Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Jordanija: dykumų rožė Petra ir modernusis Amanas

 
2018 04 05 17:00
Vienas žymiausių statinių Petroje – vienuolynas (angl. Monastery). Tai nabatėjų statyta kapavietė, Bizantijos laikais naudota kaip bažnyčia. /
Vienas žymiausių statinių Petroje – vienuolynas (angl. Monastery). Tai nabatėjų statyta kapavietė, Bizantijos laikais naudota kaip bažnyčia. / Akvilės Ben Haim nuotrauka

Rausvo smėlio dykumų, uolų ir senovinių miestų apsupta Jordanija yra tarsi ramybės oazė neramiame Artimųjų Rytų regione. Kaimynus Iraką, Siriją, Izraelį, Egiptą nuolat kamuoja įvairūs bruzdėjimai, o štai Jordanija, pasižyminti stabilumu, jau gana ilgą laiką geba laviruoti regiono politinėse peripetijose.

Ilgametis Jordanijos karalius Huseinas dar prieš 50 metų pasirinko pragmatišką diplomatinį šalies valdymo kelią. Juo toliau eina sūnus, dabartinis karalius Abdula II. Jordanija yra viena iš kelių regiono šalių, palaikančių normalius santykius su Izraeliu. Čia prieglobstį randa tūkstančiai atvykėlių – tiek palestiniečiai, tiek pastaruoju metu bėgantieji iš Sirijos ar Irako.

Ir kaimynams, ir turistams draugiška Jordanija yra palyginti nedidelė valstybė. Ji turi apie 10 mln. gyventojų, kurių dauguma – musulmonai. Tačiau visi, tiek vietiniai krikščionys, tiek atvykėliai, čia gali jaustis saugūs – jordaniečiai yra gana liberalūs ir tolerantiški.

Jordanijoje tiek vietiniai krikščionys, tiek atvykėliai gali jaustis saugūs – jordaniečiai yra gana liberalūs ir tolerantiški.

Svetingumas Jordanijoje laikomas viena svarbiausių vertybių. Tuo ne kartą įsitikinome viešėdami šioje šalyje. Vietiniai kvietė į svečius, vaišino kava, siūlėsi sumokėti už taksi ir tiesiog mielai padėdavo rasti kelią į viešbutį ar artimiausią restoraną. Prie svetingumo prisideda ir tai, kad dauguma jordaniečių gana gerai kalba angliškai. Jordanija XX amžiaus pirmoje pusėje buvo Britų imperijos dalis, tad anglų kalbos mokymas mokyklose iki šiol vertinamas rimtai.

Susidomėjimas Jordanija, kaip patrauklia kelionių kryptimi, ypač padidėjo, kai 1985 metais senovinis Petros miestas buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Petra iki šiol yra populiariausias turistų objektas, nors Jordanija atvykėliams gali pasiūlyti tikrai daugiau: tai ir senoviniai miestai, ir dykumos, Raudonoji ir Negyvoji jūros, modernioji šalies sostinė Amanas.

Turizmo sektorius – neabejotinai vienas pagrindinių valstybės ekonomikos variklių, visada gana jautrus regione vykstantiems neramumams. Jordanijoje turistų srautai itin sumažėjo 2011 metais, per Arabų pavasarį, tačiau dabar vėl pradeda didėti. Prie to prisideda ir šalies įvaizdžio gerinimas, ir vis patogesnis susisiekimas.

Netrukus – tiesioginiai skrydžiai

Lietuviai neblogai pažįsta Jordaniją, ypač Petrą. Daugelis čia atvyksta iš Izraelio kurorto Eilato, į kurį iš Lietuvos galima palyginti pigiai atskristi. Ir mums pasirodė, kad Jordanijoje Lietuvos vardas yra girdėtas. Vietiniai nelabai nustebo, kai pasakėme, iš kur atvykome, o kiti keliautojai tikino, jog mes tikrai ne pirmos jų sutiktos lietuvės.

Tiesa, bent kol kas nemažai turistų iš Lietuvos užsuka į Jordaniją trumpam. Kai kurie tik užsisako organizuotą dienos ekskursiją po Petrą iš Eilato ar kito Izraelio miesto. Netrukus padėtis turėtų pasikeisti, nes nuo rudens aviakompanija „Ryanair“ paskelbė du kartus per savaitę skraidysianti iš Vilniaus į Amaną. Tai tikrai gera žinia keliautojams, mat Jordanijoje lankytinų objektų gausu, šiltas oras džiugina beveik visus metus, o ir kainos čia įkandamos.

Lietuvos, kaip ir daugelio kitų valstybių, piliečiams reikalingos vizos vykstant į Jordaniją. Jas galima įsigyti iš anksto Jordanijos ambasadose arba oro uoste jau atskridus į šalį. Vizos taip pat išduodamos kai kuriuose sienos kirtimo postuose atvažiuojant iš Izraelio. Vieną mėnesį galiojanti viza kainuoja 40 Jordanijos dinarų (apie 46 eurus).

Tiems, kurie nori sutaupyti ir ketina šalyje praleisti daugiau laiko, verta internetu įsigyti Jordanijos turisto bilietą, vadinamą „Jordan Pass“. Jis kainuoja apie 80 eurų ir suteikia teisę apsilankyti Petroje bei dar 40 kitų objektų visoje Jordanijoje. Be to, turint šį bilietą viza pasienyje išduodama nemokamai. Vienintelė sąlyga perkant „Jordan Pass“ – praleisti šalyje bent tris naktis, kitaip išvykdami būsite paprašyti susimokėti papildomai.

Taksi arba mikroautobusais

Mūsų kelionė į Jordaniją buvo gana trumpa – iš viso truko keturias dienas. Nors Jordanijos klimatas keliautojams palankus beveik visus metus, žiemą čia pasitaiko liūčių, kai kur – net sniego, o dykumoje termometro stulpelis naktimis nukrenta žemiau nulio. Lankėmės pačioje sausio pabaigoje, tad orai ne visada džiugino. Dėl to šį kartą nusprendėme atsisakyti kelionės į Rumo dykumą ir plūduriavimo Negyvojoje jūroje.

Tačiau įspūdžių vis tiek pakako. Į Jordaniją atvykome iš Eilato. Pasienyje patikros procedūra ilgai neužtruko – gal todėl, kad sieną kertančių keliautojų buvo vos keli. Kadangi turėjome įsigijusios „Jordan Pass“ bilietus, vizas gavome lengvai ir greitai.

Žmones, patekusius į Jordaniją, pasitinka grupelė taksi vairuotojų. Artimiausias nuo sienos – Akabos miestas, esantis už maždaug dešimties kilometrų. Mūsų tos dienos tikslas buvo maždaug per 140 kilometrų nutolęs Mozės vadės (Wadi Musa) miestelis, šalia kurio įsikūrusi garsioji Petra. Taksi gali nuvežti visur, kur tik paprašysi. Tokį keliavimo būdą renkasi daugelis laiką taupančių turistų – Jordanijoje taksi paslaugos gana pigios.

Mes nusprendžiame iki Petros keliauti vietiniu autobusu. Tiesa, pirmiausia vis tiek tenka taksi pasiekti Akabą, mat sienos kirtimo postas įsikūręs vidury laukų. Akaboje sėdame į paprastą vietinį mikroautobusą, kurie Jordanijoje labai populiarūs. Šie mikroautobusai neturi tikslaus grafiko – važiuoja tada, kai prisėda žmonių. Maždaug trijų valandų kelionė iki Mozės vadės miestelio kainuoja apie 8 eurus.

Gatvėse moterų nedaug

Pirmą dieną oras Jordanijoje nedžiugino. Važiuojant per kalnus Mozės vadės link matėme daug sniego, o kai pasiekėme kelionės tikslą, prapliupo lietus. Truputį nerimavome, kaip kitą dieną reikės tyrinėti Petrą, tačiau mūsų viešbučio darbuotojai patikino, kad orai turėtų pasitaisyti.

Pasidėjusios daiktus nusprendėme pasižvalgyti po miestelį. Jis įsikūręs ant kelių labai stačių kalvų, tad ne taip lengva nuolat lipti aukštyn ir žemyn. Mozės vadė nėra kuo nors ypatinga: čia veikiantys viešbučiai ir kavinės aptarnauja turistus, kurie atvyksta aplankyti pagrindinio traukos objekto – senovinio Petros miesto.

Vaikščiodamos po miestelį stebėjomės, kodėl gatvėse beveik nematyti moterų. Kavinių ar parduotuvių aptarnaujantis personalas – taip pat vien vyrai. Vėliau sužinojome, kad formaliai Jordanijoje abi lytys turi lygias teises, o moterys yra vienos labiausiai išsilavinusių visame Artimųjų Rytų regione, tačiau tik maždaug 15 proc. jų dirba oficialiai, kitos rūpinasi namais ir šeima.

Viena iš nedaugelio pramogų čia – turkiškos pirtys, dar vadinamos hamamais. Jos išpopuliarėjo Jordanijoje Osmanų valdymo laikais. Garinė pirtis ir po jos atliekamas kūno šveitimas bei masažas – puikus būdas atsipalaiduoti po sunkios dienos.

Petra – mirusiųjų karalystė

Antrą kelionės dieną iš tiesų nušvinta saulė, todėl nuo pat ryto vykstame apžiūrėti Petros. Įėjimas į šį objektą yra pačiame Mozės vadės miestelio pakraštyje. Nors senovinis miestas apima didžiulę teritoriją, jį tyrinėti geriausia pėstute. Kiekvienas keliautojas čia gali susikurti savo maršrutą: Petroje tikrai patartina praleisti bent jau visą dieną.

Nuo 400 metų pr. m. e. iki 106 metų klestėjusi Petra buvo Nabatėjų karalystės sostinė ir svarbus komercinis centras. Per ją driekėsi prekybiniai keliai tarp Viduržemio jūros regiono ir Egipto bei Indijos, Kinijos ir arabų šalių. Patys nabatėjai buvo klajokliai arabai, gabūs pirkliai ir neblogi architektai. Dauguma šiandien išlikusių pastatų Petroje statyti būtent jų, nors čia savo ženklą taip pat paliko I amžiuje miestą perėmę romėnai ir dar vėliau jį valdę graikai.

Petroje registruota apie 800 įvairių kultūros paveldo objektų, didžioji dalis jų – kapai, mauzoliejai ar šventyklos. Kai tik Petra buvo atrasta, daugelis manė, jog tai yra milžiniškas nekropolis. Iš tiesų mieste gyvenamųjų namų beveik neliko, nes nabatėjai – klajoklių tauta – gyveno paprastose pašiūrėse, panašiai kaip dabartiniai beduinai.

Užtat kapų puošybai nabatėjai nestokojo dėmesio. Patys žymiausi statiniai Petroje yra būtent didžiuliai, įspūdingi kapinynai, skirti jų karaliams ir didikams. Be pagrindinių architektūrinių objektų, čia dar nuostabi gamta: rožiniai kalnai, tarpekliai, tarp jų pasislėpę rausvo smėlio slėniai – dėl šių atspalvių Petra dažnai vadinama dykumų rože.

Paskutinis Petros beduinas

Po žemės drebėjimų, supurčiusių Petrą IV-VI amžiuje, dauguma senųjų gyventojų paliko miestą ir jis ilgą laiką stovėjo užmirštas. Maždaug XVI amžiuje čia vėl pradėjo kurtis žmonės – klajokliai beduinai, kurie daugybę metų ramiai sau gyveno Petros olose niekieno nematomi.

Tik 1812 metais senovinį miestą iš naujo atrado šveicarų keliautojas Johannas Ludwigas Burckhardtas. XX amžiuje didėjantis turistų susidomėjimas Petra lėmė, kad Jordanijos vyriausybė daugelį beduinų iškeldino į šalia pastatytą naują miestelį Um Sayhoun. Kai kurie jų džiaugėsi pokyčiais, juk arti ir mokyklos, ir gydymo įstaigos, tačiau toli gražu ne visi. Vienas tokių – 74 metų beduinas Mofleh. Jis iki šiol gyvena savo vaikystės name, išskaptuotame tiesiog uoloje.

Šalyje turistų srautai itin sumažėjo 2011 metais, per Arabų pavasarį, tačiau dabar vėl pradeda didėti: prie to prisideda ir gerėjantis šalies įvaizdis, ir vis patogesnis susisiekimas.

Su Mofleh susipažinome visai netikėtai: vyras pats mus užkalbino vidury slėnio ir pakvietė išgerti kavos. Per trumpą susitikimą jis spėjo daug papasakoti apie savo gyvenimą. Kadaise šis beduinas buvo vedęs šveicarę, atvykusią į Petrą turistiniais tikslais. Dabar Šveicarijoje įsikūrusi ir Mofleh dukra, tačiau jis pats iš Petros trauktis neketina.

Mofleh savo namų terasoje siūlo keliautojams kavos, arbatos, kartais veda ekskursijas. Tačiau iš mūsų jis neima pinigų už kavą – juk pats pakvietė į svečius. Ne visi beduinai Petroje tokie malonūs, kai kurie labai įkyriai bruka pirkti įvairius niekučius, kiti, parodę kelią, prašo pinigų. Bet tai neturėtų stebinti žinant, kad daugeliui jų turistai yra pagrindinis, o gal net vienintelis pragyvenimo šaltinis.

Romėnų palikimas ir turgūs Amane

Aplankiusios Petrą keletą dienų skyrėme viešnagei Jordanijos sostinėje Amane. Iš pirmo žvilgsnio kiek chaotiškas, tačiau modernus Amanas nustebina savo kontrastais. Tarp vienodų, nuobodžiai gelsvų kvadratinių namukų pasislėpusios spalvingos gatvelės, grafičiai ir meno galerijos, o šalia vietinių turgaviečių išdygusios prabangios parduotuvėlės. Žmonės čia irgi labai įvairūs: galima sutikti ir religingų, visą kūną užsidengusių, ir labai šiuolaikiškai atrodančių moterų, taip pat gana daug užsieniečių.

Amanas nepasižymi senovinių paminklų ar istorinės architektūros gausa. Pagrindinės lankytinos vietos yra dvi: citadelė ir romėniškas amfiteatras. Nuo citadelės kalvos atsiveria puiki Amano panorama. Čia išlikusi I amžiuje statyta Heraklio šventykla ir VIII amžiuje arabų statyti rūmai, taip pat veikia istorijos muziejus. Žemiau esantis romėniškas amfiteatras – II amžiaus statinys. Užlipus į patį viršų atsiveria amfiteatro didybė – jame telpa 6 tūkst. žiūrovų, o koncertai vyksta ir šiandien.

Norint pajusti tikrą jordanietišką gyvenimą verta užsukti į kurį nors vietinių patiekalų restoraną. Vienas žymiausių jų – „HaShem“ – garsėja savo puikiais falafeliais, humusu ir pupų užtepėle. Aplinka čia paprasta, meniu trumpas, tačiau maistas puikus, o dviese sočiai pavalgome bene už 4 eurus.

Žvalgytis lauktuvių einame į vietinį turgų. Tiesą sakant, beveik visas miesto centras yra vienas didelis turgus, suskirstytas tam tikromis zonomis. Vienur –drabužių parduotuvės, kitur – papuošalai ir suvenyrai. Vis dėlto daugiausia laiko praleidžiame maisto turguje, kuriame randame šviežių vaisių, riešutų, kavos su kardamonais, prieskonių ir dar visokių skanumynų. Galiausiai išgeriame čia pat išspaustų granatų sulčių – taip skaniai pirmą pažintį su Jordanija ir baigiame.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"