Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Su meile iš Vilniaus

 
2018 10 16 13:54
Organizatorių nuotrauka

Lietuvos sostinėje nuskambėjo „Pokrovskije kolokola“. Šiomis saulėtomis spalio dienomis, primenančiomis vasarą, liaudies dainų ir šokių mylėtojus džiugino ryškūs, muzikaliai – spalvingi, džiuginantys sielą, atlikėjų pasirodymai. Į tarptautinę folkloro šventę susirinko dalyviai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Lenkijos, Ukrainos, Gruzijos, Vokietijos, Italijos ir Ispanijos. Tai tikrasis folkloras, nenudailintas šių dienų poreikiams. Ne pseudo, o tikrasis. Todėl renkasi liaudies dainų žinovai. Ir ne tik žinovai, bet ir jautrios sielos žmonės – mūsų pirmtakai.

Tai vienintelis Baltijos šalyse festivalis, kuriame kiekvienais metais skamba kompozitorių World music stiliaus kūriniai. Jis tradiciškai pradėtas koncertu „Folkloras ir dabartis“ Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Tai puiki šventės pradžia, į kurią susirinko mėgstantys liaudišką muziką klausytojai. Jaunimui ši muzika prieinama ir suprantama. Įvairiais metais kūrinius tokiu būdu kūrė Linas Rimša, Andrejus Dojnikovas, Gediminas Rimkus Rimkevičius, Jonas Jurkūnas, Algirdas Martinaitis, Zita Bružaitė. Pastoviais premjerų dalyviais buvo Lietuvos kamerinis orkestras ir Vilniaus rusų folklorinis ansamblis „Arinuška“, šiuo metu švenčiantis 20 metų jubiliejų, rašoma pranešime spaudai.

Šiais metais organizatoriai pakvietė garsų šiuolaikinį kompozitorių, Nacionalinės premijos laureatą, Anatolijų Šenderovą, kuris sukūrė muzikinę misteriją „Dedikacija“, kuri skambėjo Lietuvos šimtmečio garbei. Instrumentinės muzikos kūrinyje skamba (M. Čiurlionio kvartetas, Petras Vyšniauskas– saksofonas, Arkadijus Gotesmanas – perkusija) ir įvairus folklorinis dainavimas, panaudota vaizdo instaliacija ir šokis. Visa tai tarsi paveikslas sudėtingos, kartais dramatiškos, daugiatautės Lietuvos sostinės istorijos su jos baltarusiškomis, lenkiškomis, rusiškomis, žydiškomis, karaimiškomis, gruziniškomis, lietuviškomis spalvomis. Visa paletė!

Anatolijus Šenderovas: „Aš pirmą kartą dirbau su folkloru. Pradžioje buvo sudėtinga sujungti folklorinę muziką su instrumentine. Tačiau kai gimė pagrindinė kūrinio idėja, kai visa širdimi pamilau liaudiškų dainų skambesį kūrinyje – tapo lengva. Harmoningos sintezės sukūrimas man buvo naujas ir sunkus išbandymas. Tačiau muzikos kūrimas retai būna sunkus darbas, dažniausiai tai malonumas. Taip buvo ir šį kartą!

Skambančios folklorinės melodijos misterijoje įvairios, kaip ir žmonės, gyvenę Vilniuje. 1323 metais Lietuvos kunigaikštis Gediminas pakvietė įvairias tautas apsigyventi mieste, kad miestas suklestėtų. Šio dokumento paskelbimu ir prasideda kūrinys. Šiuolaikiškai tariant, tai puikus verslo planas: užsienio amatininkai, pirkliai, valstiečiai, kurie atvyko į Vilnių su šeimomis, pirmuosius dešimt metų buvo atleisti nuo mokesčių. Gyvenkite! Nepatinka – galite laisvai išvažiuoti. Ir tai mūsų sostinėje tęsiasi beveik 700 metų.

Tryliktą kartą čia vyksta festivalis „Pokrovskije kolokola“.

Sunku įvertinti jo svarbą tautosakoje, muzikoje. Tai ne dirbtinis renginys, o gyvas, nuoširdus. Tokie jau jo dalyviai! Nuoširdūs savo kūryba, pasikraunantys liaudiškos muzikos energija, natūralūs viskame, pradedant dainavimu ir baigiant kaimiškais kostiumais, kuriais pasidabinę išeina į sceną. Pateikiu pavyzdį. Žinau ansamblį „Arinuška“. Jie visada turi ką pasakyti, ką padainuoti, ką pašokti. Tai artistai visam gyvenimui. Liaudiška daina – tai dalis jų kasdieniško gyvenimo. Jie renkasi po darbų ar mokslų ir dainuoja. Dainuoja labai originaliai, jausmingai, žinodami tradicijas. Tai įtraukia, žavi ir neįmanoma būti abejingu.“

Festivalio atidarymo dieną, (savo sveikinimo laiškus perdavė šalies prezidentė ir ministras pirmininkas, o Vilniaus meras rusų kalba šiltai pasveikino festivalio dalyvius) perpildytoje Nacionalinės filharmonijos salėje, aš kalbėjausi su ištikimu tokių koncertų žiūrovu. Tai pedagogas, fotografas Valerijus Zubakovas. Prisilietimas prie tautosakos nuteikė filosofiškai pamąstyti apie žmogaus vidinį poreikį anksčiau ar vėliau grįžti prie savo šaknų: „Esant brandžiame amžiuje, mumyse prabunda kažkas tikro, iš vaikystės, tai, apie ką mes gyvenimo eigoje pamirštame. Kartais ir gėdijamės. O paskui suprantame, kad tai yra mūsų esybė. Malonu manyti, kad žmogus visą gyvenimą yra savęs paieškos procese. Bet mes kažkodėl tai savyje randame kažką tai kitą! Kurį sau patys sugalvojome, kokiu norėtumėme būti, apie kurį kažkur skaitėme... Daugumai folkloras netikėtai pateikia gilius vidinius klausimus: kas aš, koks aš, kas man brangu, o kas ne taip? Kas natūralu, o kas paviršutiniška? Liaudies dainos harmonija, iš pirmo žvilgsnio gruboka rafinuotam miesto žmogui, paliečia sielos stygas, apie kurias mes pamirštame gyvenimo šurmulyje.

Mane džiugina, kad tos stygos gyvos daugelyje žmonių ir tai jiems svarbu. Jei pirmaisiais festivalio metais koncertuose nebuvo tiek dalyvių ir žiūrovų, tai dabar pažiūrėkite: sostinės filharmonijos salės scenoje skamba folkloras, o salė pilnutėlė! Ir balkonas pilnas žiūrovų! Tai parodo visuomenės susidomėjimą, mano nuomone, pavargusios nuo kasdienio šiuolaikinių ritmų srauto, grįžimą prie kultūros ištakų. Gal iš tiesų, verta prie jų grįžti ir pasirinkti naują muzikos vystymosi kelią?“

Šiais metais į festivalį vienu metu atvyko kelių mokymosi įstaigų atstovai iš Rusijos: Gnesinų akademijos, Sankt-Peterburgo Rimskio-Korsakovo konservatorijos, Voronežo menų instituto folkloriniai ansambliai.

Patyrusi Tverės Musorgskio muzikinio koledžo pedagogė Irina Nekrasova vadovauja folkloriniam ansambliui „Mieža“: „Dauguma kolegų visada laukia šio festivalio, jam ruošiasi. Laimė čia pabendrauti, koncertuoti! Tai ištisa jausmų paletė ir muzikos atsinaujinimo, augimo troškimas. Ir pats festivalis išaugo ne tik geografiniu požiūriu – Europa, Azija, Užkaukazė – bet ir žanrų, formų gausa. Skambesio užmoju, dydžiu „Pokrovskije kolokola“ įspūdingi! Tai lyg sniego kamuolys! Surenka visus bendraminčius. Ir ne tik tuos, kurie mėgsta folklorą, bet visus muzikos mylėtojus. Artistų pasirodymuose skleidžiama meilė žmogui – tai, sutikite, svarbiausia šiuolaikiniame pasaulyje“.

Festivalio sėkmė – tai didelis, kruopštus organizatorių darbas. Tai patvirtina perpildytos auditorijos, kuriose buvo vedami žymių pedagogų meistriškumo kursai ir aktualios diskusijos tema „Jaunimas folkloro judėjime“. O tradicinė liaudies amatų mugė ir Vaikų asamblėja miesto Rotušėje! Ji vaizdžiai parodo vilniečių ir miesto svečių susidomėjimą festivaliu. Kaip galima nesidomėti, jei šią nuostabią šeštadienio dieną atėjusiems čia vaikams galima linksmai ir lengvai, draugiškoje aplinkoje mokytis įvairių tautų dainų, šokių ir žaidimų. O tėvams su malonumu tai stebėti. Tačiau kodėl stebėti? Ateikite į mūsų ratą, laikykitės už rankų, mes džiaugiamės visais!

Šventė išaugo. Dabar net išsiplėtė už folkloro ribų. Dviejų miestų savivaldybių atstovai – Lietuvos Ukmergės ir Gruzijos Calendžichos – pasirašė bendradarbiavimo susitarimą kultūros, turizmo ir socialinių klausimų sprendimo srityse. Šiuo įvykiu džiaugiasi Ukmergės meras Rolandas Janickas. Susitarimas pasiektas festivalio įkūrėjos ir meno vadovės Irenos Zacharovos asmeninės iniciatyvos dėka. „Praeitą festivalį – pasakoja meras – pasirodė Gruzijos ansamblis „Bedinera“, pasirodo, kad jų Calendžichos rajonas ieško partnerio Lietuvoje. Irena, kilusi iš Ukmergės, pasiūlė savo gimtąjį miestą. Užsimezgė pažintis, prasidėjo derybos, kurios dabar sėkmingai baigtos ir pasirašytas susitarimas. Kultūros dėka mes suradome naujus draugus! Ketiname keistis patirtimi įvairiose srityse. Pavyzdžiui, turizmo: Gruzijos regione didžiulis potencialas, bet trūksta marketingo. Panašius partnerius turime Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Estijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Italijoje, Švedijoje. Aš kiekvieną kartą įsitikinu – savivaldybių vystymuisi labai svarbu, kad jose dirbtų kūrybingi žmonės. O kūrybiškumas glūdi kultūroje.“

Kalbant Irenos Zacharovos žodžiais, pagrindinis šios didžiulės šventės tikslas – išlaikyti Vilniaus kaip atviro visoms kultūroms miesto įvaizdį. Kad miesto svečiams norėtųsi čia grįžti vėl ir vėl. Ir, aišku, mus vienija meilė liaudies dainai, tradicijoms. Apeigos, papročiai, protėvių atmintis – visa tai mums labai brangu.

Šventė baigėsi sekmadieniniu sakralinės muzikos koncertu „Šventoji motina“ Vilniaus Dievo Motinos Ėmimo į Dangų katedroje. Jis festivalio siela, apjungusi festivalio dalyvius, kuriuos vienija kūrybinis tikslas. Kažkoks išminčius yra pasakęs: svarbiausia meno paskirtis – padėti žmogui gyventi. Kaip tai aktualu mūsų laikmečiui!

Festivalis „Pokrovskyje kolokola“ atsisveikina su žiūrovais. Žmonės vertina meile kuriamą šiltą festivalio atmosferą. Iki kitų metų. Pasirengimas sekančiam Vilniaus rudens folkloro festivaliui jau vyksta. Tikimės, jis visais atžvilgiais bus toks pat šiltas, kaip ir šis. 2019 metų festivaliui savo kūrinį sumanė parašyti lietuvių kompozitorius Laimis Vilkončius.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"