Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Liepojos grožį gainioja vėjai

 
2018 04 26 17:00
Liepojos senamiestis šeštadienio vakarą. / 
Liepojos senamiestis šeštadienio vakarą. /  Vaido Mikaičio nuotraukos

„Miestas, kuriame gimsta vėjas“, – taip savo miestą vadina Liepojos gyventojai. Pavadinimas yra žinomas ir kaip miesto himnas, jis gal net pabodęs, tačiau labai tikslus. Liepojoje nuolat pučia vėjas, jis ypač juntamas paplūdimiuose. Esu ne sykį čia viešėjęs ir per visas išvykas vėjas rodė, ką moka.

Nors žodis „vėjas“ skamba romantiškai, tačiau tik tiek. Galiausiai jis pradeda nervinti, ypač kai toks mūsų šalių klimatas – vasaros trumpos, o šiltos vasaros dar trumpesnės. Liepojoje tai ypač aktualu, nes paplūdimio ruožas gana platus, todėl įkaitus kopose noras maudytis gali pradingti, kol spėsi nubėgti iki vandens: vėjas atvėsins anksčiau nei jūros vanduo.

Kažkur skaičiau apibūdinimą, kad po karo iš gražios, turtingos ir išdidžios damos, Liepoja tapo luoša vargše.

Ištakos – mažas žvejų miestelis

Senovėje Liepoja buvo nedidelis žvejų miestelis, turintis vietinės reikšmės uostą. Priklausydama Vokiečių ordinui ji buvo svarbi stotelė iš Ordino sostinės Marienburgo į Rygą. Liepoja ilgą laiką negalėjo augti ir vystytis, nes šalia buvo karingieji lietuviai, nuolat grasinantys nusiaubti miestą. Vis dėlto XVII amžiaus viduryje, kai Liepoja priklausė Kuršo hercogystei, mieste prasidėjo ekonominis pakilimas. Jį tiesiogiai lėmė tikro uosto statyba. Pakilimą kiek stabdė nelaimės, trukusios bene šimtmetį. Miestą siaubė švedai, dukart buvo užklupusi maro epidemija, tačiau didžiausia tragedija nutiko 1698 metų lapkritį, kai mieste kilo didelis gaisras. Kiek vėliau per vykusį Šiaurės karą Liepoja tapo nuolatine kariuomenės apsistojimo bei karui reikalingų kontribucijų ėmimo vieta.

XVIII amžiaus viduryje pagaliau buvo likviduoti maro padariniai ir miestas vėl pradėjo stiebtis, baigtas statyti ir uostas. Į jį galėjo įplaukti dideli laivai, dėl to buvo sąlygas klestėti prekybai.

Žlugus Lietuvos ir Lenkijos valstybei, Kuršo dvarininkai patys pasiprašė priimami į Rusijos guberniją, nes bijojo lenkų sukilėlių. 1795 metais Kuršo hercogystė tapo Rusijos imperijos Kuršo gubernija. Būtent tada Liepoja virto pramonės centru ir tarptautinės reikšmės miestu. Buvo pastatyta laivų statykla, įrengtas neužšąlantis uostas ir nutiesta geležinkelio liniją per Lietuvą į Rusiją. Pramonė augo kaip ant mielių, ypač metalo apdirbimo. Ne veltui daugelis Liepojos sporto klubų ir dabar vadinasi „Metalurgs“, nors iš šios pramonės beveik nieko nebelikę.

1899 metais Liepojoje pradėjo veikti pirmasis tramvajus Baltijos šalyse, o 1907 metais miesto šiaurinėje dalyje baigtas statyti karo uostas. Miestas pasiekė savo klestėjimo piką. Beje, iš Liepojos uosto XX amžiaus pradžioje galėta tiesiogiai susisiekti su Niujorku, tad iš jo emigrantai plaukdavo į JAV.

Latvijai iškovojus nepriklausomybę, čia net pusę metų dirbo Latvijos vyriausybė, nes tuo metu prie Rygos artinosi bolševikų armija. Susidorojus su ja, vėliau Liepojos kaip pramonės miesto reikšmė labai sumenko, jis tapo labiau kultūros ir švietimo centru.

Liepoja smarkiai nukentėjo per karą, ji buvo negailestingai suniokota vokiečių ir rusų armijų. Kadangi ne viskas atstatyta, matant, kokia Liepoja yra dabar, galima tik įsivaizduoti, kokia ji buvo graži prieš karą. Kažkur skaičiau apibūdinimą, kad po karo iš gražios, turtingos ir išdidžios damos Liepoja tapo luoša vargše. Sovietmečiu ji liko tik niūrus karinis uostas ir uždaras miestas.

Pasibaigus sovietmečio laikotarpiui Liepoja atsivėrė, tačiau problemų apstu. Viena jų – emigracija. Ji čia juntama net ne ekonominiu ar socialiniu požiūriu, o tiesiog fiziškai. Miestas atrodo siaubingai ištuštėjęs. Kadangi Liepoja yra trečias pagal dydį Latvijos miestas, uostamiestis ir kurortas, manau, gyvenimas čia turėtų būti kur kas judresnis.

Orientyras – muzikos natos

Daug gražių namų miesto centre tušti, kai kurie tiesiog styro apleisti. Vakarais net ir centras gerokai nuobodus, pernelyg tuščias.

Kita vertus, ne viskas taip blogai. Labai patiko medinė miesto architektūra. Nors ji kai kur apleista, bet dažnai man tai perteikia miesto žavesį, parodo jį tokį, koks iš tikrųjų yra, nesistengia pasislėpti po nublizgintais centrinės gatvės fasadais.

Vienas įdomesnių būdų susipažinti su Liepoja yra trijų kilometrų maršrutas pagal penklinės natas. Liepoja yra vadinama muzikine Latvijos sostine, todėl natos mieste yra visur. Maršruto pradžia gali būti, pavyzdžiui, Rožių aikštė. Tereikia sekti grindinyje kas 5 metrus esančiomis natomis.

Natos jus nuves prie bene žymiausios centrinės Liepojos dalies – Zivju gatvės, dar vadinamos muzikantų alėja. Ši alėja supažindina lankytojus su įžymiais Latvijos muzikantais: alėjoje gausu bronzinių plokščių su muzikantų delnų atspaudų liejiniais, skirtų dabartinėms ir ankstesnėms muzikos grupėms bei muzikantams pagerbti.

Nuves ir iki miesto vienos įžymybių – Šv. Trejybės liuteronų bažnyčios, statytos 1742–1758 metais. Išskirtinės vertės yra bažnyčios vargonai – didžiausi mechaniniai vargonai pasaulyje. Jie turi 131 registrą, 4 manualus ir daugiau kaip 7000 vamzdelių. Bažnyčioje nuolat vyksta vargonų muzikos koncertai, o šventovės interjeras dvelkia prabanga ir detalių gausa. Verta pasinaudoti galimybe užkopti į bažnyčios bokštą, iš kurio atsiveria puiki miesto panorama.

Iš pajūrio parko į miesto centrą veda plati gatvė su prabangiais namais – Kūrmajos prospektas. Anksčiau tai būta svarbiausio kelio, vedančio poilsiautojus į paplūdimį. Šiuo prospektu kursavo ir tramvajus. Prospekto pažibos – gražūs XIX-XX amžiaus jugendo stiliaus aristokratų namai, prabangios vilos ir privatūs namai. Kūrmajos prospektą puošia Liepojos himno „Mieste, kuriame gimsta vėjas“ personažų skulptūros – valtininkas, varna, karstadirbys, užeigos stalas ir pan.

Vos prieš keletą metų atidarytas daugiafunkcis regioninis kultūros centras – vienas naujausių Liepojos pasididžiavimų, jo gyventojai laukė daugiau nei šimtą metų. Pastatas savo forma ir spalvomis primena gintarą ir yra vadinamas „Didžiuoju gintaru“. Jame įsikūrusi ne tik pagrindinė miesto koncertų salė, bet ir muzikos mokykla bei kitos meno įstaigos. Šis pastatas yra tikra miesto puošmena. Dieną pastatas spindi oranžiniais atspalviais, o vakare jie keičiasi.

Judriausia krantinėje

Labai patiko Liepojos uosto apylinkės. Tiek caro laikais, tiek sovietmečiu Liepoja buvo svarbus karinis uostas. Čia buvo pastatytas ir uždaras karinis miestelis. Sugriuvus Sovietų Sąjungai tiek jis, tiek nemaža dalis uosto teritorijos buvo atverta žmonėms. Uosto krantinėje dabar miela pasivaikščioti. Joje įsikūrę viešbučiai ir restoranai. Ši dalis yra viena gyviausių vakarinėje Liepojoje, nes viešbučių gyventojai išeina pasivaikščioti ir pasėdėti lauke. Kanale švartuojasi jachtos. Šalia yra ir keli medinių namukų kvartalėliai, kuriuose gyveno žvejai. Juose nesunkiai galima pasijusti kaip tarpukario Latvijoje.

Ir tai dar ne visi malonūs Liepojos atradimai. Dar vienas jų – nemokamas automobilių statymas visame mieste. Gali statyti nors ir paplūdimyje, jei tik pavyks prie jo privažiuoti. Kitas – kone kiekviename žingsnyje esantys biotualetai paplūdimyje. Tai yra tas dalykas, ko aš pasigendu Lietuvos maudyklose.

Tėveliai giria Liepoją dėl dėmesio vaikams. Čia gausu parkų ir vaikų žaidimų aikštelių. Na, ir žinoma, turbūt pagrindinė pramoga vaikams – Baltijos jūra ir nepergrūsti jos paplūdimiai.

Uždaras karinis miestelis

Man įdomiausias Liepojos turistinis objektas yra buvęs Karostos karinis miestelis. Dabar jis – Liepojos dalis, tačiau ilgus metus jis buvo atskiras uždaras miestas. Rusų caras Aleksandras III dar XIX amžiaus pabaigoje ėmėsi jį statyti ir kurti kaip Rusijos imperijos karinę bazę bei tvirtovę. Karosta tam puikiai tiko, nes beveik iš visų pusių ją supo vanduo. Čia galėjo švartuotis rusų povandeniniai laivai. Sovietmečiu ši bazė taip pat atliko savo funkcijas ir buvo pagrindinis vakarinis sovietų karo laivyno atramos taškas.

Tai buvo visiškai autonominė kareivių gyvenama teritorija, nepriklausanti nuo Liepojos miesto. Ji turėjo atskirą elektrinę, vandentiekį, mokyklą ir netgi balandžių paštą. Paprastiems žmonės įžengti į Karostą buvo uždrausta.

Po Sovietų Sąjungos griūties latviai atvėrė uždarą miestą visiems norintiesiems, jie gavo galimybę patirti neįprastų įspūdžių šioje šiurpioje teritorijoje. Būtent savo šiurpumu, pilkumu ir panašumu į Sovietų Sąjungą Karosta garsėja ir šiandien.

Galimybe patekti į Karostą pirmiausia pasinaudojo ne turistai, o bene pats nepatraukliausias Liepojos ir aplinkinių rajonų gyventojų kontingentas. Į ištuštėjusius daugiabučius persikėlė gyventi žemiausių Liepojos socialinių sluoksnių atstovai. Čia klestėjo nusikalstamumas ir narkomanija. Vykti į Karostą pažioplinėti buvo pavojinga. Daug namų stovėjo tušti, apleisti ir apiplėšti.

Gidės teigimu, latviams reikia pasimokyti iš lietuvių, kaip į pajūrio kurortus pritraukti žmonių. Esą patys latviai pramogauti vasarą vyksta į Palangą.

Ilgainiui rajonas buvo pradėtas tvarkyti, dėl pigesnių būstų ir pagerėjusios kriminogeninės situacijos čia pradėjo keltis miestiečiai. Anot vietinių, dabar kiek pavojingiau yra tik atskiruose daugiabučiuose, į kuriuos susikraustė nenorintys ar negalintys gyventi normalaus gyvenimo piliečiai.

Kalėjime galima pernakvoti

Žymiausias Karostos objektas – garsusis kalėjimas, nors iš tiesų tai nebuvo kalėjimas, o karinio miestelio kareivių perauklėjimo už karinius nusikaltimus bazė. Vizualiai nuo kalėjimo mažai skiriasi, nes kameros tokios pat šiurpios, kaip ir tikrame kalėjime. Labiausiai nustebau, kad paskutiniai nubaustieji kamerose savo įrašus paliko 1997 metais. Išeitų, kad jau atsikūrus nepriklausomai Latvijai šią bausmių vietą dar keletą metų pagal paskirtį naudojo Latvijos kariuomenė.

Dabar čia kasdien rengiamos valandos trukmės ekskursijos, kurios kainuoja po 4,5 euro asmeniui. Jos metu rodomos kameros ir pasakojama vietovės istorija. Taip pat galima užsisakyti realybės šou, vaidinimus ar netgi nakvynę kalėjime. Jei norite patirti daugiau nei vien ekskursija po kalėjimą – atvažiuokite į Liepoją su didesne nei dešimties žmonių grupe, tuomet čia siūlomos papildomos pramogos.

Dar vienas žymus Karostos objektas – šiaurinis molas, skirtas uostui nuo audrų, vėjų ir bangų apsaugoti. Jo ilgis yra 1,8 km, tad norint nueiti iki galo ir grįžti reikės nemenkai pasivaikščioti. Ir visą kelią pūs stiprus vėjas. Iki pat molo kol kas leidžiama privažiuoti automobiliu.

Karostą ir Liepojos centrinius rajonus skiria Karostos kanalas. Per jį yra nutiestas Oskaro Kalpako tiltas, vienas seniausių metalinių tiltų Latvijoje. Keliskart per dieną jis praleidžia laivus iš Liepojos kanalo, pasisukdamas 90 laipsnių kampu. Norint tai pamatyti, reikia iš anksto pasidomėti, kuriuo laiku tiltas suksis.

„Jūs turite penkis kartus mažiau jūros nei mes, bet uždirbate iš jos turbūt penkis kartus daugiau nei mes“, – pareiškė man latvių gidė, lydinti turistus po Karostos kalėjimą. Anot jos, latviams reikia pasimokyti iš lietuvių, kaip į pajūrio kurortus pritraukti žmonių. Patys latviai, jos teigimu, vyksta į Palangą pramogauti. „Argi ne keista, kad šimtus kilometrų pajūrio turinčios mūsų šalies gyventojai vyksta pramogauti į siaurą Lietuvos pajūrio ruoželį?“ – retoriškai klausė ji.

Man šis įvertinimas paglostė širdį, nes jau pabodo nuolat girdėti skundus dėl blogą ir brangaus poilsio Lietuvos pajūryje. Gal visgi Lietuvoje nėra taip ir blogai, jei turintys galybę pakrantės latviai važiuoja pas mus. Kita vertus, viskas priklauso, kokių atostogų norime. Jei traukia pailsėti ramiai, labiau tiks Latvijos pajūris, ten tikrai galima pasijusti kaip laukiniuose paplūdimiuose. Kad ir kaip būtų – artėja vasara. Ir gražus Liepojos miestas yra vienas vasaros atostogų pasirinkimų, iki jos nuo Klaipėdos vos šimtas kilometrų.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"