Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

SSRS užsienio prekių kopijavimo patirtis arba kodėl Rusijai vogti – ne naujiena

 
Sovietiniai automobiliai buvo kopijuojami iš Vakarų modelių. /
Sovietiniai automobiliai buvo kopijuojami iš Vakarų modelių. / Rasos Pakalkienės nuotrauka

Rusijos Valstybės Dūmos deputatai kaip atsakymą į naujas JAV sankcijas siūlo atsisakyti amerikiečių prekių ir pradėti gaminti analogus, ignoruojant patentinę teisę. Nieko naujo kaip šiai šaliai. Užsienio prekių kopijų gamyba kaip savo prekės ženklų buvo praktikuojama Sovietų Sąjungoje, pasakoja www.currenttime.tv.

Maistas ir gėrimai

Dar iki Antrojo pasaulinio karo sovietų vadovai susimąstė apie tai, kad šaliai reikia šventinio gėrimo, panašaus į prancūzų šampaną. Juk užsienio vynas sovietų piliečiams buvo absoliučiai nepasiekiamas. Tad 1937 metais pasirodė prekės ženklas „Sovetskoje šampanskoje“ („Sovietinis šampanas“).

Sovietų Sąjungoje buvo žmonių, žinojusių prancūzų vyno gamintojų technologijas, bet sovietų pramonė negalėjo sau leisti tokios. Tikro šampano gamybai būtų reikėję mažiausiai trejų metų. Sovietų technologai sugalvojo, kaip putojantį vyną gaminti greitai ir pigiai, kad būtų įperkamas kiekvienam sovietų piliečiui bent per šventes.

"YouTube" stopkadras
"YouTube" stopkadras

Apskritai šampanu vadinti galima tik gėrimą iš prancūzų Šampanės regiono. Bet koks kitas vynas „su burbuliukais“ vadinamas putojančiu. Tokia nuostata įtvirtinta pagal tarptautinius susitarimus nuo XIX amžiaus pabaigos. Sovietinių gamintojų tai netrikdė, o vartotojai apie tai greičiausiai apskritai nežinojo. Bet kokiu atveju, tradicija putojantį vyną vadinti šampanu išliko Rusijoje iki šių dienų.

Sergantieji nostalgija sovietmečiu, kai produktai „buvo tikri“, dažnai prisimena trikampę pieno dėžutę, papuoštą raudonai mėlynu ornamentu. Galbūt pienas toks ir buvo. Tačiau kartotinę pakuotę sovietų maisto pramonė pasisavino iš „Tetra Pak“. Iš pradžių Sovietų Sąjunga iš švedų kompanijos nupirko tam tikrą skaičių pieno pakavimo automatų. O 1961 metais viena iš Maskvos gamyklų pradėjo gaminti analogiškus įrenginius.

1973 metais Komunistų partija Visasąjunginiam alaus ir bealkoholinių gėrimų pramonės mokslo tyrimo institutui davė užduotį sugalvoti analogą pepsikolai ir kokakolai. Kaip rezultatas sovietinėse parduotuvėse pasirodė rudos spalvos gėrimas, kuris vadinosi „Baikal“. Teisybės dėlei, į kolą jis buvo panašus nebent spalva, o receptas ir skonis buvo originalūs.

Buitinė technika

Sovietų piliečiai nebuvo lepinami prietaisais, kurie palengvintų buitį. Net XX amžiaus devintajame dešimtmetyje ne kiekviena šeima turėjo skalbimo mašiną ar telefoną. Kai kurie daiktai, aišku, buvo gaminami. Tarkime, dulkių siurbliai „Moskva: (1954) ir „Čaika“ (1963). Pirmas buvo nukopijuotas nuo amerikiečių modelio „Lewyt Model 40“ (1947), antras tiksliai net iki korpuso spalvos pakartojo olandų dulkių siurblio „Erres“ (1939) modelį.

Elektrinis skustuvas „Agidel-M“ buvo nukopijuotas nuo Nyderlandų gamybos „Philishave SC 8010“. Net dėžutė buvo tokios pačios spalvos, tik be užsienietiško užrašo.

Automobiliai ir motociklai

Praktiškai visi automobiliai, leisti Sovietų Sąjungoje, buvo kopijos. Pirma sovietinė mašina, pradėta gaminti ir laisvai pardavinėti, – „Moskvič-400“ buvo beveik identiška kopija vokiško „Opel Kadett K38“. Be to, šie moskvičiai buvo gaminami naudojant trofėjinius įrengimus, po karo išvežtus iš „Opel“ gamyklos Vokietijoje. Šis modelis buvo leidžiamas nuo 1946 iki 1954 metų.

Vakarų gamintojai, aišku, žinojo apie tai, kad Sovietų Sąjungoje kopijuojami jų gaminiai.

Pirmas zaporožietis – ZAZ-965, kurį gamino 1961–1963 metais, buvo italų „Fiat 600“ kopija. Italai šį modelį praminė „topolino“ – peliuku. Sovietai jį vadino kupriumi. Tokių automobilių iš viso buvo išleista apie 300 tūkst. Apie šią mašiną sklido daug juokų dėl to, kad ji buvo labai ankšta. Vienas tokių: į zaporožietį nestato radijo, nes keleivių ausys vis vien prispaustos keliais.

Kitą zaporožietį sovietai taip pat nukopijavo – šįkart nuo vokiečių „NSU Prinz IV“.

Beje, „Volgos“ dizainas irgi buvo pavogtas – padarytas pagal amerikiečių automobilį „Ford Customline“, gamintą nuo 1952 metų.

Garsusis motociklas „Ural“ buvo gaminamas sunkaus motociklo, naudoto karinėms reikmėms, M-72, o tas, savo ruožtu, nukopijuotas nuo vokiško BMW-750.

Kai sovietai nusprendė, kad reikia ir motorolerio, ėjo tuo pačiu įprastu keliu – nukopijavo nuo italų skuterio „Vespa 150GS“ ir pavadino „Viatka“.

Žaidimai ir elektronika

XX amžiaus devintame dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje pradėjo gaminti elektroninius žaidimus „Elektronika“ – „Nu, pogodi“ („Na, palauk“ – liet.), „Veseliolyj povar“ („Linksmas virėjas“), „Tainy okeana“ („Okeano paslaptys“) ir kitus. Visi jie buvo nukopijuoti nuo japonų kompanijos „Nintendo“ linijos „Game & Watch“.

Sovietų Sąjungoje buvo kopijuojami ir paprasti žaislai, stalo žaidimai, vaikiški konstruktoriai.

Kompiuterio "Apple" kopija - rusiškas "Agata". / imurg-foto nuotrauka
Kompiuterio "Apple" kopija - rusiškas "Agata". / imurg-foto nuotrauka

O, tarkime, kompiuterio „Apple II“ sovietinė kopija vadinosi „Agat“ ir turėjo tokias spalvas, nuo kurių vaizdo galėjo daužytis Steve Jobso širdis.

„Nebandžiau atidaryti korpuso, bet per tarpą pažiūrėjau vidų. Ten pamačiau laidų maišalynę. Plokštės buvo lyg iš antikos laikų“, – taip rusišką kompiuterį aprašė vienas amerikiečių gydytojas ir medicinos aprūpinimo kompiuterine įranga specialistas. Rusišką „Agat“ jis apžiūrėjo per viešnagę Sovietų Sąjungoje 1983 metais.

Vokite geriau

Vakarų gamintojai, aišku, žinojo apie tai, kad Sovietų Sąjungoje kopijuojami jų gaminiai.

Floridos universiteto interneto svetainėje, skirtoje optinei mikroskopijai, yra senojo kompanijos VAX mikroprocesoriaus nuotrauka, ant jo amerikiečių gamintojai užrašė žinutę sovietų kolegoms. Humoristinis užrašas laužyta rusų kalba skelbė, kad VAX yra geriausia, kas vagiama.

Ar sovietinis „importo pakeitimas“ buvo efektyvus? Deja, ne itin. Pirma todėl, kad sovietinių gaminių kokybė buvo gerokai prastesnė, negu amerikiečių ar europiečių analogų. Antra, prie planinės ekonomikos niekaip nepavykdavo pagaminti reikiamo prekių kiekio.

1970 metais tik 45 proc. sovietinių šeimų, gyvenusių miestuose, turėjo šaldytuvą, 61 proc. – televizorių, 64 proc. – skalbimo mašiną ir tik 16 proc. – dulkių siurblį. O kompiuteriai namie pasirodė tik tada, kai žlugo Sovietų Sąjunga.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"