Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Porto Santas: leiskis nešamas vėjo

 
2018 04 12 17:00
Paplūdimys prie Vila Baleiros viešbučio / 
Paplūdimys prie Vila Baleiros viešbučio /  Kristinos Stalnionytės nuotrauka

Vos prašvitus jau sėdžiu visureigyje. Vairuotojas Nelio neskuba – paspoksojęs į bundantį Atlanto vandenyną, sumurma kelis juokelius, o tada atraito stogo brezentą, kad aš ir dar trys keleiviai matytume erdvesnį vaizdą. Pasak jo, Porto Santo saloje nėra kur skubėti. Šią vietą reikia užuosti, pajusti, jos įkvėpti ir leistis nešamam vėjo.

Man neskubėti sunku. Lengviau būtų pabadauti ar ištverti kaitrą. Vartant rankose gamtos takų išvagotą salos žemėlapį kojos pačios ima kilnotis. Jau matau, kur kopsiu į kalną, kur leisiuosi į slėnį, kur pasinersiu į putotas bangas. O čia – neskubėti!

Bioaktyvus Porto Santo smėlis, turintis anglies ir įvairių mineralų priemaišų, ypač naudingas sveikatai, todėl paplūdimiuose galima išvysti daug iš žemės kyšančių galvų.

Kai 1419 metais šią salą atrado Joao Goncalveso Zarco ir Tristao Vaz Teixeiros vadovaujamas portugalų laivynas, jie Porto Santu vadino tik įlanką, kurioje buvo galima slėptis nuo audrų. Vėliau taip pradėta vadinti visą salą. Joje gyveno ir pirmojo kolonizatoriaus Bartolomeu Perestrelo, auginusio čia vynuogynų ir cukranendrių plantacijas, duktė Filipa Moniz, 1478 metais tapusi Kristupo Kolumbo žmona. Kalbama, kad vaikštinėdamas Porto Santo pakrante Kolumbas ir sugalvojo didžiąją savo kelionę į Ameriką.

Į Portugalijai priklausančią Porto Santo salą iš Madeiros sostinės Funšalio lėktuvu atskridau per dešimt minučių. Atstumas tarp šių salų – tik šešiasdešimt kilometrų. Galima atplaukti ir keltu „Lobo Marino“ – kelionė kainuos triskart pigiau negu skrydis lėktuvu, tačiau truks pustrečios valandos.

Gėlių kyšulys ir akmeniniai vargonai

Automobiliu skriejame lygiagrečiai su krantu, lėtai kylame aukštyn į Gėlių iškyšulį. Gaivus vėjas švilpia pro ausis. Rytą oras dar vėsus, bet spalvos – ryškios ir sodrios, kartu su saule susigeria į šilumos ištroškusį kūną.

Iš Kaletos kyšulyje esančios apžvalgos aikštelės išvystu visą salą, o vandenyje – dar dvi kupras – Cal ir Ferro saleles. Tolumoje, kitame salos gale, kur iš bangų kyšo Cima, uoste stovi ką tik iš Madeiros atplaukęs keltas. Iki jo galima nukulniuoti plačiu smėlėtu, dešimt kilometrų palei vandenyną nusidriekusiu paplūdimiu.

Tada žvilgsnis krypsta į salos vidurį, čia pūpso keli vulkaninės kilmės kalniukai. Aukščiausias – pušelėmis apžėlęs 517 metrų aukščio. Akys bėgioja nuo vieno Porto Santo kranto iki kito, saulė įsidrąsinusi plieskia vis stipriau, jūros ošimas virpina odos plaukelius.

Kai siauru keliuku nutolstame nuo kranto, priešais išnyra uola, savo forma primenanti vargonus. Tai Anos Fereiros viršūnė, kurios linijos – lyg į dangų šaunantys stulpai. Jas suformavo verždamasis ugnikalnis. Į paviršių iškilęs magmos stulpas vėsdamas suskilinėjo į lygiagrečias uolienų juostas. Tai įdomiausia iš keturiolikos salos geologinių vietovių.

Alfonso oazė

Porto Santo žemė išdžiūvusi, čia lyja retai. Bet augalai ir gyvūnai moka sugaudyti visus drėgmės ir rasos lašelius. Pavyzdžiui, sraigės. Jų, įsliuogusių į stulpelius, užlipusių ant akmeninių tvorų, prisiklijavusių prie krūmokšnių ir žolės stiebų, išvysi kiekviename žingsnyje. Atėjus nakčiai, kai oras atvėsta, sraigės gaudo kiekvieną virš žemės pakibusį rasos lašelį, kad galėtų išgyventi.

Sausoje saloje lyg atskiras pasaulis žaliuoja Quinta das Palmeiras – neįtikima, bet tai vieno žmogaus sukurta oazė. Vietos valdžia pasijuokė iš Carloso Alfonso svajonės ir neskyrė jo užmojui nė cento, tačiau vyras nenuleido rankų. Dabar toje žemėje šiurena palmių lapai, svyra bugenvilijos, šakojasi drakonmedžiai ir įvairiausi krūmai, čiulba paukščiai, vaikštinėja stručiai, o dirbtiniame tvenkinyje pliuškenasi spalvotos žuvys.

Oazės įkūrėją dažniausiai išvysi besidarbuojantį – renkantį šakas, lesinantį paukščius, šluojantį takelius. Jis viską daro pats. Kai turi laiko, sukinėjasi savo kavinukėje ir verda lankytojams kavą. Visi už ją surinkti eurai kitą dieną virsta oazės gyventojų maistu. Carloso Alfonso sukurtas pasaulis plečiasi jau penkiolika metų, o šeimininkas kavinukėje ant sienelės kasmet pasikabina po vieną vis didesnių savo valdų nuotrauką.

Fosilijų kopos

Nuo Carloso Alfonso oazės į visas puses driekiasi sausos, nuogos kalvos ir smėlio kauburiai, susiliejantys su vandenynu. Šalia plyti oro uostas ir… geltonuoja kopos. Vidury salos, keli kilometrai nuo kranto! Pasirodo, ir smėlis čia ne bet koks, jį sudaro sutrintos fosilijų liekanos. Nelio tai įrodo pačiupęs nuo žemės keistos formos akmenį – atidžiau jį apžiūrėjusi išvystu suakmenėjusios medžio šakos gabalą.

Keista, tačiau po šias kopas leidžiama vaikščioti, rankioti jose ką tik nori, nors vietovė – unikali, turbūt ypatingos geologinės reikšmės. Čia lankėsi net Charlesas Darwinas. Saloje jis surado 100 rūšių sraigių – gyvų ir suakmenėjusių, amžinai įkalintų fosilijose.

Pasileidžiu per kopas atsargiu žingsniu, kad nesugriaučiau iš smėlio kyšančių įvairiausių formų gamtos grožybių. Vienur jos primena koralus, kitur – šaknis, varveklius, šakas, verpetus. Randu suakmenėjusių sraigių ir visokių keistų nuotrupų. Vaikštau, rankioju, negaliu atsistebėti. Pakeliu, pakrapštau, vėl padedu. Viena akimi žiopsau į fosilijas, kita – į oro uosto pakilimo taku riedančius lėktuvus...

Iš kur saloje tokie vaizdai? Pasakojama, kad Porto Santas kadaise iškilo iš Atlanto vandenyno trinktelėjus žemės smūgiui. Taip atsirado dar penkios mažesnės aplinkinės salelės, o užgesę ugnikalnių krateriai virto kalvomis. Žemė iškėlė į paviršių unikalių dugno nuosėdų, kurios dūlėdamos prisotino smėlį chromo, stroncio, fosforo, sieros, jodo, magnio, kalcio.

Pasaulyje vertinamo bentonito molio galima pasikasti tiesiog sustojus prie kelio.

Stebuklingas paplūdimio smėlis

Bioaktyvus Porto Santo smėlis, turintis anglies ir įvairių mineralų priemaišų, ypač naudingas sveikatai, todėl salos viešbučiuose taikoma jo terapija. Paplūdimyje galima išvysti nemažai iš smėlio kyšančių galvų. Tai ne žaidimas ir ne bausmė – žmonės patys užsikasa norėdami išsigydyti reumatą, palengvinti uždegimą, pagerinti odos būklę.

Smulkios smiltelės limpa prie kūno ir visur, kur tik patenka. Kaitinamos saulės jos lengvai atpalaiduoja naudingąsias medžiagas, kurių yra sukaupusios, o šios žmogui prakaituojant pro atviras poras patenka į organizmą. Terapijai naudojamas smėlis turi būti maždaug 40–42 laipsnių karščio.

Pusė šimto gydytojų iš JAV ir Vokietijos dar aštuntąjį dešimtmetį tyrė Porto Santo smėlio gydomąsias savybes ir sumanė saloje įkurti viešbutį-gydyklą. Tačiau neatsirado lėšų, politinė ir ekonominė padėtis tuo metu irgi buvo ne pati geriausia. Teko ilgai laukti, kol smėliu išsigydęs stuburo skausmus tokį viešbutį atidarė Fernando Pinto Teixeira. Jis, keletą dienų patupėjęs karštame smėlyje, nutarė, kad tai pravers ir kitiems.

Nuo 2000 metų Vila Baleiros kurorte jau gali gydytis visi. Čia siūloma įvairi smėlio terapija – ir duobėse prie vandenyno, ir gydyklose bei baseinuose. Taip pat galima išmėginti daugybę kitokių sveikatinimo procedūrų su jūros vandeniu.

Pakelėse – gydančio molio klodai

Nelio, leidęs iki soties pasivaikščioti po fosilijų kopas, sėda prie visureigio vairo ir vėl dunda keliuku, vedančiu tolyn už oro uosto, į kitą salos galą. Taip jis važinėja kasdien. Vairuotojui tai darbas, bet iš tikrųjų – poilsis: saulė, vėjas, jūra, jokios skubos, tik spausk pedalą ir mėgaukis grynu oru, grožėkis vaizdais.

Pakelėse plyti smulkūs nuošliaužų atidengto geltono, pilkšvo, žalsvo molio lopinėliai. Bentonito ir kitoks gydomasis molis, kaip ir unikalus smėlis, – dar vienas salos turtas, naudojamas viešbučių gydyklose. Porto Santo žmonės juo irgi tepa veidą, kūną. Daug kur pasaulyje vertinamo bentonito molio galima pasikasti tiesiog sustojus prie kelio.

Kitame salos gale nuo Portelos kalvos matyti vėjo malūnas ir vieniša balta Nossa Senhora da Graca koplyčia, kurioje XVI amžiuje gyventojai slėpdavosi nuo piratų. Uoste ant bangų supasi vakarais į Madeirą išplaukiantis keltas, toliau krante baltuoja vienintelio miesto – Vila Baleiros – namukai ir iki kito salos galo driekiasi didysis paplūdimys.

Sraigės ir vynuogės

Nelio parodo ir savo namą kalno šlaite – didžiulis, dviaukštis, turi daugybę langų, pro kuriuos matyti vaizdas į vandenyną. Didžiuojasi pasistatęs jį savo rankomis, bet skundžiasi iki ausų įklimpęs į skolas. Dėl to yra priverstas pusę namo išnuomoti. Antrame jo aukšte įsikūrusį „Panoramos“ restoraną Porto Santo gyventojai laiko prabangiausiu saloje. Sutemus atvažiuoja čia pasigrožėti vaizdais ir pasimėgauti jūros gėrybių patiekalais.

Žvalgydamasi nuo Portelos dar nežinojau, kad bičiuliai Bruno ir Margarida pakvies mane vakarieniauti kaip tik į šį restoraną. Dar nežinojau, kad „Panoramos“ tarpduryje vėl sutiksiu Nelio, kad Margarida išrinks man iš meniu saloje tipiškų grilyje keptų moliuskų lapas grelhadas, o Bruno užsakys polvo a lagreiro – ant žarijų keptą aštuonkojį. Ir visas šias gėrybes skrandyje užlies... sraigių vynas.

Iš tiesų garsiausias ir populiariausias saloje yra sraigių vynas, gaminamas iš baltųjų vynuogių. Taip jis vadinamas ne dėl sraigių, o dėl žmogaus, pravarde Sraigė (Caracol), kuris 1930 metais atgabeno šių vynuogių sodinukų iš Pietų Afrikos. Tikrasis portugalų emigranto Sraigės vardas buvo Jose da Silva. Kieta žievele išsiskiriančios vynuogės dabar yra Porto Santo simbolis. Iš jų gaminamo saldaus ir stipraus vyno galima paragauti jau liepos pabaigoje, o rugpjūčio mėnesį saloje švenčiamas jauno sraigių vyno festivalis.

Viskas Porto Santo saloje taip arti, kad po kelių dienų 11 km ilgio ir 5 km pločio žemės lopinėlis vandenyne ima atrodyti jaukus lyg gimtieji namai – galėčiau visur vaikščioti pėstute, nakvoti po kiekvienu krūmeliu, pietauti atsisėdusi ant kiekvieno akmens… Ne veltui žmonės čia apsigyveno anksčiau negu daug didesnėje Madeiroje.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"