Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Przemysław Witkowski. Visi sapnai – apie seksą, visi serialai – apie globalizaciją

 
 „Tvin Pykso miestelis“.
 „Tvin Pykso miestelis“.

9 ir 10 dešimtmečių sandūra – džiugaus globalizacijos diskurso metas à la „Beverli Hilsas, 90210“, „Melrou­zas“ ar „Gelbėtojai“, kur jauni, gražūs ir laimingi žmonės patenka į peripetijas, retkarčiais susiduria su sunkumais, kad serijos pabaigoje vis dėlto linksmi bėgtų besileidžiančios saulės pusėn.

Tekstas publikuotas „Literatūra ir menas“ 2017–12–15 nr. 3642

Madingi ir mados rajonai, koncertai, kabrioletai ir visada nepriekaištingos šukuosenos – kasdienė saldžios konsumpcijos šventė. Jeigu kildavo pavojus, tai išorinio pobūdžio; jeigu personažas turėdavo problemų, tai jos visada būdavo išsprendžiamos, o visas naratyvas turėjo gyvenimui suteikti komforto ir džiuginti akį daiktų bei santykių turtingumu.

Davido Lyncho „Tvin Pykso miestelis“.
Davido Lyncho „Tvin Pykso miestelis“.

Pirmas rimtesnis popkultūros signalas, kad kažkas šlykštaus slypi po tvarkingu miesčioniškos realybės paviršiumi, buvo Davido Lyncho „Tvin Pykso miestelis“. Idealus Amerikos miestelis, kuris, pašalinus ploną formalumų sluoksnį, pasirodo visiškai pagedęs, jame santykius formuoja smurtas ir seksas. Lelandas Palmeris, iš pirmo žvilgsnio doras teisininkas, gerbiamas pilietis ir mylintis tėvas, kiekvienoje serijoje parodydavo kitą „aš“ – Bobą, žudiką ir narkomaną, užmezgusį romaną su dukra.

Laura Palmer, iš pažiūros – ideali dukra, graži visuomenininkė ir pirmūnė, pasirodo, taip pat yra narkomanė, nimfomanė ir brangi prostitutė. Šeima ir visuomenė, teisingumas ir dorovė, bendruomenė ir jos hierarchija – visi šie dominuojantys R. Reagano epochos moralės fantazmai vaizduojami kaip melagingi, dirbtini, teatrališki reiškiniai.

Bet be saldumo ir patetikos, su kuriais juos pateikdavo „Moralinės daugumos“ šalininkai. Ir visa tai žiūrimiausiu laiku, ne mažuosiuose kino teatruose.

Nuostata, kad blogis – pačiuose mumyse slypinti ir visuomenėje įsišaknijusi jėga, taip pat mūsų veiklos rezultatas, deja, greitai buvo išstumta, kad atgimtų globalaus siurrealistinio sąmokslo serialuose. Jei blogis „Tvin Pykso miestelyje“ buvo ne tik nepriklausomas padaras, bet ir mūsų sprendimų padarinys, tai pasauliniais hitais tapusiuose naujesniuose serialuose jis perteiktas daug paprasčiau.

Nustumta į pogrindį teisiųjų agentų / policininkų / sukilėlių grupė kovoja su žmones viliojančiu globaliu sąmokslu. Ši gnostiška vizija, teigianti, kad atskleista tiesa nuplėšia uždangą, už kurios gyvena dauguma žmonių, vizualizuota „Mat­ricoje“, „Tamsos mieste“, „Trumano šou“ ir kituose filmuose. Serialuose šio kelio pradžią žymi „X failai“, o baigia „Išrinktieji“ ir „Ties riba“, ir, kaip teigė K. Marxas, istorija iš pradžių pasireiškia kaip tragedija, kad pasikartotų kaip farsas.

Jei blogis „Tvin Pykso miestelyje“ buvo ne tik nepriklausomas padaras, bet ir mūsų sprendimų padarinys, tai pasauliniais hitais tapusiuose naujesniuose serialuose jis perteiktas daug paprasčiau.

Pirmajame iš minėtų serialų drąsūs FTB agentai, nepaisydami nieko, mėgina suprasti ir sujungti į visumą iš pažiūros nepavojingų ir nesusijusių paslaptingų įvykių seriją. Atsiranda: žmonių kepenis valgantis žmogus, vyrai juodais drabužiais, Vietnamo karas, velnias iš Naujojo Džersio, NSO pagrobimai, čiupakabra, nežemiški implantai, slaptose laboratorijose išgauti parazitai ir galų gale patys „pilkieji“, kurių akys iš nuostabos vis didėja kiekviename naujame sezone ir kino adaptacijoje. Vis dėlto nepriklausomai nuo to, kokia konkrečios serijos tema, virš visko iškyla sąmokslo dvasia ir dūmų kamuoliai, paliekami Rūkaliaus.

Dauguma šių iš pirmo žvilgsnio nesusijusių istorijų, pasirodo, yra dalis pasaulinio sąmokslo, kurio tikslas – užmaskuoti faktą, kad imperijos, tarpininkaujant JAV, kontaktuoja, bend­radarbiauja ir kovoja su Svetimais. Rea­lybėje, kurioje neoliberalizmas buvo tikroji ekonomika, postmodernizmas – oficialioji filosofija, o JAV – hegemonas, „X failų“, kuriuose JAV valdžia vaizduojama kaip globalus teroristas ir manipuliatorius, populiarumą galima laikyti reakcijos į tokį dominuojantį diskursą pasąmonine forma.

„X failai“.
„X failai“.

Taip pat nereikia labai stebėtis, kad būtent globalaus sąmokslo teorija, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka ateiviai, šiaip ar taip, kilusi iš nišinės fantastikos, sulaukė didžiulio populiarumo. Veikiant tokiai oficialiojo diskurso jėgai, privaloma sąlyga, kad popkultūroje atsirastų kritinis požiūris į globalizaciją, – perkelti analizę į fantastikos plotmę. Jeigu tokia globalios tvarkos diagnozė būtų vizualizuota realistiškiau, tai iš karto būtų atmesta kaip nevykusi socrealizmo kopija.

Vis dėlto pasirodo, kad troškimas atrasti pagrindinę blogio (elemento, kurį pašalinus iš mūsų tikrovės, ši grįžtų į savo vėžes) priežastį yra esminis daugelio politinių grupių pasaulio vizijos elementas. Įvairaus plauko politikai, matyt, puikiausiai suprato, kad reikia kolektyvinės vaizduotės, kuri užimtų aplink nutinkančių įvykių tikrosios prasmės vietą, ir išnaudoja tą vaizduotę kovoje dėl valdžios.

Didysis pasakojimas apie pasaulį (metanaratyvas) leidžia suprasti ir sudėti į racionalų pasaulio modelį daugybę iš pirmo žvilgsnio chaotiškos informacijos, šitaip mažiesiems žmonėms suteikdamas ramybę ir leisdamas užmigti tikint rytdiena. Televizijos serialas – tai pasaulio miniatiūra, modelis, sumažinta pasakojimo apie pasaulį kopija ir daugybės idealaus pasaulio vaizdinių rinkinys. Šiandien serialas – tai niekas kitas kaip mažųjų sukomerciškėjusių laikų mikrometanaratyvas, Didysis Kitas.

Jei „X failai“ buvo pasiūlymas paaiškinti pasaulį pasitelkus slaptą sąmokslą, tuomet „Dingę“ – atsakymas, išvados skaidrumu primenantis tibetietišką budizmą. Tai tikrai ne komplimentas dalai lamos sekėjams. „Oceanic“ 815 reiso keleivių peripetijos, paslaptinga „Dharma iniciatyva“, vietos laike ir erdvėje kitimas – visa tai priartina šiame seriale vaizduotą pasaulį prie „Ubiko“, „Tibeto mirusiųjų knygos“ ar njueidžinių niekų, sakančių, kad materialioji tikrovė neegzistuoja, kad tai tik akis dumianti iliuzija tuštumai nuslėpti. „There is no spoon“ variantas keliems sezonams ir šimtui keliasdešimčiai serijų.

Tokia reakcija į dominuojantį diskursą 10 dešimtmetyje buvo gana populiari ir Vakarų Europoje. Įžymybių, intelektualų ir menininkų atsivertimą į budizmą galima laikyti apsaugine reakcija – kai negaliu priversti abejoti dominuojančiu pasakojimu apie pasaulį, sukeliu abejonių apčiuopiamu to paties pasaulio egzistavimu. Lama Ole Nydah­las, atsižvelgiant į poreikius, kuriuos tenkina, – tai „Dingę“ kiek ambicingesniems ir akivaizdžiai gerokai aktyvesniems.

Įžymybių, intelektualų ir menininkų atsivertimą į budizmą galima laikyti apsaugine reakcija – kai negaliu priversti abejoti dominuojančiu pasakojimu apie pasaulį, sukeliu abejonių apčiuopiamu to paties pasaulio egzistavimu.

Galiausiai vėl pasitelkiama vaizduotė, turinti žmonėms užtikrinti saugumo jausmą. Kai negelbėja sąmokslinis metanaratyvas ir pasinėrimas į budizmą, visada galima tikėti, kad valdžios aparate dirba tikri ekspertai. Jei pasirodytų, kad kelionė vis dėlto neturi tikslo, tai bent vairuotojas yra profesionalas. Teisėsaugos pareigūnai, gydytojai turi būti visagaliai, teisingi ir visada pasiekti savo tikslą, nes tai numalšina nerimą tų, kuriems gresia deklasacija.

Netekę socialinių teisių žmonės links­ta tikėti, kad jeigu jiems ir priklauso kokios nors apsaugos formos, tai jas užtik­rina darbui atsidavę puikūs specia­listai. Vis dėlto net pats kriminalistikos ar diag­nostikos genijus buvo nepakankama raminamoji priemonė žmonėms, kuriems žemė slysta iš po kojų. Būtinas tokių serialų kaip „CSI: bet kuri dalis“, „Kaulai“ ar „Grei anatomija“ elementas – NASA lygio technologijos, kur hologramos, superkompiuteriai ir tobuli reagentai padeda drąsiems veikėjams atstatyti tvarką. Supertechnologijomis apsiginklavusios patikimos profesionalų rankos besiklausantiems pasakojimo turėjo užtikrinti, kad jų likimo neturi lemti atsitiktinumas, ir suteikti trokštą dvasios ramybę globaliame pandemoniume.

Deksteris Morganas, policininkas, kartu ir žudikas, ar Gregoris Hausas, gydytojas, narkomanas ir narcizas, – figūros, personifikuojančios valdžios prerogatyvų plėtimo etapą kovojant dėl saugumo jausmo grąžinimo. Hausas daro tai, ko gydytojas niekada neturėtų daryti, arba, pirma – laiko save aukštesniu už pacien­tą, antra – padaugina vaistų, kuriais disponuoja. Tas pats ir Deksterio atveju: leidimas žudyti piktadarius – akivaizdus tradiciškai suprantamų policijos galių viršijimas. Kadangi policija turi daugiau išskirtinių teisių nei paprasti piliečiai, norisi tikėti, kad jų neperžengs dėl malonumo kankinti ar žudyti.

Kadangi mums priimtina, jog Hausas ir Deksteris pažeidžia tradicinę darbo tvarką ir nesilaiko privalomų normų siekdami apsaugoti bendruomenę, sutinkame atsisakyti pilietinių teisių, kad būtų atstatyta socialinė tvarka. Palaikydami tokį personažų sprendimą iš karto parodome, kiek daug leidžiame, kad išlaikytume socialinės ramybės iliuziją ir užsitikrintume psichologinį saugumą, taip pat ir už serialo ribų.

Hausas gal nekelia simpatijų kaip draugas ar bendradarbis, bet serialo kūrėjai mums nesuteikia didesnio pagrindo suabejoti jo žiniomis ir intelektu. Gydomas įprastais ir neįprastais metodais pacientas praktiškai visada atgauna sveikatą, o jeigu ir miršta, pažiūrėję seriją puikiai suprantame, jog Hausas padarė viską, įskaitant narkotikų vartojimą, hipnozę, įsilaužimus, vagystes ir šantažą, kad tik paciento sveikatai niekas negrėstų. Tie, kurie atsako už mūsų sveikatą, padarys viską, visiškai viską bandydami mus išgelbėti – tai, rodos, sako serialas.

Verta pastebėti, kad Hausas, nustatydamas diagnozę, naudojasi priemonėmis (galbūt ir operatyvinėmis?), kurias dažniau taiko slaptoji policija nei sveikatos apsaugos tarnybos. Tardymai, įsilaužimai, šantažas, melas – visa tai rodo, kiek kritinėse situacijose leistume pažeisti mūsų pilietines teises. Be didesnio priešinimosi gydytojui leidžiama taip elgtis nuolat – tai tik atspindys to, kad leidžiamės apieškomi, stebimi, filmuojami ir t. t., ir t. t. vardan abejotino saugumo jausmo.

Savo ruožtu Deksterio atveju, nepaisant to, kad pačioje pradžioje sužinome apie jo žudymo instinktus, suprantame, jog tai jo įgauta blogoji savybė. Poreikis žudyti slypi superego – iš tėvo paveldėtame kodekse. Ar galima sugalvoti akivaizdesnį, net kvailiui suprantamesnį, froidiškesnį superego pavyzdį nei nuolat pasirodantis ir Deksteriui pagrindines taisykles primenantis tėvas? Nemanau. Pagrindinė taisyklė – gali žudyti, bet „tik bloguosius“. Norime tikėti tuo, kad mūsų kariuomenė kovoja teisingą karą su tironais, su neteisybe, su masinio naikinimo ginklais ir t. t. ir kad mūsų moralinių normų peržengimo aktas susijęs su tarnavimu aukštesniajam gėriui, todėl gana lengvai mums įtinka Deksteris žudikas, nes Deksteris žudikas iš tiesų yra Deksteris moralistas, grąžinantis žiaurias etikos taisykles: akis už akį, dantis už dantį, gyvybė už gyvybę.

Sunku blaiviai mąstyti ištikus krizei. Tai liudija Lenkijos politikai, norintys grąžinti mirties bausmę po tragedijos Osle. Todėl nereikia stebėtis žiūrovais, kurie jaukiuose namuose, norėdami išlaikyti saugumo jausmą, teigiamai žiūri į Vakarų Europoje ištobulintų etinių standartų atmetimą. Juk kai nuvilia valdžia ir jos struktūros, kažkas turi perimti reikalus į savo rankas, net jei tektų žudyti. Žinome, kad šioje kolektyvinėje vaizduotėje tai daroma norint sugrąžinti mūsų labai trokštamus saugumą ir tvarką. Serialas senųjų normų peržengimą paverčia įprastu, kad jį teigiamai vertintų visuomenė. Deja, Deksteris čia yra tik ideali personifikacija, nes George’as W. Bushas – praktinis įgyvendinimas.

Taigi nereikia stebėtis, kad mėgstamas Baracko Obamos serialas yra „Blakė“. Tai brandžios krizės serialas. Jame matome socialines kritinės situacijos šaknis, kurias dažnai sunku vienareikšmiškai vertinti iš etinės pusės, bejėgius teisėtvarkos pareigūnus ir pusines pergales. Tai nepateisintų lūkesčių serialas, lūkesčių, dėtų į valstybės organus – nepakankamai finansuotus, nekompetentingus, tarpusavyje besipykstančius. Vis dėlto ir juose pasitaiko sąžiningų, visiškai pasišventusių pareigūnų, kuriems, tiesą sakant, toli iki CSI finansavimo ir Hauso genialumo, bet sunkiu darbu jiems pavyksta sugrąžinti pasaulį į teisingą kelią.

„Blakė“.
„Blakė“.

Kai nebegalime neigti krizės, nekompetentingos valdžios ir savo grėsmės nuojautos, kai pripažįstame, kad yra blogai ir nėra stebuklingos priemonės tam pakeisti, imame pasitikėti tuo, kas mums lieka, ieškoti pagalbos valdžios aparate, tikintis ne stebuklų, kosminių technologijų ir paprastų paaiškinimų, o sunkaus darbo sunkiomis sąlygomis. Šiame seria­le akivaizdžiai mažiau vietos didvyriškumui, bet gerokai daugiau – nuobodžiam darbui, monotoniškoms liudininkų apklausoms, prašymams leisti įrengti pasiklausymo įrangą, skirti darbui papildomų pareigūnų ir t. t., ir pan. „Blakės“ pasaulyje nekaraliauja sąmokslas, kuris paaiškintų visas neteisybes, čia svarbiausias socialinis aspektas, veikėjus, antagonistus ir pašalinius asmenis siejantis sudėtingas tinklas. „Blakės“ pagrindinis veikėjas yra ne policininkas ar nusikaltėlis, o socialinė aplinka, dėl to serialą galima laikyti, kad ir kaip tai skambėtų, socialiai angažuotu.

Tad, kaip matome, nebūtinai tai turi būti socrealizmas, kur blogiukai sabotuoja įgyvendinamą planą, bet drąsūs fabriko darbuotojai jį įvykdo. Komercinėje televizijoje gali būti sukurtas serialas, kuris nevengtų visuomeninių santykių vaizdavimo, nekurtų juodų ir baltų opozicijų ir galų gale nemėgintų kompensuoti žiūrovui trūkstamo saugumo naudodamasis mokslinėmis-maginėmis gudrybėmis ar sudėtingomis sąmokslo teorijomis. Galbūt čia randasi daug suktesnis simuliakras, kurio tariamo realizmo ir turtingo fono sugundyti pasiduodame vizijai, galų gale turinčiai užtikrinti nusiraminimą, klouzerį, kad nepriklausomai nuo sąlygų (apsigink­lavę įranga ir ištekliais ar vargšai kaip bažnyčios pelės ir operacijų centrą įsirengę rūsyje) policininkai – tai gėrio jėgos, besirūpinančios, kad blogis nepasklistų po gatves. Ir nors jie nėra šventieji, o piktadariai – velnio apsėsti, tai ta pati vizija, turinti suteikti viltį ir saugumo jausmą. Nepriklausomai nuo to, ar taip yra, serialas „Blakė“, matyt, bus progresyviausias pastarojo dešimt­mečio (straipsnis rašytas prieš gerus 10 metų, – vert. past.) seria­las, vis dėlto, kad jis atsirastų, reikėjo ekonominės krizės. Todėl kai tik kapitalizmas išeis į tiesiąją, tokio serialo šansai bus beveik nuliniai, taigi visokio plauko kairiesiems siūlau pasižiūrėti „Blakę“, kol dar yra gana progresyvios kolektyvinės vaizduotės galimybė.

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"