Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Po Vatikaną – su lietuviškai kalbančia gide

 
2018 02 22 17:00
Šv. Petro bazilika. Vaizdas nuo Angelų tilto, esančio jau Romoje.
Šv. Petro bazilika. Vaizdas nuo Angelų tilto, esančio jau Romoje. Asmeninio albumo nuotrauka

„Gyventi Romoje ir dirbti Vatikane, kasdien vaikščioti tarp didžiųjų menininkų kūrinių – tai priimu kaip privilegiją, gautą iš Dievo. Tai gyvenimo dovana“, – „Lietuvos žinioms“ sakė Raimonda Bojažinskytė, vienintelė gidė, galinti oficialiai vesti ekskursijas po Vatikaną lietuvių kalba.

Nors šios licencijos teko laukti apie metus, Raimondos gyvenimas iki Romos, galima sakyti, buvo tarsi neplanuotai suplanuotas – visi darbai ir pasirinkimai vedė Romos, Vatikano link. Savo antrąją pusę ji taip pat sutiko Romoje.

Per metus Vatikano muziejus aplanko apie 6 mln. lankytojų, per dieną – apie 25 tūkstančiai.

Atsivėre sienos

Vilniaus universitete 1991 metais baigusi istoriją Raimonda Bojažinskytė nuo 2011 metų gyvena Romoje. „Niekada neplanavau, net ir nesvajojau gyventi užsienyje. Maniau, jei ir tektų, tai tik labai netolimoje šalyje, kad prireikus galėčiau pėsčiomis namo pareiti, – juokėsi pašnekovė. – Bet atsitiko kitaip...“

Karjeros pradžią licencijuota gidė po Vatikaną prisimena labai iškiliai. „Mūsų karta dirbti jau pradėjo nepriklausomoje Lietuvoje, galima sakyti, buvome pakviesti kurti naują valstybę. Dalis mano bendrakursių dirba diplomatais, – pasakojo R. Bojažinskytė. – Nepriklausomybės pradžioje ypatingas dėmesys buvo skiriamas Lietuvos paveldui išsaugoti. Pirmoji mano darbovietė – Kultūros paveldo inspekcija. Atsivėrė sienos, prasidėjo įvairios laisvos Lietuvos veiklos – skautai, Pasaulio lietuvių bendruomenė.“

Raimonda buvo VIII pasaulio lietuvių jaunimo kongreso, vykusio Lietuvoje, vicekoordinatorė. Po kongreso išvyko 9 mėnesiams į JAV ir ten veiklą tęsė Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungoje. Grįžusi į Lietuvą dirbo Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovybėje Seime, Seimo nario Kazimiero Antanavičiaus padėjėja, Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijoje, o prezidento rinkimus laimėjus Valdui Adamkui, penkerius metus dirbo prezidentūroje.

Rinkimus laimėjus Rolandui Paksui, R. Bojažinskytė prezidentūrą paliko. Tačiau istorikę, jau turinčią darbo kultūros paveldo srityje patirties, tuometis Lietuvos Vyskupų Konferencijos generalinis sekretorius, dabar – Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas pakvietė dirbti ir užsiimti bažnytiniu paveldu. „Bažnyčia tuo metu atgavo turtą, kuris sovietmečiu priklausė įvairioms institucijoms. Dar net nebuvo įstatymo, kuris leistų bažnyčioms susigrąžinti sovietmečiu konfiskuotas ir muziejuose atsidūrusias meno vertybes. Buvo ką veikti“, – sakė dešimt metų Lietuvos Vyskupų Konferencijos sekretoriate dirbusi R. Bojažinskytė.

Neplanuota Roma

Kadangi italų kalba Raimonda seniai žavėjosi, baigusi kursus laisvalaikiu pradėjo vesti ekskursijas – tai lietuviams, vykstantiems Italijos pamatyti, tai italams Lietuvą aprodydavo. Dar studijuodama istoriją buvo pasirinkusi gido specializaciją. Tad viskas klostėsi dėsningai. Raimonda tapo vienos žinomesnių Italijos agentūrų „Alpitour“ atstove Lietuvoje. Dabar po Vatikaną ir Romą lydi „Bohema travel“ turistus.

Viena kelionė į Romą lydint turistus iš Lietuvos buvo lemtinga. „Pasiklydo viena turistė. O aš visus įspėdavau, kad pasiklydę eitų prie pirmo sutikto policininko, rodytų mano telefoną ir prašytų pagalbos. Taip ir buvo. Man paskambino policininkas, aš atėjau prie Trevi fontano, kur pareigūnas dirbo, pasiimti paklydusios turistės“, – pasakojo Raimonda. Policininkas telefono neišmetė. Kai tik ji atvykdavo į Romą, kaskart pakviesdavo kavos.

„Pas savo antrąją pusę Umberto ne iškart persikėliau gyventi, trejus metus vis judėjau: Vilnius – Roma, Roma – Vilnius. Esu Lietuvos patriotė, man buvo labai sunku išvažiuoti“, – prisipažino R. Bojažinskytė. Kai jau reikėjo galutinai apsispręsti, ji save ramino, kad gyvens Europos kultūros lopšyje. Be to, Italiją jau gerai pažinojo, tad kraštas jai neatrodė visai svetimas.

Licencijos laukė metus

Su turistais iš Lietuvos lankydamasi Vatikane Raimonda pastebėjo, kad ten nėra gido lietuvių kalba. „Visada gaudavome kalbantį rusiškai, o grupėje būdavo jaunų žmonių, kurie nesuprasdavo rusų kalbos, – aiškino pašnekovė. – Tada ir apsisprendžiau: kodėl turėčiau versti iš rusų kalbos, juk galiu pati tapti gide.“

Surinko dokumentus ir pateikė prašymą. Viskas, atrodė, palanku – ir studijos tiko, ir kalbą mokėjo, tačiau beveik metus turėjo laukti atsakymo. „Buvau gavusi savo buvusių darbdavių – prezidento V. Adamkaus ir vyskupo G. Grušo – rekomendacijas. Po metų pakvietė pokalbio. Viskas baigėsi gerai. Dabar turiu Vatikano miesto valstybės gido pažymėjimą ir jau šeštus metus rengiu ekskursijas lietuvių ir rusų kalbomis“, – pasakojo R. Bojažinskytė. Turistų iš Lietuvos Vatikane gausu, būna mėnesių, kai gidė neturi laisvadienio.

Norintiems po Vatikano muziejus pasižvalgyti savarankiškai Raimonda pataria bilietą iš anksto pirkti internetu, oficialiame Vatikano puslapyje. Tik būtina nurodyti konkrečią dieną ir net atvykimo valandą. Perkant internetu bilietas 4 eurais brangesnis nei bilietų kasoje (kainuos ne 17 eurų, o 21), tačiau Vatikane internetinę rezervaciją į tikrą bilietą išsikeisite be eilės, kai balandžio ir gegužės mėnesį prie bilietų kasos tektų stovėti 2–4 valandas.

Dviejų valandų su gide pasivaikščiojimo po nuostabiuosius Vatikano sodus bilietas kainuoja apie 36 eurus, jis taip pat suteikia teisę be gido savarankiškai aplankyti muziejus. „Įdomu, kad šiuose soduose pernai lietuviai pasodino tris ąžuoliukus – Stelmužės ąžuolo klonus, – sakė R. Bojažinskytė. – Per Vatikano sodus nutiesta 250 metrų geležinkelio bėgių, Vatikanas turi savo geležinkelio stotį, iš jos galima nuvažiuoti į Romos užmiestį – popiežių vasaros rezidenciją Castel Gandolfo. Šeštadieniais šiuo maršrutu jau gali važinėti ir turistai. Kadangi dabartinis popiežius atsisakė vasarą gyventi šioje rezidencijoje, dalis kambarių atverti lankytojams.“

Be bilietų galima patekti į Šv. Petro aikštę ir Šv. Petro baziliką. Šioje aikštėje trečiadieniais popiežius laimina susirinkusiuosius. Jeigu popiežius neišvykęs, kiekvieno sekmadienio vidurdienį jis pasirodo lange ir su susirinkusiais aikštėje sukalba Angelo maldą.

Muziejų pradžia

„Gyventi Romoje ir dirbti Vatikane, kasdien matyti tokius meno šedevrus – tai gyvenimo dovana, – sakė R. Bojažinskytė. – Vatikano muziejuose sukaupta viena didžiausių pasaulyje dailės kolekcijų, ją sudaro įvairių epochų meno kūriniai. Romos bažnyčiose taip pat gausu didžiųjų menininkų kūrinių – Rafaelio, Caravaggio ir kitų. Roma – toks kultūros lopšys, kad aš kas vakarą turiu ką apie ją skaityti, studijuoti, žiūrėti dokumentiką.“

Įdomi ir pasaulyje analogų neturinčių Vatikano muziejų pradžia. Kaip pasakojo gidė, 1506 metais už Koliziejaus valstietis kasė vynuogyną ir rado įspūdingą Trojos žynio Laokoono skulptūrą. Iš vientiso marmuro gabalo ji buvo sukurta 40 – 50 metais prieš Kristų. Popiežius Julijus II skulptūrą iš valstiečio nupirko, atgabeno į Vatikaną ir pradėjo rodyti svečiams. Paskui eksponatų vis daugėjo. „Popiežiai buvo kilę iš didikų šeimų. Jų giminėse tapo populiaru kolekcionuoti meno kūrinius“, – sakė R. Bojažinskytė.

Vatikano muziejuose sukaupta viena dididžiausių pasaulyje dailės kolekcijų, Romos bažnyčiose taip pat gausu didžiųjų menininkų kūrinių.

Ant nekropolio

Ten, kur dabar Vatikanas, antikos laikais, I amžiuje po Kristaus, buvo miestiečių kapinės – nekropolis. Iš kur kilęs Vatikano pavadinimas, pasak R. Bojažinskytės, tiksliai nėra žinoma. „Yra versija, kad etruskų kalba tai reiškia „drėgna vieta“, „pelkė“. Romėnams didžiausią įtaką yra padarę etruskai ir graikai. Paskutiniai keturi antikinės Romos karaliai buvo etruskai, – pasakojo Raimonda. – Taigi dabartinio Vatikano teritorijoje I amžiuje Romos imperatorius Kaligula buvo pastatęs stadioną. Vėliau kitas imperatorius Neronas dėl mieste kilusio gaisro apkaltino krikščionis. Tame stadione ant kryžiaus prikalė apaštalą Petrą. Miręs jis buvo palaidotas ten esančiose kapinėse. Krikščionys dar buvo persekiojami iki IV amžiaus pradžios. Juk ne visiems imperatoriams patiko jų skelbta tiesa, kad virš imperatoriaus aukščiau yra Dievas.“

Imperatorius Konstantinas I, valdęs IV amžiuje, buvo pirmasis imperatorius, kuris leido laisvai išpažint krikščionybę ir nurodė ant apaštalo Petro kapo pastatyti bažnyčią. Iš pradžių ten stovėjo tik mažytė koplytėlė, prie jos melstis eidavo krikščionys. Dabartinė Šv. Petro bazilika ir stovi ant šv. Petro kapo.

„Šventieji tėvai – popiežiai – tuomet dar gyveno Romoje, Laterane, Konstantino I žmonos giminės žemėje. Ten imperatoriaus buvo pastatyta pirmoji bažnyčia Romoje – Laterano Šv. Jono bazilika, – aiškino R. Bojažinskytė. – Tuo metu, kai Konstantinas leido laisvai išpažinti krikščionybę, Romoje buvo du trečdaliai pagonių ir vienas trečdalis krikščionių. Bažnyčias statyti dar buvo pavojinga, todėl imperatorius jas statė ant nuosavos žemės arba ant kieno nors kapų. O kapus romiečiai gerbė. Taip atsirado pirmosios bažnyčios, viena – Laterane, kita – ant apaštalo Petro kapo. Prieš mirtį pats Konstantinas I priėmė krikščionybę, o IV amžiaus pabaigoje kitas imperatorius Teodosijus krikščionybę paskelbė vienintele legalia religija Romos imperijoje. Tuomet buvo sugriauta daug pagoniškų šventyklų, daugelis paverstos bažnyčiomis.“

V amžiuje, žlugus Romos imperijai, popiežių valdžia vis tvirtėjo, jie prilygo valdovams. „Pavyzdžiui, 800 metais popiežius kreipėsi į frankų karalių Karolį ir pasiūlė jam tokį sandėrį: popiežius uždeda jam karūną, o karalius pripažįsta popiežiaus valdžią. Taip paskelbiama bažnytinė – Šventosios Romos – imperija. Karalius sutiko ir Šv. Petro bazilikoje buvo karūnuotas, – pasakojo Raimonda. – Siena prie bazilikos buvo pastatyta todėl, kad nuo barbarų ir caracėnų reikėjo apginti apaštalo Petro palaikus. Beje, juos ištyrus, paaiškėjo, kad jie iš tikrųjų yra maždaug 70 – 80 metų amžiaus žmogaus, mirusio 60 – 70 mūsų eros metais. Viskas sutampa su apaštalo Petro gyvenimu.“

Sugrįžimas iš Avinjono

Nuo IV amžiaus iki 1304 metų popiežių rezidencija buvo Laterane, Šv. Jono bazilikoje. Tačiau 1503 metais tuometinis Romos imperatorius prancūzas Šv. Tėvus perkėlė tarsi į tremtį – į Avinjoną. 73 trejus metus visi kalbėjo, kad Šv. Tėvas, būdamas šv. Petro įpėdiniu, turi reziduoti ten, kur jo kapas. Ir tik 1377 metais popiežiaus dvaras grįžo iš Avinjono, bet apsistojo jau ne Laterane, o Vatikane.

„Laterane esanti bažnyčia buvo apleista, o prie šv. Petro kapo nuolat plaukė piligrimai, – sakė R. Bojažinskytė. – Ten stovėjo ir vadinamoji rūmų koplyčia. Popiežiai, kaip ir valdovai, norėjo turėti savo koplyčią. Jau esanti buvo suskilusiomis sienomis, ją nugriovė ir pastatė naują. O kadangi statybos darbai vyko popiežiaus Siksto IV laikais, koplyčiai prigijo Siksto koplyčios vardas.“

Iš Avinjono į Romą grįžę popiežiai užsiėmė statybomis. Kasdami žemę rado daug antikos kūrinių, ant pastatų griuvėsių – freskų likučių. Taip buvo sukaupta daug meno kūrinių. „Iš pradžių krikščionys antikos skulptūras naikino, o vėliau krikščionybė, galima sakyti, jas išsaugojo, – teigė gidė. – Popiežių dėka ir Koliziejus išliko iki galo neišardytas. Nežinau kito muziejaus, kuriame būtų tiek daug tokio lygio meno kūrinių. Mano specialybės žmogui tai yra tokia dovana, kad daugiau nė tikėtis negalima.“

Po Siksto IV popiežiumi buvo išrinktas jo sūnėnas Julius II. Kaip pasakojo gidė, Julijus II, paprašęs Michelangelo ištapyti koplyčios lubas, sulaukė pašaipaus klausimo: „Daržinės lubas man duodate ištapyti?“ Supykęs popiežius rėžė: „Tu mano asmeninę koplyčią vadini daržine?“ Na, bet Michelangelo sutiko imtis milžiniškų lubų – 1200 kvadratinių metrų. Tais laikais niekas nebuvo tapęs tokio ploto.

Tapyta Biblija

Ketverius metus iki popiežiaus Juliaus II mirties 1503 metais Michelangelo dirbo Siksto koplyčioje. „Tėra mitas, kad jis lubas tapė atsigulęs. Tikrai taip nebuvo, – teigė R. Bojažinskytė. – Tą mums ne kartą patvirtino Vatikano atstovai ir prašė pasakyti turistams. Jis tapė iškėlęs ranką, dažai nuolat varvėjo jam ant akių, baigęs darbą jis apie metus prastai matė. Kad jis tapė stovėdamas, įrodo dailininko draugui rašyti laiškai. Be to, pirmuosius pastolius jam buvo pastatęs Šv. Petro baziliką rekonstravęs architektas Donato Bramante, tačiau pastoliai sugriuvo. Michelangelo pats pasistatė pastolius, ant jų stovėdamas tapė, nes nuo jų įmanoma tapyti tik stovint.“

Nutapęs Siksto koplyčios lubas, po Julijaus II mirties Michelangelo dvidešimčiai metų išvyko. Grįžo jau būdamas 60 metų, tačiau kitas popiežius Paulius III jį dar prikalbino toje pačioje koplyčioje nutapyti milžinišką freską „Paskutinis teismas“. „Tą freską gali „skaityti“ valandų valandas, – tikino R. Bojažinskytė. – Juk anksčiau bažnyčiose buvo tapoma todėl, kad žmonės nemokėjo skaityti. Tad tapyba buvo savotiška iliustruota Biblija. Žiūri į freską ir skaitai Šventąjį Raštą, istoriją, ten tiek simbolių. O veidai – amžininkų, tarp jų – ir paties Michelangelo autoportretas, pavaizduotas ant šv. Baltramiejaus rankose laikomos nudirtos odos. Galima atpažinti ir vienuolę Koloną, kurią dailininkas buvo platoniškai įsimylėjęs, o jo mylimojo Tommaso dei Cavalieri veidą turi angelas, laikantis nuodėmių knygą. Nojus turi popiežiaus Julijaus II veidą. Į Rojų šiame paveiksle yra patekęs ir tuometinio popiežiaus Pauliaus III virėjas.“

Pasak gidės, per penkerius metus (bet ne kasdien, o tik 450 dienų dirbdamas) Michelangelo šioje freskoje nutapė 391 personažą. Kai popiežius išvydo baigtą darbą, pasakė: „Jeigu tikrai taip atrodo Paskutinis teismas, tai iš tiesų yra ko bijoti.“

Dar įdomu, kad „Paskutinis teismas“ laikomas brangiausia pasaulyje freska, nes joje sunaudota labai daug tuo metu ypač brangiai kainavusios mėlynos spalvos. Siksto koplyčioje yra ir žymiųjų XV amžiaus dailininkų – Sandro Botticelli, Domenico Ghirlandaio, Pietro Perugino – kūrinių.

Klasikiniu maršrutu

Užsisakius ekskursiją po Vatikano muziejų kompleksą, dažniausiai einama klasikiniu keliu, prasidedančiu antikinės skulptūros kolekcija. Paskui turistai pamato įspūdingus Rafaelio mokyklos sukurtus XVI – XVII amžiaus gobelenus, geografinių žemėlapių galeriją, Rafaelio tapytus kambarius. Juos, pasak R. Bojažinskytės, būtina pamatyti. „Popiežius Julius II buvo ypatingas popiežius, puikiai „užuosdavo“ talentingus menininkus. Jis ne tik Michelangelo pakvietė dirbti Siksto koplyčioje, bet ir Rafaelį, – aiškino R. Bojažinskytė. – Keturis kambarius (tai buvo popiežiaus apartamentai) Rafaelis kūrė 16 metų. Paskutinėje Konstantino salėje dirbo jau tik metus: paruošė kartonus, nuvalė senas freskas, paruošė sienas, tačiau sunkiai susirgo ir mirė. Konstantino salę pagal Rafaelio kartonus pabaigė jo mokiniai.“

Klasikinis kelias su gide trunka 3 – 4 valandas, nueinama 5 – 6 kilometrus. Tad reikia nusiteikti netrumpam pasivaikščiojimui. Šonuose lieka pinakoteka – XI – XVIII amžiaus italų tapyba su Leonardo da Vinci, Caravaggio ir kitų kūriniais, ankstyvosios krikščionybės, etruskų, Egipto menas. Šias ir kitas sales galima aplankyti pavieniui.

„Po muziejus vaikštoma užsidėjus ausines (kad gidui nereikėtų garsiai rėkti). Tačiau kai žmogui kelias valandas į ausį nuolat žeriu informaciją, tą pačią dieną jau sunku būna priimti dar daugiau informacijos“, – sakė R. Bojažinskytė.

Gidei patinka lankytojus nuvesti šiek tiek į šoną nuo klasikinio maršruto ir parodyti, kokiomis transporto priemonėmis važinėjo popiežiai: nuo karietų iki modernių automobilių. Visiems ji rekomenduoja užsukti ir į Jono Sobieskio salę, kurioje kabo Jano Matejkos paveikslas, vaizduojantis J. Sobieskio pergalę prieš turkus ties Viena.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"