Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATALŽ RENGINIAI
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Naugarduke gyvos legendos apie Mindaugą

 
2018 09 21 16:00
Naugarduko pilis su 7 bokštais buvo viena galingiausių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Galutinai sugriauta per Šiaurės karą 1700–1721 metais. / 
Naugarduko pilis su 7 bokštais buvo viena galingiausių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Galutinai sugriauta per Šiaurės karą 1700–1721 metais. /  Jūratės Mičiulienės nuotrauka

Svečioje šalyje visada smalsu pamatyti su Lietuva susijusių objektų. Lankantis Naugarduke, kurį dabartiniai Baltarusijos gyventojai vadina Novogrudok, jų netrūko: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikus menančios pilies griuvėsiai, kunigaikščių Mindaugo, Vytauto, Jogailos pėdsakai.

Nereikėtų stebėtis, kad Naugarduko turistiniuose suvenyruose gausu LDK kunigaikščių atvaizdų, Vyčio simbolikos. Naugardukas LDK atiteko dar Mindaugo laikais. Ir tai Baltarusijoje neslepiama, nenutylima, kaip buvo sovietmečiu. Tiesa, kai kas šiek tiek kitaip interpretuojama nei Lietuvos istoriografijoje. Sakyčiau, tuo net mėgaujamasi ir didžiuojamasi. Keletas žmonių, sužinoję, iš kur mes, sakė: „Atvažiavote į pirmąją LDK sostinę.“ Lietuvos istorikai faktų, kad Mindaugas būtų gyvenęs Naugarduke, neturi. Tai tik Motiejaus Strijkovskio spėjimas, paremtas legendomis.

LDK laikotarpis – pats ilgiausias, trukęs daugiau kaip 500 metų (nuo Mindaugo epochos tęsėsi iki 1795-ųjų). Nuo 1795 iki 1915 metų Naugardukas priklausė carinei Rusijai. 1920 metais Baltarusija buvo padalyta į bolševikų valdomą Rytų Baltarusiją ir Lenkijai priklausančią Vakarų Baltarusiją (su Naugarduku).

Kol istorikai nustatys Mindaugo karūnacijos ir kapo vietas, turistams gidai seks daug legendų ir rodys su jomis susijusių vietų.

Beje, miestą, kaip gynybinį postą, Naugarduko aukštumoje įkūrė Kijevo kunigaikštis Jaroslavas Gudrusis dar 1044 metais po savo žygių į Lietuvą. Susipažinti su šiuo miestu vykome pakviesti Naugarduko savivaldybės Turizmo skryriaus, su kurio vadove Jekaterina Kivač Lietuvos žurnalistų sąjungos kelionių klubo atstovai pažintį užmezgė per turizmo parodą „Adventur 2018“. Naugarduko savivaldybė stengiasi aktyvinti turizmą mieste, pastaruoju metu atidaryta keletas turistinių objektų, pavyzdžiui, be seniai mums žinomo poeto Adomo Mickevičiaus memorialinio muziejaus, įkurtas senamiesčio pastatų mini maketų, taip pat istorijos-kraštotyros, Naugarduko žydų genocido muziejai, dailininko Kastuso Kačano paveikslų galerija.

Pirmoji LDK sostinė?

Naugarduko istorinę reikšmę greičiausiai lėmė gera geografinė padėtis: jis per 150 km nutolęs nuo Vilniaus, Gardino ir Minsko. Pasiekti Naugarduką, gavus Baltarusijos vizą, galima maršrutiniu autobusu Vilnius-Baranovičiai, kursuojančiu kasdien. Nors atstumas nedidelis, kelionėje, įskaitant eiles pasienyje, sugaišite beveik 6 valandas. Apsistoti 30 tūkst. gyventojų mieste vietų nėra labai gausu: vienas privatus viešbutis, vieni svečių namai ir vieni apartamentai, siūlomi per booking.com sistemą. Savivaldybės viešbutis šiuo metu remontuojamas. Už poros kilometrų nuo miesto turistus priima ir naujas biatlono centras, kuriame treniruojasi šalies biatlonininkai.

Naugarduko autobusų stotyje pasitiko užrašas, skelbiantis, kad šis miestas – pirmoji LDK sostinė. Negalima sakyti, kad šį faktą baltarusiai tik dabar išsigalvojo. Nuo XVI amžiaus vietinė bajorija Naugarduką laikė pirmąja LDK sostine, kurioje buvo karūnuotas Mindaugas. Kaip yra rašęs Vytauto Didžiojo universiteto istorikas doc. Rūstis Kamuntavičius, taip teigti jiems pakako įrašo Gustinskio metraštyje: „Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas buvo karūnuotas Lietuvos Karalystėje Naugarduke, palaiminus popiežiui Inocentui Henrikui, Cholmo vyskupui, popiežiaus kardinolui Prūsijoje.“ Nors metraštis XX amžiuje buvo labai kritikuotas, šio nepatikimo šaltinio pakako, kad tokia nuomonė Baltarusijoje įsigalėtų. Mindaugo karūnavimo Naugarduke faktas minimas Baltarusijoje išleistoje enciklopedijoje, mokykliniuose vadovėliuose.

Lietuvos istorikai, žinodami Mindaugo karūnavimo datą – 1253 metų liepos 6 diena – vietos kol kas nenustatė, nors ir buvo daug diskutuota šia tema. Sutariama, kad karūnacija galėjo vykti svarbiausioje jo pilyje – Vorutoje. Tik kol kas neaišku, kur ji. Vieni Lietuvos istorikai Vorutą siūlo lokalizuoti Šeimyniškėlių piliakalnyje Anykščių rajone, kiti teigia, jog Mindaugas ir jo žmona Morta karaliumi ir karaliene vainikuoti Vilniuje, 1253 metais pastatytoje katedroje. Baltarusiai aiškina, kad ši vieta yra būtent jų šalyje, netoli Naugarduko. Tik ateities tyrimai atsakys į šį klausimą.

Simbolinio Riterio skulptūra

Kunigaikštis Mindaugas nuo Naugarduko pradėjo plėsti Lietuvos valstybę rytų ir pietų kryptimis. Suvenyrų kioskuose gausu magnetukų su jo atvaizdu. Prieš keletą metų Naugarduke pastatytas paminklas, labai primenantis Mindaugą. Bent jau tokį, kokį iki šiol piešia jo nematę dailininkai. Tačiau skulptūra įvardyta tiesiog Riteriu.

Kai prieš porą metų Naugarduke lankėsi LRT „Nacionalinė ekspedicija“, čia stovėjo būsimo paminklo Mindaugui reklaminis stendas. Dabar nematyti nei stendo, nei paminklo. Kalbama, kad vienas vietinis dvasininkas smarkiai sukritikavo apskritai šį sumanymą – statyti paminklą Mindaugui.

Kunigaikštis Mindaugas prisimenamas ir netoli Naugarduko ant Nemuno kranto stovinčiame viename seniausių šalyje stačiatikių Laurušavo šv. Jelisejaus vyrų vienuolyne. Kaip mums pasakojo vienuolyno gidas Artemijus ir kaip rašoma oficialiame vienuolyno interneto puslapyje, vienuolyną 1225 metais įkūrė kunigaikščio Treniotos sūnus Jelisejus (Treniota buvo Mindaugo sesers sūnus). Pradžioje Jelisiejus ėjo įvairias pareigas Mindaugo dvare, bet tapęs krikščioniu paliko dvarą ir iškeliavo į dykvietes. Ten jį rado vienas stačiatikių vienuolis, su juo Jelisiejus ir įkūrė vienuolyną. Laurušavo vienuolyne apie 1329 metus buvo parašyta pirmoji LDK rankraštinė knyga – Laurušavo evangelija, iki 1822 metų saugota vienuolyne, dabar – Čartoriskių bibliotekoje Krokuvoje.

Tiesa, senojo medinio Jelisejaus laikų vienuolyno jau nė griuvėsių nelikę. 2000-aisiais iškilo naujas vienuolynas. „Ši šventa vieta yra ypatinga, – teigė Artemijus. – Čia žmonės atvyksta iš daug kur – tiesiog pabūti, kartu padirbti, ne vienam narkomanui čia yra pavykę atsikratyti kvaišalų. Šalia vienuolyno yra piligrimų namai, kuriuose gali apsigyventi atvykėliai.“

Jis aprodė vieną koplyčią, kurioje įrengtas gana nemažas baseinėlis krikštui. „Šioje vietoje kadaise tryško šaltinis. Jo vanduo iš po žemių dabar pakeliamas į koplyčią. Galima numanyti, kad jo vandeniu ir Mindaugas veidą prausėsi“, – pasakojo Artemijus.

Karaliaus kapo paieškos

Lietuvos istorikai Mindaugo kapo vietos dar visai neįvardijo. Baltarusiai nuo seno įsitikinę, kad jis palaidotas Naugarduke – Mindaugo kalne. Čia stovi akmuo su užrašu baltarusių kalba „Mindaugo kalnas, valstybės saugomas XIII amžiaus istorijos paminklas“.

Tačiau 2015 metais paminklas Mindaugui ir iš Latgalos kilusiai jo žmonai Mortai pastatytas Latvijoje, Agluonoje. Kaip spėja latvių istorikai, ten jis galėjo būti nužudytas ir palaidotas. Kol istorikai nustatys Mindaugo karūnacijos ir kapo vietas, turistams gidai seks daug legendų ir rodys su jomis susijusių vietų.

Naugarduke gausu garsių sakralinių statinių. Vienas jų – gotikinė Šv. Boriso ir Glebo cerkvė, funduota Konstantino Ostrogiškio, nekarūnuoto LDK stačiatikių karaliaus, jų rėmėjo. XVI amžiuje LDK teritorijoje cerkvių buvo negalima statyti bet kur, be to, reikėjo Didžiojo kunigaikščio leidimo. K.Ostrogiškis, prieš išvykdamas į Oršos mūšį, išsireikalavo, kad jei laimės, galės pastatyti tam tikrą skaičių cerkvių. Taip po sėkmingo mūšio ir atsirado kelios cerkvės Vilniuje, viena – Naugarduke.

Archeologiniai radiniai – Ermitaže

Kaip pasakojo gidė Marina Jarašuk, galinga mūrinė pilis Naugarduke pradėjo kilti XIV amžiaus pabaigoje Vytauto nurodymu. Gynybinės pilies kieme valdovo sumanymu buvo pastatyta ir Pilies cerkvė. Joje 1415 metais buvo sušauktas LDK stačiatikių vyskupų sinodas, kuris įkūrė nepriklausomą LDK stačiatikių bažnytinę provinciją. Naugarduko pilyje 1408 metais įvyko slaptas Vytauto ir Jogailos pasitarimas dėl būsimo Žalgirio mūšio.

„Archeologiniai kasinėjimai rodo, kad pilyje buvo įsikūrę daug amatininkų, ypač gausūs juvelyrikos dirbinių likučių radiniai, liudijantys ir apie klestėjusio Naugarduko ryšius su Bizantija. Tačiau dabar muziejuje turime tik kelias šukes. Visi radiniai – Sankt Peterburge, Ermitaže. Taip nutiko todėl, kad 1950–1990 metais kasinėjimus Naugarduke vykdė Sankt Peterburgo archeologai, jie radinius ir išsivežė“, – teigė M. Jarašuk.

Iki dabar išlikę XIV amžiuje statyto Skydinio bokšto likučiai. Kitas bokštas, vadinamas Bažnytiniu ir esantis toje kalno pusėje, kur papėdėje stovi 1395 metais Vytauto funduota bažnyčia, pastaraisiais dešimtmečiais smarkiai iro. „2012 metais buvo nuspręsta šį bokštą konservuoti: sutvirtinti metalo konstrukcija ir apmūryti šiuolaikinėmis plytomis, taip apsaugant nuo visiško sugriuvimo. Ateityje atradus pažangių būdų restauruoti, šias plytas bus galima paprasčiausiai nuimti“, – aiškino M. Jarašuk. Iš viso Naugarduko pilis turėjo 5 bokštus kalno viršuje ir dar du papėdėje.

Archeologinių kasinėjimų radiniai iš Naugarduko pilies atsidūrė Sankt Peterburge, Ermitaže.

Jogailos vestuvių bažnyčia

Nuo Naugarduko pilies kalno puikiai matyti parapinė Vytauto funduota bažnyčia (iš pradžių buvo medinė), iškilusi tuometės pagonių šventyklos vietoje. Joje 1422 metais Jogaila vedė ketvirtą kartą. Gidė patikslino: „Senstantis bevaikis Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis čia tuokėsi su septyniolikmete šių žemių baltarusių kunigaikštyte Sofija Alšėniškyte. Jų santuoka pratęsė Jogailaičių dinastiją: sūnūs Vladislovas ir Kazimieras sėdo į Lenkijos sostą, anūkas Kazimieras tapo šventuoju Kazimieru.“

Ant bažnyčios išorinės sienos lenkų kalba iškaltas didžiulis užrašas, primenantis šį įvykį. Spėjama, kad Jogailą su Sofija Alšėniškyte supiršo Vytautas, nes gerai pažinojo jos dėdę LDK didiką Joną Alšėniškį, į Maskvą lydėjusį jo dukrą, irgi Sofiją, kuri ištekėjo už Maskvos kunigaikščio Vosyliaus.

Kaip pasakojo gidė, šioje bažnyčioje per 1812 metų karą buvo paslėpti Pranciškaus Smuglevičiaus piešiniai, dažai, deja, neišliko.

Ginčai dėl Vyčio

Naugarduko istorijos-kraštotyros muziejuje jo direktorė M. Jarašuk, pasakodama krašto istoriją, atkreipė dėmesį į Vyčio vitražą. Jos teigimu, tai buvo pirmasis miesto herbas. Dabartinis herbas – Arkangelas Mykolas.

Grįžusi iš kelionės šią temą paprašiau pakomentuoti žymų heraldikos specialistą istoriką dr. Edmundą Rimšą. „Privilegijomis įteisintas Naugarduko herbas yra Arkangelas Mykolas. O Raitelis Naugarduke atsirado ne kaip miesto herbas, o kaip valstybės herbas, kurį LDK nuo 1565 metų leido naudoti visoms savo vaivadijoms ir pavietams. Po LDK teismų reformos visi pavietai (tarp jų – ir Žemaitija, Vilnius, Kaunas, Trakai, Naugardukas, Minskas ir kiti) Vytį naudojo kaip pavieto žemės teismo simbolį. Tai buvo Lietuvos valstybės simbolis, naudojamas kiekvienos institucijos, kaip ir dabar jį naudoja kiekviena rajono institucija“, – „Lietuvos žinioms“ aiškino istorikas.

Pasiteiravau, ką manyti apie Vikipedijoje publikuojamą Naugarduko herbą, kuriame kartu pavaizduotas ir Arkangelas Mykolas, ir Vytis. E. Rimša sakė: „Tai visiškas nesusipratimas. Pasitaiko atvejų, kai į herbą sudeda du simbolius, paimtus iš vėliavos. Juk vėliavos vienoje pusėje būna vaizduojamas valstybės herbas, o kitoje pusėje – vietovės herbas. Pavyzdžiui, XVI amžiaus pabaigoje ir žemaičiai savo herbe piešdavo Raitelį ir Lokį, irgi suplakdavo į vieną piešinį ir valstybės, ir vietovės herbą. Taip ir Naugarduke – valstybės herbas Raitelis suplaktas su miesto herbu Arkangelu Mykolu. Nesistebėkite, kad jie turistams pasakoja kitaip. Nesusipratimų pasitaiko ir pas mus. Nelabai kas į istoriją gilinasi. Šiais laikais rašančiųjų daug, o skaitančiųjų mažai.“

O ar kada nors buvo surengta bendra Baltarusijos ir Lietuvos istorikų konferencija, kurioje būtų išsiaiškinti šie dalykai? E. Rimša teigė: „Abiejų šalių istorikams čia viskas aišku, jokios diskusijos šia tema nėra. Jie žino, kaip yra. Tik įvairūs kraštotyrininkai, populistai, šiaip istorijos mėgėjai kaip nori, taip kalba. Ne tik Baltarusijoje, bet ir mūsų šalyje.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"