Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Gyvenimas Afrikoje: dienoraščiai iš Wiabomani ir Kasubi

 
2018 02 12 21:44
pixabay.com nuotrauka

Kampalos priemiestis Kasubi įsikūręs ant kalvos. Čia yra viena svarbiausių regiono istorinių laidojimo vietų – keturių Bugandos karalių kapavietė, įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo pavojuje sąrašą, rašoma pranešime spaudai. 

Didelė dalis Akros priemiesčio Wiaboman gyventojų pragyvenimui užsidirba žvejodami Atlanto vandenyne. Kiti dirba Panbros druskos gamykloje.

Iš čia rašo Asta ir Gintė.

Wiaboman, Akra / Gana / 2017 m. vėlyva vasara / Gintė

Neseniai atvykau ir įsikūriau.

Daugiausia laiko praleidžiu ofise rašydama projektus. Su vaikais užsiimu penktadieniais, nes būtent tada jie turi daugiau laisvo laiko po pamokų. Kartu sodinam pupas, renkam šiukšles, žaidžiam, lankstom origami, važiavome į ekskursiją į Botanikos sodą.

Kasubi, Kampala / Uganda / 2017 m. ankstyvas ruduo / Asta

Čia esu ne pirmoji savanorė iš Lietuvos. Apie mūsų tautiečius skamba patys šilčiausi atsiliepimai, organizacijos vadovas Bobas bei jo komanda atsimena visų savanoriavusių lietuvių vardus.

Akabu yra direktoriaus pavaduotojas jaunimo ugdymo klausimais ir jis man aprodo šiame jaunimo įgūdžių lavinimo centre veikiančias studijų programas: kompiuterių, stalių, siuvimo, mezgimo. Jaunimas mokosi vienerius metus ir pabaigę gauna profesinį sertifikatą. Planuojama įkurti naujų programų: batsiuvystės, juvelyrikos, dainavimo ir grojimo muzikos instrumentais.

Aptariam mano būsimas veiklas: darbas su administracija ir savanoriais, mokymai ir diskusijos žmogaus teisių tematika vietos bendruomenėse, individualus darbas su vaikais ir jaunimu, socialinių įgūdžių ugdymo grupės. Nekantrauju pradėti.

Kasubi / Uganda / 2017 m. ankstyvas ruduo / Asta

Susirasti darbą jaunimui nelengva, tad dauguma profesinį kelią pradeda nuo savanorystės. Po kelių susitikimų su kolegomis priėmėme sprendimą pradėti rengti NVO savanorystės sutartis ir legalizuoti savanorių darbą organizacijoje. Sutartyse savanoriai būsimiems darbdaviams galės parodyti savo kompetencijas, gebėjimus ir patirtis – tai bus ne tik darbo paieškoms naudingas CV išplėtimas, bet ir savanorystės skatinimas bei socialinės sferos stiprinimas.

Valgau matooke – bananų lapuose troškintus nesaldžiuosius bananus ir posho – pupelių troškinį su rožiniu žemės riešutų sviestu.

Wiaboman, Akra / Gana / 2017 m. ankstyvas ruduo / Gintė

Tvarkau organizacijos komunikacinius reikalus: kuriu naują internetinę svetainę, sisteminu feisbuko paskyrą ir instagramą, rašau į tinklaraštį, kursiu video ir kelsiu juos į „YouTube“. Darbuotojams vedu mokymus apie darbą komandoje, komunikaciją ir kūrybingumą.

Gana. Pixabay nuotrauka
Gana. Pixabay nuotrauka

Su kolegomis inicijavome lytinio švietimo pamokėles mergaitėms. Feminizmas man įgauna naujų prasmių.

Ieškau bendruomenei naudingų kontaktų užsienyje.

Pradėjau domėtis Afrikos istorija, mada ir muzika. Didžiuliai lobynai!

Kasubi / Uganda / 2017 m. vėlyvas ruduo / Asta

Mūsų kaimo bendruomenėje mokymai žmogaus teisių apsaugos temomis vyksta penktadieniais. Nors kartais pila kaip iš kibiro, dalyvių susirenka daug: mokytojai, medikai, policijos pareigūnai, nevyriausybininkai. Diskusijos dažnai užsitęsia. Ypač aktualios temos: prekyba žmonėmis, vaikų išnaudojimas, smurtas šeimoje, tarpinstitucinis bendradarbiavimas. Specialistai domisi, kaip šios problemos sprendžiamos Lietuvoje.

Pastebėjau, kad didžiausia jaunimo svajonė – mokytis. Mokslas yra vertybė net ir visai mažiukams. Ugandoje mokslas mokamas, tad tampa prabanga.

Lu nori mokytis rankdarbių pas garsią Kampalos menininkę, išmoks gaminti papuošalus, siūti rankines, skrybėles, originalius diržus. Metų studijos kainuoja apie 250 eurų, o jas baigusi trokšta padėti mamai, kuri viena augina penkis Lu brolius ir seseris. Didžiulis ugandiečių šeimos bendruomeniškumas, ko galėtume iš jų pasimokyti: vyresnieji vaikai padeda jaunesniems, tėvams; tuo, ką sunkiai uždirba, dalijasi su visa šeima.

Mia yra devintas vaikas šeimoje. Mokslams užsidirba pati, argi ne šaunuolė, ir dar padeda mamai, kuri turi judėjimo negalią.

Kampaloje, Kasubi ir Nansanoje gausu privačių mokyklų, valdiškų kiek mažiau ir jas vietiniai prasčiau vertina kokybės atžvilgiu. Už 3 mėn. pradinėje klasėje reikia mokėti 300–600 Ugandos šilingų – šeimoms tai nemaži pinigai. Lankiausi keliose uždarose privačiose mokyklose: ten vaikai pasilieka visai savaitei, miega dviaukštėse lovose, kiekvienas turi savo daiktų dėžes. Taisyklės labai griežtos.

Gana.
Gana.

Kasubi / Uganda / 2017 m. vėlyvas ruduo / Asta

Pasavonariavus Ugandoje keletą savaičių, jaučiu, kaip keičiasi mano požiūris, lūžta ankstesnės nuostatos ir įsitikinimai. Stebiu, kaip faktai paneigia hipotezes, pilna galva kurių atvykau į Afriką. Čia jau susidraugavau su bendruomene, dažnas sveikinasi gatvėje. Šiandien kavinėje, kurioje pietauju, padavėja pavadino mane „sese“. Jaučiantis sava lengviau ir darbuotis.

Vilnius / Lietuva / 2017 m. žiema / Gintė

Svarbiausia pamoka, kurią parsivežiau, yra rasti būdą būti naudinga. Vietoj to, kad darbų griebtumeis savo nuožiūra, išvykus kitur pirmiausia reikia nuodugniai ištirti situaciją ir išsiaiškinti, ko labiausiai reikia. Mokiausi lankstumo, savo nuomonės nekišimo, nes labai lengva pareikšti idėją gerai nežinant esamos situacijos, nepažįstant papročių – ir ji nepasiteisina.

Grįžau supratusi, kad apie pasaulį žinau labai mažai. Kalbėdama atsargiau renku žodžius. Labai pastebiu, kiek visokio plauko stereotipų tupi mūsų galvose.

Tiesa, per tris mėnesius sunku kažką didelio nuveikti, dar sunkiau – pamatyti apčiuopiamą savo pastangų rezultatą (ypač iš socialinio darbo perspektyvos, nes darbo su žmonėmis poveikį įvertinti nėra paprasta). Be abejo, didžiausių pokyčių šis laikas palieka tavyje: stažuotės metu sparčiai keičiasi savanorio mąstymas, vėliau domino efektu keičiasi ir jo aplinkos žmonių mąstysena.

Vilnius / Lietuva / 2018 m. žiema / Gintė

Kai Lietuvos žiniasklaidoje pamatau kokį straipsnį apie „neatrastą šalį Afriką“, pasidaro labai liūdna, nes tai rodo mūsų neišprusimą. Su tuo susidurdavau ir pasakodama apie savo patirtis Čilėje: manęs klausinėdavo apie visą Pietų Ameriką, nors lankiausi tik vienoje žemyno šalyje. Bet dabar tai atrodo niekis, palyginus su stereotipais apie Afriką. O keista, ji juk arčiau mūsų nei Amerikos. Ir dabar, viešai šnekant apie patirtį Ganoje, kartais būnu pristatoma kaip „buvusi Afrikoje“.

Pataisau, kad nieko neišmanau apie kitas Afrikos šalis ir galiu pasidalinti tik nedidelėmis per tris mėnesius įgytomis žiniomis apie Ganą. Ką žmonės sužinotų apie Lietuvą, pagyvenę čia vos tris mėnesius? Atkeliavę savaitei? O jeigu tik perskaitytų apie mus užsienio spaudoje? Mano galva, toks ir yra daugelio lietuvių požiūris apie Afriką: nutolęs, nenuodugnus, pilnas stereotipų ir baimių. Manęs klausia, kiek per tuos mėnesius mačiau karo. Ir nusivilia, kai atsakau, kad Ganoje jau daugiau nei 60 metų nėra jokio karo.

Vilnius / Lietuva / 2018 m. žiema / Asta

Atvažiavus į Ugandą – pirmąkart čia, pirmąkart Afrikoje – ir pajudėjus iš komforto zonos nedaug trūko, kad įkrisčiau į panikos zoną. Tačiau greit susigriebiau ir tai padėjo man pereiti į mokymosi stadiją, kuri buvo labai naudinga.

Po šios patirties paaugau nuostatų prasme. Kritiškiau žiūriu į daugelį dalykų, taip pat ir save.

Vilnius / Lietuva / 2018 m. žiema / Gintė

Būna, kad grįžę savanoriai suserga „pasaulio gelbėtojo“ infekcija. Nuo jos būtina saugotis: neužmiršti, kad geriausio būdo gyventi nežino niekas, gal tokio ir nėra. Pirma verčiau klausti, klausyti ir nustebti, o ne vadovauti kitiems pagal save.

Neužmiršti, kad pasaulį matome tik iš vienos perspektyvos, bet jų yra labai daug ir jos lygiavertės. Neužmiršti, kad negalima pasaulio vertinti tik finansiniais aspektais ir kad žmonės visur yra tiesiog žmonės. Pagalvoti, kaip elgtumeis pats ir kas būtum, jei būtum gimęs kitur.

///

Asta Šidlauskienė kaip savanorė-ekspertė vaikų teisių apsaugos klausimais mėnesį praleido Ugandos jaunimo įgūdžių ugdymo centre „UYSTO“ (angl. Uganda Youth Skills Training Organization).

Gintė Marija Gylytė Ganos nevyriausybinėje organizacijoje „SASO“ pagal stažuočių programą „GLEN“ savanoriavo tris mėnesius.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"