Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Praturtinusi Lietuvos ir Ukrainos ryšius

 
Prezidento Valdo Adamkaus kvietimu Nadija Neporožnia (kairėje) 2002 metais lankėsi prezidentūroje./Vlado Braziūno archyvo nuotrauka
Prezidento Valdo Adamkaus kvietimu Nadija Neporožnia (kairėje) 2002 metais lankėsi prezidentūroje./Vlado Braziūno archyvo nuotrauka

Ukrainos rašytojų sąjungos ir Lietuvos rašytojų sąjungos narė literatė Nadija Neporožnia (1948–2004) buvo viena vertėjų, tiesusių nematomus tiltus tarp lietuvių ir ukrainiečių literatūros, Lietuvos ir Ukrainos kultūrų.

Meninis vertimas yra sena nacionalinių literatūrų, o per literatūrą – įvairių tautų bendravimo forma. Bendraujant vyksta svarbiausi literatūriniai procesai ir reikšmingi kultūros įvykiai.

Žymus vokiečių rašytojas ir poetas Johanas Robertas Becheris (1891–1958) rašė, kad „gera nacionalinė literatūra neįmanoma be geros verstinės literatūros“. Perfrazuodamas šią poeto mintį galiu drąsiai teigti, jog gera verstinė literatūra neįmanoma be gerų ir talentingų vertėjų. N. Neporožnią reikėtų priskirti prie tokių.

Nadija Neporožnia: „Lietuvių kalba ir literatūra į mane tvirtai įsikibo. Neištrūksi.“

Pažintis su Lietuva

Su N. Neporožnia buvome pažįstami dar iki nepriklausomybės atkūrimo, kai Lietuvos rašytojų sąjunga kas penkerius metus organizuodavo tarptautines lietuvių literatūros vertėjų ir leidėjų konferencijas. Susipažinome kaip tik viename tokiame renginyje – 1984 metų rugsėjo mėnesį Vilniuje vykusioje trečiojoje vertėjų konferencijoje.

Prisimenu, joje dalyvavusi N. Neporožnia apie tai, kaip žengė į lietuvių literatūros vertimo pasaulį, kalbėjo šitaip: „Pirmiausia esu literatūros mokslininkė. Kijevo universitete dėstau serbų, kroatų kalbas ir Jugoslavijos literatūrą. Be to, verčiu lietuvių autorių kūrinius. Taip ir lekiu per gyvenimą, dalydama širdį pusiau. Galėčiau, regis, atsidėti vien moksliniam darbui, vien slavistikai, bet ne! Lietuvių kalba ir literatūra į mane tvirtai įsikibo. Neištrūksi.

Pirmasis susitikimas su Lietuva buvo prieš gerus penkiolika metų. Pradėjau mokytis Kijevo universitete, o tęsiau studijas Vilniuje. Pramokau kalbos, parašiau diplominį darbą „T. Ševčenka ir Lietuva“. Tada ir vėliau man labai padėjo poetas, literatūros kritikas Antanas Masionis. Padėjo nepaklysti lietuvių literatūros įvairovėje, pamažu atverti jos lobius. Panašiai ir verčiau – nuo lengvesnio kūrinio iki sunkesnio.

Pirmas vertimas – Rimanto Budrio „Skamba Vilniaus bokšto laikrodis“ 1973 metais. Paskui – Vytautės Žilinskaitės „Mano neapykanta stipresnė“, Vytauto Bubnio rinktinė „Baltas vėjas“. Pagaliau ryžausi versti Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“. Stengiausi perskaityti kiek galima daugiau žymaus rašytojo kūrinių, atsiminimų apie jį. Vaizdinga romano kalba skatino gilintis ir į gimtąją kalbą. Versti tokį kūrinį – dviguba nauda. Netrukus romanas „Altorių šešėly“ pasieks ukrainiečių skaitytoją.“ 1*

Vėliau man teko su ja bendrauti kaip su filologe mokslininke, nagrinėjusia ukrainiečių ir lietuvių literatūrinius bei kultūrinius ryšius, istorinius santykius, rašiusia meninio vertimo problematikos kontekste Vakarų ir Vidurio Europos slavų kalbų lyginamosios lingvistikos temomis. N. Neporožnia taip pat domėjosi kūrybiniais faktais, įvykiais, tyrinėjo tipologines paraleles ukrainiečių ir lietuvių, lenkų, baltarusių, serbų, kroatų, slovakų, čekų literatūroje. Rašė originaliai, pateikdama gyvus pavyzdžius, iki šiol nežinomus arba mažai girdėtus faktus, neretai karštai gindama savo poziciją. Daugelis pažinojusiųjų šią literatę galėtų patvirtinti, kad Nadija, ieškodama tikrosios, ne jai vienai priimtinos tiesos, buvo linkusi į polemiką.

Pasak poeto ir vertėjo Vlado Braziūno, N. Neporožnia „...uoliai darbavosi daugelyje sričių... Turėjo begalinius, gyvus, kartais sunkiai suvaldomus interesus. Vos mintis blykst – ir dirbama užsidegus, kibiai tan darban telkiami padėjėjai, palaikytojai, bendražygiai. Ir pati Nadija – nepamainoma pagalbininkė ne vienam ukrainiečių, kroatų, serbų poezijos vertėjui lietuviui, daugeliu atvejų – tų vertimų įkvėpėja. Ir pats jos esu ne kartą paniukintas, prigriebtas, ir man ne kartą padėta: balsu rodytas eilėraščio originalo skambesys, aiškinti galimi įvairiopi kontekstai...“ 2*

Po nepriklausomybės atkūrimo

Vis dėlto tikrasis N. Neporožnios – humanitarinių mokslų daktarės (1977 m.), kalbininkės, literatūros tyrinėtojos, vertėjos, publicistės, Lietuvos ir Ukrainos kultūros bei visuomenės veikėjos, įvairių mokslinių konferencijų rengėjos – talentas atsiskleidė tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, atsiradus naujoms istorinėms, ideologinėms, visuomeninėms-kultūrinėms sąlygoms. Nuo tada su ja bendravome intensyviau, artimiau, ir svarbiausia – laisviau.

N. Neporožnia, nuo 1991 metų gyvendama Lietuvoje, Vilniaus padagoginiame universitete dėstė baltų ir slavų mitologiją, 1995–1998 metais – Vilniaus universitete. Yra dirbusi Tautinių mažumų ir išeivijos departamente prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir kitur. Vertimais, organizaciniu ir kitokiu kūrybiniu darbu prisidėjo rengiant Brastos bažnytinės unijos 400 metų minėjimą.

1992-ųjų balandžio 3 dieną N. Neporožnios iniciatyva buvo įkurta Lietuvos ukrainistų asociacija, Tarptautinės ukrainistų asociacijos padalinys. Tuomet ji pradėjo aktyviai domėtis ir kitų tautų literatūra. Bendraudavome, diskutuodavome su vertėja apie ukrainistiką Azerbaidžane ir tiurkų tautų literatūrose. Jai rūpėjo ukrainistikos atsiradimo Azerbaidžane XX amžiaus pradžioje istorinės, visuomeninės, politinės aplinkybės, tolesni ukrainistikos vystymosi etapai, raidos įvairovė, ukrainiečių ir azerbaidžaniečių kultūrų sąveikos problemos, Ukrainos temos azerbaidžaniečių literatūroje, o Azerbaidžano – ukrainiečių literatūroje...

Domėjosi ukrainiečių literatūros sklaida

N. Neporožnia taip pat domėjosi iki 1920 metų Azerbaidžane veikusiomis ukrainiečių visuomeninėmis organizacijomis, Baku ukrainiečių literatūros ir meno būrelio darbais, ukrainiečių Taraso Ševčenkos „Prosvitos“ kultūros bendrijos veikla Baku mieste, nes ukrainiečių literatūros ir kultūros sklaida Azerbaidžane daugiausia vyko per šią bendriją.

Nadija Neporožnia buvo ne tik mokslininkė, bet ir kultūrinių santykių kūrėja bei puoselėtoja.
Nadija Neporožnia buvo ne tik mokslininkė, bet ir kultūrinių santykių kūrėja bei puoselėtoja.

T. Ševčenkos „Prosvitos“ bendrija buvo įkurta 1907 metų kovo mėnesį Baku. Šiame mieste ji organizuodavo visų mėgstamus literatūrinius vakarus, skirtus T. Ševčenkos, Ivano Franko, Lesės Ukrainkos kūrybai, Kobzaro gimimo ir mirties metinėms. „Prosvitos“ literatūros renginiuose, be azerbaidžaniečių, dalyvaudavo rusų, armėnų, žydų, kartvelų rašytojai, kultūros veikėjai ir publicistai. N. Neporožnia tyrinėjo šios bendrijos veiklą ukrainiečių-kartvelų, ukrainiečių-totorių, ukrainiečių-turkų literatūros ryšių ir kultūros santykių kontekste. Esu jai pateikęs nemažai tokių literatūros ir kultūros faktų. Pavyzdžiui, apie Sakartvelo literatūros klasiko Akakio Ceretelio ir T. Ševčenkos asmeninius ryšius. Kartvelų poetas pirmą kartą apie juos prabilo 1914 metais Baku per ukrainiečių „Prosvitos“ kultūros bendrijos renginį, skirtą garsaus poeto ir dailininko T. Ševčenkos (1814–1861) gimimo 100-osioms metinėms paminėti.

Diskutuodavome su N. Naporožnia apie Ukrainos azerbaidžaniečių visuomeninių ir kultūros organizacijų veiklą 1910–1920 metais Charkove, Odesoje, Lvove, Kijeve.

Literatūriniai ryšiai

Ukrainiečių ir azerbaidžaniečių literatūrinių ryšių bei visuomeninių santykių istorijai – per pusantro šimto metų. Tą istoriją atspindi skirtingų epochų abiejų tautų kultūros veikėjų ir rašytojų prasmingi darbai: azerbaidžaniečių – Mikaelo Rafilio, Mammado Arifo Dadašzadės, Narimano Hasanzadės, Abbaso Abdulla, Samado Vurguno, Suleimano Rustamo, Rasulo Rza, Chalilo Rza, Jusufas Veziras Cemenzeminli, Tagio Šahbazi, Mirvarid Dilbazi, ukrainiečių – Maksymo Rylskio, Olesio (Oleksandro) Dončenkos, Mykolos Bažano, Mykolos Gulako, Agafangelio Krymskio, Vasilio Juchimovičiaus, Ivano Dračo, Mykolos Mirošničenkos ir kitų. N. Neporožnia buvo šių santykių žinovė, azerbaidžaniečių literatūros ir kultūros bičiulė Lietuvoje. Domėjosi ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) totorių, karaimų bei lenkų palikuonių ryšiais su azerbaidžaniečių literatūra, kultūra, jų dalyvavimu XX amžiaus pradžios Azerbaidžano visuomeniniuose ir politiniuose įvykiuose. Šioje srityje N. Neporožnia pasireikšdavo kaip tikra LDK piliečių dvasios saugotoja, tos galingos valstybės patriotė.

Per mūsų pokalbius vis iškildavo Vinco Krėvės-Mickevičiaus gyvenimas ir veikla Ukrainoje bei Azerbaidžane, šios iškilios asmenybės, žymaus lietuvių rašytojo kūrybos ir veiklos tendencijos, faktai, įsiliejantys į bendrą pasaulinės kultūros lobyną ir vienijantys Lietuvos, Ukrainos ir Azerbaidžano literatūras.

Nadija Neporožnia ir poetas, vertėjas Vladas Braziūnas.Vlado Braziūno archyvo nuotrauka
Nadija Neporožnia ir poetas, vertėjas Vladas Braziūnas.Vlado Braziūno archyvo nuotrauka

N. Neporožnios darbai, be abejo, praturtino Lietuvos ir Ukrainos įvairiapusius santykius. Ji buvo ne tik mokslininkė, tyrinėtoja ar kultūrinių įvykių, literatūrinių faktų pasyvi fiksuotoja, bet ir šių santykių kūrėja bei puoselėtoja.

Lietuvos saulė ir Ukrainos saulėgrąža

N. Neporožnios įkurtos Lietuvos ukrainistų asociacijos emblemoje pavaizduotas apskritimas stilizuotos knygos fone. Šį apskritimą lygiomis dalimis sudaro Lietuvos saulė ir Ukrainos saulėgrąža. Tai – vienybės simbolis, jo pusrutuliai reiškia Ukrainos ir Lietuvos kultūrų autentiškumo pirminius šaltinius (ženklo autorius – Vilniuje gyvenantis ukrainietis dailininkas Volodimiras Matijka). Man atrodo, asociacijos emblema simbolizuoja ir pačios N. Neporožnios gyvenimą bei kūrybą. Ji ir Ukrainoje, ir Lietuvoje buvo garbinga šio simbolio nešėja. Tikiu, kad Lietuvos saulės ir Ukrainos saulėgrąžos bendra šviesa ilgam nušvies kelią Lietuvos ir Ukrainos literatūrinių tiltų kūrėjams bei šių kultūrų sąveikų tyrinėtojams.

1* „Tolimi knygos keliai...“ („Žodis vertėjams“, pokalbiai). Vilnius, visuomeninis politinis dienraštis „Tiesa“, 1984 metų rugsėjo 22 d., Nr. 219, p. 4.

2* Vladas Braziūnas. Išėjo vidury darbų. In memoriam. Nadija Neporožnia 1948. IX. 9 – 2004. XI. 27. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2005 m. Nr. 1

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"