Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Mokykla, kolonija, dichloretanas

 

Patyręs archyvistas, ieškodamas apie žmogų informacijos, nespausdina duomenų bazėje visos pavardės, kadangi žino: pavardė, kurią kažkas kadaise rašė rusiškai, o vėliau perrašė lietuviškai, neretai išsikraipo, ilgosios balsės pavirsta trumposiomis, trumposios ‒ ilgosiomis, raidė „ė“ pavirsta raide „e“, „a“ susipainioja su „o“ ir t. t. 

Tekstas spausdintas „Literatūra ir menas“ 2018–02–09 nr. 3650

Perbrauktas kryžmai

Ieškodamas kadaise kalinto žmogaus pavarde Drunis ir suprasdamas, kad uolus duomenų bazių pildytojas ją galėjo įrašyti su ilgąja „y“, pykštelėjau klaviatūra tik pirmas raides „Drun“ ir, žvelgdamas į ilgą sąrašą, pastebėjau pažįstamą vardo ir pavardės derinį bei abejones išsklaidančius, nelabai tolimus gimimo metus.

Šiurkščiu etikos pažeidimu laikytas cigarečių prašymas, jų turint, ar paskutinės cigaretės paėmimas.

Taip, tai mūsų mokyklos šaunuolis ir „tamsioji pažiba“ Kostas Drungys, kurį pažinojau ir apie kurį vėliau girdėjau ne vieną į legendą panašų pasakojimą. Paėmęs į rankas nestorą kalinio asmens bylą, prie galinio viršelio priklijuotame voke radau mažą, dokumentams skirtą nuotrauką, iš kurios į mane atsainiai žvelgė įžūlus, kaip dabar mėgstama sakyti ‒ arogantiškas, bet visai dar vaikiškas veidas. O juk tada, beveik dvejais metais už mane vyresnis, jis atrodė suaugęs! Prie paskutinio bylos lapo prisiūta kolonijos „auklėtinio“ medicininė kortelė, ant kurios viršelio raudonu rašikliu, vadovaujantis tuometėmis datų rašymo taisyklėmis, rusų kalba ryškiai užrašyta: „Mirė 1985 m. lapkričio 6 d. 11 valandą 30 minučių.“ Vardas, pavardė, gimimo metai ir kita informacija tuo pačiu raudonu rašikliu perbraukti kryžmai.

Diskotekos, cigaretės ir choras

Diskoteka, taip pat vadinta „diskanu“, „diskonu“ arba ironiškai pravardžiuota slaviškais žargonizmais „dzyskacieka“ ar „dzyskopliaska“, buvo viena svarbiausių moksleiviškų ir studentiškų pramogų. Anachronizmas „šokiai“ praėjusio amžiaus 9 dešimtmečio pradžioje buvo vartojamas tik provincijos kultūros namuose, kur populiarius šlagerius vis dar grojo vietiniai ansambliai, o apšvietimui užtekdavo senų scenos žibintų. Didmiesčių moksleivių ir studentų diskotekose skambėjo ne prastos elektrinės gitaros, suklypę mušamieji instrumentai ar pasenę elektriniai vargonai, o masyvių magnetofonų ELFA, ASTRA ar MAJAK devynioliktu greičiu sukamos juostos, spindėjo iš kurio nors geografijos kabineto nugvelbtas, sukulto veidrodžio šukėmis apklijuotas gaub­lys, blyksėjo ypatingai švytintis prietaisas ‒ stroboskopas, sukdavosi nežinia kieno, nežinia iš kur atitemptas milicijos ar greitosios pagalbos automobilio švyturėlis, o pasigirdus mėgstamiausiems kūriniams, imdavo sklisti tiršti, kartais labai nekvapnūs dūmai.

Mokyklų diskotekos būdavo griežtai suskirstytos pagal amžiaus grupes; vyresnių klasių moksleiviai „mažiukų šokiuose“ apsilankyti galėdavo, tai jaunesniesiems į vyresniųjų patekti būdavo beveik neįmanoma, kadangi juos išvydavo ne tik budėję mokytojai, bet ir patys „dičkiai“. Tik nedidelė kompanija kietuolių sugebėdavo patekti visur. Tarp jų buvo aukštas, atletiškas Kostas, smulkus, bet vikrus mušeika Robertas-Robkė, pinigų kaulytojas ir vagišius Viktoras-Vytiokas, linksmai paplepėti, vykusiai pajuokauti, įdomiai pafilosofuoti linkęs aštrių pojūčių mėgėjas Rytis ir būrelis kitų šaunuolių, eidavusių ne tik pašokti, bet ir už kampo įkalti alaus ar pigaus vyno, o pasibaigus diskotekai, tamsiame mokyklos kieme duoti į snukį kam nors per daug išsidirbinėjusiam. Kietuoliams šaunuoliams baisiai nepatikdavo, kai, pasigirdus magiškiems AC/DC(1) gitarų rifams, būrelis aistringų melomanų pasiraitodavo uniformines kelnes (2) à la Angus Young ir imdavo ritmiškai tąsytis. 2006 m. Eurovizijos dainų konkurse Lietuvai at­stovavusi artistų rinktinė to meto moksleivių ritualinį diskotekinį tąsymąsi pademonstravo beveik visam pasauliui.

Kostas, Robkė, Vytiokas, Rytis ir jų sėbrai per pertraukas karaliaudavo neoficialiose moksleivių rūkymo vietose. Tos vietos buvo dvi ‒ tolesnėje, už sporto salės, naiviai tikėjęsi likti nepastebėti „Kosmosą“, „Kastytį“, „Klaipėdą“ ar „Primą“ traukė jaunieji rūkoriai, o už artimiausio mokyklos kampo narsiai švampė tie, kurių žalingas įprotis seniai nebebuvo paslaptis nei tėvams, nei mokytojams. Pagal nerašytas, greičiausiai iš įkalinimo įstaigų bei sovietų armijos dalinių atkeliavusias tuometes bendravimo taisykles buvo beveik privaloma duoti cigaretę prašančiam.

Šiurkščiu etikos pažeidimu laikytas cigarečių prašymas, jų turint, ar paskutinės cigaretės paėmimas. Dažniausiai per pasirūkymus vyraudavo draugiška atmosfera, retai pasitaikydavo kivirčų ir turbūt dėl to neoficialios rūkymo vietos beveik visose mokyklose buvo vadinamos „Brolių kampais“ arba „Draugystės kampeliais“. Spjaudami į rūkorių garbės kodeksą mokyklos šaunuoliai, Ryčiui teatrališkai pamokslaujant apie nikotino žalą jaunam organizmui, nevengdavo konfiskuoti cigarečių iš tolesniame „Brolių kampe“ susigūžusių jaunikaičių ar pakratyti jų kišenių.

Mūsų mokykla garsėjo geru moksleivių choru, kuris skindavo laurus konkursuose, kartu su profesionaliais kolektyvais dalyvaudavo dainų šventėse. Man baigiant mokyklą jis gavo garbingą „liaudies kolektyvo vardą“, kuris būdavo suteikiamas aukšto lygio saviveiklininkams.

Nė vienas padoriau dainuojantis mokinys nuo choro negalėjo išsisukti, kadangi vadovas, savo veiklai ir idėjoms fanatiškai ištikimas muzikos mokytojas, pasitelkęs į pagalbą mokyk­los vadovybę, imdavosi visų įmanomų ir net gana drastiškų priemonių. Keli chore dainavę į vadinamąją vaikų kambario įskaitą įrašyti muzikalūs „sunkiai auklėjami“ mokiniai mielai lankė repeticijas, kadangi tikėjosi būti išbraukti iš nieko gero nežadėjusios įskaitos, gauti palankesnių charakteristikų, o kai kada ir geresnių pažymių. Vadovas mokėjo su jais sutarti, sklido kalbos, kad jaunystėje jis ir pats buvo ragavęs neskalsios „valdiškos duonos“, o per vienas gastroles jo pademonstruoti virtuoziški triukai su kortomis tas kalbas patvirtino. Vienas ryškiausių choro bosų, anksti mutavusio, sodraus balso savininkas K. Drungys dainavo savanoriškai ir nuoširdžiai, tačiau ilgai neužsibuvo, kadangi baigęs aštuonias klases pradėjo dirbti, o privalomus vidurinius mokslus tęsė vakarinėje mokykloje. Kai kartą susitikome troleibuse, vienintelis jo klausimas apie mokyk­lą buvo: „Kaip laikosi mūsų choras?“

Pataisos darbų kolonijoje Nr. 15 (dar buvo vadinamas „Įstaiga OČ 12/15“, oficialus dabartinis pavadinimas ‒ Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija) 1986 m. birželio 6 d. atlikto kalinių gyvenamųjų patalpų patikrinimo metu rastas piešinys. Lietuvos ypatingasis archyvas
Pataisos darbų kolonijoje Nr. 15 (dar buvo vadinamas „Įstaiga OČ 12/15“, oficialus dabartinis pavadinimas ‒ Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija) 1986 m. birželio 6 d. atlikto kalinių gyvenamųjų patalpų patikrinimo metu rastas piešinys. Lietuvos ypatingasis archyvas

Vietinė radijo stotis

Mokykloje neilgai veikė vietinė radijo stotis, transliavusi keletą laidų apie įvairias aktualijas. 1984 m. pavasarį klausėmės specialios laidos, kurią vedė pats direktorius. Pirmoje dalyje jis visai įdomiai pasakojo apie pankų atsiradimą Anglijoje, akcentavo, kad tai „engiamų kapitalistinio pasaulio darbininkų vaikų“ judėjimas, „visiškai nebūdingas tarybinei santvarkai“, kadangi „mūsų šalyje darbininkų išnaudojimas panaikintas“. Tema aktuali, kadangi, kaip sakydavo kelios „tamstos mokytojos“, pankizmas mokyk­loje sparčiai plito: dalis vaikinų vaikščiojo išskustais smilkiniais, o merginos ant uniforminių suknelių neva dėl šalčio vilkėdavo aptįsusius švarkus arba megztinius. Vėliau direktoriaus balsas garsiakalbyje piktinosi, kad kai kurie moksleiviai kartais praranda sveiką protą. Pagrindinis herojus buvo linksmasis chuliganas Rytis Uborevičius, kuris šokdamas diskotekoje nusivilko švarką ir šveitė jį pro atvirą salės langą. Vėliau jis kelias savaites lankė pamokas be uniformos ir nutaisęs graudų veidą teisinosi, kad „su švarku įvyko didelė nelaimė“.

Paskutinėje laidos dalyje lėta, bet informatyvia maniera mokyklos vadovas vardijo nesibaigiančias piktžaizdes ‒ rūkymą per pertraukas, po diskotekų nuolat randamus alkoholinių gėrimų butelius, susirūpinusiu balsu kalbėjo apie rimtų reikalų su milicija turėjusius moksleivius. Sužinojome, kad už vagystę baudžiamosios atsakomybės neišvengs Viktoras Vasiljevas-Vytiokas ir vienas itin nesimpatiškas jo bičiulis. Beveik visi lengviau atsikvėpėme, kadangi šlykštus šių tipų siautėjimas, kabinėjimasis per pertraukas prie jaunesnių moksleivių, pinigų ar smulkių vertingesnių daiktų atiminėjimas pagrasinus primušti, vagiliavimas iš paltų kišenių rūbinėse ar iš švarkų ir kuprinių persirengimo kambariuose per fizinio lavinimo pamokas daugeliui buvo įgrisęs.

Nuosprendyje aprašyta, kad jaunuoliai gėrė alkoholinius gėrimus, o vėliau nuvyko į Saulėtekio alėją, kur užpuolė į bendrabutį ėjusį studentą.

Laidos pabaigoje paskelbta pati šiurpiausia ir svarbiausia informacija apie tai, kad buvęs mokyklos mokinys, dirbantis vienoje Vilniaus gamyklų K. Drungys ir tuo metu mokykloje mokęsis Robertas Bidva bus teisiami už sunkų nusikaltimą.

Negailestinga įstatymo raidė

Mokyklos direktorius trumpai papasakojo tai, kas vėliau buvo išsamiai išdėstyta „Vilniaus miesto Lenino rajono liaudies teismo“ nuosprendyje: nepilnamečiai R. Bidva ir K. Drungys „1984 m. kovo 15 d. apie 24 val., būdami neblaivūs ir veikdami pagal išankstinį susitarimą grupėje, Vilniaus saulėtekio alėjoje, turėdami tikslą užvaldyti asmeninį piliečių turtą“, užpuolė studentą J. Banevičių, mušė „lazdomis, rankomis ir kojomis (...) padarydami jam lengvą kūno sužalojimą, sukėlusį trumpalaikį sveikatos sutrikimą ir užvaldė 3 rublius“.

Nuosprendyje aprašyta, kad jaunuoliai gėrė alkoholinius gėrimus, o vėliau nuvyko į Saulėtekio alėją, kur užpuolė į bendrabutį ėjusį studentą. Užpultasis nesutriko, sugriebė lazdą, kuria jam bandė smogti K. Drungys, ir drąsiai susigrūmė su užpuoliku. Jiems nugriuvus į sniegą, pribėgęs R. Bidva puolė gulintį studentą spardyti ir daužyti turėta lazda. Atsikėlęs K. Drungys sudavė keletą smūgių „į įvairias kūno vietas“ ir pareikalavo atiduoti pinigus, J. Banevičius išsiėmė tris rublius, kuriuos pagriebė R. Bidva. Sumuštas užpultasis negalėjo paeiti, tad K. Drungys nuvedė jį iki suolelio, o vėliau paprašė bendrininko grąžinti atimtą trirublę, tačiau R. Bidva atrėžė, kad pinigų nėra. Paskui abu teisiamieji nuvažiavo pas K. Drungį. „Sekančią dieną abu už pagrobtus pinigus pirko sultis, šokoladą.“

Nepaisant to, kad nukentėjusiajam su­keltas sveikatos sutrikimas buvo trumpalaikis, kad užpuolikai elgėsi skirtingai, kad pagrobtus tris rublius Kosto motina nukentėjusiajam grąžino, abiem užpuolikams buvo paskelbtas vienodo griežtumo nuosprendis ‒ penkeri metai laisvės atėmimo, atliekant bausmę sustiprinto režimo auklėjimo darbų kolonijoje ir... Skamba keistai, bet dar ir turto konfiskavimu. Sunku pasakyti, kokį turtą buvo galima konfiskuoti iš nepilnamečių.

paskelbtas vienodo griežtumo nuosprendis ‒ penkeri metai laisvės atėmimo, atliekant bausmę sustiprinto režimo auklėjimo darbų kolonijoje ir... Skamba keistai, bet dar ir turto konfiskavimu.

Internete galima rasti „Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Baudžiamąjį kodeksą“, kurio 148 straipsnis bylojo, kad „užpuolimas, turint tikslą užvaldyti asmeninį piliečių turtą, susijęs su smurtu, pavojingu nukentėjusiojo gyvybei ar sveikatai, arba su grasinimu pavartoti tokį smurtą (plėšimas), – baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų“(3).

Kadangi užpuolikai veikė „iš anksto susitarę“, jiems taikyta griežtesnė ‒ ant­roji įstatymo dalis, pagal kurią „ta pati veika, padaryta grupės iš anksto susitarusių asmenų (...) baudžiama laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvylikos metų“. Tikriausiai galima teigti, kad vadovaudamasis negailestinga įstatymo raide „humaniškiausiu pasaulyje teismu“ anuomet ironiškai pravardžiuotas sovietinis „liaudies teismas“ jaunųjų nusikaltėlių atžvilgiu pasielgė gana humaniškai.

Kalėjimo Nr. 1 (oficialus dabartinis pavadinimas ‒ Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas) 2-ojo korpuso kalinių pasivaikščiojimo kiemas. 1950 m. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. V-145/25, ap. 1, b. Nr. 109, l. 41.
Kalėjimo Nr. 1 (oficialus dabartinis pavadinimas ‒ Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas) 2-ojo korpuso kalinių pasivaikščiojimo kiemas. 1950 m. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. V-145/25, ap. 1, b. Nr. 109, l. 41.

Tas baisus žodis „kolonija“

Anuomet populiari ir įtaigi latvių rašytojo A. Dripės apysakos „Paskutinis barjeras“ lietuviška ekranizacija, ten pabuvojusiųjų pasakojimai, „daug žinojusių“ gandai piešė siaubingą gyvenimo nepilnamečiams skirtose įkalinimo įstaigose vaizdą. Porą metų „krimtęs gyvenimo mokslus“ Čiobiškio specialiojoje vaikų auklėjimo mokykloje jaunesnysis R. Bidvos brolis Darius ne kartą vaizdingai pasakojo apie tai, ko nerašė knygos ir nerodė televizorius.

„Girdėjau, kad Kostas zonoje gavo peilį į pašonę, ‒ per atokvėpį krepšinio aikštelėje kalbėjo R. Uborevičius, ‒ ten zakonai žostki(4) ir jam su jo charakteriu ten ne pyragai.“

Duomenų apie peilį į pašonę byloje nėra, tačiau medicininėje kortelėje visų laikų ir tikriausiai viso pasaulio medikams būdingu nelengvai įskaitomu braižu aprašyta, kad vieną 1984 m. gruodžio naktį Vilniaus auklėjamosios darbo kolonijos auklėtinis K. Drungys buvo atgabentas į ligoninę sumuštas iki sąmonės netekimo, gyvybė išgelbėta tik atlikus operaciją. Sklido kalbos, kad Kostas drąsiai priešinosi neformaliems kolonijos lyderiams, tvirtai laikėsi, o vėliau, išgijęs po žiauraus sumušimo, įsijungė į vadinamojo aktyvo gretas.

Nebuvo patenkinti Kosto ir jo motinos ‒ du vaikus be vyro auginusios medicinos sesers prašymai Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui paleisti lygtinai anksčiau laiko. Artėjo aštuonioliktasis gimtadienis, vadinasi, likusią bausmės dalį būtų tekę atlikti nebe nepilnamečių, o suaugusiųjų kolonijoje. Tiek to meto kaliniams, tiek sovietų armijos kareiviams buvo nuolat kalama į galvą, kad jie gyvena „dievo užantyje“, o gretimose kolonijose ar kaimyniniuose daliniuose žmonės pačia tikriausia to žodžio prasme kariasi dėl nepakenčiamų sąlygų. Akivaizdu, kad kolonijos aktyvistas, „vidaus tvarkos komisijos“ narys, „mokyklinės komisijos sekretorius“, už gerą darbą ir sėkmingą mokymąsi ne kartą skatintas K. Drungys, artėjant 18-ajam gimtadieniui pagrįstai bijojo „suaugusiųjų zonos“. Jis žinojo, kad už bend­radarbiavimą su administracija grėsė nuožmios „teisingųjų kalinių“ bausmės.

Kadras iš Lietuvos kino studijos videofilmo latvių rašytojo A Dripės romano „Paskutinis barjeras“ motyvais. Režisierė Danutė Keturakytė. 1978 m.
Kadras iš Lietuvos kino studijos videofilmo latvių rašytojo A Dripės romano „Paskutinis barjeras“ motyvais. Režisierė Danutė Keturakytė. 1978 m.

Bespalvis skystis

Mirtina dichloretano dozė ‒ vienas gurkšnis. „Apsinuodijimo simptomai įvairūs. Pradžioje (keletą minučių ar net valandų) apsinuodijęs žmogus jaučiasi gerai, tik burnoje jaučiamas salsvokas nemalonus skonis, degina burną. Vėliau atsiranda galvos skausmas ir svaigimas, ūžimas ausyse, linksmumas, sujaudinimas, silpnumas, vangumas, regėjimo nusilpimas, judesių koordinacijos sutrikimai, pykinimas, vėmimas, viduriavimas (kartais su krauju). Pradžioje buvusi palyginti nesunki būklė gana sparčiai blogėja. Ligonis pradeda kliedėti, gali atsirasti haliucinacijos ir kiti psichikos sutrikimai, dingsta sąmonė, sutrinka širdies veikla ir kvėpavimas, krinta kraujo spaudimas, žmogus miršta per pirmąsias 3–4 valandas po apsinuodijimo“(5).

Niekas nebesužinos, ar 1985 m. lap­kričio 4 d. septyniolikmetis K. Drungys gurkštelėjo bespalvio skysčio, kaip rašoma teismo medicinos diagnozėje, „norėdamas apgirtėti“, ar gėrė gamybinėse patalpose rastame butelyje buvusį cheminį preparatą, tikėdamasis apsvaigti, nesunkiai apsinuodyti ir keletą savaičių patogiai pasivolioti ligoninės lovoje, ar norėjo nusižudyti. Negalima atmesti versijos, kad nuodai buvo sugirdyti prievarta ar kad mirties priežastis buvo kitokia, o apsinuo­dijimą techniniu skysčiu, siekdama nuslėpti dar ypatingesnį įvykį ir išvengti didesnių nemalonumų, sugalvojo ir dokumentuose įrašė kolonijos administ­racija.

Tą pačią dieną Kostas buvo paguldytas į Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos Pataisos reikalų valdybos Respub­likinę ligoninę, o kitos dienos vidurdienį „intoksikacijos fone gavosi galvos smegenų pabrinkimas su ryškiais distrofiniais nervinių ląstelių požymiais, skrandžio gleivinės distrofiniai nekroziniai pakitimai, židininė kasos nekrozė, abipusis plaučių uždegimas ir pabrinkimas ir gilėjant plaučių širdies funkcijos nepakankamumui ligonis mirė“.

*

Kai oras neblogas, o darbo diena ‒ nelengva, mėgstu darbovietę nuo namų skiriantį maždaug keturių kilometrų atstumą pareiti pėsčiomis. Praeinu pro buvusią mokyklą, pro namus, kuriuose anuomet gyveno kai kurie šaunuoliai. Socialiniuose tinkluose ir kitose interneto erdvėse keletą kartų bandžiau pa­smalsauti, kuo šie jau pusamžiai vyriškiai užsiima dabar, tačiau nė vieno jų neradau. Kartą gatvėje prasilenkiau su apiplyšusiu, smulkaus kūno sudėjimo varguoliu, išpurtusiu nuo alkoholio veidu, jis man pasirodė panašus į R. Bidvą. Gali būti, kad dar paauglystėje pamėgę svaiginančius, už dichloretaną mažiau nuodingus bespalvius ir spalvotus skysčius, panašaus likimo sulaukė ir kiti, o gal ir ne... Neseniai atsitiktinai sutiktas paauglystės laikų bičiulis, kalbėdamas, kaip paprastai tokiais atvejais būna, apie bendrus pažįstamus, papasakojo, kad matė vieną buvusį mokyklos chuliganą, mokytojų galvos skausmą, vilkintį oranžine liemene ir tvarkantį netoli miesto centro esančios gatvės grindinį. Nežinau kodėl, bet sužinojęs, kad bukagalvis akiplėša, sugebėdavęs net per pertraukas prisisiurbti alaus ar nepelnytai vynu vadinto birzgalo, yra gyvas ir dirba, apsidžiaugiau.

Įvykiai ir veikėjai neišgalvoti, tik pakeisti veikėjų vardai ir pavardės.

1 Maždaug nuo 1984 m. pavasario iki 1986 m. vasaros šios ir daugybės kitų populiarių roko grupių kūrinius groti diskotekose buvo draudžiama, tačiau draudimas būdavo nesunkiai apeinamas, diskotekos vedėjui garsiai skelbiant žinomų sovietinių ansamblių pavadinimus. Išgirdę „O dabar ‒ „Zemliane“!“ – mes žinodavome, kad skambės AC/DC.

2 Į daugelį moksleiviškų diskotekų būdavo privaloma eiti vilkint mokyklinėmis uniformomis.

3 LTSR 1961 m. birželio 26 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Baudžiamojo kodekso patvirtinimo“. Prieiga internetu www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.5A608482B781.

4 Liet. „kieti (griežti) įstatymai“. Kalbėta apie nerašytus kalinių įstatymus. Tuometėje jaunimo, ypač ‒ vilniečių kalboje buvo vartojama labai daug rusicizmų, o gausus jų vartojimas laikytas šaunumo požymiu.

5 „Dichloretanas – mirtini nuodai“. Prieiga internetu alkas.lt/2013/05/29/dichloretanas-mirtini-nuodai/.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"