Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Ponios dienoraštis. Čia nebėra vietos senukams (lll dalis)

 
Mantas Petruškevičius./
Mantas Petruškevičius./ Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Be virtualaus gyvenimo egzistuoja ir žemiškasis. O jame irgi sukasi įtakingieji. Vienas iš ryškiausių – ponaitis Mantas Petruškevičius. Žmogus, kuris būdavo kiekviename renginyje ir kiekviename žurnale. Būdavo?

Per pastaruosius penkeris metus jis po truputį ėmė trauktis iš linksmųjų vakarėlių. Nes ėmė stigti jiems laiko. Nes jis ėmėsi verslo. Nes tas jo užsidirbtas (taip taip – užsidirbtas, nes vakarėliai atima daugiau laiko ir pinigų, negu suteikia malonumo) populiarumas, matomumas, žinomumas pagaliau ėmė duoti vaisių. Paprasčiau – sukūrė sąlygas sukurti tą jo kvapnųjį verslą. Ar jis pats irgi taip mano?

– Mantai, 2013 metais pristatei savo prekės ženklą „Mantas Petruškevičius by Culti Fiori Bianchi“, o pernai atidarei savo saloną „Flower Couture by Mantas Petruškevičius“. Per tuos penkeris metus dar suspėjai išgarsėti kaip įspūdingiausias Lietuvos floristas, iš gėlių sukuriantis nepakartojamą šventės pasaką. Jei ne tavo ilgametis buvimas viešumoje ir užmegzti ryšiai su daugybe turtingų žmonių, ar tavo verslas būtų toks sėkmingas, koks yra dabar? Ir apskritai – ar iš viso jis būtų atsiradęs?

– Niekada nieko nedariau specialiai. Viskas vyko natūraliai. Savaime. Na, gal ir nepaneigsi, kad sutikau žmonių, kurie turėjo įtakos mano gyvenimo keliui. Tarkim, ponia Inga Kozel. Ji mane įkvėpė dideliems darbams, pakvietė į tokias vietas, kur paprastas mirtingasis nepateks, supažindino su tokiais žmonėmis, kurie suteikė man galimybę pabandyti įgyvendinti įspūdingus projektus. Va, nuo to išgąsčio padaryti viską tobulai, viskas ir prasidėjo.

– Ir štai taip vadinamasis „ponių draugas“ užsidirbo pažintis, kurios tapo tramplinu į pelningus užsakymus. Reiškia, kad tas laikas, praleistas vakarėliuose, nenuėjo veltui – priešingai, netgi subrandino vaisius?

– Dėl nieko nesigailiu. Nė dėl vieno pasakyto žodžio, veiksmo, nė su kuo ėjau ar neėjau. Ir vėl daryčiau tą patį, jei grįžčiau praeitin. Nes buvo labai smagu. Turėjau labai gerą laiką su labai gerais žmonėmis. Su vienais miegojau, su kitais bendravau, su trečiais gėriau. Tačiau net ir tuo metu, kai neišlipdavau iš žurnalų puslapių, galvojau: o ką darysiu, kai vieną dieną visa tai pasibaigs? Kuo pakeisiu visa tai? Bet viskas įvyko savaime. Ėjau nieko neplanuodamas. Tik žinojau, kad kažkada norėsiu tikrosios savo vertės. Norėsiu jaustis vertingu sau ar reikšmingu kitiems savo darbais. Tačiau iki tol buvo toks laukimo metas, šiokia tokia tuštuma, kurią užpildyti padėdavo vakarėliai.

– Todėl ir šventei šventę kiekvieną dieną? Juk esi sakęs: „Nebūtinai reikia dirbti – galima tiesiog mėgautis gyvenimu. Aš negimęs dirbti statybininku. Aš tiesiog esu gražus, tad džiaukitės manimi“.

– Taip, aš negimęs dirbti. Bet dabar žiauriai daug dirbu… Šiandien jau nesu toks gražus, tačiau šių pasakytų žodžių neišsižadu. Tiesiog vieną dieną pažiūrėjau į veidrodį ir nusprendžiau, kad jau nebesu toks, kaip anksčiau, tad gal reikia veikti ką nors kito. Ir pats sau padėjau išnykti iš tų vakarėlių.

Tačiau nesijaučiu veltui iššvaistęs ankstesnio laiko, kažką praleidęs. Nes ir tuo metu netinginiavau – kasdien kažko išmokdavau. Sutikau fantastiškų žmonių, kurie man kitokį parodė pasaulį. Nieko iš jų nesitikėjau. Ir dabar iš nieko nesitikiu. Geriausia pasikliauti savimi. Jei pats neužsidirbsi, neparodysi, ko esi vertas, kiti neskubės padėti. Nors aš visą laiką naiviai galvojau: atsitiks bėda – vis tiek kas nors iš pažįstamų atskubės. Supratau, kad klydau.

Tačiau net ir tuo metu, kai neišlipdavau iš žurnalų puslapių, galvojau: o ką darysiu, kai vieną dieną visa tai pasibaigs? Kuo pakeisiu visa tai? Bet viskas įvyko savaime.

– Taigi kas atsitiko, kad iš plevėsos gimė verslininkas?

– Pradėjo trūkti laiko kitam mano malonumui. Gėlėms. Tik jos nėra darbas. Su jomis nesijaučiu dirbantis, nesijaučiu samdomas, nenoriu niekam įsipareigoti. Aš nesu valytoja – aš diktuoju savo sąlygas. Ir nenoriu atrodyti nusidirbęs su pavargusia nuotaika. Šiandien gal ir nepasakysiu – mėgaukitės manimi, nes esu gražus. Bet pasakysiu – vis tiek mėgaukitės manimi per grožį. Tik kitokį.

– „Aš tikrai nenoriu būti visų mylimas. Kartais geriau, kad tavęs nekęstų. Tada esi kitoks, išskirtinis. Būti visiems geram tiesiog neįdomu“. Tai tavo žodžiai. Bet turbūt nelengva buvo vakarėlių liūtui atlaikyti visus įžeidimus?

– Tais laikais kaskart sakydavau sau STOP: nieko nematai, negirdi, negalvoji. Dabar savyje radau daugiau jėgų nebekreipti dėmesio į kitų nuomonę. Ir netgi į viliones dideliais pinigais. Nes aš ir pats juos užsidirbu. Todėl kai kurios pinigingos ponios jau man atrodo nebeįdomios. Nebereikšmingos. Dabar galvoju: aš jau galiu jų nematyti, nebetarnauti joms, nebesijausti prastesniu. Anksčiau turėjau kompleksą, kurį ačiūdie išsigydžiau. Nepilnavertiškumo kompleksą. O savo darbu ir talentu išsivadavau iš to. Juk galima išgyventi ir be kokios nors ponios komplimento. Dabar komplimentus aš pats sau pasisakau.

– Seniai seniai prasitarei: „Mano profesija bus pelninga“. Iš kur tai žinojai?

Todėl kai kurios pinigingos ponios jau man atrodo nebeįdomios. Nebereikšmingos. Dabar galvoju: aš jau galiu jų nematyti, nebetarnauti joms, nebesijausti prastesniu.

– Kažkodėl naiviai galvojau, kad kažkaip kažkada atsiras kažkas, kas investuos į mano gebėjimus. Taip ir nutiko. Ir šiandien nesijaučiu niekam skolingas. Net partneriams. Jie investavo pinigus, aš – savo talentą ir gebėjimus. Pasidalinau savo patirtimi, kas pasaulyje yra stilinga, madinga, gražu, kas yra geras skonis.

– Esi sakęs, kad prabanga turi būti siekiamybė, o ne kasdienybė. Iš kur tas paprastas vaikinukas iš Kauno žinojo žodį „prabanga“?

– Niekada neturėjau daug pinigų, bet visada jutau, kas yra prabanga. Nuo aštuoniolikos metų buvau šalia tų žmonių, kurie arba žinojo, arba sau leido tai, kas yra geriausia. Viską iš visų rinkdavau po kruopelę. Tarkim, buvo tie pirmi kartai, kai atsisėdi prie stalo ir nežinai, kurį sidabrinį įrankį imti tam patiekalui. Stebėdavau kitus, o grįžęs namo apmąstydavau. Juk manes to niekas nemokė. Nei šeima, nei mokykla. Pagrindai buvo iš visos tos aplinkos, kurioje sukausi. Tai buvo mano gyvenimo universitetas. Jei nebūčiau atvažiavęs į Vilnių, kažin, kas aš būčiau buvęs. O šiandien esu Mantas Petruškevičius. Taip viskas susidėliojo.

Kažkada ir geras Vilniaus restoranas man buvo prabanga. O dabar jau einu į geriausius restoranus Europos didmiesčiuose. Tegul ir tik kavos išgert. Bet…

Tarkim, dar negyvenau atnaujintame Paryžiaus „Ritz“ viešbutyje, bet jau buvau ten užėjęs kavos su pyragaičiu, o tuo pačiu ir apsižvalgyti, kaip atrodo tas legendinis viešbutis. Svarbiausia, paslapčia ištraukiau iš vazos puokštę, kad pamatyčiau, kaip jie gėlių kotus suriša!

Man labai patinka stebėti aplinką ir detales. Noriu jas sugerti. Visos vietos, kurias aplankai, praturtina tave. Iš to ir kyla idėjos. Parsiveži ir vaizdų, ir kvapų, ir madų. Negi savo kieme kažką surasi įkvėpimui?

– Iki šiol tau buvo prikaišiojama, kad nesi baigęs jokių mokslų, neturi jokio diplomo.

– Jis išvis nieko nereiškia. Nes tai tik popiergalis, pasirašytas kažkokių senų, nukvakusių, sovietmečio bobų, kurios nesupranta, kas yra floristikos mada. Man visi prikišinėja tą diplomą. Bet nesijaučiu silpnesnis be jo. Aš net neturiu kur eiti mokytis floristikos. Tie esantys mokytojai geriau jau gal nieko nemokytų. Nes jie nesugeba išmokyti net kaip puokštę supakuoti. Floristui pirmiausia reikia ne diplomo, o talento ir pašaukimo.

– Regis, tu kaip tik savo pavyzdžiu ir įrodei, kad ne su popieriuku, o su išlavintu estetikos pojūčiu galima pasiekti pačių aukščiausių viršukalnių.

– Aš niekados neiškojau savęs. Net nežinau, kas tai yra. Aš tiesiog susikūriau pats save. Ir viskas, ką darau, turi būti ne tik gražiausia, bet ir tobula.

Vakarieniaujame su Mantu Petruškevičiumi ir plepame apie jo organizuojamą šventę. Jo butiko „Flower Couture by Mantas Petruškevičius“ didįjį atidarymą, į kurį atvyksta pasaulinio garso didžėjus Stephane Pompougnacas, „įgarsinęs“ Paryžiaus „Costes“ viešbutį.

– Kodėl tas „Costes“ tau toks svarbus?

– Todėl, kad tai yra vienintelė vieta, kuri absoliučiai viskuo atitinka mano skonį.

Taip, šis viešbutis turi įspūdingą įvaizdį. Kaip ir kiti Manto butike parduodami vardai. „Laduree“, „Lalique“, „Hermes“…

Prancūzų „Lalique“ kompanija, įkurta 1885 metais, išgarsėjo meniškais krištolo ir stiklo gaminiais. Jų taurės ir indai buvo būtina aristokratų stalo serviruotės dalis. XX amžiaus pradžioje „Lalique“ dekoravo legendinį, rašytojos Agatha Christie romane „Žmogžudystė „Rytų Eksprese“ aprašytą traukinį „Belmond Venice Simplon Oriental Express“.

Prancūzų „Laduree“ kompanija, įkurta 1862 metais, išgarsėjo savo konditerija, o ypač sausainukais „macaron“. Jų kavinės buvo smagurių aristokratų pasisėdėjimo vieta. Iki šiol kompanija dukart per metus pristato naujas saldumynų kolekcijas. Manto butike galiam paragauti tokių „makaroniukių“ su rožių ir orchidėjų skoniu…

Prancūzų „Hermes“, įkurta 1837 metais, pradėjusi verslą nuo balnų ir pakinktų žirgams bei lagaminų keliautojams, šiandien yra labiausiai deficitinių odos gaminių kompanija pasaulyje. Jos prabangias rankines „Birkin“ ir „Kelly“ ar kitą geidžiamą galanterijos kūrinį galima įsigyti tik pralaukus kelerius metus eilėje. O Mantas išsikovojo, kad jo butike „Hermes“ vonios produktų linija būtų prieinama kasdien ir kiekvienam.

„Costes“ viešbutis gyvuoja tik trečią dešimtmetį, tačiau turi surinkęs gausią madingiausių pasaulio žmonių (svečių!) kolekciją. Neverta vardinti čia apsigyvenančių ar pasilinksminti ateinančių Holivudo aktorių ir pasaulio scenų žvaigždžių, politikų ir menininkų, turtingų ir įtakingų – tai tiesiog vieta, kurioje tvyro stilius ir geras skonis, o su didžėjaus S.Pompougnac muzika bei puikiu maistu, apšvietimu ir kvapu „Costes“ tampa tiesiog „must-see“. Tiesiog madingiausia vieta Paryžiuje.

– Mantai, tai kodėl būtent šios firmos atsidūrė tarp tavo gėlių?

– Prie mano geriausių gėlių dera tik geriausi Europos vardai.

– O kaip susibėgote su „Culti“?

– Nuvažiavau į Italiją, į kultinius „Culti“ parfumerijos namus, kurie pirmieji Europoje pradėjo gaminti kvapniąsias namų lazdeles, ir su jais sukūriau produktą, nors jie niekada su niekuo nieko nėra kūrę. Susipažinau su kompanijos prezidentu, jis mane priėmė, o aš jį įkalbėjau sukurti kvapą man. 500 vienetų „limited edition“. Ir kad būtų pardavinėjamas jų salone Milane prie Domo katedros. Išsišokėlis?!? „Kas tu toks? – stebėjosi tie italai. – Tavo vardas nieko niekam nereiškia“. Bet tai įvyko. Kažkaip. Natūraliai. Nes to norėjau.

Kažkada Mantas yra pasakęs: „Jei nori pelnyti vardą, turi daug dalykų daryti nemokamai ir džiaugtis tau suteikta galimybe įvykdyti užsakymą“.

Mantai, gal dar kas nors Lietuvoje nežino tavo vardo?

poniosdienorastis

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"