Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Serijinių žudikų amžius: kodėl XX amžiaus pabaigoje jų buvo tiek daug?

 
2018 09 04 17:31
Reuters/Scanpix nuotrauka

Kaip rašo portalas bbc.com, praėjusio šimtmečio pabaigoje Šiaurės Amerikoje padaugėjo serijinių žmogžudysčių. Šį reiškinį tyrinėja istorikas Peteris Vronsky, kuris ėmė aiškintis ar galėjo tam turėti įtakos Antrojo pasaulinio karo siaubai. 

Peterio Vronsky susidomėjimas maniakais kilo po to, kai su vienu susidūrė pats. 1979 metais, tuo metu 23 metų amžiaus jaunuolis iš Kanados vieną serijinį žudiką sutiko lifte, viename Niujorko viešbučių. Išlipant iš lifto, jį grubiai užkliudė vyriškis, kuris pasak Peterio Vronsky, „žiūrėjo tiesiog kiaurai mane, atrodė, kad manęs ten nebuvo.“

Kitą rytą kanadiečių istorikas išgirdo apie žiaurią dvigubą žmogžudystę tame pačiame viešbutyje. Po metu, sklaidydamas laikraščius, Peteris Vronsky perskaitė apie Richardo Cottinghamo teismą ir suprato, kad lifte į jį keistai žvelgė „Taims Skvero mėsininkas“.

Įvairių tyrinėtojų duomenimis, serijinių žmogžudysčių skaičius Šiaurės Amerikoje ėmė augti septintojo dešimtmečio pabaigoje ir pasiekė piką devintajame dešimtmetyje, kai vien Jungtinėse Valstijose vienu metu siautėjo mažiausiai 200 serijinių žudikų. Artimiausius du dešimtmečius jų skaičius nuolat mažėjo.

Bostono Šiaurės rytų universiteto kriminologas Jamesas Alanas Foxas teigia, kad pačiais juodžiausiais laikais, JAV gatvėse žmonių tykojo tokie siaubūnai, kaip Tedas Bundy, Jeffrey Dahmeris ir Johnas Wayne‘as Gacy, o jų skaitlingumą veikiausiai lėmė keletas priežasčių.

Pirmiausia, kriminologo teigimu, tuo pačiu laikotarpiu JAV ir Kanadoje taip pat užfiksuotas smurtinių nusikaltimų šuolis. Visuomenė pergyveno pokyčius: žmonės vis daugiau kraustėsi iš vienos vietos į kitą ir vis rečiau pažinojo savo kaimynus. Išpopuliarėjo kelionės autostopu, o tai tik palengvino serijiniams žudikams susirasti daugiau aukų.

Sąlygos darėsi vis palankesnės žudikams, o kriminalistų metodai nuo pokyčių atsilikinėjo. Policija neturėjo didelių kompiuterizuotų duomenų bazių, galinčių padėti susieti panašaus braižo nusikaltimus. DNR tyrimai kriminalistikoje paplito tik devintojo dešimtmečio viduryje. Tik neseniai DNR tyrimų dėka pavyko sučiupti Josephą DeAngelo – „Auksinės valstijos žudiką“, kaltinamą virtine nužudymu ir žaginimų aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose.

Kanadiečių kriminologas Michaelas Arntfieldas sako, kad tuo metu policija nebuvo pajėgi susidoroti su augančiu serijiniu žmogžudysčių skaičiumi, o tyrimai apie tokių nusikaltimų prigimti buvo tik užuomazgos stadijoje. Pats terminas „serijinis žudikas“ buvo sugalvotas tik devintojo dešimtmečio pradžioje.

Situacijai nepagelbėjo ir tai, kad žiniasklaida ir visuomenė tapo tiesiog apsėsti serijiniais žudikais, sparčiai besiplečiantis greitkelių tinklas leido jiems vis plačiau judėti ir ieškoti aukų.

Peteris Vronsky iškėlė dar vieną teoriją: serijinių žudikų skaičius šiuo laikotarpiu padidėjo, nes jie priklausė kartai vaikų, kurių tėvai patyrė Antrojo Pasaulinio karo siaubus. Autorius ėmėsi tyrinėti serijinių žudikų vaikystę. „Jie – ne ateiviai iš kitos planetos. Jie kilo iš mūsų tarpo, iš mūsų visuomenės“, – teigė istorikas. Jo nuomone, daugelis žudikų augo karo ir pokario metais, kai karo siaubus aptarinėti buvo nepriimta. Tuo metu, nors daugelis žudikų apskritai nekalbėjo apie savo tėvus, tie kurie pasakojo, kalbėjo apie karo traumuotus žmones.

Anot Peterio Vronsky, 1935 – 1950 metais taip pat fiksuotas serijinių žmogžudysčių skaičiaus augimas ir tai sietina su Pirmojo Pasaulinio karo vaikų karta. Istoriko nuomone, savo vaidmenį suvaidino ir pokario popkultūra – Šiaurės Amerikoje labai išpopuliarėjo bulvariniai romanai ir nusikaltimų kronikos, o jų viršeliuose labai dažnai atvirai vaizduotas smurtas ir seksualizuotas turinys.

„Tai šeimos traumos ir kultūrinio pramano (kurį jie vėliau įgyvendino) samplaika“, – teigė kanadiečių istorikas.

Kriminologas Michaelas Arntfieldas pažymi, kad moderni visuomenė gali išgyventi panašų laikotarpį. Karai ir terorizmas, pasaulinės finansų krizės ir kiti globalūs sukrėtimai artimiausiais dešimtmečiais gali suformuoti naują serijinių žudikų kartą.

Federalinio tyrimo biuro psichologų teigimu, iki šiol nepavyko nustatyti, kad viena konkreti priežastis arba veiksnys paverčia žmogų serijiniu žudiku – tai daugialypis procesas. Anot jų, pats svarbiausias veiksnys yra žmogaus apsisprendimas įvykdyti nusikaltimą. Šiuo metu, FTB duomenimis, mažiau nei 1 procentas visų JAV įvykdomų žmogžudysčių priskiriamos prie serijinių.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"