Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Ponios dienoraštis. Čia nebėra vietos senukams (I dalis)

 
Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Nebėra vietos ne tiek senam amžiui, kiek senoms vertybėms. Per penkerius metus Lietuva taip godžiai rijo madingiausius pasaulio pyragaičius, jog net užmiršo, kad ant stalo visada turi būti ir juodos duonos.

Gerą skonį išstūmė kičas, elegancija pralaimėjo vulgarumui, laiko patikrintą kokybę pakeitė vienadienė piguva, natūralų grožį – dirbtinis, gyvą pokalbį – mygtukas „Patinka“, privatumą – visiškas apsinuoginimas, vidinę kultūrą – vežiko riksmai.

O man liūdniausia, kad popierinį laikraštį skaitantį žmogų šiandien aptiksi nebent vaškinių figūrų muziejuje. Dabar visi smauko savo telefonus.

O tavo nuomonė, kuo durnesnė, purvinesnė, kandesnė, tuo daugiau susirenka „patinka“. Nėra jokio cenzūros filtro, kuris apsaugotų padorų pilietį nuo įžeidinėjimų.

Ir jeigu pamatai popierinę knygą vartantį skaitovą, tai, net nežinodamas pavadinimo, gali spėti, jog skaitomi „stebuklingi“ patarimai, kaip susitvarkyti savo psichikos, bendravimo, karjeros ar meilės problemas. Nes šiandien tapo madinga kiekvienam piliečiui parašyti bent po kelias pamokymų knygas. Nesvarbu, kad jos niekinės. Nesvarbu, kad tai yra tik žodžių srautas. Nesvarbu, kad rašytojas neturi atsakomybės prieš skaitytoją, su savo knyga atimdamas iš jo pinigus ir laiką, o mainais neduodamas jokios išliekamosios vertės.

Tad senukams iš tiesų liūdna, kad popierius su spausdintu žodžiu šiandien yra naudojamas ne pagal tiesioginę paskirtį šviesti ir tobulinti žmogų, suteikti gilios informacijos, priversti pamąstyti, o tik higienos reikmėms privačiame kambarėlyje.

Ne, tai ne katastrofa. Ne, nereikia baisėtis, kur nusirito pasaulis. Jis eina ten, kur turi eiti. Tik rėksnį visada geriau išgirsta minia. O šiandien tiems pigiems rėksniams atsirado puikios galimybės šūkalioti. Nes dabar jiems nebereikia lipti ant bačkos miesto aikštėje – tam yra ne tik spaustuvės spaustuvėlės jų „išminčiai“ skleisti knygose, bet ir nuostabieji socialiniai tinklai. Jie taip užvaldė gyvenimą, kad joks žmogus be jų nebegali kvėpuoti.

Tu neturi savo feisbuko? Nežinai, kas yra instagramas? Neseki prezidento jo tviteryje? Tai tu tikra iškasena, pabėgusi iš muziejaus… O tokioms senienoms šiandien nebėra vietos šiuolaikiniame pasaulyje.

Tad, jei nenori būti ta beviltiška seniena, ir pats šliauži į virtualią erdvę. Nes būtent joje vyksta gyvenimas. Žinios, faktai, įvykiai, nuomonės, komentarai – visokia informacija bet kada po ranka. Puiku. Nepuiku yra kartu su greitos ir išsamios informacijos pasiekiamumu atsivėręs kanalizacijos vamzdis, kuriame maudosi pigioji visuomenės dalis. Tas pigumas prasideda selfiu, o baigiasi išsamiu beraščio pasisakymu bet kokiu klausimu.

Net jeigu esi visiškas nulis arba netgi minusas, vis tiek turi galimybę pranešti pasauliui apie savo egzistavimą. O tavo nuomonė, kuo durnesnė, purvinesnė, kandesnė, tuo daugiau susirenka „patinka“. Nėra jokio cenzūros filtro, kuris apsaugotų padorų pilietį nuo įžeidinėjimų.

Jei tave apspjauna gatvėje, dar gali ieškoti teisybės ir tikėtis, kad chuliganas bus pamokytas, o virtualioje erdvėje kiekvienas marginalas jaučiasi nebaudžiamu. Todėl ir siautėja.

Aktorius Arūnas Sakalauskas „Stiliui“ yra šia tema pasakęs: „Kai esi nematomas, pasislėpęs, gali mėšlu apipilti bet ką. Taip darantys jaučia pasitenkinimą, komentuoja, pila purvą ant visų be išimties. Gal žmonės visada buvo tokie, tik nebuvo kur to išreikšti – nebuvo interneto“.

O rašytojas ir etiketo guru Giedrius Drukteinis prideda: „Išsišokėliai – tai tik laikinos pramogos dalis. Tačiau pažiūrėkite, kas iš tos pramogos gauna didžiausius pinigus“.

Būtent – pinigai. Šiandien juos galima užsidirbti iš virtualaus chuliganizmo. Na, ir dar ekshibicionizmo. Kuo daugiau žmonių pasikvieti į savo miegamąjį, tuo daugiau turi sekėjų, tuo labiau domini reklamos davėjus, tuo storesnė darosi tavo piniginė.

O kas tie chuliganai? Dažniausiai padorūs žmonės su padoriu gyvenimu. Tačiau virtualioje erdvėje padorumas nepaklausus. Todėl universitetinį išsilavinimą turinti moteris, kurią seka per šimtas tūkstančių gerbėjų, savo socialinėje paskyroje tampa gatvės mergše su puokšte keiksmažodžių. Ir tokį savo elgesį paaiškina tikrumu, savitumu, atvirumu ar dar kažkuo panašaus.

Todėl universitetinį išsilavinimą turinti moteris, kurią seka per šimtas tūkstančių gerbėjų, savo socialinėje paskyroje tampa gatvės mergše su puokšte keiksmažodžių.

Kam tiek daug dėmesio skiriu tokiems žmonėms? Todėl, kad jie vadinami įtakingaisiais. Influenceriais. Šiandienos savotiškais dievais, kurių žodis tampa kūnu. Su kuriais atsibunda ir užmiega dešimtys tūkstančių Lietuvos piliečių. Kurie pasako, kas madinga ir kas teisinga, ką pirkti ir kur linksmintis, ką valgyti ir kam ploti. Tiesiog – kaip gyventi, kad būtum „cool“.

Ir šis pastarasis penkmetis – jų sužydėjimo metas. Socialinių tinklų ikonomis tapo būrys humoristų ir žurnalistų, manekenių ir dainininkių. O daugiausia – šiaip tokių jokių, niekam nežinomų ir nieko nenuveikusių žmonių. Tačiau žinančių, kaip išnaudoti visuomenės dėmesį savo žinomumui didinti. O svarbiausia – iš to dar ir užsidirbti gražių pinigų. Vieša paslaptis, kad įtakingiausieji per mėnesį užsidirba tiek, kiek nedidelis bankininkas. Nes pasimaivymas su kokiu nors kremuku ar drabužėliu, vienas brūkštelėtas „postas“ jiems atneša po kelis šimtus eurų.

Šio verslo pradininke turbūt reiktų vadinti Agnę Jagelavičiūtę, kuri prieš trejus metus paleido savo tinklapį „stiliusos.lt“. Tačiau ji labiausiai matoma ir girdima savo feisbuko paskyroje. Jos aštrus liežuvis pritraukė dešimtis tūkstančių sekėjų. Jos asmeninio gyvenimo viešinimas ir audringų komentarų susilaukianti elgsena viešumoje ne tik neatbaido, bet net kaip bites prie medaus traukia reklamos davėjus. Provokacija visada buvo jos draugė. O dabar tai padeda jos verslui. Nors pati Agnė sako: „Aš nesu skandalistė. Tiesiog mėgstu išsakyti savo poziciją. Esu ryški ir to nesigėdiju. Neturiu savybės graužtis dėl jau įvykusių dalykų. Atvirumas – mano asmeninė politika“.

Tačiau socialiniuose tinkluose yra ir kitokių įtakingųjų. Mandagių. Kultūringų. Santūrių. Viena iš tokių – Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė, turinti per 81 tūkstantį sekėjų. Interviu su Indre kitoje dalyje.

poniosdienorastis

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"