Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Nematyti spalvingos Barselonos kampai

 
2018 04 19 17:00
Guelio parko išlaikymui buvo įdiegta bilietų sistema, bet tik todėl, kad turistai įniko krapštyti spalvotas plyteles nuo suoliukų./Angelinos Zaleckaitės nuotrauka
Guelio parko išlaikymui buvo įdiegta bilietų sistema, bet tik todėl, kad turistai įniko krapštyti spalvotas plyteles nuo suoliukų./Angelinos Zaleckaitės nuotrauka

Kelionių gidė, nardymo meistrė, keliautoja ir rašytoja Angelina Zaleckaitė išleido knygą „Barselona. Muziejus po atviru dangumi“. Pusę metų ji gyvena Lietuvoje, kitą dalį – Ispanijoje. Ten praleidžia šiltąjį metų sezoną. Knyga – jos gidas po vieną lankomiausių miestų pasaulyje – saulėtą, spalvingą ir įsimintiną Barseloną. „Kartą čia apsilankius, norisi vėl sugrįžti“, – tikino autorė.

Anksčiau A. Zaleckaitė gyveno Egipte. Ne tik kurortinius miestus apkeliavo, bet ir šalies gilumą pasiekė, susipažino su jos istorija, kultūra, papročiais. Dirbo kelionių vadove ir nardymo meistre, ten parengė keturias dešimtis iki šiol dirbančių kolegų. Lietuvoje išleido knygą „Paslaptingasis Egiptas. Gidės užrašai“. Ją dedikavo savo dukrai Dariai. Vėliau debiutinė knyga pelnė geriausios 2015 metų kelionių knygos titulą.

„Kaip mes pažįstame savo kaimynus ir einame skolintis druskos, taip ispanai bičiuliaujasi su visu rajonu. Kaimynai jiems – penkios gatvės aplink.“

Išnaršiusi Egiptą, 2010 metais A. Zaleckaitė pradėjo dirbti gide Barselonoje. Viduržemio regiono miestas, kaip tiksliai įvardijo ji, – muziejus po atviru dangumi. Ir palygino: „Kaip graži, elegantiška moteris. Paslaptinga, kartais koketuojanti, viliojanti. Kuo geriau susipažįsti, tuo įvairesnes savo puses parodo. Vienokią ją gali pamatyti vakare, kai apšviesti namų fasadai, kitokią, dar nesusitvarkiusią, – ryte. O Madridas – pompastiškas vyras su kostiumu, kaip ir sostinėje esantys bemaž vieno stiliaus pastatai.“

Gudrūs patarimai

Kiekvieną pavasarį kelionių gidė išvyksta dirbti į Ispaniją. „Niekas nesupranta, kodėl į Lietuvą grįžtu, kai šalta. Tačiau vasarą Ispanijoje – sezono metas, – paaiškino A. Zaleckaitė. – Bandėme su šeima ten gyventi visus metus, bet buvo šalta. Pastatų sienos plonos, grindys klotos plytelėmis, už šildymą (o jo centrinio nėra) sumokėtume ne vieną šimtą. Žiemą pagyvenusieji Ispanijoje man pritars.“

Paklausta, kokie yra nežinomi Barselonos perlai, gidė sakė, kad mieste apstu paslaptingų kampelių: skulptūrų, dekoruotų namų sienų, originalių grafičių, šiuolaikinių menininkų darbų. „Pirma mintis buvo knygoje aprašyti tas vietas, apie kurias turistai nežino ir jų nelanko.

Todėl joje galima rasti ir legendų, realių nutikimų, atpasakotų biografijų. Plauki su turistų minia senamiesčiu ir pakėlęs galvą pamatai inkvizicijos herbą, išlikusį nuo XIV amžiaus. Arba moters veidą – taip buvo pažymėtas viešnamis. Vis daugiau žmonių sužino apie „Horta“ labirinto parką, kuriame filmuota juosta „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“. Į jį galima užeiti už 2,13 euro, o dukart per savaitę – ir nemokamai“, – pristatydama knygą patarimus dalijo autorė.

Beveik visoje Europoje pirmą mėnesio sekmadienį muziejų lankymas yra nemokamas. Žymiojo Guelio parko lankymas buvo apmokestintas, bet tik todėl, kad turistai įniko krapštyti spalvotas plyteles nuo suoliukų. Manykime – vietoj suvenyrų. „O įėjimas į Pablo Picasso muziejų nemokamas kiekvieną sekmadienį nuo 15 valandos. Pirmą dienos pusę galima nemokamai lankyti ir katedrą, vėliau į ją užeiti kainuoja 8 eurus. Šiuos patarimus, kaip gudriai sutaupyti, miniu ir knygoje“, – tęsė Angelina.

Išpopuliarino japonai

1988 metais sopranas Montserrat Caballe ir garsusis „Queen“ dainų kūrėjas Freddie Mercury padainavo „Barseloną“. 1992 metais čia vyko vasaros olimpinės žaidynės. Jose dalyvavo ir Lietuva. Trečiąkart – kaip nepriklausoma valstybė ir pirmąkart – medalininkė. Pirmąjį auksą iškovojo disko metikas Romas Ubartas, o vyrų krepšinio komanda parsivežė bronzą.

„Atmintyje išliks jausmas – potyris, nuostaba, asociacija, prisiminimas, kad šioje vietoje lankytasi – gatvės šurmulys, kvapas ar ragautos kavos skonis.“

Barselona – sporto miestas. „1992-ųjų olimpinės žaidynės buvo ypač svarbios – tada susiformavo Barselonos veidas, supiltas paplūdimys. Futbolo, krepšinio ir tinklinio klubai čia vadinasi vienodai – „Barcelona“. Per ekskursijas pasakoju ir tai, kad 1992-aisiais F. Mercury jau nebebuvo tarp gyvųjų – per žaidynių atidarymą paleistas garso įrašas“, – kalbėjo A. Zaleckaitė.

Nuo Barselonos neatsiejama ir architekto Antonio Gaudi kūryba. Iš visų architektų, dirbusių Barselonoje, daugiausia žinome būtent apie šį ispaną. „Tačiau jis nėra vienintelis. Tuo pat metu dirbęs Enricas Sagnieras per savo gyvenimą sukūrė apie 300 projektų, A. Gaudi – apie 30, – pasakojo gidė. – A. Gaudi išpopuliarėjo dėl pirmųjų japonų turistų, kurie atvyko ir susižavėjo Barselona. Iki tol ja taip nesidomėta. O japonai įžvelgė architekto pastatuose įkūnytą gamtą. Taigi jis pralenkė savo amžių – amžininkai A. Gaudi nelabai suprato, apie jo darbus pradėta kalbėti praėjus 30 metų po jo mirties. Šiandien jis yra mums žinomas, mažiau – kiti architektai, pavyzdžiui, Lluisas Domenechas i Montaneras ar Josepas Puigas i Cadafalchas.“

Kino žiūrovai – piligrimai

Vienas nesuprastų A. Gaudi projektų buvo „Casa Mila“ – Milo šeimos namai. Užbaigus pastato statybą užsakovai atsisakė į jį įsikelti. Jiems pasirodė, kad namai panašesni į akmens skaldyklą. Iki šiol šis pastatas neoficialiai taip ir vadinamas – La Pedrera.

Barselona domėjosi bei joje dirbo ir daugelis kitų menininkų. Čia nufilmuotas Pedro Almodovaro filmas „Viskas apie mano mamą“, taip pat Woody Alleno „Vicky Cristina Barselona“. Po šio kino žiūrovai į Ispaniją ėmė plūsti kaip tikintieji į piligrimines keliones. Todėl amerikiečių režisieriui W. Allenui ketinama įkurti muziejų.

Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metais, kai Paryžius buvo apsiaustas, Barselona tapo bohemos sostine. Iš šio krašto kilo dailininkas Joanas Miro. Jo neaplenkė siurrealistas Salvadoras Dali. P. Picasso Barselonoje surengė pirmąją parodą, čia gyveno jo šeima. Ernestas Hemingway turėjo mėgstamą barą, kuriame lankydavosi. Ne vienoje knygoje Barseloną aprašė George'as Orwellas.

Menininkų pavardės, datos, kūrinių pavadinimai – turistai dažnai klausia: „Kaip viską įsiminti?“ O gidė moko: „Ir nereikia! Atmintyje išliks jausmas – potyris, nuostaba, asociacija, prisiminimas, kad šioje vietoje lankytasi – gatvės šurmulys, kvapas ar ragautos kavos skonis.“

Katalonijos klausimu

Kita svarbi kultūros dalis – maistas. Tradicinė katalonų virtuvė skiriasi nuo likusios Ispanijos. Ji pradėjo formuotis dar senovės Graikijos ir Romos laikais, vėliau savo tradicijų įnešė musulmonai, judėjai ir krikščionys. Yra išlikusių XII-XIII amžiaus kulinarinių knygų. Laikoma, kad šiuolaikinę katalonų virtuvę sukūrė praėjusiame amžiuje gyvenęs šefas Josepas Mercaderis i Bruguésas. Kaip ispaniškasis kraštovaizdis (kalnai, miškai, lygumos ir jūra), taip ir ispanų virtuvė įvairi, nes vietiniai augina visokius produktus, kuriuos vėliau derina savo patiekaluose.

Aktualus klausimas – ar Katalonija bus nepriklausoma? „Ne, tai – gražus siekis, šiai svajonei skaičiuojama jau 500 metų, – atsakė A. Zaleckaitė. – Katalonija į Ispanijos Karalystės sudėtį įėjo XVI amžiaus pradžioje, be okupacijos. Ispanijos konstitucijoje parašyta, kad Ispanija nedaloma. Kaip sako katalonai, jei ir pasieks nepriklausomybę, tai tik taikiu derybų, demokratijos būdu. Konfliktų, pralieto kraujo jiems nereikia.“

Grįžusi iš Egipto A. Zaleckaitė gerai žinojo, ką reiškia vietinių mėgiamas žodis inshallah – rytoj, jei dievas duos. Katalonai šiuo klausimu tikslesni. „Nesu susidūrusi, kad Barselonoje kas nors imtų ir ateitų rytoj. Katalonai punktualūs – jie vadinami ispanų vokiečiais. Pietų Ispanijoje normalu vėluoti pusvalandį, bet kitur, palyginus su jais, gyvenimo būdas keičiasi“, – pastebėjo Angelina.

Kišenvagių reikia saugotis

Barselonoje ir jos priemiesčiuose gyvena apie tris milijonus gyventojų. Skaičiuojama, kad kasmet į El Prato oro uostą atskrenda apie 17 milijonų keleivių. Jie – ne tik turistai, susipakavę maudymosi kostiumėlius ir paplūdimio šliures, bet ir verslininkai. „Barseloniečiai visada pabrėžia, kad jų miestas – ne kurortas, o didmiestis. Vienu metu nebuvo draudimo miesto gatvėmis vaikščioti išsinuoginus. Vienas toks veikėjas vis stovėdavo pagrindinėje gatvėje be marškinėlių ir mojuodavo pravažiuojantiems autobusų keleiviams. Ir dabar turistai vienais šortais nuo paplūdimio patraukia senamiesčio gatvelėmis. Bet prieina policininkai ir išrašo nemažas baudas“, – įspėjo gidė.

Paskutinį skyrių savo knygoje ji skyrė patarimams, kaip apsisaugoti nuo kišenvagių. Sakoma, kad Barselona, kaip ir kai kurie kiti didieji pasaulio miestai, yra kišenvagių sostinė. Ir gidė siūlo keliaujantiems būti atidiems.

„Iš patirties galiu pasakyti, kad žmonės atostogų metu atsipalaiduoja. Besifotografuodami pasitraukia nuo savo daiktų arba prisėda kavinėje, pasideda rankinuką ir nuo jo nusisuka. Dažnas atvejis – ant stalo pasidedate telefoną, kas nors prieina su žemėlapiu ko nors pasiklausti, telefoną uždengia ir paskui iškeliauja abu, – apgavysčių metodus nupasakojo A. Zaleckaitė ir tęsė: Reikia prisiminti, kad esate švečioje šalyje, aplink – daug žmonių. Lietuvoje tokiu atveju daiktus laikytumėte arčiau savęs. Nors, prisimenu, kartą pagyvenusi pora pametė pinigę su dokumentais. Iki skrydžio buvo likusios dvi dienos. Artimiausias Lietuvos konsulatas – Valensijoje. Jau ruošėmės ten vykti, kai į viešbutį užsuko policijos ekipažas – kažkas rado piniginę, atidavė policininkams, o šie pristatė mums.“

Niekas nemėgsta triukšmadarių

Akivaizdi perpildytos Barselonos problema. Ką vietiniai mano apie keliautojus iš užsienio? Barseloniečiai priešinasi nekontroliuojamam turizmui. „Europiečių jaunimas mėgsta keliauti ir rengti vakarėlius, triukšmauja, šiukšlina. Dažniausiai – tai vokiečiai, prancūzai, italai, – vardijo A. Zaleckaitė. – Ispanams tai nepriimtina. Kaip mes pažįstame savo kaimynus ir einame skolintis druskos, taip jie bičiuliaujasi su visu rajonu. Kaimynai jiems – penkios gatvės aplink. Ispanai palaiko kultūros ir pažintinį turizmą: „Prašom atvykti.“ O mes, lietuviai, juk esame kultūringi turistai.“

Abiejose savo knygose gidė nesiekė papasakoti visko apie aplankytų egzotiškų kraštų istoriją ir žmones. Jos pasakojimai – ir prisiminimai, ir gidas po įdomias, turistų lankomas ar jiems nežinomas vietas. „Tenorėjau kilstelėti paslapties šydą ir pakurstyti norą patiems nuvažiuoti bei viską pamatyti savo akimis“, – rašo A. Zaleckaitė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"