Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Pietų Karšuva: pasienio kovų ženklai

 
2018 05 24 17:00
Knygos autoriai ne vieną savo bičiulį atvedė pasigrožėti Jūros upe.
Knygos autoriai ne vieną savo bičiulį atvedė pasigrožėti Jūros upe. Junonos ir Vytenio Almonaičių nuotraukos

„Keliautojo žinyno“ serijos leidėjai Vytenis ir Junona Almonaičiai šią vasarą kviečia pasidairyti po jų pačių skersai išilgai išmaišytą Tauragės kraštą, jame kiekvienam apsilankiusiajam pirmiausia į akis krinta įspūdingi Jūros slėniai, senoji Karšuvos giria.

Naująjį savo leidinį „Pietų Karšuva“ istorikas, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto doc. dr. V. Almonaitis ir psichologė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto doc. dr. J. Almonaitienė valstybės atkūrimo šimtmečio proga skiria Tauragės krašto 1918–1920 metų savanorių atminimui.

Kadangi prie daugelio aprašytų objektų neveda jokios rodyklės, autoriai pateikia pačių nustatytas geografines koordinates.

Antrasis papildytas knygos leidimas, į kurį sudėta 500 nuotraukų, byloja, kad čia keliaujant netrūks nei gražios gamtos, dar ne visiems matytų Jūros upės

atodangų, Šešuvio, Ančios ir Šaltuonos vingių, nei lankytinų objektų. Palyginti su pirmuoju, 2004 metais pasirodžiusiu leidiniu „Karšuva.1“, šis keliautojo žinynas iš esmės atnaujintas, dvigubai – iki 304 puslapių – pastorėjęs, jame aprašyta apie 60 naujų vietovių (Baužaičių pelkė, Margiškiai, Norkaičiai, Pilsūdai, Šilinė ir kt.). Kaip pažymėjo V. Almonaitis, žmonės, besidomintys šalies istorija, Tauragės krašte ras nemažai su pirmaisiais Lietuvos savanoriais susijusių vietų. O žvelgiant plačiau, istorinė Karšuva, kuri apima ir dabartinį Tauragės rajoną, – buvęs atskiras Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) administracinis teritorinis vienetas.

Tauragės krašto lobynas

Kruopščiai iki šių dienų surinkta informacija (daugelis objektų, į kuriuos autoriai atkreipė dėmesį, niekur kitur neaprašyti) yra tikras šio krašto istorijos, gamtos ir etnografijos lobynas. Į Karšuvą dažnai grįždavę autoriai kaskart rasdavo atminties vertų objektų, tad nenuostabu, kad praėjus daugiau nei dešimčiai metų po pirmojo leidimo (2004 metais) sukaupė solidų papildymą.

Ruošdami knygą jos autoriai Tauragės rajone per atskiras keliones, ekspedicijas su bičiuliais ar tik dviese yra praleidę ne vieną mėnesį: jiems visada smalsu viską pamatyti patiems, vietinių žmonių pasakojimus išgirsti savo ausimis ir viską aprašyti bei pateikti mokslininkų žvilgsniu. Tad keliautojo žinynas gali lygiuotis į enciklopediją.

Prie kiekvieno aprašomo objekto autoriams buvo svarbu nuvykti ne tik dėl nuotraukų, bet ir dėl to, kad jie žinyne pateikė tikslias geografines koordinates. Juk prie daugelio jų aprašytų objektų neveda jokios rodyklės. Tad smalsūs keliautojai girių tankmėse ar sunkiau prieinamuose upių slėniuose esančius krašto istorijai svarbius objektus išvys tik pagal nurodytas koordinates.

Daugumą Almonaičių siūlomų aplankyti Pietų Karšuvos vietų galima pasiekti ne plačiu plentu ir patogiu autobusu, o tik kaip tikriems žygeiviams – su kuprine ant pečių ar baidare iriantis po Lietuvą. Autoriai tikisi, kad ši kultūrinio pažintinio turizmo mėgėjams skirta knyga paskatins nuvykti ir į atokiausius kampelius. Ypač daug naujos informacijos galima rasti apie partizaninį judėjimą, aplankyti Kęstučio apygardos vadų žūties vietas Kaziškės ir Bijotų miškuose, atstatytas buvusias žemines. Be to, net ir niekur nekeliant kojos iš namų galima puikiai „pasidairyti“ po buvusią Karšuvą – Tauragės kraštą – ir praplėsti savo akiratį. Beje, pirmasis „Pietų Karšuvos“ leidimas 2005 metais buvo apdovanotas Švietimo ir mokslo ministerijos surengtame mokslo populiarinimo darbų konkurse antrąja premija.

Prūsijos įtaka

Leidžiantis į kelionę visada tikimasi poilsio gamtos prieglobstyje. Autorių tvirtinimu, tikrai bus kur paganyti akis. Pietų Karšuva – tai ne tik Tauragės rajonas, bet ir šiaurinė Jurbarko rajono dalis. Išskirtiniai gamtos objektai, kuriuos siūloma pamatyti – Rekstukų ir Genių atodangos, Plynoji aukštapelkė, Draudenių ežeras, Gaurės ir Vėžalaukio ąžuolai, Ivangėnų, Batakių, Pagramančio ir Eržvilko piliakalniai, Stabinės šventvietė.

Pagramančio atodanga žvelgiant iš kitapus Akmenos.
Pagramančio atodanga žvelgiant iš kitapus Akmenos.

Tauragės kraštas keliautojus stebina ne vien gražia gamta. Tai buvęs pasienis, piliakalniais menantis kovas su kryžiuočiais. Karšuvos girioje yra išlikęs 1422 metais nustatytos valstybės sienos tarp LDK (vėliau Rusijos) ir Kryžiuočių ordino valstybės (vėliau Prūsijos, Vokietijos) liniją žymintis griovys su sampilais posūkiuose.

Krašto kultūroje juntama ir šalia buvusios Prūsijos karalystės įtaka. Kaip pabrėžė V. Almonaitis, Tauragės rajonas turi vieną didžiausių Lietuvoje evangelikų liuteronų bendruomenių, mieste galima aplankyti katalikų ir evangelikų liuteronų bažnyčias. Kaip čia įsikūrė liuteronai, išsamus istoriko paaiškinimas knygoje: „Tauragės rajone esantį Pajūrio dvarą XVII amžiaus pradžioje valdė Brandenburgo kurfiurstai. Amžiaus pabaigoje Brandenburgo kurfiurstystę jungė asmeninė unija su Prūsijos kunigaikštyste, 1701 metais iš abiejų susidarė galinga Prūsijos kunigaikštystė. Tauragės valda atsidūrė savotiškoje, o valstybiniu požiūriu – ir gana pavojingoje situacijoje. Politiškai dvaro žemės tebepriklausė LDK, tačiau Prūsijos karaliai, kaip valdos savininkai, skirdavo Tauragės valdytojus ir tvarkėsi kaip norėjo. To meto kartografai Tauragės dvarą vaizdavo kaip priklausantį Prūsijai.“

Kadangi valstybės sienos kelyje į Prūsiją, galima sakyti, nebuvo, todėl, pasak knygos autorių, iš Mažosios Lietuvos bei gretimų regionų į Tauragės apylinkes ėmė keltis lietuvininkai ir vokiečiai. Beveik visi jie buvo evangelikai liuteronai. XVIII amžiaus pabaigoje Tauragės bažnyčioje net buvo laikomos pamaldos vokiečių kalba.

Napoleono saulėlydis

„Tauragė turi ir europinės reikšmės istorinę vietą – paminklą Tauragės konvencijai. Jis stovi Staiginės kaime – toje vietovėje, kur prasidėjo Napoleono saulėlydis, – pasakojo V. Almonaitis. – 1812 metų Prancūzijos kare prieš Rusiją buvo priversta dalyvauti ir Prūsija, kurios kariuomenę Napoleonas buvo sumušęs 1807 metais, tad dėl priverstinio bendradarbiavimo Prūsija nesidžiaugė.“

Napoleonui traukiantis rusai prūsiškojo korpuso vadui generolui Johanui Yorckui von Wartenburgui pasiūlė derybas. Šis sutiko. Derybos tęsėsi Požerūnų malūne, kurio girnas suko Ežeruona. Čia buvo pasirašyta istorinės reikšmės sutartis: susitarta, kad Prūsijos korpusas prieš Rusiją nekariaus, liks neutralus. Tauragės konvencija tapo posūkiu Europos istorijoje.

Kaip pasakojo leidinio autoriai, Ežeruonos slėnyje 1812 metais šios konvencijos atminimui buvo pasodinta liepaitė, o po 100 metų sutarties signataro vaikaitis toje vietoje pastatė paminklą – 2 metrų aukščio akmeninį kubą, kurio šonuose žalvarinėmis raidėmis buvo užrašyta, kam šis monumentas skiriamas. Deja, žmonės raides nulupinėjo, o 1944 metais jis buvo dar ir susprogdintas. 1973 metais šalia buvusio paminklo kraštotyrininkai pasodino dvi liepas. 1976 metais kitoje vietoje buvo pastatytas kuklus paminklas. Artėjant konvencijos pasirašymo jubiliejui 2012 metais Tauragės „Rotary“ klubo nariai atstatė senąjį paminklą, lygiai tokį patį, koks buvo 1912 metais.

Savanoriai, Molotovo linija, rezistencija

Skaudvilės miestelio apylinkės mena pirmuosius nepriklausomos Lietuvos metus. Pietrytiniame miestelio pakraštyje, Kauno gatvėje, stovi paminklas bermontininkų sušaudytiems šauliams – partizanams. „Tai vienas ryškiausių kovas už Vasario 16-osios akto įgyvendinimą įprasminančių paminklų Tauragės krašte, – sakė V. Almonaitis. – 1919 metų vasarą bermontininkai užėmė miestelio apylinkes, išvaikė neseniai susikūrusį lietuvišką Skaudvilės apskrities komitetą. Komiteto suorganizuoti milicininkai ir vietos šauliai pradėjo prieš bermontininkus partizaninį karą. Jiems buvo pavykę kelioms dienoms išlaisvinti Skaudvilę iš bermontininkų, tačiau sugrįžę šie suėmė tris partizanus ir juos sušaudė.“

Keliaujant galima aptikti ir sovietų okupacijos pradžią primenančių objektų. Tai liudija 1940–1941 metais statyti Molotovo linijos dotai Kuturiuose ir kitur. „Nepasitikėdama „sąjungininku“ Sovietų Sąjunga taip ruošėsi gintis nuo Vokietijos užpuolimo – statė vadinamuosius dotus (rus. dolgovremennaja ognevaja točka (DOT), liet. patvarus ugnies taškas). Metus milžiniškus išteklius buvo pastatyta gynybinė sistema, vadinama Molotovo linija. Ją sudaro maždaug keliolikos kilometrų atstumu nuo 1939–1941 metais egzistavusios Vokietijos – Sovietų Sąjungos sienos pastatyti įvairūs gynybiniai įrenginiai. Dotai driekėsi nuo Palangos per Vakarų ir Pietvakarių Lietuvą, per Baltarusiją ir Lenkiją. Jų likučių ir dabar galima pamatyti“, – sakė V. Almonaitis.

Tauragė turi ir europinės reikšmės istorinę vietą – paminklą Tauragės konvencijai, stovintį Staiginės kaime (4 km nuo Tauragės).

Tauragės rajone, pasak autorių, yra nemažai su rezistencija susijusių vietų. Apie tai išsamiai pasakoja Skaudvilės krašto muziejus, ekspozicija buvusioje NKVD (MGB) būstinėje. Miestelio apylinkėse pokariu žuvo daugiau kaip 40 partizanų, daugumą jų enkavėdistai užkasė po būstinės langais. Dabar šioje vietoje įrengtas memorialas rezistencijos aukoms atminti – lauko akmenų paminklas ir 43 atminimo kryžiai.

O Kavadonių kaimo laukuose, kur keroja Vytauto Didžiojo garbei 1930 metais pasodintas ąžuolas, 1949 metais žuvo žymus partizanas kapitonas Vytautas Gužas-Mindaugas, Kardas, Galiandra. Kaip pasakojo V. Almonaitis, jo žūties vietoje kaimo žmonės buvo supylę simbolinį kapą, pastatę kryžių, pasodindavo gėlių. 1999 metais pastatytas tipinis atminimo ženklas. V. Gužas-Kardas vadovavo jungtinės Kęstučio apygardos štabo apsaugos būriui, vėliau ėjo Vakarų Lietuvos srities štabo viršininko pareigas. 1949 metų vasarį dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime ir pasirašė Vasario 16-osios LLKS tarybos deklaraciją.

Knygoje pateikiama ir nemažai šių kraštų partizanų nuotraukų, paminėtos visos su pokario kovomis susijusios vietos, paminklai, žeminės. Štai Pagramančio partizanus mena 2014 metais pagal partizanų rėmėjo prisiminimus prie Lylavos upelio pastatyta žeminė ir kryžius. Netoliese – Lylavos hidrografinis draustinis, jame įrengtas ir pažintinis takas keliautojams, supažindinantis su žmogaus rankos nepaliestu Jūros intaku – Lylava. Apskritai, pasak autorių, šiame krašte puikiai galima suderinti poilsį vaizdingoje gamtoje ir pažintinį kultūrinį turizmą.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"