Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Kas būtų, jei žinotume kada ir kaip mirsime?

 
Asociatyvi iliustracija / 
Asociatyvi iliustracija /  pixabay.com nuotrauka

Net žodžio „mirtis“ švystelėjimo kompiuterio ekrane pakanka, kad imtumėme elgtis kitaip. Tiesa – ne visada geriau, rašo BBC.

Visi mes ir visi mūsų pažįstami kurią nors dieną mirs. Pasak kai kurių psichologų ši nepatogi tiesa nuolat budi už kitų mūsų minčių ir lemia viską, ką darome – nuo pasirinkimo vaikščioti į bažnyčią, sveikai maitintis, sportuoti ar turėti vaikų iki kūrybinės veiklos ar net verslo sumanymų.

Žinantis, jog jam lemta nuskęsti, žmogus gali beveik nirtulingai pradėti mokytis plaukti, norėdamas išvengti tokios mirties.

Sveikų žmonių galvose mirties idėja dažniausiai tyko slaptuose užkaboriuose, ir tai, ką darome, veikia pasąmonės lygmenyje. „Didžiąją dalį dienų mes praleidžiame negalvodami apie savo mirtingumą, – teigė Filadelfijos universiteto Vaikų ligoninės pediatras ir etikos specialistas Chrisas Feudtneris. – Taip yra dėl to, kad su mirties baime tvarkomės susitelkdami ties dalykais ir problemomis, šiuo metu esančiais tiesiai prieš mus.“

Tačiau kas būtų, jei dingtų mūsų pačių mirtį gaubianti nežinomybė? Kas, jei visi staiga sužinotume tikslų savo mirties laiką ir priemones? Nors tai, žinoma, yra neįmanoma, šio hipotetinio scenarijaus svarstymas gali leisti geriau suvokti kiekvieno individualius pasirinkimus bei tai, kaip geriausiai leisti ribotą savo laiką.

Visų pirma reikia įvertinti, kaip mirtis formuoja žmonių elgesį tikrame pasaulyje. Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje psichologai susidomėjo tuo, kaip mes tvarkomės su neslūgstančiu nerimu ir baime, kurie ateina suvokus, kad anot Niujorko Skidmoro koledžo profesoriaus Sheldono Solomono esame tik „kvėpuojantys, besituštinantys, save suvokiantys mėsos gabalai, bet kuriuo metu galintys numirti.“

Mirties baimės valdymo teorija – kurią Sheldonas Solomonas kartu su kolegomis susiejo su savo atradimais – teigia, kad žmonės priima kultūriškai sukonstruotus įsitikinimus – kaip antai, kad pasaulis turi prasmę ir kad mūsų gyvybės yra vertingos – tam, kad apsigintų nuo paralyžiuojančio egzistencinio siaubo.

Kai žmogui primenamas jo mirtingumas, šis pradeda tvirčiau kabintis į pamatinius kultūrinius įsitikinimus ir stengiasi kelti savo savivertės jausmą. Tokiais atvejais žmonės ima kur kas aršiau ginti savo įsitikinimus ir neigiamai reaguoja į bet ką, kas šiems prieštarauja.

Tam, kad pasikeistų žmonių elgesys, pakanka net labai subtilių užuominų apie mirtį – kompiuterio ekrano kampe šmėkštelėjusio žodžio „mirtis“, ar pokalbio, kurio metu akies krašteliu galima pamatyti netoliese esančią laidojimo namų iškabą.

Kaip gi atrodo tie elgesio pokyčiai? Kai žmonėms primenama apie mirtį, jie staiga ima maloniau elgtis su panašiais į save tiek išvaizda, tiek politinėmis pažiūromis, tiek geografine kilme ar religiniais įsitikinimais. Tačiau jie ima iš aukšto niekinamai žiūrėti į kitus – į tuos, kurie neprimena jų išvardintais kriterijais. Žmonės išreiškia gilesnį įsipareigojimą ir atsidavimą savo mylimiesiems ar partneriams, vertinantiems jų pažiūras. Taip pat – rinkimų metu rinkėjai yra linkę balsuoti už tuos kandidatus, kurie kursto svetimų, taigi ir mirties, baimę.

Žmonės, kuriems nuolat primenamas jų mirtingumo faktorius, yra linkę būti didesniais nihilistais, gerti, rūkyti, apsipirkinėti ir valgyti be saiko. Mažėja ir jų susirūpinimas savo aplinka.

Jeigu kiekvienas staiga sužinotų savo mirties laiką bei pobūdį – tikėtina, kad visuomenė pasidarytų kur kas žiauresne ir ksenofobiškesne, linkusia kariauti bei destruktyvia, nei yra dabar.

Tačiau tai nėra garantuotas scenarijus. Mokslininkai tikisi, kad sužinojus apie mirties baimės neigiamus efektus žmonės gali išmokti jiems priešintis.

Žinoma, kad egzistuoja kelios grupės žmonių, sugebančių priešintis šioms tendencijoms.

Štai Pietų Korėjos vienuoliai budistai į užuominas apie mirtį taip nereagavo.

Nepriklausomai nuo to ar visuomenė kaip vienis imtų elgtis gražiai ar piktai, tai, kaip į informaciją apie savo mirtį žmonės reaguotų individualiame lygmenyje varijuotų priklausomai nuo asmenybės ir pačios mirties specifikos.

Mokslininkai, tiriantys „mirties refleksija“ vadinamą mąstyseną, išsiaiškino, kad kai žmonėms liepiama galvoti apie mirtį ne abstrakčiu būdu, o apie tai kaip bus paveiktos jų šeimos ir mylimieji, gaunamos reakcijos būna labai įvairios. Tokiais atvejais žmonės ima elgtis labiau altruistiškai, pavyzdžiui nutaria tapti kraujo donorais, bei tampa atviresniais, vertinant įvairius gyvenimo įvykius.

Turint omenyje šiuos atradimus mirties datos sužinojimas gali lemti ir susitelkimą ties gyvenimo tikslais bei socialiniais ryšiais, o ne vien pašlemėkiškas ir ribotas reakcijas į aplinkos faktorius.

Tai būtų tiesa, jei „mes skatintume mirtį kaip gyvenimo dalį priimti mums padedančias strategijas, kurios pagelbėtų tas žinias integruoti į kasdienius pasirinkimus bei elgseną, – teigė Salzburgo universiteto psichologijos profesorė Eva Jonas. – Gyvenimo trapumo suvokimas gali mus paskatinti vertinti gyvybę ir išsiugdyti empatiją, kad šiuo atžvilgiu visi mes esame lygūs.“

Nepagydomi ligoniai

Nepriklausomai nuo to ar visuomenė kaip vienis imtų elgtis gražiai ar piktai, tai, kaip į informaciją apie savo mirtį žmonės reaguotų individualiame lygmenyje varijuotų priklausomai nuo asmenybės ir pačios mirties specifikos.

„Kuo labiau neurotiškas ar neramus esate, tuo labiau jus apsės mirties idėja ir nepajėgsite galvoti apie prasmingus gyvenimo pokyčius, – teigė Notingamo universiteto psichologė Laura Blackie. – Kita vertus, jei jums bus pasakyta, kad mirsite miegodamas savo lovoje sulaukęs devyniasdešimties metų, mažiau pergyvensite ir susitelksite ties pozityviais dalykais.“

Nepagydomomis ligomis sergančių asmenų tyrimai leidžia suprasti, kaip žmonės reaguoja į neišvengiamai artėjančią mirtį. Tai visai nepriklauso nuo to, ar ligoniui trylika, ar devyniasdešimt treji.

Anot Chriso Feudtnerio, paliatyvios slaugos pacientai pergyvena du etapus. Visų pirma – jie abejoja savo pačių diagnozėmis ir kelia klausimą, ar tikrai mirtis yra neišvengiama, ar iš tiesų neįmanoma su ja kovoti.

Vėliau jie pradeda svarstyti, kaip geriau susiplanuoti likusį laiką. Šioje vietoje žmones galima skirstyti į dvi pagrindines kategorijas: arba žmonės susikoncentruoja į kovą su liga, arba jie stengiasi praleisti kuo daugiau laiko su mylimaisiais, užsiimdami mėgiama, laimingais juos darančia veikla.

Tikėtina, kad šį modelį būtų galima pritaikyti ir hipotetinėje situacijoje, žmonėms sužinojus savo mirties datą. „Nepriklausomai nuo gyvenimo trukmės, artėjant lemiamam momentui žmonės imtų skirtis į tas dvi kategorijas,“ – teigė Chrisas Feudtneris.

Laikui baiginėjantis žmones gali apsėsti mirties idėja. Žinantis, jog jam lemta nuskęsti, žmogus gali beveik nirtulingai pradėti mokytis plaukti, norėdamas išvengti tokios mirties. Taip pat – žinantis, kad gresia mirtis eismo įvykyje, veikiausiai visais įmanomais būdais pradės vengti transporto priemonių.

Dalis žmonių gali pasirinkti priešingą kelią – mėginti apeiti nustatytą datą ir patys užbaigti savo gyvenimus. Tam tikra prasme tokiu būdu žmonės į savo rankas perimtų gyvenimo vadeles ir būtų kur kas labiau pasitikintys.

Pasirinkę ramiai sutikti mirtį į situaciją taip pat reaguotų nevienodai. Kai kuriuos užplūstų motyvacija iš savo laiko išspausti viską, ką gali. Veikiausiai jie pasiektų kur kas didesnių rezultatų kūrybinėje, socialinėje ar mokslinėje veikloje, nei kad kitu atveju. „Norėčiau galvoti, kad mirties datos žinojimas mumyse atskleistų tai, ką turime geriausio,“ – teigė Sheldonas Solomonas.

Ir iš tiesų – patyrę rimtas traumas žmonės tik įrodo, kad riboto laiko pajauta dažnai suteikia paspirtį tobulėti. Dauguma tokių žmonių teigia, kad patirtis juos iš pagrindų pakeitė į teigiamą pusę. „Jie tvirtina, kad tapo stipresniais, dvasingesniais, kreipia dėmesį į teigiamus dalykus ir labiau vertina gyvenimą, – pasakojo Laura Blackie. – Tokie žmonės suvokia, kad gyvenimas yra trumpas ir kad jie vieną dieną mirs, tad nori išspausti iš gyvenimo kiek tik įmanoma daugiau.“

Vis dėlto tikėtina, kad dalis žmonių kaip tik atsiribotų nuo visuomenės – nebūtinai dėl savo tingumo, bet dėl visa apimančios beprasmybės jausmo. Jis gali lemti daugelio pasirinkimą atsisakyti bet kokių ambicijų ar sveiko gyvenimo būdo. Jei mirtis yra nepavaldi bet kokioms aplinkybėms ir nustatyta – žmogus nebesistengs valgyti sveiko maisto bei paisyti įvairių normų ar ribų.

Anot Sheldono Solomono – tikėtina, kad didžioji dalis žmonių imtų blaškytis tarp nepamatuotos motyvacijos ir absoliutaus nihilizmo: vieną savaitę nekištų nosies iš namų, maitintųsi šlamštu ir neatsiplėštų nuo televizoriaus ekranų, o kitą savaitę pradėtų savanoriauti benamių prieglaudoje.

„Pokyčiai kelia įtampą, – sutiko Chrisas Feudtneris. – O šiuo atveju kalbame apie patį didžiausią pokytį, kuris nutinka individui – perėjimą iš gyvenimo į nebūtį.“

Religinis skilimas

Nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, sužinojus, kada ir kaip mirsime, pasikeistų mūsų kasdienis gyvenimas.

Tikėtina, kad pas psichoterapeutus pradėtų plūsti didesni žmonių srautai, taigi atsirastų nauji su mirtimi susiję terapijos metodai. Taip pat veikiausiai atsirastų nauji, su išėjimo datomis susiję ritualai. Mirties diena gali būti pradėta švęsti panašiai, kaip gimtadienis, tik skaičiavimas būtų atvirkštinis.

Religinės sistemos patirtų rimtus sukrėtimus, susikurtų aibė naujų kultų, garbinančių mirtį. Tokia susiklosčiusi situacija pakrikdintų visus egzistuojančius religinius įsitikinimus.

Mirties datos aiškumas taip pat paveiktų porų santykius. Ieškant partnerio kone privalomu reikalavimu taptų panaši mirties data, o poravimosi programėlės šią užduotį palengvintų. Vienas iš su mirties baime susijusių dalykų – artimųjų praradimo baimė. Natūralu, kad žmogus, kurį mirtis pasitiktų sulaukus aštuoniasdešimt devynerių metų nenorėtų susidėti su žmogumi, kuris mirtų vos keturiasdešimties.

Su panašia situacija susidurtų ir besilaukiančios šeimos, jei mirties datą būtų įmanoma sužinoti iš biologinio pavyzdžio. Norėdami apsisaugoti nuo vaiko netekties skausmo tėvai galėtų spręsti, ar nori išvengti nėštumo. Įmanomas ir atvirkštinis scenarijus – žinodami, kad jiems liko nedaug laiko, tėvai galėtų nuspręsti susilaukti kuo daugiau vaikų taip greitai, kaip įmanoma.

Rose Eveleth, tinklalaidės „Flash Forward“ kūrėja ir prodiuserė epizode, kuriame buvo nagrinėjamas panašus hipotetinis scenarijus, spėliojo, kad veikiausiai žmonės tokiu atveju būtų priversti apsiprasti su naujais įstatymais ir normomis – teisėkūra turėtų reglamentuoti mirties datos privatumo apsaugą, idant būtų išvengta tokių problemų, kaip diskriminacija darbinantis. Kita vertus, vieši asmenys kaip tik gali būti verčiami dalintis savo mirties data. „Jei kandidatas į prezidento pareigas mirtų likus trims dienoms iki kadencijos pradžios, būtų neblogai tokią informaciją žinoti iš anksto“, – pažymėjo Rose Eveleth.

Net jeigu tai nebūtų reglamentuota įstatymu, gali būti, kad kai kurie žmonės išsitatuiruotų mirties datas ar pasigamintų žetonus, idant nelaimingo atsitikimo atveju medikai žinotų, ar reikia stengtis ir dėti pastangas, ar net nemėginti jų gaivinti, teigė Rose Eveleth.

Didžiąją dieną kai kurie žmonės gali rengti atsakingai suplanuotus vakarėlius, kaip kad šiandien daro tie, kurie pasirenka mirti atlikus eutanaziją. Kiti, žinantys, kad jų mirtis sukels aplinkiniams žalos, gali jaustis įsipareigoję atsiskirti nuo žmonių. Dar dalis žmonių galėtų susirinkti į vieną vietą, kad mirtų drauge – ar tai būtų spektaklis, ar akcija, kurios metu būtų reiškiama pilietinė pozicija.

Jei taip nutiktų, kad kiekvieno žmogaus mirties laikas ir priemonė taptų aiškūs, kardinaliai pasikeistų visų gyvenimo būdai.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"