Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Nesuplanuoti Maroko stebuklai

 
2018 01 18 17:00
Asilas – įprasta Maroke transporto priemonė / 
Asilas – įprasta Maroke transporto priemonė /  Aistės Masionytės nuotrauka

Man buvo prisakyta: nieko iš anksto apie Maroką neskaitinėti, nežiūrinėti nuotraukų, neplanuoti maršruto. Kad įspūdis būtų stipresnis. Paklausiau, mat mano bendrakeleivis – dešimtis kartų lankęsis šioje šalyje, čia dirbęs. Iš anksto nebuvo užsakyta jokia nakvynė, nenumatyta, kur ir kiek laiko apsistoti. Tik dienų skaičius aiškus – dvylika.

Per šį laiką nuosava mašina apsuktas didžiulis, maždaug pustrečio tūkstančio kilometrų ratas. Mūsų laukė ne tik Ševšavenas, Fesas ir Marakešas, paprastai įtraukiami į visų keliautojų maršrutus, bet ir Aukštojo Atlaso kalnuose esantys Uzudo kriokliai, vakarinė Atlanto pakrantė su portugališką praeitį menančiais Suvairos, Džadidos ir Asilos miestais, sustojimas prie gražiosios Mulai Buselhamo lagūnos, žvilgsnis į sostinę Rabatą ir kita.

Maroko moterys rengtis tikrai moka, puikiai derina sukneles ir skareles, jų apdarai džiugina akį spalvomis ir ornamentais.

Tai buvo tikrai įspūdinga kelionė, nors dažnai ir neprimenanti daugelio cituojamos „1000 ir vienos nakties“ pasakos. Nepasakiška jau vien todėl, kad teko tverti nuolatinę beveik 40 laipsnių Celsijaus kaitrą. Juk keliavome rugpjūtį, nors draugas pribūrė, jog rugpjūtį Maroke net vėsiau nei pačiuose Portugalijos pietuose – Algarvėje, kur ligi tol leidau laiką.

Pažintinę kelionę visgi vertėtų planuoti palankesiu oru: rudenį ar pavasarį, kuris šit ir nepastebėsime, kaip netruks ateiti.

Vingiuotas žygis

Kirtę pietų Portugaliją bei Ispaniją ir sėdę į keltą šios šalies mieste Alchesirase vos per pusvalandį perplaukėme Gibraltaro sąsiaurį ir atkakome į Seutą – seną, gražų autonominį Ispanijos miestą. Už jo laukė sienos su Maroku perėjimo punktas. Čia įstrigo savo eilės laukiančių automobilių sirenų kauksmas, kantrybės tikrai stokota. Dar viena smulkmenėlė: pasienio punkte teks užpildyti įvairius dokumentus, tad dera turėti rašiklį, antraip padėti pasisiūlys vietos apsukruoliai. Žinoma, ne už dyką.

Į Maroką įvažiuojant per Seutą pirmas įspūdis buvo geras – modernu, puikūs keliai. Klajokliško gyvenimo – nė užuominos.

Platus kelias, vedantis Mdiko kurorto link, iš abiejų pusių apsodintas palmėmis ir dar viena eile medžių, tarpus puošia žibintai ir didžiulės purpuro raudonumo Maroko vėliavos. Vykome į legendinį Ševšaveno miestą. Viskas būtų buvę gerai, jei už Tetuano nebūtume pasukę klaidinga kryptimi. Užuot kirtę Rifo kalnus, toliau keliavome Viduržemio jūros pakrante. Vaizdai įspūdingi, gražių paplūdimių irgi matėme, bet nebuvo kada jų išbandyti. Kelias į Ševšaveną pasirodė begalinis, nes vėliau teko valandų valandas sukiotis kalnuose be jokių nuorodų į kelionės tikslą. Tiesa, Rifo kalnai ir slėniai buvo įstabūs, o pakeliui žingsniuojantys ar jojantys ant asiliukų kalniečiai žavėjo savo tradiciniais kostiumais. Ir ypač – spalvingais pūkais dekoruotomis šiaudinėmis kepurėmis.

Galiausiai pasiekę Ševšaveną, apsistojome visai šalia miesto esančiame viešbutuke. Jo valdytojas Mustafa atpažino anksčiau čia atvykdavusį mano draugą, tad perpus nuleido kambario kainą, palankiu kursu iškeitė eurus į dirhamus. Gyvenant šiame viešbutyje įdomiausi buvo naktiniai garsai: šventuoju vadinamo Ševšaveno mečetėse šaukimas maldai nenutrūksta net naktį, susiliedamas į vientisą koncertą. O dar – paryčiui kėblinančio vietinio pikti šūksmai, rytiniai gaidžių ir asiliukų „žadintuvai“. Bet netikėčiausias garsas – skalambijančios, dainuojančios ir pypsinčios procesijos. Naktį išgirdusi tolimą keistą gaudesį suklusau, bet tai tebuvo vestuvinė procesija, greičiausiai keliaujanti pas nuotaką.

Ševšaveno skonis ir spalvos

Ševšavenas prasidėjo nuo tvirtovės, pastatytos XV amžiuje portugalų antpuoliams atremti. O štai dabar, paminėjus Portugaliją, vietiniai išberia: „Kaškaiš, Ronaldo, batatoš fritoš.“ Tai kurorto, garsiojo futbolininko ir keptų bulvyčių pavadinimai. Žino jie ir lietuvius...

Paties Ševšaveno, dėl mėlynai dažytų sienų garsėjančio Mėlynojo miesto vardu, išsamiau neaprašinėsiu, tai jau daug kartų padarė kiti. Fotografams šis miestas – tikras rojus. O aš čia kažkaip tapau chameleone – nuo galvos iki kojų dėvėjau mėlynai. Tačiau sutemus mėlyna miesto spalva virsta violetine. Senosios medinos gatvelės tada ištuštėja ir vaikščioti jomis nėra itin drąsu, bet būtent tada – magiškiausia. Kai spingsint žibintams violetine gatvele prabėga juodai apsigobusios moters šešėlis. Kai tamsoje ryškėja tik violetinės kavinės arkos, o greta jos futbolo kamuolį gainioja vaikai.

Tuo metu pagrindinėje miesto aikštėje Outa el Hamam klesti vaikštynės, šviečia lemputėmis papuošta eglė. Lyg vasaros pabaigoje būtum patekęs į Kalėdas. Ir dar musulmoniškoje šalyje. Šalia aikštės esančioje užeigėlėje valgydami savito skonio desertą iš žalios spalvos jogurto, riešutų, saldainių ir šokolado, stebėjome praeivius. Galima sakyti, vien vietiniai, vakariečių beveik nematyti. Laikai, regis, pasikeitė – juk anksčiau į Ševšaveną plūsdavo europiečiai hašišo mėgėjai, parūkyti Rifo kalniečių produkcijos siūlydavo prie kiekvieno kampo. Tiesa, užsieniečių yra. Galima sakyti, tikra kinų invazija. Dėl jos sunerimę ir patys marokiečiai, mat turtingi kinai superka viešbučius, kitą nekilnojamąjį turtą. Kinų turistės, akivaizdu, pasiturinčios damos, pagrindinėje aikštėje noriai matavosi tradicinius berberų kostiumus, fotografavosi. Mums labiau rūpėjo dželabos, o tikriau – ganduros. Mat dželaba – ilgomis rankovėmis, vėsesniam laikui skirtas apdaras, o gandura – labiau vasariška, trumpomis rankovėmis. Tokios ilgos „suknelės“, kurias dėvi ir vyrai, ir moterys, labai patogios karšto klimato krašte – saugo nuo saulės, bet kartu ir vėsina. Apsilankymą Ševšavene taip pat primins ir rankų darbo vilnos kilimai. O man mieliausi – blizgančiais siūlais siuvinėti pagalvėlių užvalkalai – va čia tai tikrai „iš pasakų šalies“.

Dar pasakų šalį priminė gausiai ornamentuoti kavinių, restoranų interjerai ir jų pavadinimai. Sėdėdami „Casa Aladin“ restorano terasoje ne tik iš aukštai stebėjome Outa el Hamam aikštės gyvenimą, grožėjomės debesies apgobtais kalnais, bet ir ragavome skaniausių salotų su šviežiu ožkų sūriu. Visgi populiariausios čia yra marokietiškos salotos iš pomidorų, agurkų ir svogūnų, jų rasi kiekvienoje užeigoje.

Ševšavene, galima sakyti, išėjau pagrindinių Maroko valgių – tadžinų ir kuskusų – pradžiamokslį, pamėgau marokietišką duoną ir, žinoma, mėtų arbatą. O štai įdomiausia vieta skanauti apelsinų sulčių – sėdint Ras Elma upelės, Ševšaveno pašonėje pavirstančios kriokliuku, vandenyje. Jei aiškiau – prisėdus ant vandenyje pastatytos kėdės (nors, žinoma, galima ir ant akmens). Ras Elma parke iškylauja daugybė šeimų su vaikais. Įspūdinga, bet bėda ta, kad pagrindinis veiksmas vyksta saulės atokaitoje. O kai lauke apie 40 laipsnių C karščio, pasivaikščiojimams verčiau rinktis ankstų rytą ir vėlyvą pavakarę. Taip ir daro daugelis vietinių, tikrąjį gyvenimą, regis, pradedančių naktį.

Gerai, jei tai Ševšavenas, Marakešas ar kitas įdomesnis miestas su gražiomis aikštėmis, senoviniais pastatais, sutvarkytomis pajūrio krantinėmis. Eiliniame, niekuo neišsiskiriančiame Maroko mieste žmonės būriuojasi palei gatves, sėdinėja ant pakelės pievelių, kad ir palei sankryžą. Apima keistas jausmas, kai matai šiuos žmonių tuntus, krutančius menkai apšviestuose kelių ruožuose.

Įžymiųjų krioklių link

Iš Ševšaveno pasukome Feso link, o atvažiavę nurūkome tiesiai į mediną – seniausią Maroke, turinčią 10 tūkst. gatvelių ir skersgatvių. Svarbiausia – įsidėmėti, kurlink veda pagrindinė ir jai lygiagrečios gatvės, ir pasukus į šoną į jas sugrįžti.

Kaip ir kiti turistai, maklinėjantys medinoje, neišvengėme ekskursijos į tūkstantmetes odos raugyklas. Pamatyti, kokiomis sąlygomis ir kaip apdirbama oda, buvo įdomu, nors nosiai – tikrai nemalonu. Patekęs į raugyklos kiemus pasijunti tarsi kokiame kine apie sunkų XIX amžiaus darbininkų gyvenimą. Visgi galutiniai produktai – marokietiškos odos rankinės, batai, šlepetės ir kt. – tikrai verti dėmesio. O aš Feso medinoje įsigijau moterišką gandurą. Tik greičiausiai Maroko moterys kasdienių drabužių turguje neperka. Beje, rengtis jos tikrai moka, puikiai derina sukneles ir skareles, jų apdarai džiugina akį spalvomis ir ornamentais.

Tai buvo tikrai įspūdinga kelionė, nors dažnai ir nepriminė daugelio cituojamos „1000 ir vienos nakties“ pasakos. Nepasakiška jau vien todėl, kad teko tverti nuolatinę kaitrą.

Fese ilgiau neužtrukę dūmėme Marakešo kryptimi. Pakeliui pravažiavome itin savitą vietą, vadinamą Maroko Šveicarija – Ifrano kurortą. Norite tikėkite, norite – ne, bet ten tikrai viskas atrodo kaip Europoje – ir vilos, ir gamta, o ir sniegas visiškai įprastas dalykas. Kartais prisninga tiek, kad sunku išvažiuoti. Miestas įsikūręs Vidurinio Atlaso kalnuose, tad garsėja kaip populiarus slidinėjimo kurortas. Ifrane namus turi ir pats Maroko karalius, ir daug turtingų šeimų atstovų.

Tačiau mes norėjome apsistoti Beni Melalyje. Jį pasiekėme jau visai sutemus ir labai nudžiugome radę ten nakvynę. Rytą jau nėrėme gilyn į Atlaso kalnus. Skubėdami tik iš tolo apžvelgėme nuostabųjį Bin al Vidano ežerą, atsiradusį užtvenkus kalnų upę. Jo vandenys tą rytą skendėjo kaitros miglose. Pasvajojome, jog būtų gera apsistoti kuriame nors pakrantės viešbutuke su baseinais ir palmėmis.

Bet netoli jau buvo ir tikrasis mūsų tikslas – garsieji Uzudo kriokliai, krintantys nuo 110 metrų aukščio uolų. Vietovė gan nuošali, bet lankytojų čia buvo gyvas skruzdėlynas. Būtent toks vaizdas susidarė pažvelgus nuo krioklių viršaus. Daugybė „skruzdėlyčių“ maudėsi tarpeklio dugne susidariusiame ežerėlyje, šokinėjo nuo uolų, plaukiojo laiveliais. Prisėdome viename tiesiai prieš krioklius įsikūrusių restoranėlių. Vaizdas įstabus, bet tadžinas – nelabai, kaip įprasta daugeliui turistinių vietų. Geriausio marokietiško maisto ragavome paprastų gyvenviečių pakelėse, o tadžino – miestelyje linksmu Šišavos pavadinimu, jau už Marakešo.

Marakešo kerai

Taigi, Marakešas. Daugeliui įspūdingiausia čia Džema el Fna aikštė. Viduramžiais tai buvo svarbiausias šalies verslo centras po atviru dangumi, paskutinė kupranugarių karavanų kelio iš Sacharos stotis. O dabar, moderniai tariant – Marakešo laisvalaikio centras, su gausybe vakarop išdygstančių užeigų, prekeivių, muzikantų, dainininkų, pasakų sekėjų ir kt. Pažvelgęs iš gretimo pastato terasos, pamatai šviesų jūrą, nuo skrudinamo maisto besiplaikstančius dūmų debesis, išgirsti visus garsus susiejantį gausmą.

Norint išvysti pagal muziką linguojančias kobras, reikia ateiti dar dieną. Bet, regis, šios gyvatės jau kiek išėjusios iš mados, nes kobrų dresuotojus stebi vos vienas kitas praeivis. O gal tiesiog per karšta.

Modernūs laikai į Džema el Fna gyvenimą įnešė ir kitų pataisų. Štai viena populiariausių naktinių pramogų tapo kokakolos ir limonado žvejyba, o muzikantai brązgina ne vien tradiciniais instrumentais, bet ir elektrinėmis gitaromis.

Buvo kiek nedrąsu įsilieti į Džema el Fna minią apsirengus marokietiška gandura, bet ištvėriau net tris vakarinius pasivaikščiojimus, mat tokiu pat apdaru pasipuošęs draugas prašė palaikyti kompaniją. Vis dėlto vien apranga dar neleidžia susitapatinti su vietiniais, ir kartais jaučiausi nekaip.

Tiesą pasakius, labiau man patiko tyrinėti ne šią aikštę, o Marakešo riadus, prabangius marokietiškus namus bei rūmus. Daugelis jų dabar tapo jaukiomis bei ištaigingomis keliautojų apgyvendinimo vietomis, tad ir žioplinėtojai gali įkišti nosį. Įžengus į uždarus jų kiemelius užburia akmens ir medžio raižinių pynės, mozaikos, fontanėliai ir baseinėliai, pietietiškos augalijos puošmenos.

Riadai saugojo ir tebesaugo gyventojų privatumą, todėl visi langai čia žvelgia į vidų. Prie šio dalinio nepatogumo nesunku prisitaikyti, nes privalumų, bent man atrodo, – daugiau. Ir ne tik dėl autentiškos aplinkos. Patyriau, jog riaduose svetingumo ir paslaugumo kur kas daugiau nei Maroko viešbučiuose, o kaina – dažniausiai panaši.

Galima apsigyventi ir namuose, vadinamuosiuose daruose, nors dalis istorinių darų šiandien yra tapę prašmatniais restoranais, arbatinėmis ir kavinėmis. Tarkime, meniškoji „Dar Cherifa“ – viena tų stebuklingų Marakešo vietų, kai neišvaizdžiame, regis, niekieno nelankomame skersgatvyje, už paprastų medinių durų aklinoje sienoje atsiveria įspūdinga erdvė, pasitinka sofučių jaukumas.

Jei ir norėčiau sugrįžti į Maroką, tai dėl jo riadų ir darų. Šių dienų Marokas – ir rafinuotos aukštosios kultūros, klestėjusios tūkstantmečius, šalis, o Marakešas nuo seno buvo vienas svarbiausių arabų kultūros centrų Šiaurės Afrikoje. Didingą jo praeitį liudija įspūdingi El Badi rūmų – sultonų buveinės – griuvėsiai. Įdomu pamatyti Sadų dinastijos palaidojimų vietą, viduramžius menančią religinę mokymo įstaigą – Ben Yosepho medresę. Kur tik pasisuksi – akys raibsta nuo smulkiausių ornamentų gausos.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"