Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Ilgas kelias iki brandos, arba Kodėl nenorime išaugti iš Piterio Peno amžiaus?

 
Parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė,  8diena.lt
2018 09 10 13:17
pixabay.com nuotrauka

Augti ar senti? Likti amžinai jaunam ar priimti senatvę kaip naująją laisvę? Šie klausimai vis dažniau iškyla ir iškils – taip mano filosofai, Sorbonos universiteto profesoriai Eric‘as Deschavanne ir Pierre‘as-Henri Tavoillot‘as. Galbūt vietoj kartų karo ar gyvenimo Piterio Peno sindromu vertėtų atrasti trečiąjį kelią ir į brandų amžių žvelgti ne kaip į baigtinę būseną, o kaip į procesą?

Iš naujo apibrėžti vaikystę

Pažvelkime į gana dažną reiškinį, kuris ištinka susilaukus vaikų: tėvai nori, kad jų kūdikis nuo mažumės vystytųsi kaip galima sparčiau, tačiau itin sunkiai susitaiko su tuo, kad vaikas užaugo ir jam metas atsiskirti. Mes norime, kad vaiko vystymasis būtų ankstyvas, o branda – kaip galima vėlyvesnė.

O juk vaikas kaip tik labiausiai pasaulyje trokšta užaugti. Tad saugoti reiktų ne patį vaiką, o jo norą augti. Juo labiau, kad gausybė įstatymų trukdo vaikams siekti atsakomybės.

Šiuolaikinis ugdymas nuolatos balansuoja tarp dviejų kraštutinumų: viena vertus, į kūdikį žiūrima kaip į ypatingą būtybę ypatingame – naivumo, vaizduotės, žaidimų – pasaulyje. Kita vertus, kūdikis nuo pat pradžių imamas vertinti kaip suaugusysis, kuriam privalomas kritinis protas ir savarankiškumas. Abiem atvejais, iš esmės, nėra dėl ko augti: tu – arba amžinas kūdikis, arba jau suaugęs. Tad kaip apibrėžti vaikystę? Profesorius E. Deschavanne sako, kad reiktų suprasti, jog vaiko priešingybė yra ne suaugusysis ir ne jaunas žmogus, o tas, kuris nenori augti, pavyzdžiui, Piteris Penas. O juk vaikas kaip tik labiausiai pasaulyje trokšta užaugti. Tad saugoti reiktų ne patį vaiką, o jo norą augti. Juo labiau, kad gausybė įstatymų trukdo vaikams siekti atsakomybės. Būtent čia ir slypi vaiko, kurio taip stipriai norėta, problema… Ar „laukto kūdikio“ tėvai tikri, kad jie taip pat aistringai norėjo paauglio bei suaugusio žmogaus? Klausimas, kaip suaugti, iš naujo dar stipriau iškyla paauglystėje.

Nesutikti su „amžinos jaunystės“ kultu

Jaunystės kultas yra stipriai apraizgęs mūsų visuomenę. Iš kur tai? P. H. Tavoillot‘as sako, kad jaunystė šiuolaikiniame pasaulyje – tai amžius-simbolis, užkeltas ant pjedestalo. Tai laisvės, atvirų galimybių amžius, kai žmogus dar nėra prisiėmęs vieno vaidmens, tai laikas, kada rodosi, jog visos durys atvertos. Tačiau būtent taip šiuolaikinis humanizmas aprašo žmogų: jis geba siekti tobulumo, nėra apsiribojęs ar įstrigęs vienoje būsenoje. Mums laisvė – tai galimybė sąmoningai veikti iki gyvenimo pabaigos, todėl jaunystė šiandien tampa įsikūnijusiu idealu. Svarbiausias pasidaro įsivaizdavimas, kad tik jauni pakeis ir pertvarkys mūsų pasaulį.

Jaunystė suvokiama kaip kažkas švaraus, nesugadinto. Būtent todėl, lyginant su idealia jos laisve, perėjimas į suaugusiųjų pasaulį gali būti suprantamas kaip viso to netekimas, ir tai veda į nusivylimą. Suaugęs žmogus yra nepatrauklus: jis praranda save ir užsidaro vieninteliame – profesiniame-šeimyniniame – vaidmenyje. Per suaugusįjį palaikomas inertiškos egzistencijos ir socialinių normų vaizdinys, neleidžiantis būti savimi. Visa tai – nemalonios jaunystės kulto pasekmės.

Be to, jauniems ir taip akivaizdu, kad tapti suaugusiu nėra lengva. Todėl dabar paauglystė linkusi tęstis be galo, ir tai susiję ne tiek su noru likti amžinai jauniems, kiek su baime neatitikti suaugusiojo įvaizdžio. Juk tapti brandžia asmenybe neužtenka vien amžiaus – tai reikalauja nemažai pastangų. Branda šiandien prasideda vėliau ir ją lydi didelis neapibrėžtumas (nestabilios šeimos, bedarbystė…), tačiau mūsų svajonės save realizuoti ir mūsų ambicijos yra iškeltos į neregėtas aukštumas. Visi šie prieštaravimai žmogui kelia didelį nerimą. Šiandien kiekvienas, nepriklausomai nuo jo amžiaus, gali jausti, jog dar nėra subrendęs, nes jam nepakanka išsilavinimo, patirties, dar neturi tinkamų įgūdžių ar privalo pasiekti daugiau. Problema slypi ne tame, kad niekas nenori užaugti, o kad tapus suaugusiu laukia dar didesni sunkumai, išbandymai bei atsakomybė.

Priimti savo brandą

Šiandien tai, jog turi šeimą, darbą ir esi finansiškai nepriklausomas, dar nereiškia, jog iš tiesų esi brandus. Anksčiau tapimas šeimos tėvu, kareiviu ar piliečiu išties reiškė brandos amžių. Tačiau dabar šios prasmės pradingo. Šiandien branda yra tapusi horizontu, iki kurio, kad ir kiek eitum, prieiti vis tiek nepavyks.

Čia dera prisiminti juokelį, kurį garsiam futbolininkui Zinedinui Zidanui, kai jis būdamas 35-erių nusprendė baigti futbolininko karjerą, pasakė kitas žymus futbolininkas Michelis Platini: „Kai nustoji žaisti, pradedi bręsti.“ Tuo tarpu Z. Froidas sakė, kad žmogus subręsta tada, kai išmoksta mylėti ir pradeda dirbti. Profesorius P. H. Tavoillot‘as priduria: „kai išmoksta daryti abu šiuos dalykus vienu metu.“ Tai be galo sunku, nes suaugęs amžinai „neturi laiko“. Tačiau mūsų epocha neatsisako brandos idealo, tiesiog kriterijai tapo labai individualūs. Paklauskite savo pažįstamų, kada jie tapo suaugę? Kiekvienas turės savo rubežių: studijos, pirmas vaikas, pirmas darbas… Daugiau nebėra bendrų, visiems priimtų brandos kriterijų.

Pensinis amžius paradoksaliu būdu tampa galimybių amžiumi: galima keliauti, grįžti į studijų laikus, nugyventi dar vieną gyvenimą… Tačiau ir tai turi ribas.

Ir vis dėlto – ar egzistuoja brandumo idealas? Sorbonos universiteto profesorius E. Deschavanne teigia, kad tai, visų pirma, susiję su patirtimi, kuri padeda susidoroti su anksčiau nepatirtais iššūkiais. Visų antra – atsakomybė, kai žmogus atsako ne tik už savo, bet ir už kitų, kuriems dovanoja save, nesitikėdamas nieko mainais, veiksmus. Ir, galų gale, tai savo tapatybės priėmimas. Brandai būtina visų šių trijų elementų – patirties, kaip santykio su pasauliu, atsakomybės, kaip santykio su kitais, ir autentiškumo, kaip santykio su savimi pačiu – sintezė. Žmogaus egzistencijos tikslas – tikras sutarimas su kitais ir pasauliu bei savęs priėmimas. Tai labai sudėtinga užduotis, kuri kažkada buvo pasiekiama tik drąsiausiems, o šiandien tampa mūsų bendra lemtimi.

Gyventi ir senatvėje

Sakoma, kad tam tikru momentu kiekvienas žmogus išgyvena tam tikrą stabilumo jausmą. Ar tai galime vadinti senatve? Svarbu suvokti, kad senatvės pradžia nėra brandos pabaiga. Tai laikas, kai branda tampa gilesnė ir platesnė. Senatvė yra labai svarbi kiekvienoje visuomenėje. Ji yra pagrindinė socialinių ryšių ir pasitikėjimo sąlyga. Esmė ta, kad pensinis amžius paradoksaliu būdu tampa galimybių amžiumi: galima keliauti, grįžti į studijų laikus, nugyventi dar vieną gyvenimą… Tačiau ir tai turi ribas. Tuomet ateina antroji senatvė, su kuria viskas sulėtėja, o horizontas tampa gerokai ankštesnis.

Senatvė – ne liga, ir nereiktų manyti, kad senam užtenka tik priežiūros ir gydymo. Seną žmogų reikia palydėti – tai sudėtinga, bet labai svarbi visos visuomenės užduotis. Šiandien žmogaus amžius – ne socialinis vaidmuo, o egzistencinė krizė. O kiekvieną krizę kitam reikia padėti iš naujo apmąstyti ir išgyventi.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"