Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Spalvingi Indijos pietūs: pasižvalgymas vakarine pakrante

 
2018 05 17 17:00
Akvilės Ben Haim nuotraukos

Patyrę keliautojai sako, kad pirmąją pažintį su Indija reikėtų pradėti nuo šalies pietų. Tuomet bus lengviau pakelti kultūrinį šoką, neišvengiamai ištinkantį kiekvieną, apsilankiusį šioje unikalioje šalyje. Pietų Indijoje, palyginti su šiaure, gyvenimas teka ramiau, užuot lankius didžiuosius miestus, dienas galima leisti tyrinėjant laukinius paplūdimius ar laiveliu plaukiojant džiunglių vandens kanalais.

Mes šio patarimo nepaklausėme. Kelionę po Indiją pradėjome būtent šiaurėje, kur dominuoja milijoniniai miestai, didžiulės tvirtovės ir šventyklos, beprotiškas eismas ir triukšmas. Ir tik po mėnesio atvykę į šalies pietus supratome, kad egzistuoja ir kitokia Indija: žaliuojanti, ramesnė ir atsipalaidavusi.

Vaizdai čia tiesiog nuostabūs: iš vienos pusės banguoja Arabijos jūra, iš kitos matyti į ją įtekančios sraunios upės, džiunglės ir maži miestai bei kaimeliai.

Pietų Indija yra mažiau atrasta turistų, tačiau kultūriškai gal net įdomesnė nei šalies šiaurė. Kai kuriuose miestuose gana ryškus kolonijinis palikimas: žinodamas tai, visai nenustembi vietoj induistų šventyklų išvydęs krikščionių bažnyčias. Taip pat skiriasi ir maistas: pietuose daug daugiau jūrų gėrybių, žuvų, kurios kepamos įvyniojus į palmių lapus. Kita vertus, kaip ir visoje Indijoje, pietuose egzistuoja kelios atskiros valstijos ir nors tarp jų nemažai panašumų, tačiau apstu ir skirtumų.

Keliaujant dažnai teko matyti, kai kur nors traukinyje ar šiaip gatvėje norintys pabendrauti indai pirmiausia turi išsiaiškinti, kokiomis kalbomis gali susikalbėti. Kartais to padaryti ir apskritai nepavykdavo, o dažnai ta vienintelė bendra kalba būdavo anglų – ja neblogai kalba daugelis indų. Nors oficialia kalba Indijoje yra laikoma hindi, ją moka tikrai ne visi vietiniai, o skirtingų šalyje vartojamų kalbų ir dialektų skaičiuojama per 1,5 tūkstančio.

Įdomu keliauti traukiniu

Keliaujantieji į Indiją dažniausiai renkasi tarp šiaurės ir pietų, bet net ir pasirinkus, tarkime, pietinę dalį maršrutą tenka gerokai susiaurinti ir apsiriboti viena ar keliomis valstijomis. Turėdami mėnesį laiko, mes nusprendėme patyrinėti vakarinę Indijos pakrantę ir keliauti nuo Goa valstijos iki Keralos, pakeliui sustodami Karnatakoje.

Pradėti kelionę Goa yra geras pasirinkimas, mat čia įsikūręs oro uostas. Tiesa, iš Lietuvos teks skristi bent keliskart persėdant, nors kainų galima rasti ir visai patrauklių. Geriausia bilietų ieškoti iš Londono, Maskvos, Paryžiaus, Stambulo ar kitų didžiujų Europos miestų. Lietuvos piliečiams vizos į Indiją yra reikalingos, tačiau ketinant šalyje praleisti iki mėnesio, galima internetu užsisakyti e.vizą.

Vakarine Indijos pakrante visai įdomu keliauti traukiniais. Vaizdai čia tiesiog nuostabūs: iš vienos pusės banguoja Arabijos jūra, iš kitos matyti į ją įtekančios sraunios upės, džiunglės ir maži miestai bei kaimeliai. Kelionė traukiniu yra pigi, ypač jei esate pasiruošę važiuoti žemesne klase, tačiau užtrunka gana ilgai, o traukiniai dažnai vėluoja.

Geriausias laikas keliauti po Pietų Indiją yra nuo lapkričio iki vasario, kai jau būna pasibaigęs liūčių sezonas, o oras dar ne toks karštas. Tiesa, kartu tai ir laikas, kai didžiausi turistų srautai, didelės kainos. Nuo kovo iki gegužės klimatas būna karštas ir drėgnas, o nuo birželio Indijos pietus pradeda skalauti liūtys.

Portugalų palikimas Goa valstijoje

Pirmoji mūsų stotelė Pietų Indijoje – Goa valstija ir jos sostinė Panadžis, nors sostinės, tiesą sakant, visai neprimena. Vos 40 tūkst. gyventojų turintis Panadžis – ramus ir jaukus miestukas, kur vingiuoja siauros gatvelės, pristatytos spalvotų kolonijinio stiliaus namukų ir krikščioniškų bažnyčių.

Saulėlydis Goa pakrantėje.
Saulėlydis Goa pakrantėje.

Turbūt niekur kitur Indijoje portugalų kolonistų įtaka nėra tokia akivaizdi, kaip čia. Visa dabartinė Goa teritorija, įskaitant ir Panadžį, portugalams priklausė dar nuo XVI amžiaus ir tik 1961 metais buvo užimta Indijos.

Palolemo paplūdimys vakarėjant.
Palolemo paplūdimys vakarėjant.

Vos 10 km nuo Panadžio stūkso Senoji Goa, kadaise buvusi portugalų kolonijos Indijoje sostinė. Čia išlikę daugybė istorinių ir kultūrinių objektų, įrašytų į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Daugiausia tai įvairios bažnyčios ir vienuolynai, iš kurių garsiausi – Bom Jesus bazilika, Se katedra ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolynas. Vaikštinėdamas čia tikrai bent akimirkai pamiršti, kad esi Indijoje, o ne kur nors Pietų Europoje.

Portugalų įtaka jaučiama ne tik architektūroje. Panadžio restoranų ir kavinių meniu buvo keista matyti alkoholio ir mėsos gausą. Religingi induistai yra vegetarai ir abstinentai: prieš tai keliaudami po Šiaurės Indiją, per visą mėnesį mėsos patiekalų ar alkoholio ragavome vos keletą kartų. Tuo metu Goa galima gauti net ir jautienos (keista žinant, kad karvės induizmo laikomos šventais gyvūnais), taip pat valstija garsėja vietiniu romu ir alumi.

Vienas nuo civilizacijos atskirtų Gokarnos paplūdimių.
Vienas nuo civilizacijos atskirtų Gokarnos paplūdimių.

Paplūdimyje – apie sutartas vedybas

Kelias dienas praleidę Panadžyje keliaujame aplankyti paplūdimių – vis dėlto Goa yra laikoma geriausiu Indijos kurortu. XX amžiaus 7–8 dešimtmetį Goa paplūdimiai traukė laukinės gamtos ir saulės ištroškusius hipius, o nesibaigiantys transo vakarėliai buvo šio regiono kasdienybė.

Šiandien Goa hipių jau nebesutiksite, tačiau laukinių vakarėlių vis dar galima rasti. Dauguma jų vyksta šiaurinėje Goa pakrantėjė, o mes patraukiame į pietus, kur daugiau apsistoja poilsiaujančios šeimos. Beveik savaitei mūsų namais tampa Palolemo paplūdimys. Veiklos čia iš tikrųjų nedaug: vieną dieną išsinuomoję motorolerį aplankome šalia esančius Agondos ir Patnemo paplūdimius, kitą dieną pasiplaukiojame baidare, bet daugiausia tiesiog gulinėjame pavėsyje, skaitome knygas.

Pietų Indijoje gausu jūrų gėrybių.
Pietų Indijoje gausu jūrų gėrybių.

Tiesa, ramus poilsis Indijos paplūdimyje ne visada yra įmanomas. Vietiniai Goa gyventojai prie turistų yra pripratę, tačiau į Goa atvyksta ir daugybė indų iš kitų šalies regionų, kuriems užsieniečiai yra tikra egzotika. Drąsesni bando užkalbinti, o ne tokie drąsus – slapčia fotografuoja besideginančias turistes.

Dėmesys kartais išeina ir į naudą. Štai kartą mus užkalbino ką tik susituokusių indų pora, atvykusi į Goa medaus mėnesio. Nenuostabu, kad kalba pakrypo apie jų vestuves. Sunku patikėti, tačiau Indijoje net ir šiais laikais bene 90 proc. vedybų būna iš anksto sutartos tėvų – taip buvo ir mūsų naujųjų pažįstamų atveju.

Goa sostinės Panadžio spalvos.
Goa sostinės Panadžio spalvos.

Tiesa, nors ir sutartos, vestuvės dažniausiai nebūna priverstinės. Tai reiškia, jog būsimi sutuoktiniai prieš vestuves keletą kartų susitinka, išbando vienas kitą, o jeigu mato, kad yra visiškai nesuderinami, gali vestuvių atsisakyti. Mūsų sutikta pora atrodė visai laiminga ir tikino, kad yra patenkinti tėvų sprendimu.

Gokarna – atsiriboti nuo išorinio pasaulio

Iš Goa traukiniu keliaujame į piečiau esančią Karnatakos valstiją. Ji kur kas didesnė, labiau industrializuota ir ne tokia lankoma turistų. Tiesa, mes į jos gilumą nesibrauname, o tik aplankome pakrantės miestukus.

Vienas jų – maždaug už 100 km nuo Palolemo esanti Gokarna. Induistams ji yra vienas svarbiausių piligrimų centrų, o užsienio turistams – dar beveik neatrastas rojaus kampelis. Uolomis atskirti keli Gokarnos paplūdimiai traukia jogos ir meditacijos mėgėjus bei šiaip ramaus poilsio ieškotojus.

Goa pakrantė nusėta palmių ir namukų.
Goa pakrantė nusėta palmių ir namukų.

Gokarnoje atitrūkti nuo išorinio pasaulio tikrai lengva, nes internetą pagauti sunku, ir net elektra kartais gali dingti pusdieniui. Turistų čia ne per daugiausia, o paplūdimyje ramiai vaikštinėja karvės.

Vietiniai žvejai kasdien iš jūros traukia laimikį – padėti jiems subėga ir tie keli čia apsistoję keliautojai, ir vietinių restoranėlių savininkai, kurie šviežių žuvų tą patį vakarą patiekia svečiams.

Indiški pusryčiai – ne europiečių skrandžiui

Kitas mūsų sustojimas Karnatakos valstijoje – Udipis. Užsienio turistų čia labai mažai, tad patirtis, sakyčiau, visai įdomi. Tarkime, viešbutyje vietoj europietiškų patiekiami tikri tradiciniai Karnatakos pusryčiai, jie indams yra tikras delikatesas, o mums – nemenkas išbandymas.

Pagrindiniai patiekalai čia yra idli – pikantiškas ryžių pyragėlis, patiekiamas kartu su aštriu lęšių ir daržovių troškiniu, vadinamu sambar, taip pat masala dosa – raugintos tešlos blynelis, į kurį vyniojami ryžių, bulvių, lęšių ar daržovių įdarai. Šalia visų patiekalų – aštrūs čatnio padažai. Nesiginčysiu – visai skanu, bet valgant tai aštuntą valandą ryto skrandis tikrai nedėkoja.

Vietiniame autobuse.
Vietiniame autobuse.

Udipyje per vieną keliautojų svetainę susipažįstame su vietiniu indu, kuris praleidžia drauge keletą dienų ir aprodo apylinkių įžymybes. Pirmąją dieną nuvykstame į šalia esantį Malpės paplūdimį, o iš jo motorine valtimi nusikeliame į Šv. Marijos salą – legenda sako, kad taip ją pavadino čia užklydęs keliautojas Vasco da Gama. Sala garsėja ypatingomis šešiakampėmis stulpelio formos uolienomis, kurios sudaro savitą mozaiką.

Kitą dieną nuvykstame į Karnatakos gilumoje esantį kaimelį, kur vietiniai gyventojai, be ryžių ar daržovių maistui, augina ir garsiuosius betelio riešutus. Jeigu kada keliavote Azijoje, tikrai matėte žmones raudonais dantimis, kramtančius šiuos riešutus ir spjaudančius jų raudonas liekanas tiesiog gatvėje. Betelio riešutai yra kramtomi panašiai kaip tabakas ir sukelia priklausomybę – pasirodo, kad Indijoje būtent Karnatakos valstija yra didžiausia šių riešutų augintoja.

Žydų palikimas Kočyje

Paskutinė aplankyta valstija Pietų Indijoje – Kerala, garsėjanti ir puikiais paplūdimiais, ir vandens kanalų labirintais. Dėl jų Kerala kartais vadinama indiškąja Venecija. Valstijoje kalbama malajalių kalba, iš kurios išvertus „kerala“ reiškia „kokosų žemė“ – kokoso palmių čia irgi netrūksta.

Karvės Indijoje draugiškos ir mielai fotografuojasi.
Karvės Indijoje draugiškos ir mielai fotografuojasi.

Apsistojame Kočyje – uoste, kuris 1503 metais buvo užimtas portugalų. Miestas ilgą laiką buvo pagrindinis portugalų kolonijos Indijoje centras, kol šio vaidmens neperėmė Goa. Vėliau Kočis buvo okupuotas ir olandų, ir anglų, tad įvairių kultūrų įtakos čia netrūksta.

Įdomu tai, kad Kočyje kitados gyveno ir nemaža žydų bendruomenė. Manoma, kad izraelitai į Pietų Indiją kaip jūreiviai atplaukdavo dar keli šimtai metų pr. Kr., o Pietų Indijos žydų bendruomenė rašytiniuose šaltiniuose minima nuo XII amžiaus.

Šiandien Kočyje likusi jau tik labai maža žydų bendruomenė, tačiau vis dar veikia sinagoga. Pats senasis žydų kvartalas yra tapęs turistų traukos centru su daugybe suvenyrų parduotuvėlių.

Šv. Marijos sala netoli Malpės, Karnatakos valstijoje.
Šv. Marijos sala netoli Malpės, Karnatakos valstijoje.

Keralos vandens kanalų labirintas

Nuo seno Kočyje lankydavosi kinų pirkliai, kurie čia irgi paliko savo pėdsaką. Turbūt ikoniškiausias Kočio simbolis yra didžiuliai kiniški žvejybos tinklai, kuriais tiesiog nuo kranto yra gaudomos žuvys. Šie tinklai Kočyje naudojami jau nuo XV amžiaus – jais patogu pagauti didelius kiekius žuvų ir jūrų gėrybių.

Pietų Indija yra mažiau atrasta turistų, tačiau kultūriškai gal net įdomesnė nei šalies šiaurė.

Populiari pramoga tiek Kočyje, tiek visoje Keraloje yra vykti į ekskursiją tradiciniais laiveliais, kurie plaukia per didžiulį vandens kanalų labirintą. Čia išsiraizgiusios upės, kanalai (kai kurie natūralūs, kiti – iškasti žmonių), ežerai ir tvenkiniai susijungia į savotišką vandens tinklą.

Plaukiant laiveliu, galima stebėti mažus žvejų kaimelius, vietinių gyvenimą, bet didžiausią kraštovaizdžio dalį tiesiog užima žaluma ir nesibaigiančios kokosinių palmių džiunglės. Ekskursija trunka visą dieną, mat laivelis juda labai lėtai: variklio jis neturi, o yra irkluojamas įgudusio vietinio specialiu irklu, primenančiu paprasčiausią ilgą pagalį.

Ypatingos formos uolienos Šv. Marijos saloje sudaro mozaiką.
Ypatingos formos uolienos Šv. Marijos saloje sudaro mozaiką.

Apie pusantro šimto kilometrų nuo Kočio – Varkalajaus kurortas. Ant didžiulės stačios uolos įsikūręs Varkalajus pastaruoju metu yra tapęs populiariu turistų traukos centru, kur lankosi tiek jogos mėgėjai, tiek paprasti keliautojai. Atsipalaiduoti paplūdimyje – puiki kelionės pabaiga.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"