Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Mianmaras: budistų šventyklos ir laukiniai paplūdimiai

 
2018 06 07 17:00
Bagano šventyklos.
Bagano šventyklos. Akvilės Ben Haim nuotrauka

Mianmaras, daugeliui labiau žinomas kaip Birma, ilgą laiką buvo uždariausia Pietryčių Azijos valstybė. Iki 2011-ųjų apie 50 metų šalį valdė karinė chunta, o užsienio keliautojai čia pakliūdavo retai ir tik organizuotomis grupėmis. Dabar į Mianmarą, kol jis dar nepaliestas globalizacijos ir nenuvargintas turistų, keliauti tapo netgi šiek tiek madinga.

Visai gali būti, kad Mianmaras ateityje taps panašus į greta esantį Tailandą, nes kaip ir šis, turistams tikrai turi daug ką pasiūlyti. Į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas Bagano šventyklų kompleksas dažnai lyginamas su tokiais išskirtiniais objektais kaip Tadž Mahalas Indijoje ar Didžioji kinų siena. Balto smėlio paplūdimiai ir salos patiks ramybės ieškotojams, o laukinė gamta, kalnai ir vietiniai kaimeliai – aktyvesnio poilsio mėgėjams.

Nors susidomėjimas Mianmaru nuolat auga, infomacijos apie šalį internete vis dar negausu, o šalis apipinta įvairiais mitais. Ruošdamiesi kelionei nebuvome tikri, ar visur šalyje veikia bankomatai, ar rasime interneto ryšį, ar pavyks paprastai nusigauti iš vieno miesto į kitą. Viskas buvo daug paprasčiau, nei manėme. Užsieninės banko kortelės Mianmare veikia, internetas (nors ir prastas) – taip pat, o tarp pagrindinių lankytinų vietų kursuoja turistiniai autobusai.

Mianmaras ar Birma

Pagal plotą Mianmaras yra didžiausia Pietryčių Azijos valstybė, o joje gyvena bene 53 mln. žmonių. Nors maždaug 70 proc. gyventojų yra budizmą išpažįstantys bamarai, šalyje gyvena ir daugybė kitų etninių grupių, ne visada tarpusavyje sutariančių.

Šiuo metu žiniasklaidoje ypač nušviečiamas ir kritikuojamas Mianmaro valdžios elgesys dėl pietinėje Rachinų valstijoje gyvenančių musulmonų – rohinjų. Dauguma jų priversti bėgti į šalia esantį Bangladešą, kur irgi niekas nelaukia išskėstomis rankomis. Rohinjų krizė yra didžiausia šalyje, tačiau įvairių etninių konfliktų Mianmare yra ir daugiau.

Po Antrojo pasaulinio karo išsivadavusi iš Britų imperijos gniaužtų, tuometinė Birma tapo nepriklausoma, tačiau susiskaldžiusia valstybe. Tarp bamarų daugumos ir kitų etninių grupių nuolat tvyrojo įtampa, pastarosioms reikalaujant daugiau autonomijos ir federacinio valdymo modelio. Šie nesutarimai ir centrinės valdžios silpnėjimas galiausiai ir nulėmė karinės chuntos įsigalėjimą.

Būtent karinė valdžia pakeitė iki tol daugybę metų vartotą Birmos pavadinimą – 1989 metais šalis tapo Mianmaru. Ši kaita iš dalies turėjo sušvelninti konfliktines nuotaikas šalyje. Kadangi Birma labiau siejama su bamarų dauguma, šalies vadinimas Mianmaru tarsi laikomas korektiškesniu dėl etninių mažumų. Kad ir kaip būtų, šnekamojoje kalboje Mianmaras dažnai tebevadinamas Birma, o Mianmaro gyventojai – birmiečiais. Užsienio valstybės taip pat vartoja abu pavadinimus.

Pirmoji stotelė – Jangonas

Kaip ir daugumą Pietryčių Azijos valstybių, Mianmarą geriausia lankyti nuo spalio iki balandžio. Nuo gegužės iki rugsėjo šalį dažnai skalauja liūtys, o ir karštis tampa nepakeliamas. Tiesa, mums keliaujant kovo pabaigoje jau buvo gana karšta: termometro stulpelis dienomis nenukrisdavo žemiau 30 laipsnių Celsijaus.

Lietuvos piliečiams keliauti į šalį reikalingos vizos, tačiau jas labai paprastai galima užsisakyti internetu. Sumokėjus 50 JAV dolerių, patvirtinimo laiškas atsiunčiamas į el. paštą, tereikia atsispausdinti. Susisiekimas su Mianmaru kol kas nėra pats geriausias: iš Lietuvos vykti tenka bent keletą kartų persėdant. Gana pigu į šalį atskristi iš Vietnamo arba Tailando. Iš šio galima atvykti ir žemės transportu – dabar tarp šalių atidaryti keturi sausumos sienos kirtimo punktai.

Dauguma keliautojų pažintį su Mianmaru pradeda nuo Jangono – didžiausio šalies miesto. Jangonas ilgą laiką buvo ir Mianmaro sostinė, tačiau karinė valdžia 2006 metais dėl neaiškių priežasčių ją perkėlė į kitą miestą – Neipidą. Jangonas yra savitas ir įdomus miestas, sunkiai su kuo nors sulyginamas. Nors turi per 5 mln. gyventojų, jis nepasirodė toks chaotiškas, kaip kiti Azijos didmiesčiai.

Jangone labai ryški britų kolonijinė architektūra, taip pat kitų kultūrų palikimas – įvairiais laikais čia gyveno ne tik birmiečiai, bet ir indai, kinai, europiečiai. Šalia daugybės auksu tviskančių budistinių šventyklų stūkso induistų šventovės, musulmonų mečetės, krikščionių bažnyčios, o miesto centre iki šiol veikia ir žydų sinagoga.

Pasididžiavimas – Bagano šventyklos

Neabejotinai svarbiausias turistų traukos objektas Mianmare – įspūdingasis Baganas. Tai didžiulėje teritorijoje išsidėstęs šventyklų kompleksas, kitados buvęs klestintis senovinis miestas ir Bagano karalystės sostinė. Baganą nuo Jangono skiria maždaug 600 kilometrų. Mes atvykstame autobusu: naktinė kelionė trunka 9 valandas.

XI-XII amžiaus budizmui atsidavę karaliai Bagane pastatė daugiau kaip 10 tūkst. įvairių religinių pastatų: šventyklų, stupų ir vienuolynų. Iki šiandien išlikusių šventyklų skaičiuojama per 2 tūkstančius. Kai kurios jų didelės, bet dauguma – mažytės, jos ir sukuria tą nepaprastą Bagano kraštovaizdį. Kadangi kompleksas apima didžiulę teritoriją, geriausia jį tyrinėti išsinuomojus elektrinį motorolerį.

Bagano apylinkėse dažni žemės drebėjimai (pastarasis vyko 2016 metais), todėl ir šventyklos nuo jų yra nemažai nukentėjusios. Devintajame dešimtmetyje karinė Mianmaro vyriausybė vykdė didžiulį šventyklų atstatymo projektą, kuris susilaukė nemažai kritikos iš istorikų ir archeologų, mat restauruojant šventyklas buvo mažai laikomasi originalaus stiliaus, naudotos modernios medžiagos ir t. t. Tačiau Baganas kasmet pritraukia tūkstančius turistų iš viso pasaulio. Penkias dienas galiojantis viešnagės bilietas kainuoja apie 16 eurų – už tokį įspūdingą reginį, atrodo, tikrai nedaug.

Nors susidomėjimas Mianmaru nuolat auga, infomacijos apie šalį internete vis dar negausu, o šalis apipinta įvairiais mitais.

Pažintis su vietos gyventojais

Mianmare gausu įvairių pėstiesiems pritaikytų maršrutų: jie eina tiek per kalnuotas vietoves, tiek per paprasčiausius vietinius kaimus ir dirbamus laukus. Kadangi turistų šalyje kol kas nedaug, žygiuojant šiais maršrutais galima pažinti ne tik šalies gamtą, bet ir išorinio pasaulio nepaliestą kasdienį žmonių gyvenimą. Mes išbandėme vieną populiariausių žygių, kurio galutinis tikslas yra didžiulis Inlės ežeras. Šis žygis prasideda kalnuotame Kalo miestelyje – kolonijiniais laikais dėl vėsesnio klimato čia mėgo atostogauti britai.

Tris dienas trunkantis ir maždaug 60 km nusidriekęs maršrutas Inlės ežero link daugiausia eina per miškus, laukus, ryžių, kavos, arbatos ar aitriųjų paprikų plantacijas. Tiek valgyti, tiek nakvoti tenka pas vietinius gyventojus, kurie maloniai ir labai susidomėję priima atvykėlius. Beje, net ir tokioje nedidelėje vietovėje gyvena kelios skirtingos etninės grupės, žmonės kaimuose kalba skirtingomis kalbomis, o pagrindine birmiečių kalba dažniausiai moka pasakyti vos keletą žodžių.

Į žygį mūsų dešimties keliautojų grupę lydėjo vietinis gidas Joy. Puikiai angliškai kalbantis jaunas vaikinas, kad galėtų imtis gido darbo, turėjo gauti tėvų leidimą, mat šeimoje jis yra vienintelis sūnus ir jo pagalba ūkyje būtų pravertusi. Kaip pasakojo Joy, tik nedaugelis iš kaimo kilusių žmonių ryžtasi keltis į miestą, siekti mokslo ar užsiimti kuo nors kitu, nei užsiėmė jų tėvai.

Nesutvarkyta turizmo infrastruktūra

Aplankę Jangoną, Baganą ir Inlės ežerą, nusprendžiame vykti į dar beveik netyrinėtus šalies pietus. Mianmaras turistams atsivėrė 2011 metais, tačiau dėl etninių konfliktų ar tiesiog dėl to, kad visiškai nebuvo infrastruktūros, šalies pietinė dalis užsieniečiams tapo pasiekiama tik prieš keletą metų. Keliaujant po kai kuriuos atokesnius kaimelius dar ir dabar reikalingi leidimai.

Mianmaro pietuose turizmo infrastruktūra ir dabar beveik nesutvarkyta. Kai kuriuose miesteliuose galima rasti vos po kelis užsieniečiams tinkamus viešbučius, o ir tų rezervuoti internetu neįmanoma – kiekvieną kartą prieš atvykstant tenka skambinti į vietą ir bandyti susišnekėti, nes anglų kalbą moka tikrai ne visi birmiečiai.

Šalyje užsieniečius priimantys viešbučiai turi atitikti tam tikrus reikalavimus ir gauti specialius leidimus, dėl to ir viešbučių kainos atrodo šiek tiek neadekvačios. Tarkime, dvivietis kambarys mums atsieidavo 15–30 eurų, o sočiai pavalgyti galima ir už 1 eurą.

Šventyklos – gražiausiose vietose

Pirmasis mūsų sustojimas Mianmaro pietuose – kalnų ir upių apsuptas vaizdingas Paano miestelis, Kajinų valstijos sostinė. Paanas primena kitus panašius Pietryčių Azijos miestelius: išsinuomojus motorolerį galima tyrinėti ryžių laukus, olas ir lipti į apžvalgos aikšteles. Skirtumas tas, kad kiekvienoje uoloje randame po Budą, o užlipę pasižvalgyti ant kiekvieno kalno matome po šventyklą. Atrodo, kad birmiečiai yra tikrai religingi žmonės ir šventyklas stato pačiose gražiausiose vietose.

Vėliau aplankytas Ye miestelis taip pat stebina savo milžinišku budistiniu kompleksu. Keturi Budos sėdi aplink devynaukštį bokštą, nuo kurio viršaus matyti regiono apylinkės. Į šį miestelį užsienio turistai gali patekti tik nuo 2013 metų, jų srautai ir dabar nėra dideli.

Tiek vaikščiodami po Ye, tiek motoroleriu keliaudami po aplinkinius žvejų kaimelius, nuolat susidurdavome su nustebusiais žvilgsniais. Kaip sakė mūsų svečių namų šeimininkas, kai kuriuose atokesniuose kaimuose žmonės užsieniečių nėra gyvenime savo akimis regėję. Tačiau nors ir nustebę, birmiečiai yra labai malonūs: sveikinasi, mojuoja, o vaikai ir labiau pabendrauti stengiasi, nors bendros kalbos ir nemokame.

Užsieniečius priimantys viešbučiai turi atitikti tam tikrus reikalavimus ir gauti leidimus, dėl to ir viešbučių kainos atrodo neadekvačios.

Davėjaus pusiasalio paplūdimiai

Pagrindinė priežastis, kodėl nusprendėme vykti į pietų Mianmarą, buvo galimybė pamatyti neatrastus, laukinius paplūdimius. Palei Andamanų jūrą išsidriekusioje Mianmaro pakrantėje dar nėra nei viešbučių, nei turistų – tik palmės, tušti balto smėlio paplūdimiai ir keletas žvejų kaimelių.

Gražiausi paplūdimiai išsidėstę Davėjaus pusiasalyje, tačiau visame pusiasalyje yra tik keletas nedidelių apgyvendinimo įstaigų, tad dauguma keliautojų apsistoja Davėjaus mieste ir tuomet motoroleriu vyksta į aplinkinius paplūdimius. Kai kurie iš jų nutolę ir 2–3 valandos kelio nuo Davėjaus, tad reikia pasisemti kantrybės.

Keliai čia labai prasti: duobėti ir ne visada asfaltuoti. Vieną dieną taip keliaujant mums net padangą nuleido. Tai tapo didžiu įvykiu ne tik mums, bet ir vietinio žvejų kaimelio gyventojams, kurie iš karto visi subėgo padėti, ir galiausiai viskas baigėsi gerai.

Vis dėlto Davėjaus pusiasalio paplūdimiai paliko neišdildomą įspūdį – daugiau niekur kitur pasaulyje neteko matyti tokio laukinio rojaus.

Nepaliestas Mergujaus salynas

Galutinis mūsų kelionės taškas – Mergujaus salos – yra dar vienas neatrastas pietinio Mianmaro perlas. Netoli sienos su Tailandu išsidėsčiusios maždaug 800 įvairaus dydžio salų ilgą laiką buvo atskirtos nuo išorinio pasaulio. Vieninteliai gyventojai čia – moken etninės grupės atstovai, dažnai vadinami jūros čigonais.

Mergujaus salos pasižymi didžiule povandeninės augalijos ir gyvūnijos įvairove, mat yra beveik nepaliestos žmogaus rankos. Turus po šias salas kol kas organizuoja tik keletas kelionių agentūrų, ir jie nėra pigūs. Per vienos dienos ekskursiją mes suspėjame aplankyti keturias salas, šiek tiek panardyti ir pavalgyti pietus. Visa tai atsieina apie 100 eurų žmogui, tačiau buvo verta.

Mergujaus salyną mes lankėme iš paties piečiausio Mianmaro miesto Kotaungo. Nuo čia visai arti Tailandas, kur toliau tęsėme kelionę. Kirsti sieną teko sena, vietinio birmiečio plukdoma motorine valtimi. Už penkiolikos minučių kelionę sumokėjome kelis eurus ir atsisveikinome su Mianmaru.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"