Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Kas yra Kalifornija

 
Vyganto Vareikio nuotrauka

Iš Rytų į Vakarus. Amerika yra Vakarų, į kuriuos po to, kai 1848 metais stalius Jamesas Marshallas upėje prie Siera Nevados kalnų atrado aukso grynuolį, pradėjo plūsti nuotykių ieškotojai, kvintesencija. Toliau už Aukso Vartų nebėra nieko. Tik vandenynas ir saulėlydžiai, svajonės ir viltys.

Vakarinė Amerikos pakrantė – tai ne tik saulės, kilometrų kilometrais besidriekiančių paplūdimių, puikaus vyno, „mąslių Kalifornijos tuopų ir eukaliptų“ (Jack Kerouac), įspūdingų kraštovaizdžių ir gamtos grožybių šalis. Vieną vakarą, žvelgiant į San Fransisko įlanką nuo Koito bokšto, įspūdis kaip iš jaunystėje skaityto Jacko Londono romano „Martinas Idenas“: „Įlanka blizgėjo blankiai, tarsi ištirpęs metalas, joje bolavo nejudančios ar drauge su tingia srove plaukiančios burės. Tolumoje, vos įžiūrimas sidabrinėje migloje, kaip didžiulis milžinas dunksojo Tamalpaiso kalnas, šviesiu aukso taku besileidžiančios saulės spinduliuose spindėjo Aukso Vartai.“

Paprastai atvykęs į kokį nors miestą bandau ieškoti su juo susijusių rašytojų ar jų sukurtų personažų pėdsakų. Apie Paryžių rašė gausybė intelektualų, bet man Paryžius – tai Georges’o Simenono Megrė ir Victoro Hugo „Paryžiaus katedra“, Praha – Jaroslavo Hašeko Šveikas, Bohumilas Hrabalas ir Milanas Kundera, Florencija – Machiavelli, o San Fransiskas – tai du Jackai: Londonas ir Kerouacas, kuris bytnikų biblijoje „Kelyje“ rašė: „Džeko Londono kraujas pulsuoja mano gyslose.“

Kalifornija – tai ir valstija, kurioje yra įsikūrę aukščiausio lygio universitetai, mokslo tyrimų centrai, tai Silicio slėnio, intelektualinio proveržio, įvairių startuolių šalis. Natūralu, nes ten, kur sukoncentruotas didelis turtas, sukuriamas ir didelis mokslas, tad ir universitetai sugeba atrinkti vien crème de la crème. Paklausus eilinio lietuvio, kuo įžymi Santa Barbara, matyt, atsakymas būtų, kad tai populiarus televizijos serialas, trukęs nuo 1984 iki 1993 metų. Šis saldus serialas tikrai išgarsino šią vietovę. Bet Santa Barbaroje yra įsikūręs ir Kalifornijos universitetas. Tad savo kelionės į Kaliforniją įspūdžius nutariau paįvairinti tyrėjų iš Kalifornijos akademiniais tekstais ir apmąstymais, paimtais iš Stanfordo universiteto bibliotekų lentynų. Štai sociologijos profesorius Thomas J. Scheffas prieš porą dešimtmečių moksliniu stiliumi aprašė „akademines gaujas“, kurios veikia kaip gatvės gaujos, tik pastarosios pragyvenimui užsidirba vogdamos, o mokslininkai pajamas gauna iš karjeros, kuri daugiausia priklauso nuo to, ar jie yra atsidavę gaujų ir klanų nariai. „Narystė gaujoje arba klane mokslininkui suteikia galimybę išvengti darbo įvertinimo pagal nuopelnus. Kad gautų stipendijas, laipsnius ir kitą finansinį ekvivalentą turinčias lengvatas, kurioms reikia rekomendacijų ir autoritetingų kolegų užtarimo, mokslininkui būtinas patikimas ryšys su pasirengusiais jį asmeniškai ir jo projektą palaikyti gaujos nariais.“ Kuo ne Lietuvos akademinių klanų ir gaujelių vykdoma „mokslo politika“?

Iš mieguistos Santa Klaros stoties traukinys nuveža į Palo Altą, kuriame įsikūręs vienas garsiausių ir brangiausių pasaulyje Stanfordo universitetas. Šio universiteto mokslininkų pasiekimų ar Nobelio premijos laureatų vardinti nėra tikslo. Nors, anot Thomo J. Scheffo, akademinių psichologų laboratoriniai eksperimentai, kurių subjektai yra studentai ir tokiu būdu įgytos žinios yra nenaudingos nei mokslininkams, nei praktikams, yra tik intelektualinio klano dominavimo pavyzdys, Stanfordo universitete 1971 metais buvo įvykdytas pagarsėjęs profesoriaus Philipo Zimbardo kalėjimo eksperimentas, susijęs su valdžia ir dominavimu. Jo metu paaiškėjo, kad žmonės yra linkę siekti valdžios dėl jos pačios, kad turėdami valdžią žmonės jaučiasi gerai, o paklusnumas sukelia depresiją ir priverčia juos jaustis menkaverčius.

Nors pėstieji Vakarų pakrantėje gerbiami, Kalifornija yra automobilių ir jiems skirtų puikių kelių šalis. Kasdien įveikdamas po penkias mylias pirmyn ir atgal iš viešbučio į universitetą buvau vienintelis tikras pėsčiasis, neskaitant valkatėlių, stumiančių prekybos centrų vežimėlius, pilnus visokiausio šlamšto, negausių studentų, traukiančių į universitetą, ir kaliforniečių, trumpam iššokusių iš automobilio nueiti į biurą. Dauguma Kalifornijos miestelių kraštovaizdžių – tai prekybos centrai, pastatų kompleksai, tiesūs prospektai, kuriais kojai nuolat reikia keliauti ten, kur akis jau pamatė, judėti be perstojo matant tą patį lydintį vaizdą… Esminis plačiai išsidriekusių Kalifornijos miestų ir gyvenviečių bruožas yra tas, kad jų gyventojai juose nevaikščioja. Čia nėra poreikio vaikščioti, nes beveik visas persikėlimas yra mechanizuotas. Olandų psichologas Berndas Jageris stebėjo veido išraiškos skirtumus, lygindamas nuo automobilių priklausomus vakarinius bei pietinius ir rytinius bei šiaurinius JAV miestus, kuriuose iki šiol gausu žmonių gatvėse, metro ar autobusuose. Jis padarė išvadą, kad vakarinėse valstijose žmonių veidai vienodesni, blankesni. Kaip rašo amerikiečių psichologas Jamesas Hillmanas, taip yra dėl išaugusio automobilių naudojimo, nes vairuotojo veidas už automobilio lango paprastai lieka bejausmis, ledinis. Užsidariusio automobilyje, pasyviai fiksuojančio judesius ar subjektyvias emocijas, rūpesčius ir troškimus veidas yra ne tarpasmeninis, o izoliuotas – jo išraiška neturi reikšmės kitiems.

Bet vėjuotasis San Fransiskas yra kitoks. Miestas pilnas vaikščiojančių žmonių – turistų, prekeivių, sportuojančių jaunuolių, senjorų, studentų, valkatų, keistuolių, gėjų, žmonių vylingais, gyvais, išraiškingais veidais, nuo ryto iki vakaro bendraujančių tarpusavyje. Šis miestas yra tarsi begalės įvairiausių veidų sankaupa, miestas, kurio kultūrinė įvairovė XIX amžiaus viduryje pasauliui davė „Levi’s“ džinsus, o XX amžiaus pabaigoje biotechnologijas, asmeninius kompiuterius, gėjų teises, ekologiško maisto kultūrą ir dar daug ką. „Toks jau tas Friskas; baltuose tarpduriuose stovi gražios moterys, laukiančios savo vyrų; ir Koito bokštas, ir Embarcadero, ir Turgaus gatvė, ir vienuolika į milžiniškus skruzdėlynus panašių kalvų“ (Jack Kerouac).

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"