Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Kazachstano stepės kvepia lietuvio gaminama kava

 
2018 08 10 21:51
Klajoklių namai stepėse./
Klajoklių namai stepėse./ Asmeninio albumo nuotrauka

Ką mes žinome apie Kazachsta­ną? Pirmasis plačiai auditorijai žinią apie šią kažkada Sovietų Sąjungos sudėtyje buvusią Vidurinės Azijos šalį paskleidė pseudodokumentinio filmo – komedijos pagrindinis personažas, fikcinis Kazachstano žurnalistas Boratas.

JAV kūrėjų filmas „Boratas. Kaip šaunusis Kazachstano žurnalistas Amerikoj patirtį graibstė“ (angl. Borat: Cultural Learnings of America for Make Benefit Glorious Nation of Kazakhstan), kuriame pagrindinį vaidmenį atliko britų aktorius ir komikas Sacha Baron Cohen, kaip bebūtų keista, buvo teigiamai įvertintas kino kritikų ir pripažintas vienu geriausių visų laikų filmų.

Stalinizmo metais skaudžiausia mūsų tautos istorijos dalis siejama irgi su Kazachstanu. Čia buvo tremiami lietuviai, o ir vėliau bolševikinis tautų kraustymosi vajus regeneravo etninį šios šalies žemėlapį.

Tiesa, ne tik pačiame Kazachstane, bet ir visose arabų šalyse jo demonstravimas buvo uždraustas, o prieštaringai vertinamos kino juostos aktorius Sacha Baron Cohen Vokietijoje buvo paduotas į teismą dėl patyčių iš čigonų tautybės žmonių. Tačiau mūsų pasakojimas ne apie Boratą, o apie Kazachstane nuo 2006-ųjų saugiai savo šaknis įleidusį lietuvį, vilnietį Mantą Šapoką.

Kavos verslo idėja nuvedė į plėšinių kraštą

Mantas dvylika metų gyvena bu­vusioje Kazachstano sostinėje Alma­toje. Pradėjęs bendradarbiauti su vie­tiniais verslo partneriais, į ketvirtą dešimtį įkopęs vilnietis štai jau keleri metai užsiima nuosavu kavos verslu. Almatos centre atidaręs speciali­zuo­tą kavos barą, Mantas propaguoja pasaulyje plačiai plintantį kitokį ka­vos ruošimo ir gėrimo būdą. Sodriai nuolat kava kvepiančioje erdvioje patalpoje čia pat vietoje skrudinamos kavos pupelės ir Almatos lankytojams pristatomi tradiciniai kavos ruošimo ritualai.

Paklaustas apie nuolat gyvenan­čius šioje šalyje lietuvius Mantas tik patvirtina, kad kituose dar keliuose dideliuose miestuose, be Almatos, sostinėje Astanoje ir Karagandoje, re­ziduoja nemažai ekonominių mig­rantų. Vieni užsibūna ilgėliau, kiti pasirašo darbo sutartis vos keliems metams. Daugiausia tai jauni, verž­lūs Lietuvos verslininkai arba specialistai, dirbantys didžiulėse tarptautinėse finansinėse kompanijose. Beje, garsiojoje „Microsoft“ korporacijoje taip pat galima sutikti lietuviškų pavardžių. Mieste naujadare Astanoje, kuris sparčiai augančiais dangoraižiais kažkiek primena im­pozantišką arabų miestą Dubajų, di­džiausia koncentracija stambaus ka­pitalo verslo gigantų, o štai Almatoje, kuri patraukli savo praeities pėdsa­kais, galima sutikti ir nedideliais verslais užsiimančių lietuvių. „Mes čia jau tikri vietos verslininkai, kurie turime įmones ir dirbame bei nuolat gyvename ne pirmą dešimtmetį“, – pasakoja Mantas Šapoka.

Tautų sambūryje – lietuviškos pavardės

Stalinizmo metais skaudžiausia mūsų tautos istorijos dalis siejama irgi su Kazachstanu. Čia buvo tremiami lietuviai, o ir vėliau bolševikinis tautų kraustymosi vajus regeneravo etninį šios šalies žemėlapį. Kaza­ch­stane lietuviškos pavardės įsilieja į būrį kitų įvairiausių tautybių, tarp ku­rių – kazachai, rusai, vokiečiai, uk­rainiečiai, uzbekai, totoriai, uigurai, galima čia sutikti graikų, čečėnų, lenkų bei kurdų. Istoriškai susikūru­si marga etninė demografinė situacija seniai nebeglumina lietuvio.

„Štai rytą, prieš mūsų pokalbį, buvo atėjęs klientas korėjietis, kurio tėvai Ka­zachstane gyveno jau prieš šimtą metų. Nemaža čia ir žydų diaspora. Tokiame kultūrų margumyne lengva integruotis, o jeigu moki rusų kalbą, verslui plėtoti Kazachstanas puiki terpė – ekonomika šioje šalyje dar tik auganti ir dar vis siekianti europietiškų standartų. Erdvės kūrybai yra labai daug“, – sako Mantas, kuris mielai būtų likęs ir dirbęs Lietuvoje, jeigu tik jo verslui šalies rinka būtų ne per maža. Nuolat galvodamas apie augimą ir tolesnių idėjų įgyvendinimą gamyboje, lietuvis suvokia, kad gimtinėje tokių didelių galimybių tiesiog nėra. Todėl ir buvo priverstas kažką aukoti vardan ateities ir gerovės.

Pasaulio pilietis veidu į Tėvynę

Mantas pažymi, kad lietuviai itin aktyviai bendrauja su mūsų šalies ambasada. Kartu su Lietuvos amba­sados darbuotojais organizuoja šven­tes. Almatoje veikianti Lietuvių Ben­druomenė tokiu būdu puoselėja lietuvybę. Kiekvienas čia gyvenantis tautietis asmeninėmis pastangomis, tautinių tradicijų gaivinimu neleidžia sunykti lietuviškam genui. „Veidu vi­sada žiūriu į Tėvynę. Nors iš tiesų įsitikinau, kad tik išvažiavęs iš Lietu­vos tampi tikru patriotu“, – sako Man­tas Šapoka, Kazachstane sukū­ręs mišrią šeimą. Jo žmona – Kaza­chijos rusė. Pora augina ketverių me­tukų dukrytę, kuri jau dabar kalba ir lietuviškai, ir rusiškai.

„Esu pasaulio pilietis, gyvenau daugelyje šalių: Tailande, Kinijoje. Sutikau ten nemažai tautiečių, visi jie – ieškantys, kuriantys ir nepa­mirštantys savųjų šaknų. Štai mano draugai keliavo motociklais aplink pasaulį, tai net Kenijoje matė lietuvių, kurie ten turi verslus. Arba, pa­vyzdžiui, garsiosios Pacų giminės palikuonys gyvena Salvadore ir turi savo kavos vardinę plantaciją. Lietu­vių yra visame pasaulyje. Stebiu ir matau, kaip dažnai pasiteisina posa­kis: savam krašte pranašu nebūsi“, – sako Mantas.

Neįkainojama pažintis su klajoklių gentimis

Kazachstano Lietuvių Bendruo­me­nė vienija apie trisdešimt aktyvių tautiečių, kurie bendromis pastangomis ne tik organizuoja renginius, bet ir remia įvairias Lietuvos kul­tū­rines programas. Lietuviai versli­ninkai Kazachstane tapo mecenatais ir finansiškai parėmė režisieriaus Audriaus Stonio filmo „Moteris ir le­dynai“ kūrimą.

Filmas pasakoja apie lietuvę mokslininkę, kuri jau trisde­šimt metų viena gyvena ir dirba Tian Šanio kalnuose, ant milžiniško Tuiuksu ledyno. Šios juostos filmavimai vyko nepaprasto atšiaurumo ir grožio pasaulyje, kuriame gali išlikti tik tapęs to pasaulio dalimi. Gal todėl ir Mantas, pasakodamas apie Kazach­stano gamtos grožį, neslepia savo su­sižavėjimo Vidurio Azijos šalių lobynais. Pakeliavęs po kaimyninius re­gionus, aplankęs Afganistaną, Tadži­kistaną, lietuvis buvo pakerėtas ne tik tų kraštų gamtovaizdžio unikalumo, bet ir ten gyvenančių žmonių civilizacijos nepaliestos buities išskirtinumo.

„Unikalus ekologinis turizmas! Vi­sada sakiau, kad reikia bijoti žmo­nių, kurie gyvena miestuose, bet ne tų, kurie gyvena kalnuose, civilizacijos nepaliestose žemėse. Juk agresija kyla nuo civilizacijos bėdų. Prisipa­žinsiu – buvau tikrai ne kartą pate­kęs į afganų, tadžikų žemes, kur Čin­gischano imperijos galybės aidai ir klajoklių gyvenimo būdas – ne graži relikvija, bet gyvuojanti tradicija. Tai be galo draugiški ir svetingi žmo­nės, kurie nevartoja alkoholio, per mėnesį uždirba trisdešimt dolerių, bendrauja Morzės abėcėle ir daugelis jų vis dar gyvena be elektros. Kla­joklių genties tradicijose išsaugotas begalinis draugiškumas ir nenusakoma atida svečiui. Pats neturėdamas ko valgyti, šeimininkas gali pasku­tinį aviną paaukoti, kad tik svečias būtų sotus ir jam nieko netrūktų“, – dalijasi kelionių įspūdžiais Mantas.

Kazachai lietuvius vertina

Svetingai lietuvius sutinka ir ka­zachai. Mantas pasakoja, kad per vi­sus gyvenimo metus Almatoje jis nei karto nepatyrė vietinių gyventojų priešiškumo, mat kazachai dar nuo sovietų laikų, kai tekdavo vyrams tarnauti vienoje armijoje, mena lie­tuvius ir vadina juos broliais.

Mantas tvirtina, kad kazachai labai vertina mūsų tautiečius, ir gal tai viena iš priežasčių, kodėl čia nemažai lietuvių plėtoja savo verslus. Nors Kazach­stanas laikomas musulmonišku kraštu, vietiniai nėra labai religingi.

Ne­mažai jų nevengia nei taurelės pakilnoti, nei kitokių musulmonams nede­ramų linksmybių patirti. Moterys ne­dengia veido ir skarų nenešioja, at­virkščiai – pirmenybę teikia mini si­jo­nams ir gana laisvai aprangai. Iš viso Vidurinės Azijos regiono Ka­zach­stanas – pats demokratiškiausias, liberaliausias ir turtingiausias kraštas.

Arkliena – gurmaniškos mitybos kodas

Nors lietuvis ilgisi lietuviškų mais­to produktų, jam patinka ir čio­nykščiai gurmaniški patiekalai. „Mais­tas Kazachstane idealus – visada šviežios daržovės, nuostabi avie­na, vištiena ir arkliena. Pastaroji įvertinta kaip sveikiausia mėsa. Arklienos patiekalų gaminimo tradicija čia labai populiari. Tikras ka­zachų kulinarijos paveldas. Iš tikrųjų produktų ekologija labai aukšta, nes stepėse gyvuliai ganosi nevaržomai ištisus metus, nėra jokių fermų. Ne­mažai lietuvių pripažįsta, kad apsigyvenus šiame regione jų mityba pa­sikeitė į gerąją pusę“, – sako Mantas Šapoka.

Lietuvos dangus – per žemai

Mantas prisipažįsta, kad labiausiai jam trūksta jūros. Nors yra šia­me krašte Kaspijos jūra, bet iki jos rei­kia tris valandas skristi lėktuvu. „Čia tokio dydžio šalis, kad jeigu nori pasiekti kitą jos kraštą, reikia ke­lionei skirti vos ne visą dieną“, – sako Mantas, besižavintis regiono šiltu kontinentiniu klimatu, Tian Šanio kal­nais, kurie stūkso Almatos prie­globstyje, ir benzinu, kurio litras kai­nuoja vos 30 euro centų. „Kazachs­ta­no privalumai – kad regionas patenka į skirtingas klimatines zonas.

Paklaustas apie nuolat gyvenan­čius šioje šalyje lietuvius Mantas tik patvirtina, kad kituose dar keliuose dideliuose miestuose, be Almatos, sostinėje Astanoje ir Karagandoje, re­ziduoja nemažai ekonominių mig­rantų.

Jei norisi žiemos pramogų, sėdi į lėktuvą, ir už poros valandų jau gali slidi­nėti ledynuose. Jeigu reikia saulės ir kaitros – kitame regiono krašte gausi saulės vonių“, – lietuvis vardija Vidu­rinės Azijos valstybės privalumus. Čia vyksta ir seniai Manto nebebaugi­nantys žemės drebėjimai, kurie, anot jo, purto Kazachstaną kasdien. Pagal Richterio skalę 2, 3 balai juntami nuolat. „Žodžiu, gyvenu ant pastoviai judančios žemės“, – linksmai pasakoja Mantas.

Anot lietuvio, kiekviena šalis tu­ri savų privalumų, o gyvenimas Ka­zachstano buvusioje sostinėje Alma­to­je pirmiausia jį žavi nenusakomo­mis erdvėmis, nesibaigiančiomis gam­tos panoramomis, kurias sunku aprėpti vienu žvilgsniu. „Žinote, kai atvažiuoju į Vilnių, patiriu klaustrofobiją, nes man Lietuvos dangus kaž­kaip nusėda ant galvos ir regisi per žemai“, – juokauja Mantas Šapoka.

Apie grįžimą į Tėvynę verslinin­kas kol kas negalvoja, nors neatsisako tos minties. „Kai žmogus daug planuoja, Dievas visada pasijuokia“, – prisimena garsųjį posakį lietuvis.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"