Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Eugenijus Ališanka. Pasakų šalis

 
Buvusieji IX (Bunkeris Adrijos pakrantėje) / 
Buvusieji IX (Bunkeris Adrijos pakrantėje) /  Autoriaus nuotrauka / 

Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu. Henrikas Radauskas.

Visoms istorijoms reikia pradžios, bet nė viena jos neturi. Pradžią reikia sugalvoti arba pasakojimą pradėti nuo istorijos vidurio. Taip paprastai elgiasi romano autorius. Net jeigu rašo ne romaną. Gal viso labo dienoraštį ar skiltį laikraščiui. Mano istorija su Albanija taip pat neturi pradžios. Argi galiu šios istorijos pradžia pavadinti skrydį į Tiraną gegužės vidury, kai beveik nemiegojęs paryčiais sėdu į lėktuvą, skrendantį į Frankfurtą, o ten laukiu skrydžio į Tiraną, pusiau sapnuodamas geriu kavą iš aparato, nes ten ji pigesnė negu kavinėje, rūkau mažoje sovietinio kosminio laivo kapsulę primenančioje erdvėje, kur garsiai, pasitelkusi visą rusiškų keiksmažodžių arsenalą, sklaidosi moteris, pasakojanti, kaip pati kirposi plaukus, o aš matau žirkles, šniojančias herojiškos moters aurą, ji aptarinėja Europos miesto rūkomuosius, su džiaugsmu prisimena Stokholmą, kur beveik niekas nerūko, o taip, ten jai rūkymas prilygsta orgazmui, kuris geriausiai patiriamas be pašalinių žvilgsnių. Tikriausiai man tik taip atrodo, nes visi pasakojimai susiję su erosu. Ne čia istorijos pradžia. Gal ja galėtų tapti 1941-ųjų birželis, kai mano seneliai su šeimomis buvo ištremti į Sibirą, kur po dvidešimties metų gimiau ir aš. Bet ir tai ne pradžia.

Turiu sugalvoti pradžią. Tebūnie tai kelionė automobiliu į Makedoniją prieš keliolika metų, kai važiuodamas iš Juodkalnijos nesiryžau kirsti Albanijos, iš baimės pasirinkau kelią per Kosovą. Tuomet Albanija man atrodė grėsminga šalis. Ten ganosi liūtai. Jos vengdamas apie ją galvojau. Tada ją ir sukūriau. Nes visos šalys pirmiausia yra sukuriamos vaizduotėje. Vėliau iš jų atsiranda muliažai. Meilužės. Ir autobio­grafijos. Albanija buvo ta šalis, kurią troškau pamatyti. Beveik erotinis troškulys. Taigi ne pamatyti. Patirti.

Lėktuvas iš Frankfurto leidžiasi Tiranos oro uoste, mane pasitinka nekalbus vairuotojas, paaiškėja – tik nemokantis kalbų, įsodina mane į naujo modelio „Audi Quattro“, veža prie keturių žvaigždučių viešbučio. „Sokrati“, taip vadinasi viešbutis, ir man tai tinka. Ir patinka – ir quattro, ir keturios žvaigždutės. Ir Sokratas. „Koks žmogus, būdamas malonumų vergas, nesudarkys savo kūno ir sielos?“ Ir sumuštinis su rūkyta dešra, juoda duona ir agurkais, kurį atsivežu iš namų. Malonumų vergas. Alkanas. Vakare prie gausiai užkandžių nukrauto stalo šnekuosi su Luljeta, mano angelu sargu Albanijoje. Ji sako: maistas Lietuvoje siaubingas. Food in Lithuania is terrible. Taip, Baltija – ne Balkanai.

Bet aš ir nesu gurmanų religijos išpažinėjas. Mano liežuvis nėra religingas, kitaip negu kai kurios kitos mano kūno dalys. Sakykim, akys. Jos yra visas mano odisėjas laiminantis popiežius. Albanija ne išimtis. Tik šįkart šiek tiek nerimauju, kad esu čia ne kaip turistas, kad mano laisva valia bus varžoma programinių dogmų. Kita vertus, labai apsidžiaugiu gavęs kvietimą dalyvauti renginyje, kurio pavadinimas šįkart intriguoja labiau negu laisvos valios avantiūros: „Komunizmo Albanijoje pėdsakais“. Apie komunizmą žinau ne tik iš knygų, Albanijos dar nesu matęs, pėdsakai žada nuotykius ir klaidžiojimus. Tai turėtų būti kelionė ne tik svaigiais Balkanų kalnais, Adrijos ir Jonijos jūrų pakrantėmis, šurmuliuojančiais miestais ir apsnūdusiais kaimais, bet ir kelionė laiku. Į netolimą praeitį, kuri yra ir mano laikas, kuri tebėra gyva mano atmintyje. Et voilà! Lūkesčiai pasiteisina su kaupu. Kelionė fantastiška, ir ne banaliąja žodžio prasme, ji fantastiška, nes prilygsta išvykai Herberto George’o Wellso laiko mašina. Kelių dienų kelionė po istorijos ir sąmonės fantazmus.

Ar ji papasakojama? Liaukitės, nemanau. Ir neketinu. Ar papasakojamas Marko gyvenimas? Kai stabtelime Tumano kaimelyje, šis tvirtas saulės nugairinto veido aštuoniasdešimtmetis rodo į apžėlusius laukus, pasakoja, kad čia Envero Hodžos laikais kaip politinis kalinys jis kartu su kitais kaliniais sausino pelkes. Išties per šabakštynus driekiasi apleistas purvino pieno spalvos griovys. Nesu tikras, kad tai būtent tas griovys, kurį kasė Marko, tačiau visi menininkai pėdsekiai puola spragsėti fotoaparatais, įvairiausiais rakursais fotografuoja griovį. Stovintį purvino pieno spalvos vandenį. Sustojusį laiką. Laiko pėdsakus. Gal tas vanduo-nevanduo ir yra tikrasis Marko portretas?

O gal pėdsekiams labiau pavyksta kiek vėliau, Škoderio Komunizmo atminties muziejuje, kur šventiškai baltmarškinis Marko surakina savo rankas gremėzdiškais ekspoziciniais antrankiais, tokiais pat, kokiais jį buvo įkalinę Hodžos pakalikai anais laikais, ir sustingsta priešais objektyvus sudėjęs rankas tarsi maldai? Fotografuoju ir jaučiu, kad tai, kas vyksta šiame rūsyje, kalbant beveik Nietzsche’s žodžiais, yra nežmogiška, pernelyg nežmogiška. Ar tai atsispindi nuotraukoje? Ar tai atsispindi mano sakiniuose?

Pirma diena, kai važiuojame į Albanijos šiaurę, link Škoderio ežero, nepavasariškai karšta, pėdsekiai lekuoja ir prakaituoja. Marko keliauja vilkėdamas tamsiai pilką kostiumą su smulkiais dryželiais, pasirišęs kaklaraištį ir margaspalvėje menininkų kompanijoje atrodo tarsi iš kito pasaulio. Ir kažką man primena. Asociacijų varikliukas įsijungia ilgai negaišdamas. Tiesą sakant, vos išvydęs Marko suprantu, kad jis yra mano tėvo kopija. Balkaniškas antrininkas. Panašus amžius, panašūs veido bruožai: įspūdingos nepamirštamos nosys, abu gerokai pliktelėję, rūstumas pramaišiui su ironiška šypsena. Ir, aišku, kostiumai. Pirmiausia kostiumai. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl tėvas, net išsiruošęs į parduotuvę, velkasi švarką ir dar pasiriša po kak­lu tą nepatogią atgyveną, bet su tuo retro gyvenimu jau esu susitaikęs, net nebeironizuoju. Mano grožio samprata postpostmodernizmo laikais jau ir man pačiam kelia abejonių. Neiškentęs autobuse pasidaliju įspūdžiu su kaimyne, tyliai pasakoju Luljetai į ausį apie neįtikėtiną panašumą, bet ji nesaugo paslapčių, netrukus išduoda mūsų slapto pokalbio detales pačiam Marko.

Albaniškas „WikiLeaks“, paslapčių nutekinimas šįkart išeina į naudą, netrukus sužinau, ko tėvas niekada nėra sakęs, o gal net ir pagalvojęs, bet neabejotinai jautęs, nes jis juk yra kopija, ant­rininkas. Pasirodo, Marko žino, kodėl kostiumas ir kaklaraištis, Luljeta verčia iš skambios Marko albanų kalbos: taip jis rengiasi, nes nori išsaugoti orumą, šitaip parodyti, kad nėra sutryptas. Nelabai ir nustembu, kostiumas gali peržengti grožio sampratos ribas, juk ir manasis prisirišimas prie ilgų plaukų turi revoliucinę praeitį, ne tik estetinį užtaisą.

Kostiumas kaip egzistencinis apsisprendimas. Albert’o Camus aprašytojo maro akivaizdoje. Tą neabejotinai suvokė ir mano tėvas, ištremtas vaikystėje, blaškomas po kalėjimus, dvidešimt metų praleidęs tremtyje Sibire, – ir jis visą gyvenimą stengėsi išsaugoti trypiamą orumą. Net ir šiandien, kai niekas į tą orumą nebesikėsina, nebent prisiminimai. Švarkas su kaklaraiščiu buvo ir mano tėvo ginklai. Vėl įjungiu asociacijų varikliuką: kaip viduramžių riterių šarvai ir antkrūtiniai. Marko ir Vytautas, du garsūs viduramžių kunigaikščius menantys vardai, du XX amžiaus riteriai, taip ir neįveikti komunizmo hidros. Slibino, devyngalvio, drakono – pasirinkite gyvūną patys iš lietuvių, albanų, kad ir kinų pasakų kraitės, nes ir komunizmas yra pasakų personažas, niekas jo nematė, o visi apie jį kalba, tarsi jis iš tiesų būtų egzistavęs. Egzistavo tikri budeliai, kurie veikė drakono vardu. Ir liko tikros traumos. Jomis paženklintas visas regionas nuo Balkanų iki Baltijos, margaspalvis daugiatautis regionas, kuris vis dar pavadinamas Rytų Europa. Norėčiau šią kelionę pervardyti „Traumų pėdsakais Rytų Europoje“. Pirmoji stotis – Albanija.

Gjormas, Tumana, Uzina, Škoderis, Logara, Porto Palermo, Gjirokastra, Tepelenas, Tirana. Miesteliai, kaimai, pelkės, gamyklų griuvėsiai, buvusios darbo stovyklos, apleisti kalėjimai, muziejai, bunkeriai. Pakeliui autobuse vis ką nors brūkšteliu į užrašų knygelę: kartais vardus, kartais istorijas, kartais nugirstų pokalbių fragmentus. Pavyzdžiui, Luljetos ir Luisos dialogą apie neplanuojamus nėštumus ir prezervatyvus, apie maudymosi kostiumėlį, kurį Luisa norėtų nusipirkti prieš kelionę prie Adrijos, Luljeta sako, kad pakeliui yra kinų turgus, bet ten tokio dydžio nerasi. Luisa, valgydama desertą, juokiasi, ne kažin koks čia komplimentas. Bevis, albanas fotografas, sėsdamasis priešais, klusteli išvydęs mano užrašų knygelę: „Ar ir mane paminėsi?“ Negalvodamas sakau: taip, paminėsiu. Taigi miniu, nes pažadėjau. Bet labiau dėl to, kad per paskutinę vakarienę jis bando manyje išprovokuoti Judą. Per visą triukšmingą puotą po žvaigždėtu dangumi veik nepraveriu burnos, ir Bevis neiškentęs ima reikalauti nors vieno sakinio. Sakinio, kuriame tilptų bent jau didžiausia išdavystė, nes jų neabejotinai būta. Įtampa auga. Ir netikėtai man ištrūksta: to find any reason to live. Minėjau, mano liežuvis nereligingas, tad kodėl jis ryžtasi išpažinčiai? Bevis strykteli iš vietos ir mane apkabina. Užsisakau dvigubą rakijos porciją. Albanų gebėjimas ir aistra provokuoti atvirumą mane stebins dar ne kartą. Neabejotinai jaunystės požymis. Ar balkaniškas karštis? Tokiomis akimirkomis pasijuntu esąs beviltiškai senas gyvenimo vujeristas iš šaltosios Baltijos pakrančių.

Šimonui vargu ar reikia ieškoti priežasčių gyventi. Jis vedžioja pėdsekius po Tepeleno deportacijos stovyklą, Hodžos laikais įkurtą buvusių kareivinių teritorijoje. Čia jis pateko būdamas kūdikis, iš stovyklos buvo paleistas, kai jam suėjo keturiasdešimt šešeri. Čia jis turėjo ne vieną priežastį gyventi ir išgyventi. Vedžiodamas po griuvėsius pasakoja istorijas, tačiau mato ne griuvėsius, mato savo nesugriaunamą gyvenimą. Jau ir aš matau jo mažą iš nedažytų lentų sukaltą lovytę, štai ji Šimonui paaugus perdaroma į rašomąjį stalą, prie kurio jis mokosi rašyti raides, matau, kaip iš bado miršta šešiametis kaimynės sūnus, ir Šimono motina perleidžia jai stalą, kad ši perdarytų jį dar kartą, šįkart į karstą. Ir vėl asociacijų varikliuko išdaigos: dėlioju lego kaladėles. Lova – stalas – karstas. Matau, kaip sukta stovyklos mokytoja klausia devynmečio Šimono, ar jis myli tėvą, taip, tą, kurio jis nėra matęs, nes su motina buvo išsiųstas į Tepeleną būdamas trijų mėnesių, bet Šimonas sako, kad myli, juk jis tėvas, kad ir nematomas, girdžiu, mokytoja kelia balsą, kaip drįsti mylėti liaudies priešą, mažas šunsnuki, o mažasis šunsnukis nežino, ką reiškia liaudis ir koks baisus žodis „priešas“, jis vis tiek myli, tuomet suktoji mokytoja liepia atviruoliui dėti rankas ant stalo ir daužo per pirštus liniuotės aštriu kraštu. Viena iš daugelio Šimono gyvenimo kaladėlių. Ir dar viena, pati naujausia, turbūt ir gražiausia – per visą kelionę šalia Šimono matau jo gražią tylią duk­rą. Visų kaladėlių nematau, bet ir nebūtina. Neįmanoma tapti Šimonu.

Kiek tokių kaladėlių-istorijų būta Albanijoje per daugiau negu keturiasdešimt Hodžos valdymo metų? Kokį pastatą būtų galima iš jų pastatyti? Kiek kartų jis viršytų garsiąją diktatoriaus piramidę Tiranoje? Kai maras Orane ima viršų, sako Camus savo romane, nebelieka individualių likimų, lieka tik kolektyvinė istorija, maras ir išgyvenimai, tekę visų daliai. Ką palieka raudonasis maras? Kolektyvinę istoriją, tautos traumą? Dar statistiką, be to, kaip paaiškėja, ji yra suklastota. Taip, liudininkai tvirtina: vien Tepelene buvo įkalinta apie tris tūkstančius žmonių. Taip, jie liudija: ten mirė apie keturis šimtus vaikų. Tačiau nėra išlikę jokių dokumentų, nėra net kapų, nes dauguma mirusiųjų tyčia buvo laidojami upės šlaite, o pavasario potvyniai nusinešdavo kūnus, nepalikdami mirties pėdsakų.

Tų pėdsakų mažai likę ir šiandien. Šalis gyvena dabartimi, gal net labiau ateitimi, kurortiniai miestai klesti, užburia Tiranos naktinis gyvenimas, stebina mersedesų gausa gatvėse, naujos ambicingos statybos. Jeigu ne mūsų fotoaparatais ginkluotų pėdsekių būrys, kuriam galimybes klaidžioti po tamsiąsias istorijos vietas suteikė vokiečių fondas, vargu ar patikėtum, kad Albanija prieš kelias dešimtis metų buvo vaitojantis raupsuotas kūnas, nusėtas kalėjimų ir darbo stovyklų. Mūsų kelionės maršrutai driekėsi per jokiuose žemėlapiuose nepažymėtas kančių vietas, nemačiau nė vieno ženklo pakelėje, nukreipiančio į tragedijos vietą, autobusas dažnai klaidžiojo dulkėtais šunkeliais ir tvarkomais keliais. Dauguma atmintinų vietų buvo apleistos, neprižiūrimos, paliktos irsmui. Ir čia įžvelgiau didžiausią skirtumą, lyginant su Lietuva.

Mano šalyje kapai, kankinimų ar žudynių vietos yra tapusios memorialais, visos jos nesunkiai randamos, tapusios neatskiriama atminties ir istorijos dalimi. Tai nereiškia, kad gyvename praeitimi. Tiesą sakant, ir pas mus netrūksta žmonių, siūlančių trinti įvairiausius okupacijos laikų ženklus, bet laimi požiūris, siūlantis ne naikinti, o mokytis iš praeities, iš istorijos. Atsiminti, kad užmirštum. Jokiais laikais santykis su praeitimi nėra buvęs lengvas. Dažniau lengvabūdiškas. Albanijoje girdėjau argumentą: Hodžos laikais pernelyg daug žmonių bendradarbiavo su režimu, tad dabar jiems būtų parankiau tą gėdingą istorijos tarpsnį ištrinti. Nežinau nežinau. Dar girdėjau, kad neišmokęs istorijos pamokos turi ją kartoti. Kita vertus, baigdamas rašyti šią esė baigiu skaityti ir Camus romaną, o pas­kutinis jo sakinys toks: „Jis žinojo tai, ko šita įsismaginusi minia nežinojo ir ką galima rasti knygose, kad maro bacila nemiršta ir niekada neišnyksta, kad ji gali dešimtmečiais miegoti balduose ir baltiniuose, kad ji kantriai laukia kambariuose, rūsiuose, skryniose, nosinėse ir popieriuose, jog gal ateis diena, kai maras žmonių nelaimei ir jiems pamokyti pažadins savo žiurkes ir jas pasiųs mirti į kokį nors laimingą miestą.“

Tai galėtų būti ir mano paskutinis sakinys, bet dar negaliu sustoti. Būta fantastiškos kelionės po Albaniją. Po istorijos ir sąmonės fantazmus. Su puikiais pėdsekiais iš visos Rytų Europos. Bet negaliu sustoti, nes niekaip neišeina iš galvos dar viena Šimono istorija. Apie mažą berniuką, lageryje išdrįsusį lįsti po spygliuota tvora pasiieškoti maisto, gal kaštonų, kurie rudeniop sunokdavo uždraustoje teritorijoje. Sargybiniai jį pagauna ir už bausmę visai nakčiai pririša prie stulpo. Berniukas pernakt verkia, ašaroja ir jo bejėgiai artimieji. Ir tik ryte aiškėja – berniukas verkęs ne dėl to, kad buvo pririštas, bijojęs jis ne tamsos. Nuo kažin kokio latako varvėjęs vanduo ir vėjo blaškomas skleidęs keistus garsus. O berniukui vis rodės, kad tai raganos šlama savo juodais apsiaustais, kad jos ateina jo pasiimti. Berniukas bijojo pasakos raganų.

Čia ir galėtų būti istorijos pradžia. Juk visos istorijos prasideda nuo pasakų, ar ne?

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"