Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Sovietinio Vilniaus linksmumai: bufetai, alkoholis iš automatų, bohemiškos kavinės

 
2018 07 16 11:21
Pastatas Lenino pr. 1/1 (Gedimino pr. 1.), Čia buvo „Literatų svetainė“. 1979 metai.
Pastatas Lenino pr. 1/1 (Gedimino pr. 1.), Čia buvo „Literatų svetainė“. 1979 metai. Vilniaus regioninio valstybės archyvo nuotraukos

Apie XX amžiaus septintojo dešimtmečio Vilniaus istoriją galima sužinoti ne iš turizmo vadovų ar knygų, o pasivaikščijnimo metu klausantis, ką pasakoja vilnietis Chona Leibovičius – anuomet pažinojęs bohemiškų žmonių aplinką ir kartu leidęs laiką.

O į ekskursiją, pavadintą „1960-ųjų Brodas“ (septintojo dešimtmečio Brodas, taip sovietmečiu buvo vadinamas tuometis Lenino, dabar – Gedimino prospektas), pasivaikščioti su Ch. Leibovičiumi pakvietė žinomas Vilniaus tyrinėtojas Darius Pocevičius.

„Neįprasta net LUNI (Laisvojo universiteto – red.) formate kelionė, – sakė jis. – Tai bus ne miesto tyrinėjimai, bet prisiminimai. Iš pasakojimų galėsite įsivaizduoti praeities Vilnių, kaip šiame mieste laiką leido tėvai ir seneliai.“

„Kas yra bufetas? Koks nors prekystalis, už kurio stovi moteriškė. Pardavinėja išgerti ir užkandą“, – paaiškino sostinės tyrinėtojas.

Modernizmo metas

D. Pocevičiaus nuomone, septintasis dešimtmetis Vilniuje – labai įdomus ir nepelnytai pamirštas, ryškiai skiriasi nuo vėlesnių. Devintąjį dešimtmetį jis vadino desperacijos, aštuntąjį – skepticizmo, o aptariamą septintąjį – optimizmo. „Kodėl? Man susidarė įspūdis, kad žmonės tada turėjo daugiau optimizmo, negu mano karta, – teigė jis. – Baigėsi karo sukeltos problemos, kortelės buvo panaikintos 1947 metais, per dešimtmetį parduotuvėse pasidarė gausu prekių, ypač maisto. Buvo tikima technikos progresu, žmonijos ateitimi, 1959-aisiais buvo paleisti pirmieji palydovai, po to žmogus išskrido į kosmosą, buvo žavimasi kibernetika.“

D. Pocevičius priminė, kad 1959 metais prasidėjo stambiaplokščių namų statyba, tai yra masinis „antrojo Vilniaus“ statymas. Pažymėjo ir tuometį polinkį į modernizmą, pasireiškusį architektūroje, gyvenimo būde ir kitur. Septintajame dešimtmetyje Vilniuje atsirado modernių kavinių, restoranų. O tuometis jaunimas vadinamas džiazo karta.

Apie džiazo kartą

D. Pocevičius pristatė pasakotoją Ch. Leibovičių: vilnietis, gimęs iškart po karo, puikiai viską prisimenantis. Kavinėse, kino teatruose, teatruose ir kitur pradėjo lankytis, kai dar mokėsi mokykloje. Vėliau jis tapo elektroninės mikroskopijos specialistu.

„Turėjau labai daug draugų, – pasakojimą pradėjo Ch. Leibovičius. – Kartais kompanijos būdavo net per didelės nueiti į kavinę ar restoraną. Buvome jauni, mėgome linksmintis. Buvome pakankamai išsilavinę, apsiskaitę žmonės, turėjome gerą vaizduotę...“

Ch. Leibovičius su bendraamžiais apskritai buvo nenuoramos, nepasėdos. Dar jis prisiminė, kad mėgdavo keliones. Važiuodavo traukiniu, autostopu – stabdant pakeleivingas mašinas. Keliauti labai patiko, tad išmaišė bemaž visą Sovietų Sąjungą.

Kai kurie bičiuliai studijavo dailę, muziką ir panašiai. Dauguma draugų buvo iš centrinių Vilniaus gatvių. 1957 metais Ch. Leibovičiui tėvas nupirko naują radiolą „Minsk 57“. Vaikinas galėjo klausytis radijo ir sukti vinilo plokšteles. Ch. Leibovičius prisiminė per tą radiją girdėjęs BBC, „Amerikos balsą“, džiazą. Muzika jam labai patiko.

Populiari kavinė "Žuvėdra" Pastatas L. Giros g. 21/8 (Vilniaus g. 21). 1979 metai.
Populiari kavinė "Žuvėdra" Pastatas L. Giros g. 21/8 (Vilniaus g. 21). 1979 metai.

Vilniaus „bufetizacija“

„Dar mokyklos laikais pradėjome lankytis kavinėse, restoranuose, imituodami Vakarų šalių gyvenimą“, – pasakojo vilnietis.

Kaip sakė D. Pocevičius, anuomet vykdyta „proletarizacija“, restoranų buvo mažai, o dominavo bufetai, valgyklos, užeigos, užkandinės... „Kas yra bufetas? Koks nors prekystalis, už kurio stovi moteriškė. Pardavinėja išgerti ir užkandą“, – paaiškino sostinės tyrinėtojas.

Taip buvo maždaug iki septintojo dešimtmečio. Tada prasidėjo modernių kavinių banga, pažymėjo D. Pocevičius.

„1970 metais palyginamas Vilnius ir Talinas. Abiejų miestų gyventojų skaičius buvo panašus – maždaug po 370 tūkst. Pagal restoranų ir kavinių skaičių Vilnius pralošė Talinui. Vilniuje buvo 9 restoranai, Taline – 15. Atitinkamai kavinių buvo 16 ir 35. Tačiau laimėjome bufetų skaičiumi, pas mus jų buvo 106, o Taline – 76“, – vardijo Lietuvos sostinės tyrinėtojas. Jis tai vadino „bufetizacijos“ procesu, turėjusiu ilgalaikę reikšmę. Ir priminė, kad bufetus mėgo žinomas rašytojas Jurgis Kunčinas.

Pasivaikščioti su Chona Leibovičiumi pakvietė žinomas Vilniaus tyrinėtojas Darius Pocevičius. Rasos Pakalkienės nuotrauka
Pasivaikščioti su Chona Leibovičiumi pakvietė žinomas Vilniaus tyrinėtojas Darius Pocevičius. Rasos Pakalkienės nuotrauka

Įmeti žetoną – gauti išgerti ir užkąsti

Dabartinio Gedimino prospekto pradžioje veikė „Literatų svetainė“. D. Pocevičius pasakojo, kad sovietmečiu ten ketinta maitinti meno ir mokslo srities „atsakingus darbuotojus“, anksčiau valgiusius bendrose valgyklose. „Literatų svetainė“ anuomet garsėjo kaip bohemos užeiga.

Ch. Leibovičius teigė, kad pirmą kartą „Literatų svetainėje“ apsilankė 1960 metais. „Buvau ten ne kartą. Įdomi vieta. Viena salė buvo šviesi, kita – tamsi, o šioje ant staliukų stovėjo toršerai su žalia arba raudona šviesa, galima buvo pasirinkti, – prisiminė jis. – Labai romantiška vieta. Buvo scena, grojo neblogas džiazo kvintetas. Publika rinkdavosi įvairi – meno žmonės, rašytojai... Lankydavosi Teodoras Kazimieras Valaitis, Stasys Krasauskas, taip pat mano kompanija iš Dailės instituto. Tarp salių buvo baras, kuriame galima buvo užsisakyti kokteilių – „Rudens“, „Vaivorykštės“ ir kitų pavadinimų.“

Pasak D. Pocevičiaus, į „Literatų svetainę“ užsukdavo ir poetas Paulius Širvys, bet jis labiau mėgo kitas vietas.

Šiek paėjus Gedimino prospektu, ten, kur dabar yra iškaba „Lelija“, sovietmečiu kabėjo kita – „Užkandinė-automatas“. „Tai buvo šešto dešimtmečio pabaigos stebuklas, – pasakojo D. Pocevičius. – Tuo metu atėjo automatizacijos mada.“ Mada pasiekė ir užkandines. Tokiose įmetus žetoną, būdavo galima nusipirkti alkoholio ir užkandžių. Ch. Leibovičius papildė, kad žetonus parduodavo kasoje.

Restoranas „Palanga“ L. Giros g. 10/16 (Gedimino pr.16/10), 1979 metai. Kadaise čia stovėjo architekto Martyno Knakfuso namas. Pokario metu perstačius (perplanavus) pastatą įsikūrė restoranas „Palanga“. Dabar iš buvusio pastato nieko neliko. Perstačius jį įsikūrė viešbutis „Novotel Vilnius Centre“ ir prekybos centras „Flagman“.
Restoranas „Palanga“ L. Giros g. 10/16 (Gedimino pr.16/10), 1979 metai. Kadaise čia stovėjo architekto Martyno Knakfuso namas. Pokario metu perstačius (perplanavus) pastatą įsikūrė restoranas „Palanga“. Dabar iš buvusio pastato nieko neliko. Perstačius jį įsikūrė viešbutis „Novotel Vilnius Centre“ ir prekybos centras „Flagman“.

Pirmame sovietiniame naktiniame bare – erotika

Priešais dabartinę Vinco Kudirkos aikštę buvo restoranas „Palanga“, o kiek toliau, kur prasideda A. Vienuolio gatvė, – „Dainava“. Dar toliau paėjus Gedimino prospektu – garsioji „Neringa“.

„Pagal Maskvos architektų projektą pastatyta „Dainava“ buvo pirmasis pokario pramogų monstras, kompleksas – dviejų aukštų restoranas, skirtas 900 žmonių“, – sakė D. Pocevičius. Jis tęsė, kad 1963 metais atidarytoje „Dainavoje“ nuo 1967 metų veikė pirmas sovietmečio naktinis klubas Vilniuje su savo programa ir net erotika.

Ch. Leibovičius prisiminė, kad į naktinį barą patekti būdavo sunku, bilietai buvo užsakomi iš anksto, reikėdavo laukti porą savaičių. „Na, jei turėjai pažįstamų padavėjų ar administratorių, galėjai patekti gerokai greičiau“, – patikino jis.

Vilnietis pasakojo, kad „Dainavoje“ rodydavo meninę programą, grojo geri muzikantai, šoko didelis kordebaletas, ant sienų rodydavo animacines projekcijas. „Buvo nuostabu, – apibendrino jis. – Visi sakydavo: ooo, laukiniai Vakarai.“

Kavinė „Neringa“. Vilniaus regioninio valstybės archyvo nuotraukos
Kavinė „Neringa“. Vilniaus regioninio valstybės archyvo nuotraukos

.

D. Pocevičius teigė, kad „Palangą“ mėgo P. Širvys, poetas užsukdavo ir į „totorynę“ Totorių gatvėje. „P. Širvį porą kartų mačiau ir „Neringoje“, jį atlydėdavo vienas bičiulis dailininkas“, – prisiminė Ch. Leibovičius. Kalbant apie „Palangą“ jam įsiminė, kad pirmo aukšto salės interjeras buvo paprastesnis, o antro – turtingesnis. Pirmajame buvo kavinė, baras, antrajame – restoranas.

O už kampo Vilniaus gatvėje buvo populiari kavinė „Žuvėdra“. Ten buvo to meto „technikos stebuklas“ – muzikos aparatas. Už penkias kapeikas būdavo galima išsirinkti dainą.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"