Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Daugpilis: nepelnytai pamirštas ir nuvertintas miestas

 
2018 03 08 17:00
Žymiausias Daugpilio viešbutis "Latgola". /
Žymiausias Daugpilio viešbutis "Latgola". / Vaido Mikaičio nuotrauka

Daugpilyje lankiausi keliskart ir, mano įsitikinimu, jis yra nepelnytai neįvertintas miestas. Žinoma, tam įtakos turi ir jo geografinė padėtis, nes dauguma įdomiausių Latvijos vietų driekiasi aplink Rygą arba pajūriu. O Daugpilis – toli pietryčiuose, rūsčiosios Latgalos žemėse, į jį reikia važiuoti specialiai. Bet juk savaitgaliais iš Vilniaus į Daugpilį neseniai paleistas traukinys.

Antras pagal dydį Latvijos miestas Daugpilis – keistokas miestas. Pirmiausia, daugelis lietuvių apskritai nežino, kuris yra antras pagal dydį Latvijos miestas. Jis lyg pamiršta pelenė, kuri turistams pagal lankytinų vietų prioritetus Latvijoje yra toli nuo pirmųjų pozicijų. Dar viena svarbi aplinkybė, kad latvių kalbą ten išgirsi ypač retai. Vietiniai ne tik jos nevartoja, bet dauguma ir nemoka.

Mane šiek tiek stebina, kad bent jau tarp mano pažįstamų šis miestas ne tik nepopuliarus, bet apskritai net nesvarstomas kaip kelionių variantas.

Istoriniu žvilgsniu

Lietuviams Daugpilis istoriškai yra daug artimesnis nei bet koks kitas Latvijos miestas. Jau nuo Mindaugo laikų lietuviai nuolat rengdavo karo žygius į Livonijos ordinui priklausančią Dinaburgo pilį. Ji buvo 20 km nuo tos vietos, kur įkurtas dabartinis Daugpilis. Kartais nugalėdavo lietuviai, kartais ordino kariai įkrėsdavo mūsiškiams, bet ramu buvo retai. Kaskart pilį puldavo ir rusai. Ji ne kartą buvo sudeginta, bet kalavijuočiai ją kaskart atstatydavo ir netrukus vėl sulaukdavo puolimo. Gal jie būtų ilgai šitaip stumdęsi, bet žlugus Livonijos ordinui jo žemės buvo padalytos ir 1561 metais Dinaburgas tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalimi.

Tačiau rusai ir toliau puolimais aršiai bandė pilies tvirtumą ir 1577 metais ją nušlavė nuo žemės paviršiaus. Tuometinis Abiejų Tautų Respublikos karalius Steponas Batoras galiausiai nusprendė neatstatinėti šios pilies, o pastatyti naują, kur dabar stovi dabartinis Daugpilis.

Naujojo Dinaburgo rusai taip pat nepaliko ramybėje, buvo jį užėmę ir valdė net vienuolika metų (1656–1667), kol vėl perleido jį mūsų valstybei. Tuos vienuolika metų miestas turėjo Borisoglebsko pavadinimą.

Vis dėlto rusams Dinaburgas taip patiko, kad aižėjant Abiejų Tautų Respublikai jie šį miestą priskyrė sau jau po pirmojo mūsų valstybės padalijimo ir ėmė jį tvarkyti. Pirmiausia buvo pastatyta miesto tvirtovė – ji labai padėjo atremti Napoleono puolimą.

Vėliau prasidėjo intensyvi statyba ir per mažiau nei šimtą metų nykštukinis Daugpilis tapo dideliu ir svarbiu Rusijos imperijos miestu bei transporto mazgu. Per jį driekėsi geležinkeliai į Peterburgą, Varšuvą, Rygą ir kitus imperijos miestus. Daugpilyje kūrėsi pramonės įmonės, fabrikai, buvo statomi tiltai.

Vykstant miesto plėtrai nuolat trūko darbininkų, tad jie plūdo į Daugpilį iš visos plačios šalies. Ypač miestą pamėgo žydai. XIX amžiaus pabaigoje jie sudarė beveik pusę gyventojų. Ketvirtadalį sudarė atvykėliai rusai ir tik apie 15 proc. – iš Abiejų Tautų Respublikos laikų likę gyventi lenkai.

Ar nieko nepasigendate? Taip, tuo metu Daugpilyje latvių galėjai rasti tik su žiburiu. Ar nieko neprimena? Taip, primena Vilniaus istoriją, kai rusų imperijos laikais lietuvių mieste irgi buvo labai mažai, o lenkų okupacijos metu – dar mažiau. Kaip žinome, Vilniaus situacija dabar yra gerokai pakitusi, o latviai Daugpilio taip ir nepamėgo iki šiol.

Beje, nuo to laiko, kai miestą pradėjo valdyti Rusijos imperija, iki Pirmojo pasaulinio karo Daugpilio gyventojų skaičius išaugo daugiau nei trisdešimt kartų. Vos 3 tūkst. gyventojų turėjęs miestas prieš karą jau turėjo 112 tūkstančių. Tai rodo, kad caro valdžia į miestą žvelgė tikrai rimtai. Nuo 1893 iki 1920 metų miestas vadintas Dvinsko vardu.

Po Pirmojo pasaulinio karo regiono žemėlapis buvo perbraižytas – susikūrė nauja Latvijos valstybė. Kurį laiką tvyrojęs pokarinis chaosas baigėsi, kai Latvijos kariuomenė išstūmė iš miesto bolševikus ir užvaldė Daugpilį. Tada jis ir gavo pavadinimą tokį, kokį mes žinome dabar, – miestas prie Dauguvos.

Pirmojo pasaulinio karo chaosas miestui smogė skaudžiai. Gyventojų Daugpilyje sumažėjo keturis kartus. Darbininkai, pramonės įmonės su savo įrenginiais pasitraukė Rusiją.

Bet mažai nepriklausomai tarpukario Latvijai tokio pramoninio miesto ir nereikėjo. Daugpilyje prasidėjo aktyvesnis kultūrinis gyvenimas.

1940 metais Baltijos šalis aneksavusi Sovietų Sąjunga Daugpilį vėl pavertė galingos pramonės miestu. Ten plūstelėjo rusakalbiai darbininkai. 1946 metais buvo nutiesta tramvajaus linija. Sovietai miesto pavadinimo šįkart nebekeitė – paliko ramybėje latviškos kilmės vardą. Daugpilis vėl smarkiai išaugo ir 1989 metais čia gyventojų buvo rekordiškai daug – 129 tūkstančiai.

Pasitraukus sovietams, Latvija vėl perėmė savarankišką miesto valdymą. Šįkart gyventojų skaičius taip staigiai nesumažėjo, tačiau nebekonkurencingų pramonės įmonių uždarymas ir kiti to meto socialiniai bei ekonominiai pokyčiai padarė savo – miestas stabiliai praranda gyventojus. Dabar jų liko kiek daugiau nei 90 tūkstančių.

Savaitgalio pramoga

Kaip ir anksčiau, latvių čia mažuma. Oficialiai teigiama, kad jų yra apie 19 proc., tačiau apsilankius mieste galima suabejoti ir tuo. Per visas viešnages Daugpilyje latvių kalbos išvis negirdėjau. Pirmą kartą ją išgirdau jau autobusų stotyje išvykdamas iš miesto. Tačiau ir tada buvo akivaizdu, kad latviškai kalbantys žmonės ne vietiniai, o atvykėliai. Nors užrašai, skelbimai, vitrinos – latvių kalba, miesto gyventojai šios kalbos nevartoja, todėl čia sunku jaustis kaip Latvijos mieste.

Kad ir kaip būtų, vos už keliolikos kilometrų nuo Zarasų esantis Daugpilis yra puiki savaitgalio pramoga norintiems paviešėti netolimame užsienyje. Mane kiek stebina, kad bent jau tarp mano pažįstamų šis miestas ne tik nepopuliarus, bet apskritai net nesvarstomas kaip kelionių variantas. Iš tiesų, Daugpilyje yra ką pamatyti ir nuveikti. Jei galite rinktis, siūlau ten keliauti vasarą.

Ne tik dėl to, kad vasarą ir šiaip viskas gražiau bei spalvingiau, tiesiog Daugpilio apylinkės yra ežeringos, todėl galima ne tik pasigrožėti miestu, bet ir pailsėti prie vandens telkinio. Pavyzdžiui, Stropio ežeras yra pačiame mieste, į jo paplūdimius galima nuvykti tramvajumi.

Dėl važinėjančių tramvajų visada pavydėjau ir tebepavydžiu Latvijos miestams. Daugpilyje yra net trys linijos. Mano galva, turėti tramvajų gana solidu miestui.

Bet ne vien ežeringomis vietovėmis Daugpilis ir jo apylinkės garsūs. Pats miestas yra daugiakultūris, turtinga jo istorija ir architektūra.

Be to, jis visai šalia. Geros dvi valandos automobiliu iš Vilniaus, ir jūs jau vietoje. Ir šit naujovė – savaitgaliais kursuojantis traukinys iš Vilniaus į Daugpilį. Kelionė trunka 2 val. 30 min. ir kainuoja 9 eurus į vieną pusę. Galima išvykti rytą ir grįžti tos pačios dienos vakarą arba kitą dieną.

Miesto centras, nors dėl emigracijos ir ištuštėjęs, yra jaukus, nedidelis ir gražiai sutvarkytas. Beveik visi atstumai įveikiami pėsčiomis.

Kitoks kalėjimas

Mieste viešbučių užtektinai, todėl problemų neturėtų kilti. Kadangi mes vykome vasarą, rinkomės vasaros poilsiavietę. Ji buvo kiek už miesto, Stropio ežero pakrantėje. Išlipus paskutinėje tramvajaus stotelėje, reikėjo dar bent 15 minučių gražiu pušynu palei ežerą pėdinti iki poilsio bazės, kur gavome nebrangų kambariuką. Vietos ten gražios. Tikras kurortas prie miesto.

Miesto centras, nors dėl emigracijos ir ištuštėjęs, yra jaukus, nedidelis ir gražiai sutvarkytas. Beveik visi atstumai įveikiami pėsčiomis. Centre yra pėsčiųjų alėja, šiek tiek primenanti Šiaulių bulvarą. Ši alėja pavadinta Rygos vardu. Ji driekiasi nuo geležinkelio stoties iki Dauguvos, kur kadaise buvusios prieplaukos vietoje pastatyta arka po užtvanka su priėjimu prie upės. Taigi, jei atvyksite traukiniu, išlipę iškart pateksite į centrinę miesto gatvę, kurioje ir yra daugiausia Daugpilio pramogų.

Neteisūs manantieji, kad Daugpilyje nėra ką veikti. Skaičiuojama, kad vien miesto istoriniame centre esama per aštuoniasdešimt istorijos ir kultūros objektų. Mieste yra kelių religijų bažnyčių, kelių laikotarpių architektūrinių šedevrų, universitetas, geležinkelio stotis, kalėjimas.

Kalėjimas gal ir nėra vertingas architektūros statinys, tačiau būtent jis man padarė įspūdį savo šiurpumu. Šiurpus gal ne pats pastatas, bet faktas, kad kiemas ir kamerų langai – į gatvę. Languose baltuoja kalinių veidai, gatvėje stovi merginos, mojuojančios nuteistiesiems, o šie per grotuotus langus moja joms. Žinoma, mes Vilniaus centre irgi turime kalėjimą, tačiau jis nėra jau toks atviras žiopliams iš gatvės.

Pasidairymai

Pats žymiausias Daugpilio objektas yra tvirtovė prie Dauguvos upės. Ji unikali tuo, kad iš visų tokio tipo statinių Baltijos šalyse yra labiausiai išsaugojusi originalų vaizdą. Tai reiškia, kad ir mažiausiai renovuota.

Dar vienas svarbus miesto objektas – Bažnyčių kalva, esanti kiek toliau nuo centro. Joje yra keturių religijų maldos namai, tokie kaip Martino Liuterio katedra, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Romos katalikų bažnyčia, Šventųjų kankinių Boriso ir Glebo stačiatikių katedra ir Šv. Nikolajaus sentikių maldos namai. Lankydami cerkves būkite atidūs. Popai ne visada maloniai priima atvykėlius, ypač tada, kai jiems atrodo, kad keliauninkai nepakankamai pagarbiai elgiasi.

Rygos gatvėje privalu aplankyti Šv. Petro bažnyčią, ji, beje, panaši į Šv. Petro baziliką Vatikane.

Tarpukario Latvijos architektūrinis palikimas yra Vienybės namai. Jie pastatyti 1937 metais ir tada tai buvo pats didžiausias pastatas Baltijos šalyse. Šiuo metu čia vyksta įvairūs renginiai, įsikūręs Daugpilio dramos teatras, biblioteka, knygynas, turizmo informacijos centras ir kitos įstaigos.

Gražus ir Daugpilio universiteto pastatas bei skveras šalia jo. Vasarą čia galima atsipūsti ir stebėti praeivius. Skvere įrengtas fontanėlis, latvių poeto Rainio biustas ir saulės laikrodis.

Netoliese esantis Dubrovino parkas yra miestiečių pamėgta poilsio vieta. Joje stovi buvusio Daugpilio mero Pavelo Dubrovino paminklas, įrengtas gražus fontanas.

Dar vienas bent jau man susidomėjimą sukėlęs Daugpilio objektas – apsauginė užtvanka, sauganti miestą nuo Dauguvos potvynių. Dabar ji kartu yra ir kelias. Aukščiausiose vietose ji pakyla į 9 metrų aukštį virš Dauguvos vandens lygio.

Galima minėti ir daugiau Daugpilio grožybių, tačiau geriausia nuvykti patiems ir susipažinti su šiuo miestu. Juo labiau kad dabar tai padaryti lengviau nei bet kada – į Daugpilį vėl važiuoja traukiniai!

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"