Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Kodėl civilizacijos progresas yra pervertinamas?

 
Asociatyvi nuotrauka / 
Asociatyvi nuotrauka /  pixabay.com nuotrauka

Ar civilizacija savaime yra gerai? Ar civilizacija žmoniją padarė laimingesne? Jeilio universiteto politikos mokslų ir antropologijos profesorius Jamesas Scottas mano, kad atsakymas į pirmą klausymą yra teigiamas, tačiau komplikuotas, o į antrą – yra dar painesnis, rašo portalas vox.com.

Vienoje iš savo knygų profesorius aiškina, kodėl prieš daugmaž 12 000 metų žmonės nutarė klajoklių – medžiotojų gyvenimo būdą pakeisti sėslesniu, agrariniu. Visuotinai priimtas įsitikinimas, kad žmonės apleido medžioklę ir rinkimą vos atradus žemdirbystės technologiją, nes tai buvo saugiau ir lengviau. Tačiau Jamesas Scottas mano, kad tai nėra visiškai teisinga. Jis teigia, kad žmonės šimtus tūkstančių metų praleido mėgindami išsaugoti egzistavusį gyvenimo būdą. Žinoma, agrarinių visuomenių susikūrimas ir sėslumas užtikrino pamatą modernioms valstybėms, tačiau tai taip pat lėmė ligų plėtrą ir privertė žmones iškeisti klajokliško gyvenimo laisvę į modernesnį būvį.

Ankstyvieji, javų civilizacijoms nepriklausę žmonės buvo sveikesni, nei joms priklausę.

Mes manome, kad žmonijos istorija yra linijinis progresas, kad istoriją pirmyn stūmė moralinė ir technologinė pažanga. Tame yra tiesos ir ilgalaikėje perspektyvoje taip manyti yra logiška, tačiau profesorius teigia, kad šiandien retai įvertiname aukas, kurių toks žmonijos raidos modelis pareikalavo.

Vox.com žurnalistas Seanas Illingas profesoriui Jamesui Scottą uždavė kelis klausimus apie tas aukas ir mitus apie ankstyvąsias civilizacijas. Jamesas Scottas teigia, kad civilizacijos kaina individui ir aplinkai buvo kur kas didesnė, nei esame linkę manyti.

– Ar civilizacijos atsiradimas buvo geras dalykas žmonijai?

– Daug dalykų, kuriuos maniau žinąs apie ankstyvąsias civilizacijas ir ikimodernius žmones, buvo paprasčiausiai neteisingi, tad pamėginau pasiūlyti kontranaratyvą. Juo bandau įrodyti, kad prieš kelis tūkstantmečius įvykęs javų sukultūrinimas tiesiogiai nevedė prie žmonių apsigyvenimo sėsliai dar ilgą laiką.

Žemdirbystė, kokią anuomet praktikavo žmonės, buvo itin sunki ir reikalavo išties didelių pastangų. Pirmosios civilizacijos buvo labai komplikuotos ir netgi nesveikos tiesiogine to žodžio prasme vietos. Jose radosi aibė užkrečiamų ligų, iš kurių dauguma vis dar šiandien yra gajos. Taip pat – pirmųjų civilizacijų pamatu buvo vertai, o masė žmonių gyveno priespaudoje.

Tai reiškia, kad ankstyvosios politijos toli gražu nebuvo paremtos laisvalaikiu, laisve, emancipacija ar pagalba vienas kitam.

– Dar grįšime prie paskutinės pastabos, tačiau pirmiau pasakykite, ką jūs iš pradžių ne taip supratote apie ankstyvąsias civilizacijas bei ką veikiausiai daugelis iš mūsų neteisingai supranta.

– Kelis dalykus. Visų pirma – standartinis įsitikinimas yra tas, kad vos prisijaukinome ir pradėjome auginti sukultūrintus augalus, iš karto perėjome prie žemdirbių visuomenės, idant galėtume gyventi vienoje vietoje. Žmonės taip pat mano, kad prieš žemdirbystės revoliuciją žmonės turėjo klajoti kaip rinkėjai ir medžiokliai. Tačiau tai nėra visiškai tiesa. Praėjo net keturi tūkstančiai metų nuo pirmųjų prijaukintų augalų, javų ir tikros žemdirbių visuomenės pradžios.

Kita klaida, kuriai niekada neskyriau per daug dėmesio, yra manymas, kad žmonės tiesiog laukė nesulaukė, kol nusės – kad tai buvo neišvengiama žmonijos progreso dalimi. Taip manyti negalima, nes galėjo nutikti netgi priešingai.

Tiesa yra ta, kad buvimas vienoje vietoje, ką mus padaryti daugiau ar mažiau privertė civilizacija, nebuvo mums toks jau sveikas – mūsų protėviai tam gana ilgai smarkiai priešinosi.

– Taigi žemdirbystės gimimas, kuris iš esmės padėjo pagrindus moderniai civilizacijai, buvo nepageidaujamas daugelio žmonių. Bet kodėl jie tam priešinosi? Ką negero jie tame įžvelgė?

– Na, turite prisiminti, kad tokiose vietose, kaip Mesopotamija, žmonės gyveno beveik rojuje. Vandens lygis buvo daug aukštesnis, negu yra šiandien, ten migravo įvairūs žinduoliai, paukščiai bei žuvys, sudarę neįprastai turtingą ekosistemų rinkinį. Ankstyvieji žmonės turėjo pasakišką augalų, gyvūnų ir žuvų įvairovę – neribotus išteklius. Taip pat – jiems reikėjo labai nedidelės metų dalies, idant gautų visus reikalingus baltymus.

– Taigi bent jau iš pradžių medžiotojai – rinkėjai buvo sveikesni, nei perėjūnai prie sėslaus gyvenimo?

– Tikrai taip. Jų mitybos racionas buvo be galo įvairus, taigi labai sveikas. Atradus žmonių kaulus ir norint išsiaiškinti, ar jie dar buvo medžiotojai – rinkėjai, ar jau priklausė agrarinei politijai, nesunku juos atskirti. Rinkėjų – medžiotojų kaulai yra daug didesni, nes jie geriau vystėsi. Taip pat – jų kaulai beveik nerodo jokių nepakankamos mitybos ženklų, kai, tuo tarpu, žemdirbiai buvo mažesni ir žemesni, be to, jų kaulai nebuvo tokie tvirti. Vienaip ar antraip galima pastebėti baltymų trūkumą.

Aišku yra tai, kad ankstyvieji, javų civilizacijoms nepriklausę žmonės buvo sveikesni, nei joms priklausę.

– Dauguma linkusi manyti, kad žmonijos istorija yra tolygus progresas ir didžiąja dalimi tai yra tiesa, tačiau taip pat – situacija yra kur kas labiau komplikuota.

– Net šiandien egzistuoja idėja, kad gyvenimas civilizacijoje yra paprastesnis ir užtikrina daugiau laisvo laiko bei patogumų, tačiau medžiotojai ir rinkėjai ieškodami maisto išlikimui praleisdavo tik daugmaž pusę savo laiko. Mintis, kad medžiotojai ir rinkėjai iš karto suvartodavo tai, ką susirasdavo ir gyveno vos per žingsnį nuo bado, yra nesąmonė – netgi tie, kurie gyveno gana atokiose teritorijose, kuriose buvo mažiau žuvų, gyvūnų ar vaisių ant medžių ir taip toliau.

Rinkėjai – medžiokliai maisto ieškodavo daugmaž pusę turimo laiko, o likusi pusė buvo skirta laisvalaikiui ar žaidimams. Ankstyvosios agrarinės civilizacijos reikalavo kur kas daugiau darbo, nei klajojimas. Taip pat jų maisto racionas buvo kur kas skurdesnis ir susidėjo beveik vien iš angliavandenių. Dėl to žmonės priešinosi šitam perėjimui, dėl to daugelį reikėjo priversti šiam pokyčiui.

– Jūs nesiginčijate – ir aš tikrai nesingičyju – kad visiems būtų geriau tiesiog sugrįžti į tokį ikimodernų pasaulį. Niekas nenorėtų keistis padėtimi su kažkuo, gyvenusiu prieš 10 000 metų.

– Žinoma. Žvelgiant iš šiandienės perspektyvos nesuvokiama, kad dabar galėtume taip gyventi. Tačiau svarbu suprasti, kad tai nebuvo pasirinkimas tarp medžioklės ar rinkimo bei modernios šiandienės klestinčios valstybės.

Tuo metu tai buvo pasirinkimas tarp medžioklės ir rinkimo bei agrarinės visuomenės, kurioje dėl žmonių ir gyvūnų susitelkimo mažoje erdvėje radosi pirmosios ligų epidemijos. Tai nebuvo toks akivaizdus pasirinkimas, kokį šiandien daugelis įsivaizduoja buvus.

Taip, šiandien viskas yra kur kas geriau, tačiau iš tikrųjų tik per pastaruosius kelis šimtus metų mes galėjome mėgautis sveikata bei ilgaamžiškumu. Pradinis periodas, kuomet pradėjo formuotis civilizacijos, iš tiesų buvo tamsus žmonijos istorijos etapas.

– Ką modernios civilizacijos reikalavimai padarė individui? Mes mėgaujamės pertekliumi ir komfortu, tačiau tuo pačiu metu daugelis yra mažiau laimingi, mažiau laisvi ir labiau atskirti nuo mūsų natūralios aplinkos. Ar tai nėra tikroji civilizacijos kaina?

– Tai – svarbus klausimas. Modernus industrinis gyvenimas beveik visus mus privertė specializuotis kažkokioje srityje, neretai, tai yra neįdomios, besikartojančios užduotys. Tai yra gerai ekonominiam produktyvumui, tačiau ne taip gerai savirealizacijai. Manyčiau, kad tai apribojo dėmesį į visumą. Žmogaus raida nuo rinkimo ir medžioklės iki konvejerio linijos mus pavertė panašiais į mašinas ir mažiau jautriais supančiam pasauliui, nes mes teturime turėti įgūdžių tik vienam dalykui.

– Noriu jus šiek tiek paspausti ties šiuo klausimu – ar mes dabar iš tikrųjų esame nors kiek laimingesni? Gyvename izoliuotus gyvenimus kultūroje, kurioje augimas svarbesnis už tvarumą. Mes esame skatinami turėti daugiau daiktų, pirkti daugiau daiktų, save nuolat lyginti su kitais pagal statusą ir turtą. Manyčiau, kad tai padarė mus mažiau laimingais ir susitelkusiais ties savimi. Ką jūs apie tai manote?

– Norėčiau pasakyti du dalykus. Visų pirma – vos mums tapus sėsliais, mes turėjome investuoti į žemę ir tuo pačiu nuosavybę, kuri galėtų būti apmokestinama. Tuomet atsirado pagrindas atsirasti paveldimai nuosavybei bei perduoti turtą iš vienos kartos į kitą kartą

Dabar visa tai turi reikšmės, nes tai lėmė įvairias nelygybes. Tokia sankloda neegzistavo medžioklių ir rinkėjų visuomenėse, kurios visą turtą vertino kaip bendrą, prie kurio visi gentyje turėjo vienodą prieigą. Taigi ankstyvosios žemdirbių visuomenės sukūrė pagrindą sistemingam žmonių klasifikavimui, kuris besikeičiant kartoms vis augo ir privedė prie milžiniškų hierarchijų ir nelygybių.

– Anksčiau paminėjote, kad žmonijos istorija galėjo pasisukti ir kitaip. Aš vis svarstau, kokios būtų alternatyvos. Ar mes galėjome vystytis ir progresuoti taip, kad ilgainiui būtume tapę laimingesniais, nei šiandien esame?

– Istorija nuėjo tuo keliu, kuriuo ji nuėjo ir sunku pasakyti, kas būtų, jeigu būtų. Mano nuomone, vos susikūrus valstybėms viskas buvo daugiau ar mažiau nulemta.

– Tai – įdomi pastaba. Ką turite omenyje?

– Ilgalaikėje perspektyvoje valstybės visada militaristiškai ir technologiškai buvo pranašesnės prieš medžiotojų – rinkėjų visuomenes, taip pat tokios politijos galėjo auginti populiaciją tokiais būdais, kokiais medžioklių – rinkėjų bendruomenės nebūtų pajėgusios. Taigi atrodo neišvengiama, kad galų gale viskas būtų baigęsi su tokiomis moderniomis valstybėmis, kokias mes turime šiandien.

– Jūs nesate toks kritiškas modernios valstybės atžvilgiu, koks esu aš, nors abu sutinkame, kad geriau gyventi dabar, nei prieš 1000 metų, tačiau man įdomu, ar jūs manote, kad pasaulis, kurį sukūrėme, yra tvarus.

– Na, manau, kad mes save nustūmėme į kraštutinį santykį su mūsų natūralia aplinka. Mes vis statome, griauname, auginame, ir mane neramina, kad viską galime sugadinti, jei nesustosime ir pervertinsime to, ką dabar darome. Dalis to, kodėl mane domina šių prarastų kultūrų studijos yra noras suprasti, kaip žmonės gyveno 95 procentus savo egzistavimo laiko ir priminti sau, kad dalykai galėtų būti visiškai kitokie.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"