Po akmeniniais krantinės laipteliais paslėptą instrumentą išduoda kvadratinių skylučių eilės laiptų pakopose ir nuolat aidintys garsai, kurių pasiklausyti prie vandens susėda nemažai žmonių. Leidžiantis saulei prie vargonų įsižiebia ir po trejų metų to paties architekto ant asfalto paguldytas „Saulės pasveikinimas“ – tai į 22 m skersmens apskritimą suklotos daugiasluoksnės stiklo plokštės su saulės baterijomis.

Pasakų salelėje švilpia vėjai

Iš Zadaro sukame į šiaurę ir praskrieję pro jachtų uostą tolstame nuo miesto. Akis įbedusi į žemėlapį, ieškau maršruto, vedančio arčiau pakrantės. Kelias siauras ir vingiuotas, užtat dosnus grožybių. Tenka vairuoti lėtai, kad neprasprūstų pro akis. Kroatijos pakrantėje linguoja gležnais lapeliais apsikloję medžiai, iš krūmų nosis kiša spalvoti žiedai, o išdykęs vėjas taršo žydrus vandenis, versdamas šokti ir putoti.

Pralekiame pro kelis miestelius – Kožino, Petrčane, Zaton... Jūroje apstu visokio dydžio ir formų salų, vien Zadaro regionui jų priklauso per 150. Sustoti priverčia 14 km nuo Zadaro įsikūręs Ninas. Į miestą salelėje lyg pasakoje veda du XVI amžiaus tiltai. Palikę automobilį pėdiname tiltu, žvalgydamiesi tai į vandenį, tai į krantus. Iš vienos pusės matyti druskos kasykla, atokiau telkšo gydomojo purvo sankaupos. Šis purvas naudojamas Kroatijos viešbučiuose ir gydyklose.

Kitame tilto gale pralindę pro XVI-XVIII amžiaus vartus atsiduriame senamiestyje. Siauros gatvelės, akmeniniai pamatai, pelėsiais ir kerpėmis dvelkiantys mūrai... Vieni namai parduodami: jie – apgriuvę, liūdni, laukia savo šeimininkų. Kiti pastatai sutvarkyti ir išgražinti – juose veikia restoranėliai, suvenyrų parduotuvės arba svečių namai. Tarpinių variantų nedaug.

Nine stovi mažiausia pasaulio katedra – Šv. Kryžiaus bažnyčia. Čia popiežius Jonas VIII 879 metais pripažino Kroatijos egzistavimą. Per keletą minučių pereiname salelę skersai ir išlindę pro kitus vartus atsiduriame priešingoje krantinėje. Iš čia matyti Pago sala ir tolumoje iškilęs Velebito kalnas. Įlankos viduriu driekiasi siaura smėlio juosta, ant jos ir vandenyje pilna išbandančiųjų jėgos aitvarus, nes šioje vietoje pučia stiprūs vėjai.

Aukso vertės druska

Kitame krante baltuoja kvadratiniai druskos garinimo baseinėliai, prie kurių iš salos veda dar vienas tiltas. Be jūros druskos, šioje pakrantėje nuo romėnų laikų kasama ir akmens druska. Romėnai ją turguose mainydavo į auksą. Romėnų kariams net atlyginimas buvo mokamas druska. Tokį užmokestį jie vadino salariumu – manoma, kad nuo šio žodžio kilo angliškas žodis salary, reiškiantis atlyginimą. Druskingą Nino pakrantę 1500 metais nusipirko venecijiečiai, čia jie pastatė pirmąjį druskos fabrikėlį. Ši data ir laikoma oficialia kasyklos atsiradimo diena.

Nino druskos kasyklos ir garinimo plotai užima 55 hektarus. Po šiuos plotus galima pasivaikščioti užsukus į kasyklos pastate veikiantį druskos muziejų. Pavasarį baseinėliai prileidžiami vandens ir paliekami garuoti. Per vasarą vandeniui išgaravus, rudenį surenkama druska. Saulei išgarinus 8 mm vandens sluoksnį, dugne lieka 1 mm druskos, o ji surenkama, kai druskos prisikaupia 15–20 milimetrų. Nino druską kroatai ypač vertina, nes joje daug mineralų.

Daugiausia mineralų turinti, sveikiausia ir brangiausia – rankomis surinkta druskos puta, t. y. nuo paviršiaus nukrapštytas ir sutrupintas skaidrus lyg stiklas kristalų sluoksnis. 200 g šios gėrybės muziejaus parduotuvėje kainuoja apie 10 eurų. Druskos puta susiformuoja dėl dumblių ir mikroorganizmų poveikio, per vasarą joje susitelkia net 75 sveikatai naudingi mineralai.

Paška, sūris ir bora

Penktą pagal didumą Kroatijoje Pago salą, kurią su žemynu jungia ilgas tiltas, saugojo salos pakraštyje pastatyta tvirtovė. Dabar griuvėsiuose švilpia vėjai, karaliauja vaiduokliai ir katinai, o kartais užklysta pavienių lankytojų, nevengiančių nupėdinti kilometrą akmenuotu takeliu. Į Pagą keliaujame, nes jis garsus... Paškos sūriu. Su šiuo skanėstu nesiskiriame jau savaitę. Jei toks geras sūris, tai šaunus ir Paška – bent jau labas jam pasakysime.

Pirmiau nei Pašką saloje randame Pago miestą. Jis, kaip ir Ninas, išaugo suklestėjus druskos verslui dėl krante išgaunamos druskos. XV amžiuje šį miestą irgi valdė venecijiečiai. Pagas garsus ir nėriniais – saulėtą dieną juos mikliai mezga šešėlyje sėdinčios žilaplaukės moterėlės. Tačiau Page neužsibūname – apžiūrėję visus ketverius akmeninio miesto vartus ir bent po kartą perėję dvidešimčia siaurų ilgų gatvelių, traukiame tolyn ieškoti Paškos.

Ramiai riedame siauru Pago keliuku pro Kolano kaimą. Jūra kairėje, jūra dešinėje, o priešais – lyg restoranėlis, lyg sūrių parduotuvė. Užsukę užklumpame moterėlę, pjaustančią į gabalėlius luitą Paškos sūrio. Pasirodo, ir fabrikėlis šalia, o sūriai į parduotuvę keliauja tiesiai iš jo. Sakome: „Kvieskite Pašką, padėkosime, kad tokius skanius sūrius į pasaulį paleidžia.“ Bet moteris purto galvą. Ne Paškos sūris, o Ivano... Pasirodo, su Paška pasisveikinti nepavyks! Sūrį gamina Ivanas Gligora su sūnumi Šime, o paški sir reiškia Pago sūrį.

Penktą pagal didumą Kroatijoje Pago salą, kurią su žemynu jungia ilgas tiltas, saugojo salos pakraštyje pastatyta tvirtovė.

Kolano sūrinėje noksta ne tik Paški sir, bet ir kitokie sūriai iš karvės, ožkos ir avies pieno. Jų yra ir maišytų, kietų, minkštų, šviežių, brandintų. Paški sir pagal prosenelių receptus gamina jau ketvirta Gligorų šeimos karta. Jo paragauti galima pirmame sūrinės aukšte, o į antrą verta užlipti degustuoti įvairių rūšių Kroatijos vyno ir aliejaus. Daugybe medalių apdovanoti Gligorų sūriai parduodami visoje šalyje – Zadare, Trogire, Splite, Dubrovnike, Zagrebe, Rijekoje, Opatijoje. Jų reikia ieškoti turguje.

Perkame gabalą Paški sir ir sliūkinam iš parduotuvės. Su sūriu keliauti smagiau. Krimsdami jį akimis palydime Kolano pievose maklinėjančias avis, iš kurių pieno pagaminti sūriai puikuojasi Gligorų parduotuvės lentynose. Anot pardavėjos, avys su apetitu šlamščia druska paskanintus dalmatiškuosius šalavijus ir aromatines žoleles, todėl ir sūris toks aromatingas.

Pago saloje ne tik augalai, bet ir viskas aplinkui persismelkę druska. Miniatiūrinių jos kristalėlių į salą atneša nuolat pučiantis boros vėjas. Bora kyla, kai į Velebito kalną atsimušęs šaltas jūros vėjas šlaitais nusliuogia žemyn. Tuomet plonytis druskos sluoksnis nusėda ant žolės, akmenų, žemės, namų.

Salos pakraštyje– alyvmedžių giraitė

Kuo toliau, tuo keliukas siauresnis, automobilių vos vienas kitas, kol galop atsiduriame kone Kristaus laikų alyvmedžių giraitėje. Seniausiam Luno alyvmedžiui – 1600 metų. Sako, tai viena seniausių gyvų būtybių žemėje. O tūkstančio metų senumo alyvmedžių galima suskaičiuoti per tūkstantį. Be Luno, pasaulyje yra tik dvi vietos, kur auga tokie seni alyvmedžiai – jas galima išvysti Izraelyje ir Graikijoje.

Sustoję paunksnėje šokame iš automobilio – tyla, lietaus šnarėjimas lapuose, avis po medžiu – jausmas lyg atsidūrus kitame laike. Alyvmedžiai šakojasi abiejose keliuko pusėse, dydžio sulig senais ąžuolais. Raukšlėti, susisukę kamienai išduoda amžių. Tūkstančiai medžių, akmeninės tvorelės, kvepia garuojančia žeme.

Seniausi Luno alyvmedžiai laukiniai, ne žmogaus pasodinti, o pasėti žuvėdrų ir avių. Jos nepastebimai tai daro ir dabar. Žuvėdros mėgsta lesti alyvuoges ir pilvuose atneša kauliukų iš toli. O avys, besisukinėdamos aplink medžius, tęsia pradėtą darbą. Anksčiau Pago salos pakraštyje tik jos ir gyveno. Luno kaimas tarp alyvmedžių įsikūrė 1653 metais. Tiksliau, tai buvo vienkiemis, nes jame gyveno tik Matejus Badurinas. Turtingi kroatai pasamdė jį prižiūrėti alyvmedžius, todėl jis čia ir pasiliko. Šiandien Lune gyvena daugiau žmonių, o giraitėje ošia 80 tūkst. laukinių ir žmogaus pasodintų alyvmedžių. Prie keliuko įsikūrusi nedidelė aliejaus spaudykla, kurioje galima nusipirkti tūkstantmečių alyvmedžių aliejaus.

Važiuojame keliuku iki salos pakraščio, kol atsiremiame į paplūdimį. Iš debesų išlindusi saulė žada gražų vakarą. Traukiame iškylos krepšį iš bagažinės ir merkiam kojas į vandenį. Šalta, bet gera pasisveikinti su jūra.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"