Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Kleopatros grožio paslaptis ir kitos Kipro įdomybės

 
2018 07 19 17:00
Kolossi viduramžių pilis, statyta Riterių ordino, stūkso netoli Limasolio miesto Kipre./Kristinos Stalnionytės nuotraukos
Kolossi viduramžių pilis, statyta Riterių ordino, stūkso netoli Limasolio miesto Kipre./Kristinos Stalnionytės nuotraukos

Toliau nuo karšto jūros smėlio, nuo skaidrių bangų ir poilsiautojų minios alsuoja kitas Kipras – pakvipęs pušynais, apsigaubęs pievų žiedais. Pro akmeninius kaimų namus veda grįstos gatvelės, lauko keliukai bėga į tolį pro vynuogynus ir alyvmedžių giraites. Pakelėse noksta apelsinai ir citrinos, į saulę stiebiasi žolynai, po pievas braido asilai.

Dauguma pajūrio kurortuose dirbančių kipriečių, kilusių iš 575 salos kaimų, svajoja į juos grįžti per laisvadienius. Tik kaimuose išvysi tikrąjį Kipro veidą.

Skinti rožių suvažiuoja ne tik visa giminė, bet subėga ir kaimynai bei pažįstami. Pulkas žmonių kasdien rankomis surenka po 30 tūkst. rožių.

Rožių karalystė

Agros vietovėje išlipę iš automobilio patenkame į rožių kvapo debesį. Gegužės mėnesį į jį įsisupa visas kilometro aukštyje ant Troodo kalno šlaito įsikūręs kaimas, nes tuomet sužydi aplink jį susodinti rožių laukai.

Agros – tai pats darbymetis, per tris savaites reikia nuskinti milijonus rožių žiedų. Mano bičiulė, kiprietė Merė, nužingsniuoja Rožių gatve prie, regis, niekuo neišsiskiriančio namo.

Prie vartų į rožių karalystę pasitinka seserys Tsolaki. Elenai ir Andriai – vos dvidešimt, tačiau abi jau rimtai įklimpusios į rožių verslą, kurį prieš daugelį metų pradėjo jų proseneliai, o tęsė seneliai ir tėvai. Kvapų ir kosmetikos specialybę Andria studijavo Prancūzijos universitete, o dabar savo laboratorijoje kuria „Venus Rose“ kosmetikos liniją. Elena jai padeda.

Rožėmis kvepia net namo prieangis, sienos ir cementinės grindys. O koks aromatas sklinda iš parduotuvėlės ir iš laboratorijos! Įeiname į rožinį kambarį, kuriame akį traukia rožių žvakės, rožių džemas, rožių kremai ir dar dešimtys rožių produktų. Aš irgi mielai gyvenčiau šiuose rožių namuose, pamanau, ragaudama rožių šokolado ir gaivindama veidą rožių vandeniu.

Tsolaki žemėje augančių Rosa Damascena rožių skinti gegužę suvažiuoja ne tik visa giminė, bet subėga ir kaimynai bei pažįstami. Pulkas žmonių kasdien rankomis nuskina po 30 tūkst. rožių. Žiedai renkami tik anksti rytą, kol saulė dar nekaitina, nes įdienojus išgaruoja aromatas. Nuskinti jie nedelsiant vežami distiliuoti.

Vienas rožės krūmas subrandina iki 500 žiedų, o tai – vos kilogramas žiedlapių. Toks kiekis – tik lašas jūroje. Kad išeitų litras eterinio rožių aliejaus, reikia tūkstančių kilogramų žiedlapių. Rožių vandens iš tokio kiekio žiedlapių išeina kur kas daugiau.

Būtent tiek – litras gryno eterinio aliejaus kasmet išvarva iš laboratorijoje stovinčio rožių distiliatoriaus. Atrodo, nedaug, tačiau to pakanka, kad ant lentynų visus metus netrūktų rožių kosmetikos.

Ką tik padaryta rožių žvakė.
Ką tik padaryta rožių žvakė.

Dėl odą jauninančių ir puoselėjančių savybių vertinamas rožių eterinis aliejus kvapnus, aromatingas ir, žinoma, brangus. Litras šio eliksyro kainuoja tiek, kiek vidutinis butas Lietuvos provincijoje.

Apie rožes Andria gali pasakoti iki vakaro. Be veido kremų, serumų, kūno losjonų, kaukių, rožių vandens, kvepalų, šampūnų, muilų ir balzamų, Tsolaki ūkyje galima įsigyti rožių arbatos ir šokolado, rožių uogienės ir likerio, rožių nektaro ir acto, kitokių rožėmis kvepiančių produktų.

Gryno rožių aliejaus šeima parduoda labai menkai, nes jo reikia verslui plėtoti. Perkame rožių vandens ir iš rožių pasaulio išeiname pakvipusios rožėmis. Keliaudami pro Agros kaimą čia galite apsilankyti kasdien, net ir savaitgaliais.

Seserys Tsolaki rimtai įklimpusios į rožių verslą, kurį prieš daugelį metų pradėjo jų proseneliai.
Seserys Tsolaki rimtai įklimpusios į rožių verslą, kurį prieš daugelį metų pradėjo jų proseneliai.

Vieno šaukšto saldumynai

Vos iškėlę koją iš rožių karalystės vėl atsiduriame priešais rožių džemo stiklainį saldumynų parduotuvėje. Šį džemą Kipre gamina kiekviena save gerbianti šeimininkė. Troodo kalnuose gyvenančiai kiprietei išsivirti rožių džemo taip pat svarbu kaip mūsų močiutei – aviečių uogienės. Šio džemo galite drąsiai pirkti lauktuvių – tai vienas būdingiausių Kipro produktų.

Niki Agathokleous - tarp tradicinių kiprietiškų saldumynų.
Niki Agathokleous - tarp tradicinių kiprietiškų saldumynų.

Tame pačiame Agros kaime, vos už kelių namų nuo rožių ūkio, įsikūrusio Kipro saldumynų fabrikėlio šeimininkė Niki rožių džemą verda savaip, bet recepto neišduoda. Tik užsimena, kad jame itin daug žiedlapių ir mažiau cukraus. Tam tikra prasme džemo skonis priklauso nuo virėjos.

Niki dienas leidžia saldumynų parduotuvėje, o rytus ir vakarus – lakstydama ceche tarp šimtalitrių aliumininių puodų, kurių kiekviename mirksta vis kitoks skanėstas. Vieną puodą pamaišo, kitą nupila, į trečią pamerkia naujų vaisių ar daržovių. Kol gėrybės atsidurs ant stalo, jas reikia ilgai mirkyti sirupe.

Cukruje mirksta vieno šaukšto saldumynai.
Cukruje mirksta vieno šaukšto saldumynai.

Niki dirba ne viena – lupti, pjaustyti vaisius ir virti cukraus sirupą kasdien suvažiuoja kelios pagalbininkės. Tai, ką moterys pagamina, tuoj atsiduria ant Niki parduotuvėlės lentynų.

O šios lūžta nuo įvairovės – galima nusipirkti ne tik vieno šaukšto saldumynais vadinamų sirupe išmirkytų baklažanų, morkų, moliūgų, svarainių, figų, mandarinų, bergamočių, graikinių riešutų, vyšnių, arbūzų, abrikosų, bet ir dar 1001 Kipro saldumyną.

Restorano šaldikliai pilni asilių pieno, mat šviežią jį parduoda tik iki pusiaudienio, o kas lieka – sušaldo supilstytą į mažus buteliukus.

Saldžiuosius vaisių gabaliukus sirupe Nika ruošia pagal senelės receptą. Anksčiau jais naujuose namuose vaišindavo jaunamartes, o dabar tai populiariausias Kipro desertas, dažnai patiekiamas prie kavos.

Fabrikėlyje pamatau soutzioukos – dar vieną mėgstamą Kipro saldumyną. Tai vynuogių sulčių dešra su riešutais arba migdolais, jį pagaminti nesunku – tereikia tvirto siūlo, riešutų, vynuogių sulčių ir kantrybės.

Iš Kipro apelsinų gaminamas tradicinis likeris.
Iš Kipro apelsinų gaminamas tradicinis likeris.

Suvėrus riešutus ant siūlo jis įmerkiamas į ilgai virtą vynuogių masę, o ištrauktas kabinamas virš puodo. Kitą dieną masė pašildoma, o siūlas merkiamas antrąsyk. Ir taip 5–6 kartus.

Po savaitės gatavas saldėsis panašus į ilgą gumbuotą žvakę. Supjaustytas gabaliukais, soutzioukos siūlomas prie kavos, arbatos ar vynuogių degtinės zivanijos.

Kipras „Filfar“ butelyje

Ar galima butelyje uždaryti Kiprą? Citrusinio likerio gamintojas Demosas Aristides įsitikinęs, kad galima. Tuo pasiryžęs įtikinti ir mus. Juk viename butelyje telpa dvi dešimtys kvapnių, saulėje prinokusių apelsinų! O kur dar apelsinmedžių žiedai ir puokštė kitų ingredientų?

Demosas Aristides, prieš porą dešimtmečių nusipirkęs seną vyninę, ją pavertė miniatiūrine likerio gamykla.
Demosas Aristides, prieš porą dešimtmečių nusipirkęs seną vyninę, ją pavertė miniatiūrine likerio gamykla.

Demosas dideliu raktu atrakina aukštas buvusios vyninės duris, ir patenkame į erdvią degustacijų salę su ilgais stalais ir suolais. Keturių rūšių likerį gaminanti Demoso likerinė, įsikūrusi Monagrio kaime, garsėja visame Kipre.

Pakeliui į Limasolį driekiasi vynuogynai, iš kurių gaminamas ir ypatingas - "Commandaria Orchestra" - vynas, sukurtas specialiai vyno muziejui, įsikūrusiam šalia Kolossi pilies.
Pakeliui į Limasolį driekiasi vynuogynai, iš kurių gaminamas ir ypatingas - "Commandaria Orchestra" - vynas, sukurtas specialiai vyno muziejui, įsikūrusiam šalia Kolossi pilies.

Prieš porą dešimtmečių nusipirkęs seną vyninę, Demosas pavertė ją miniatiūrine likerio gamykla. Tačiau apelsininio „Filfar“ likerio receptas dar senesnis nei atgaivinta vyninė – jis žinomas jau nuo XIII amžiaus. Šio likerio gamybą 1940 metais iš miegų prikėlė Kipre gyvenęs britų armijos karys Takis Philipou, kurio senelė paveldėjo receptą iš savo protėvių, o šie sužinojo iš Kantaros vienuolių.

Po Antrojo pasaulinio karo Takis Famagustoje atidarė fabrikėlį, bet per 1974 metų karą su turkais jo netekęs pabėgo į Limasolį. Ir vėl viską pradėjo iš pradžių. Demosas, nupirkęs iš Takio likerio vardą ir receptą, ėmė gaminti daugiau. Jis išrado dar tris naujus citrusinio likerio receptus – citrinų, mandarinų ir bergamočių.

Tradicinė kiprietiška durų rankena puošia Nikoso vyno rūsio duris.
Tradicinė kiprietiška durų rankena puošia Nikoso vyno rūsio duris.

Pasak Demoso, „Filfar“ likerio skonis primena Kiprą pavasarį – žydinčius medžius ir saulėje nokstančius vaisius. Sriūbteliu gurkšnelį iš taurės ir užsimerkiu. Švelnus ir aromatingas gėrimas lyg balzamas nuteka į skrandį. Ilgais žiemos vakarais tikrai jauku su oranžine taure pasėdėti prie lango ir prisiminti pavasarį.

Demosas gamina likerį tik tradiciniu būdu. Taigi, vyninė pilna ąžuolinių statinaičių su cukruje mirkstančiais apelsinais, mandarinais, citrinomis, bergamotėmis.

Vienos partijos gamyba trunka keturis penkis mėnesius. Visas procesas – vis dar rankų darbas. Demosas didžiuodamasis vedžioja nuo statinaitės prie statinaitės, o galvoje turbūt mezga kokį naują receptą. Šis užsiėmimas – tai jo hobis ir darbas.

Karalių gėrimas

Kol vaikštinėjame tarp „Filfar“ statinaičių, už kelių namų Demoso brolis Nikosas triūsia savo vyninėje. Čia, Monagrio kaime, jis augina Mavro ir Xynisteri vynuoges, iš kurių gamina seniausią pasaulyje rūšinį vyną „Commandaria“. Pasakojama, kad XII amžiuje Anglijos karalius Ričardas Liūtaširdis, gerdamas šį vyną Limasolyje per savo vestuves, praminė jį karalių vynu ir vynų karaliumi. Nukulniavę iki Nikoso vyninės, randame jį plaunantį statines.

"Commandaria Orchestra" - taip vadinamas ir vynas, ir orkestras, kuriam diriguoja Francis Guy, Kipro vyno muziejuje pasakojantis apie Komandariją.
"Commandaria Orchestra" - taip vadinamas ir vynas, ir orkestras, kuriam diriguoja Francis Guy, Kipro vyno muziejuje pasakojantis apie Komandariją.

Nors šį saldų vyną kipriečiai gėrė dar prieš Kristų, „Commandarios“ vardas išgarsėjo tik tada, kai Tamplierių ordinas 1192 metais nusipirko Kiprą iš Ričardo Liūtaširdžio. Riterių administraciniai vienetai saloje ėmė vadintis komandarijomis, o didžiausias jų – La Grande Commanderie – buvo kaip tik ten, kur gamintas šis ypač geras vynas.

Pramintas „Commandaria“ vynu, jis greit išpopuliarėjo užjūriuose. Mat tamplieriai pradėjo tiekti šį gėrimą Europos karalių rūmams, negailėjo jo ir į Šventąją Žemę keliavusiems piligrimams. Pasak Nikoso, osmanai užgrobė Kiprą ne dėl ko kito, o dėl „Commandarios“.

Visi Pierio Georgiadi auginami asilai turi vardus.
Visi Pierio Georgiadi auginami asilai turi vardus.

Nuo 1990 metų pagal įstatymą „Commandaria“ gaminama tik Komandarijos regione, o teises į šį pavadinimą turi 14 ant pietinio Troodo kalnų šlaito įsikūrusių kaimų, tarp jų – ir Monagrio. Negana to, kad vynas spaudžiamas tik iš vietinių Xynisteri ir Mavro rūšių vynuogių – vynmedžiai turi būti ne jaunesni nei ketverių metų, o augti aukštyje tarp 350 m ir 900 metrų.

Atėjus derliaus metui, pernokusios uogos paliekamos padžiūti ant šakelių, o nuskintos dar keletą dienų džiovinamos saulėje, kad išgaruotų kuo daugiau vandens. Tik tada vynuogės vežamos į vynines fermentuoti. Po fermentacijos vynas keletą metų brandinamas ąžuolinėse statinėse. Kad gėrimas būtų stipresnis, įpilama gryno 95 proc. vynuogių spirito, tačiau alkoholio kiekis negali viršyti 22 procentų.

Pieris Georgiadis su savo augintiniais "Golden Donkeys" fermoje.
Pieris Georgiadis su savo augintiniais "Golden Donkeys" fermoje.

Visa tai papasakojęs Nikosas grįžta prie darbo, o mes sukame į Limasolį, kur prie Kolossi pilies įsikūręs Kipro vyno muziejus. Čia galima ne tik sužinoti apie Kipro vyno ir vynuogių rūšis, bet ir paragauti bene ypatingiausios – „Commandaria Orchestra“ – sukurtos specialiai vyno muziejui.

Homero laikais žodis orchos reiškė vynmedžių eilę. Muziejaus šeimininkas – Kipro simfoninio orkestro dirigentas Francis Guy. Kaip vadinasi orkestras, nesunku atspėti – tai „Commandaria Orchestra“. Ypatingasis gėrimas sukurtas 5500-osioms Komandarijos metinėms paminėti. Tai tamsus saldus vynas, lygiai toks, kokį gėrė Kolossi pilies riteriai.

Susipažinkite – Sofi Loren

O ką gėrė karalienė Kleopatra? Apie tai papasakoja pusiaukelėje tarp Limasolio ir Larnakos esančiame Skarinou kaime gyvenantis Pieris Georgiadis, turintis du šimtus asilų.

Vyno statines Nikoso vyninėje.
Vyno statines Nikoso vyninėje.

Didžiuliame jo ūkyje, be šių gyvūnų, dar vaikštinėja vištos, žąsys ir gaidžiai, o sode ir darže noksta įvairios gėrybės. Savo ūkį Pieris pradėjo nuo vienos asilų šeimynos, o dabar asilų jau per du šimtus. „Greitai dauginasi, nežinau, kur dėti, reikia plėsti fermą“, – susiėmęs už galvos dejuoja Pieris. Juokiasi. Tai pokštas – jis žino, kur padėti ir asilus, ir pieną.

Asilų atžalas Pieris parduoda Kipro ūkininkams, o pieną – visiems, kas tik užsuka jo aplankyti. Šį maistingą gėrimą kasdien vartoja ir pats. Pasak Pierio, tai vaistas nuo visų ligų. Karalienė Kleopatra taip jį vertino, kad ne tik gerdavo, bet ir jame maudydavosi. „Asilų Kipre vis mažiau, reikia šią tradiciją atgaivinti“, – rūpinasi Pieris. Be to, jis visus savo asilus pažįsta ir kreipiasi į juos vardais.

Andria ir Elena Tsolaki su straipsnio autore (viduryje).
Andria ir Elena Tsolaki su straipsnio autore (viduryje).

Sėdusi ant Sofi Loren nugaros, joju link šulinio, alyvuogių spaudyklės, vyno statinių – čia pilna visokių senovinių rakandų. Sofi Loren švelni, romi, nesiožiuoja.

Timpteliu vadžias kairėn, gyvulys klusniai žengia į tą pusę. Stabtelime kiemo viduryje, kur auga seniausias Kipro alyvmedis. Pasak Pierio, medžiui jau 1,5 tūkst. metų. Kamienas toks storas, kad reikia kelių žmonių rankų norint jį apkabinti. Priešais medį – restoranas, jame Pieris, virdamas kavą, stebi mylimiausią savo gyvulį.

Restorano šaldikliai pilni asilių pieno. Šviežią jį Pieris parduoda tik iki pusiaudienio, o kas lieka – sušaldo supilstęs į mažus buteliukus. Rytoj vėl bus šviežio.

Rožių džemą Kipre gamina kiekviena save gerbianti šeimininkė.
Rožių džemą Kipre gamina kiekviena save gerbianti šeimininkė.

Pierio sesuo Ktima sukūrė kosmetikos produktų iš asilių pieno liniją – parduotuvėje galima nusipirkti asilių pieno muilo, kūno balzamų, veido serumų, prausiklių. Šis pienas itin naudingas odai. Linksmai nuteikia „Kleopatros kremas“, ant kurio etiketės šypsosi trys asilai. Čia taip pat galima įsigyti asilių pieno šokolado, saldainių, likerio.

Botanikos sodą, daržą, asilus, gaidžius ir vištas – viską Pieris prižiūri pats. „Bazilikai, levandos, raudonėliai... „ – sėdėdamas ant Merlin Monro nugaros vardija Pieris pro šalį slenkančius žolynus, kai išjojame pasižvalgyti po jo valdas. Pas Pierį kasdien pilna lankytojų, net sunku suvokti, kaip jis spėja visus priimti ir dar tokį ūkį prižiūrėti.

„Ruošiuosi įrengti daugiau vietos asilams ir kitiems fermos gyventojams, o svečiams pastatyti viešbutėlį – tokį, kad iš tikrųjų pasijustų Kipro kaime“, – sako Pieris.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"