Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Dzūkijos skoniai: nuo grikių bobų iki medaus

 
2018 06 21 17:00
Netoli Trakų įsikūręs alpakų ūkis ypač traukia vaikus. Šie švelniavilniai pietinių kraštų gyvūnai puikiai pritapo Dzūkijoje.
Netoli Trakų įsikūręs alpakų ūkis ypač traukia vaikus. Šie švelniavilniai pietinių kraštų gyvūnai puikiai pritapo Dzūkijoje. Jūratės Mičiulienės nuotraukos

Per vieną savaitgalį galima pamatyti nemažai gana skirtingų Dzūkijos kampelių: įkvėpti gailiais kvepiančių Čepkelių, lyžtelėti medaus iš drevės, pasižvalgyti nuo Punios piliakalnio, paragauti grikių bobos ar tik Dzūkijos totorių kepamo šimtalapio ir net paganyti čia puikiai pritapusias alpakas iš Pietų Amerikos.

Keliaujant įprasta vaizdus sieti su kvapais ir skoniais. Ragauti (tiesiogine ir netiesiogine prasme) naujus kraštus tampa net privaloma, nes kai kurių patiekalų niekur kitur negausi. Pavyzdžiui, tik Dzūkijoje jums iškeps grikinę babką, pašaus į duonkepę bulvinių bandų ant kopūstlapių, o šio krašto etninė mažuma – totoriai – pavaišins šimtalapiu.

Alytaus Baltosios rožės tiltas, skirtas pėstiesiems ir dviratininkams, yra aukščiausias Baltijos šalyse.

Kaip teigė Valstybinio turizmo departamento Vietinio turizmo poskyrio vyriausioji specialistė Neringa Sutkaitytė, keliones po Lietuvą vis dažniau atranda ir patys lietuviai, ir užsieniečiai. Tokių žmonių nuolat daugėja. Departamento organizuota išvyka žiniasklaidos atstovams leido įsitikinti, kad ir mes daug ko apie savo kraštą nežinome.

Kelionė per Nemuną – 13 dienų

„Ar žinote, kodėl Alytuje persikelti per Nemuną kitados trukdavo 13 dienų?“ – intriguodama klausė Alytaus turizmo informacijos centro gidė Birutė Malaškevičiūtė. Iš miesto centro pervažiavę Antano Juozapavičiaus (pirmasis Lietuvos kariuomenės karininkas, 1919 metais žuvęs už Lietuvos nepriklausomybę, – aut.) tiltą atsiduriame Antrajame Alytuje. Pasirodo, dvi miesto dalys iki šiol priklauso skirtingoms parapijoms, seniau – net skirtingoms valstybėms.

„Kai po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Antrasis Alytus atiteko Rusijai, o Pirmasis – Prūsijai, iki XIX amžiaus vidurio iš Antrojo Alytaus valtimi atplaukti į pagrindinį Alytų trukdavo 13 dienų. Mįslė paprasta – buvo naudojamasi skirtingais kalendoriais. Prūsija įsivedė Grigaliaus, o Rusijos dalyje liko Julijaus kalendorius. Skirtumas tarp jų – 13 dienų“, – aiškino B. Malaškevičiūtė.

Istorinis ir kitas Alytaus tiltas – Baltosios rožės. Jis atidarytas 2016 metais. Tai aukščiausias Baltijos šalyse pėsčiųjų ir dviračių tiltas.

Įdomiausia, kad jis iškilo ne šiaip, o vietoj senojo geležinkelio tilto. 1899 metais pastatyti medinį 33 metrų aukščio geležinkelio tiltą per Nemuną buvo iššūkis ir statytojams, ir traukinių keleiviams. Kaip pasakojo gidė, baimindamiesi nelaimės žmonės, traukiniui pasiekus tiltą, išlipdavo, pereidavo jį pėsčiomis, tada privažiuodavo traukinys ir visi vėl sulipdavo.

Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai tiltą susprogdino, vėliau atstatė aukštesnį – 35 metrų aukščio. Dabartinis tiltas traukia adrenalino mėgėjus. Čia renkasi norintieji šokti nuo jo virvėmis (ne gumomis). Baltosios rožės pavadinimą tiltas gavo nuo miesto herbo, kurį XVI amžiuje Alytui suteikė Steponas Batoras. Alytaus rajonas turi kitą – trijų lelijų – herbą.

Papietauti gidė rekomendavo Dzūkų alaus restorane, kurį prieš pusantrų metų atidarė iš emigracijos Anglijoje grįžęs alytiškis verslininkas Robertas Vitkauskas. Be sočių pietų, čia rengiamos ir vietoje gaminamo alaus degustacijos. Įdomu, kad kelių rūšių alaus pavadinimai yra dzūkiški, pavyzdžiui, Čystas, Šposas.

Punia vis dar tiki legenda

Nors archeologai beveik įrodė, kad kunigaikščio Margirio pilis stovėjo ne ant Punios piliakalnio, čia vis tiek gražu.
Nors archeologai beveik įrodė, kad kunigaikščio Margirio pilis stovėjo ne ant Punios piliakalnio, čia vis tiek gražu.

Netoli Alytaus – garsioji Punia ir Nemuno skalaujamas piliakalnis. Nors pastaruoju metu archeologai ir istorikai vis drąsiau teigia, jog su pilėnais susideginusio kunigaikščio Margirio pilis stovėjo ne Punioje, o Žemaitijoje, ant Bilionių piliakalnio, B. Malaškevičiūtė nepasiduoda: „Iš lūpų į lūpas sklindantys pasakojimai apie čia, Punioje, buvusią Margirio pilį gyvuoja daug seniau negu rašytiniai pasakojimai... Vietiniai žmonės užaugo su šia legenda ir ja tiki.“

Iš anksto susitarus su totorių bendruomenės pirmininku Raižiuose galima aplankyti 1889 metais statytą mečetę. Sovietmečiu ji vienintelė Lietuvoje buvo neuždaryta.
Iš anksto susitarus su totorių bendruomenės pirmininku Raižiuose galima aplankyti 1889 metais statytą mečetę. Sovietmečiu ji vienintelė Lietuvoje buvo neuždaryta.

Žvelgiant nuo piliakalnio kitoje Nemuno pusėje matyti Punios šilas. Kad vieta išskirtinė, liudija ir tai, jog pilį Punioje turėjo Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Iš Krymo atsivežtus totorius jis apgyvendino netoli Punios. Kilus pavojui ištikimus karius buvo galima greitai pašaukti ir į Trakus.

B. Malaškevičiūtė priminė, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą norėta iškelti iš šilo visus gyventojus, permesti per Nemuną kabantį tiltą ir paskelbti teritoriją Tautos parku. Nuo piliakalnio irgi reikėjo iškraustyti tris gyventojus. Iš vienos pusės kalnas plokščias, yra didelė aikštelė, ten jie gyveno ir net bulves sodino. Kadangi ardami žemę nuolat rasdavo senienų, kurias galėdavo brangiai parduoti, žmonės niekur nenorėjo keltis. Nežinia, kaip būtų buvę su tuo Tautos parku, bet idėjai sutrukdė prasidėjęs karas.

Raižiuose prie mečetės Ipolitas Makulavičius lankytojams parodo vis dar veikiantį saulės laikrodį.
Raižiuose prie mečetės Ipolitas Makulavičius lankytojams parodo vis dar veikiantį saulės laikrodį.

Keliauninkai Punioje, vietos bendruomenės namuose, gali iš anksto užsisakyti tradicinio vietinio valgio – razavų blynų. Ponia Onutė mums jų patiekė dar ir su grybų bei grietinėlės, lydyto sviesto padažu. „Razavais blynai vadinami todėl, kad kviečiai girnomis sumalti vieną kartą, – vieno rozo, kaip sako dzūkai, su visomis sėlenomis.

Pasak Raižių totorių, šimtalapis buvo kepamas tik Lietuvos totorių.
Pasak Raižių totorių, šimtalapis buvo kepamas tik Lietuvos totorių.

Tai žarnyno „šluota“. Visa paslaptis – prieš kepant reikia užpilti tešlą vandeniu ir porą valandų pabrinkinti“, – aiškino šeimininkė. Bendruomenės moterys rengia ne tik razavų blynų, bet ir bulvinių bandų, gavėnios, advento valgių gaminimo pamokėles. Dzūkiškos bulvinės bandos, kepamos duonkepėje ant kopūsto lapo, – Turizmo departamento ir Europos Komisijos organizuoto gastronominio projekto vienos nugalėtojų.

Žemės totoriams – už karinę pagalbą

Užsukus į Raižius mus pasitiko totorių bendruomenės pirmininkas Ipolitas Makulavičius. Prie 2010 metais Lietuvos totorių pastatyto paminklo kunigaikščiui Vytautui ir Žalgirio mūšiui Ipolitas prisiminė, kaip kilo ši idėja: „Pamoksluose imamai, minėdami Dievo pasiuntinius, mini ir Vytautą – Vatato vardu. O pamokslai kinta, gal kada nors Vytautas nebebus minimas, jaunoji karta neprisimins jo, todėl nutarėme, kad reikia paminklo Vytautui.“

"Įsivaizduokite, čia kadaise stovėjo medinis tiltas. Ir juo važiuodavo traukiniai", - pasakojo Birutė Malaškevičiūtė.
"Įsivaizduokite, čia kadaise stovėjo medinis tiltas. Ir juo važiuodavo traukiniai", - pasakojo Birutė Malaškevičiūtė.

Pasak I. Makulavičiaus, totoriai Lietuvoje žinomi nuo XIV amžiaus. „1320 metų žygyje prieš kryžiuočius tarp kunigaikščio Gedimino karių minimi 2 tūkst. raitelių totorių. Žalgirio mūšyje kovėsi jau 5 tūkst. totorių“, – vardijo Ipolitas, kurio proprotėviui, totorių kariui, kunigaikštis Aleksandras II Ardiškėse davė apie 500 ha žemės. Ten XV amžiaus pabaigoje ir pradėjo kurtis totoriai.

Apgailestaudamas, kad jų kaimas vis mažėja (1795 metais gyveno 156 totoriai, 2015-aisiais – jau tik 32), I. Makulavičius atkreipė dėmesį į kelio ženklą ties mečete. „Skaitykite, kokia nesąmonė parašyta: „Raižių totorių mečetė.“ Daug kur kreipėmės, bet neištaiso“, – piktinosi jis. Pasak Ipolito, mečetė yra mečetė, o užrašas – nelogiškas. Čia tas pats, kaip būtų parašyta: „Punios lietuvių bažnyčia.“

Dzūkijos nacionalinio parko bitininkas Romas Norkūnas parodė, kaip drevėje gyvena bitės.
Dzūkijos nacionalinio parko bitininkas Romas Norkūnas parodė, kaip drevėje gyvena bitės.

Raižių bendruomenės namuose vaišindamas žmonos keptu šimtalapiu, kuris laikomas nacionaliniu totorių patiekalu, Ipolitas aiškino: „Šimtalapis anksčiau buvo paplitęs tik tarp Lietuvos totorių, niekur kitur – nei Baltarusijoje, nei Lenkijoje, nei Vilniaus krašte – totoriai jo nekepė. Dabar receptai plačiai pasklidę.“

Apie bičių paslaptis

Dzūkijos nacionaliniam parkui priklausantis Čepkelių rezervatas – uždara teritorija, tačiau norint išvysti, kaip atrodo milžiniška aukštapelkė, įkvėpti gaivaus raisto oro, patyrinėti augmeniją, reikia kreiptis į direkciją ir gidė palydės jus šiuo 1,5 km taku. Nuo apžvalgos bokšto atsiveria raisto platybės, pavasarį čia netyla kurtinių ir gervių balsai.

Romas Norkūnas, Musteikos kaime puoselėjantis drevinės bitininkystės ekspoziciją, moka puikiai naudotis geiniais.
Romas Norkūnas, Musteikos kaime puoselėjantis drevinės bitininkystės ekspoziciją, moka puikiai naudotis geiniais.

O Musteikos kaime galima iš arti pamatyti, kaip seniau vietiniai dzūkai bitininkaudavo. Vienintelę Lietuvoje drevinės bitininkystės ekspoziciją puoselėja Dzūkijos nacionalinio parko bitininkas Romas Norkūnas. Jis tikino, kad aplink miške dar yra natūraliai nuo seno drevėse gyvenančių bičių, storuose medžiuose skylių padaro ir Romas, kad bitės rastų daugiau vietų apsigyventi.

Vyras sugaudo susidariusius naujus spiečius, išdovanoja juos arba suleidžia bites į laisvas dreves, kelminius avilius.

Čepkelių rezervate pažintinis pėsčiųjų takas atveda iki įspūdingo pelkės vaizdo.
Čepkelių rezervate pažintinis pėsčiųjų takas atveda iki įspūdingo pelkės vaizdo.

„Cik dabar jau nėra viecinių bitių, visos – mišrios“, – teigė jis. Pasak R. Norkūno, seniau drevėse gyvendavo kitokios bitės – vietinės. Pastaruoju metu bitininkai, norėdami gauti vis daugiau medaus, prisiveža produktyvesnių iš Italijos, Kaukazo, o tos susimaišo su vietinėmis. Galima sakyti, vietines visai išstūmė, nes yra atsparesnės.

2006 metais įkurtoje drevinės bitininkystės ekspozicijoje – kelminiai aviliai, bitininko trobelė, kurioje yra visi būtiniausi bitininkavimo įrankiai. Įdomiausia stebėti, kaip R. Norkūnas geiniais (virvių mazgais apjuosdamas medį) lipa visiškai tiesiu pušies kamienu, o paskui trukteli ir iš kilpų pasidaro sėdynė, kybanti prie drevės. Dar trukteli virvę – ir nusileidžia ja žemėn.

Sodybos "Grikucis" šeimininkai Laima ir Kostas Mačioniai supažindino, ką ir kaip galima pasigaminti iš grikių.
Sodybos "Grikucis" šeimininkai Laima ir Kostas Mačioniai supažindino, ką ir kaip galima pasigaminti iš grikių.

Romas gali ilgai pasakoti apie bičių gyvenimą, nes gerai jį išmano. „Ar žinote, kodėl bitininkai, eidami prie avilių medaus, leidžia dūmus? – klausė jis. – Viskas paprasta: pajutusios dūmus bitės supranta, kad joms kyla pavojus, reikia lėkti iš avilio ar drevės. Tad prieš išskrisdamos dar spėja gerai prisivalgyti medaus, o pasisotinusios negali įkąsti, nes pilvukas tampa per storas, neleidžia susiriesti.“

Į dreves bitės suneša kur kas mažiau medaus negu į avilius. Pasak R. Norkūno, Lietuvoje iš avilyje gyvenančios bičių šeimos iškopiama vidutiniškai 30 kg medaus, iš drevėje įsikūrusios šeimos – 2 kilogramai. Dabar Romas tyrinėja skruzdžių psichologiją ir gelbėja savo bityną nuo šių grobuonių. „Jos, pasirodo, ne tik medų vagia, bet ir bites pražudo. Pats mačiau, kaip skruzdė įsikimba bitei į koją. Negalėdama apsiginti ji išskrenda ir žūva, – tvirtino R. Norkūnas. – Tačiau turime natūralių paprastų priemonių. Skruzdės labai bijo smėlio, tereikia apipilti juo avilius, drevėtus medžius, ir neis pas bites. O bijo todėl, kad einant smėliu užtenka pūstelėti vėjui, ir skruzdė bus nupūsta. Be to, smiltyse gyvena jų siaubas – skruzdžių liūtai.“ Iš viso drevinės bitininkystės ekspozicijoje yra 13 bičių šeimų, dar 6 gyvena miške.

Kostas Mačionis puikiai valdo spragilą - kulia pačių užaugintus grikius.
Kostas Mačionis puikiai valdo spragilą - kulia pačių užaugintus grikius.

Musteikos kaime rugsėjį rengiama medkopio šventė. Tada galima iš arti pamatyti, kaip šį senovinį amatą puoselėjantis bitininkas iš medžiuose esančių drevių surenka medų. Pasidomėjus, ar jam teko ragauti kitų bičių „giminaičių“ – vapsvų ir širšių – medaus, Romas paaiškino: „Vapsvos ir širšės medų neša į korius, kuriuos nusilipdo iš visokių popieriaus atliekų. Bičių koriai – iš vaško.“

Grikių kelias

Tik Dzūkijoje galima paragauti ir grikių medaus. Jis tamsesnis, gal kiek aštresnis. Kadangi grikiai mėgsta prastą smėlėtą žemę, geresnėse Lietuvos dirvose niekas jų nesėja. O bitės toli nuo avilio ieškoti medaus neskrenda – 3–10 kilometrų.

Tik Dzūkijoje galima paragauti ir grikių medaus – jis tamsesnis, gal kiek aštresnis.

Tačiau tikro dzūkiško skonio, kokio nerasite nė vienoje parduotuvėje, yra grikių babka ir grikių blynai. Jų būtina užsukti į Pamerkių kaimą, į Laimos ir Kosto Mačionių sodybą „Grikucis“. Pora užaugino vaikus ir iš Vilniaus atsikraustė į Laimos gimtuosius kraštus. Laima nuo mažumės buvo mačiusi, kaip senelė sėja grikius, pjautuvu pjauna, spragilu kulia, savo girnomis mala, sijoja ir babkas kepa. Senojoje sodyboje rado ir visus reikiamus įrankius. Beliko patiems grikių pasisėti.

"Grikucio" sodyboje galima ir patiems senovinėmis girnomis susimalti saują grikių.
"Grikucio" sodyboje galima ir patiems senovinėmis girnomis susimalti saują grikių.

Nors parduotuvėje galima nusipirkti ir grikių, ir grikinių miltų, vis dėlto jie kitokie, kaip teigė šeimininkė, pernelyg nulukštenti, nugliaudyti, todėl senoviniams patiekalams netinka. Babka neiškils, sudribs. Reikia patiems užsiauginti ir akmeninėmis girnomis susimalti. Laima kasmet prie sodybos pasėja hektarą grikių. Jų užtenka metams. O norinčiųjų susipažinti su grikių keliu nuo lauko iki stalo Mačionių sodyboje nestinga.

Jei dar trūksta dzūkiškos egzotikos, galima jos paieškoti Trakų rajone. Kaip žinome, ir Trakų, ir Vilniaus rajonai priskiriami Dzūkijai. Kadangi Dzūkija – Pietų Lietuva, kai kas pabandė čia auginti ir Pietų Amerikos gyvūnus. Vaikų ekskursijas ypač traukia Trakų rajone įsikūręs alpakų ūkis. Švelniavilniai gyvūnai puikiai pritapo šioje vietovėje.

Bitininko trobelėje.
Bitininko trobelėje.

„Dabar daug kas alpakas sodybose augina vietoj žoliapjovės. Tokiu tikslu ir mes prieš septynerius metus jų įsigijome, – kalbėjo Kęstutis Kuoras. – Be to, tai inteligentiški žolėdžiai – rupšnos žolytę tik iki tvoreles. Avims ar ožkoms tvorelės nieko nereiškia.“

Kęstutis su žmona Jolanta savo ūkyje turi 25 alpakas. Užsukusius svečius supažindina su savo augintiniais, leidžia vaikams kiek nori jas glostyti. „Alpakos nebijo šalčio, nes Čilėje, Peru ar Bolivijoje gyvena maždaug 4 km aukštyje. Ten sausas ir šaltas klimatas, o lietaus debesys būna žemiau, – pasakojo Kęstutis. – Todėl per lietų mums jas reikia tik suginti po stogu. Alpakų vilna neturi lanolino, skirtingai negu avių, todėl sugeria drėgmę, bet dėl šios savybės jos nepuola nei kandys, nei erkutės.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"