Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

#KitaipPoPasaulį. Visi „monstrai“ ir neramumai po truputį dingsta

 
Asmeninio archyvo nuotrauka

Improvizuoti smagu. Kai turi savo mašiną, baimės, ką gali sutikti naktį gatvėje, dingsta. Gali važiuoti ten, kur nori, nepriklausai nuo jokių tvarkaraščių, priešingai – kuri savo. Norėtume tokio gėrio turėti daugiau, bet ir dešimt dienų yra ilga laiko atkarpa, kad suprastume, kas yra laisvė keliauti ir atrastume Naujosios Zelandijos grožį. Daugiau laiko reikėtų tada, jeigu eitume kelių dienų žygius tam tikrose teritorijose, bet po Salkantay kelio Peru dar neatsigavome.

Praeitą sekmadienį susikrovėme daiktus, sėdome į mechaniko, mus priglaudusio nakčiai, mašiną, ir išvažiavome link greitkelio. Atsisveikinome ir vėl ėmėme tranzuoti į nežinią, tiksliau, į netoliese esančią sostinę Velingtoną.

Tik tada suvokėme, kaip seniai girdėjome kažkieno kito negu mūsų pačių tariamus lietuviškus žodžius ir kaip nuo to buvome atpratę.

Po dešimties minučių mums netikėtai stabtelėjo automobilis. Nubėgome pasiteirauti, ar važiuoja mums reikiama kryptimi. Pažvelgę pro automobilio langą, išvydome du didelius, barzdotus maorius. Jie mums šypsojosi ir pakvietė sėstis į vidų. Įsėdome ir automobilis pajudėjo.

Važiavome gal kokias penkias minutes ir visas pokalbis vystėsi labai įprastai: iš kur mes, iš kur jie, kur keliaujam ir taip toliau. Tik vienas klausimas išsiskyrė: „Have you been on a train?“ („Ar važiavote traukiniu?“) Atsakėme, kad Naujojoje Zelandijoje to daryti dar neteko. Staiga vyrai išsuko iš kelio ir sustojo kažkokioje automobilių aikštelėje: „Here is the train station of Porirua. I will give each of you five dollars to buy a train ticket to Wellington. I think it costs four dollars and a half.“ („Tai yra Porirua traukinių stotis. Kiekvienam iš jūsų aš duosiu po penkis dolerius, kad nusipirktumėte traukinio bilietą į Velingtoną. Man atrodo, kad bilietas kainuoja keturis su puse dolerio“).

Mes buvom apstulbę, nes dar niekada toks dalykas neįvyko. Atsakėme, kad pinigų tikrai nepriimsime ir kad, tokiu atveju, jau geriau jį nusipirksime patys. Abu maoriai taip piktai dėbtelėjo ir vienas iš jų pasakė: „No, you take it. I insist. This is me taking you to Wellington“ („Ne, jūs paimsite pinigus. Aš to reikalauju. Tai yra mano būdas jus nuvežti į Velingtoną“). Supratome, kad tikrai yra tautų ir kultūrų, kur siūlomos pagalbos nepriėmimas yra nepagarba ją siūlančiam žmogui. Paėmėme pinigus, turbūt šimtąkart padėkojome ir išėjome laukti traukinio. Po pusvalandžio sėdėjome paskutiniame vagone ir mėgavomės vaizdais už lango, o dar po pusvalandžio jau buvome sostinėje.

Dienos planas čia nesibaigė, reikėtų sakyti, kad veiksmas tik prasidėjo. Turėjome keltu persikelti į pietinę Naujosios Zelandijos salą, o iš ten nutranzuoti iki antrojo didžiausio visos šalies miesto Kraistčerčo.

Atvykus į miestą, mūsų laukė daug įdomių žinių: pirmoji, kad kelto teks laukt bent keturias valandas, nes visi bilietai išpirkti, antroji, kad pietinę salą šturmavo didžiulis ciklonas, dėl kurio vyksta didžiuliai potvyniai, uždaromos mokyklos ir keliai. Buvo akivaizdu, kad Kraistčerčo pasiekti nepavyks, taigi, pradėjome planuoti, kur galime „pasidėti“ nakčiai. Per „Couchsurfing“ programėlę suradome Zahirą, dvidešimt penkerių metų indą, kuris dirba viešbučio registratūroje ir gyvena netoli pietinės salos uostamiesčio Piktono esančiame mieste Blenheime.

Antrą valandą dienos sėdome į keltą, plaukėme porą valandų ir galiausiai pasiekėme kvapą gniaužiančius kalnų ir jūros vaizdus. Tikra tiesa, kad pietinė sala savo grožiu lenkia šiaurinę salą. Prieš išlipant iš kelto išgirdome kažką, kas su mumis kalbėjo lietuviškai. Apsisukome ir išvydome tris kitus keliautojus iš Lietuvos, kurie, pasirodo, plaukė tuo pačiu keltu ir mus užkalbino. Tik tada suvokėme, kaip seniai girdėjome kažkieno kito negu mūsų pačių tariamus lietuviškus žodžius ir kaip nuo to buvome atpratę. Galvoje sukosi angliški ir ispaniški terminai, kuriuos jau automatiškai siejame su bet kuo, kas bando su mumis kalbėti. Gal vis dėlto ne tokia Lietuva ir maža?

Išlipę iš kelto pradėjome tranzuoti iki Blenheim. Atrodė, kad bus taip paprasta, juk tiek daug mašinų važiuoja ta pačia kryptimi. Būtent tai, kad Naujojoje Zelandijoje nėra daug kelių ir ta pati vieta gali būti pasiekta tik vienu būdu, padaro tranzavimą sąlyginai lengvu – žmonės vis tiek važiuoja ta pačia kryptimi. Laukėme mes gal gerą pusvalandį, kas šiaip tikrai nėra daug, bet palyginus su tuo, kiek daug mašinų pravažiavo, atrodė it amžinybė.

Staiga mums sustojo pora šešiasdešimtmečių australų ir pasakė, kad jie kaip tik ir keliauja į Blenheimą. Įsėdome ir pradėjom kalbėtis, pora mums davė daug patarimų apie keliavimą Australijoje, paaiškėjo, kad jie gyvena netoli mūsų būsimos savanorystės vietos ten. Buvo smagu pabendrauti. Po gero pusvalandžio išlipome Blenheimo miesto centrinėje dalyje ir pradėjome kulniuoti iki parduotuvės. Susirašėme su Zahiru ir šis pasakė, kad atvažiuos mūsų paimti. Nupirkome apelsinų ir sėdome į mašiną, kurioje grojo geras geras angliškas repas. Zahiras atrodė keistas: lyg pavargęs, lyg ramus. Jis klausinėjo daug klausimų, tačiau atrodė, kad jam kažkas negerai. Vėliau paaiškėjo, kad jis dirba naktinėje pamainoje, todėl miego stygius yra didžiulis. Po dešimties minučių sustojome prie vieno iš paprastų namelių gyvenamajame rajone. Buvo darbo diena, septynios valandos vakaro, ramu, tolumoje stūksojo kalnai. Įėjome į tarsi miegantį namą, kurio viduje vyravo idiliška švara. Tai buvo absoliuti priešingybė visoms trims vietoms, kuriose prieš tai apsistojome. Zahiras parodė, kur galime pasidėti daiktus, pasiūlė valgyti jo paruoštą indišką karį su ryžiais ar bet ką, ką rasime šaldytuve, paaiškino, kad vienas iš vaikinų, su kuriuo jis gyvena, dirba, o kitas – miega. Tada jis tiesiog išėjo ir paliko mus svetainėje.

Net nežinojome, kaip elgtis, atrodė, kad tiesiog atvažiavome į vietą, kur gauname visą aptarnavimą, bet neturime už tai nieko duoti. Zahiras grįžo su marškiniais ir lygintuvu. Pabendravome jam besitvarkant, o tada jis mus paliko ir nuėjo miegoti, nes tą naktį turėjo dirbti. Likome sėdėti svetainėje, tad pasinaudojome proga ir pasidėliojome likusių metų planą. Buvo ramu ir keista, nes sėdėjome kažkieno namų virtuvėje ir tiesiog sėmėme to kažko gerumą. Zahiras tiesiog norėjo mums padėti net ir neturėdamas tam laiko.

Visąlaik keliaujant atrodė, kad jei kas, mes neturim pinigų net apgyvendinimui nusipirkti, kad negalim sau leisti nors kartais pavalgyti kažko šilto pigesniam restorane. Dabar žinome, kad galim. Ir tai išlaisvina.

Bedėliodami planus suskaičiavome, kad per visą kelionę taip taupėme, kad dabar, net ir nusipirkus beveik visus likusius skrydžius, vis dar turime pinigų. Ne, tai nereiškia, kad nuo šiol galime leisti sau „taškytis“ į visas puses, mes vis dar taupome. Bet sunku paaiškinti, kokią naštą tai numetė nuo mūsų pečių. Visąlaik keliaujant atrodė, kad jei kas, mes neturim pinigų net apgyvendinimui nusipirkti, kad negalim sau leisti nors kartais pavalgyti kažko šilto pigesniam restorane. Dabar žinome, kad galim. Ir tai išlaisvina ne mažiau negu mašina.

Kitą rytą atsikėlėme, susikrovėme kuprines ir iškeliavome iki greitkelio. Zahiras tuo metu dar miegojo, todėl jam palikome raštelį ir išėjome. Visą laiką baisiai lijo, nes ciklonas įsisiautėjo. Buvo panašu, kad tranzavimas iki Kraistčerčo miesto bus ilgas ir sunkus. Reikalų nepalengvino ir tai, kad jau patranzavę pusvalandį, sužinojome, jog pagrindinis ir „greitasis“ penkių-šešių valandų kelias į didmiestį yra uždarytas, todėl vienintelis būdas ten patekti dabar yra alternatyvus septynių-devynių valandų kelias. Bet mes neturėjome, kur dėtis. Taigi, tiesiog stovėjome gatvėje, kiaurai merkiami lietaus, ir laukėme kažkieno malonės.

Po dešimties minučių mums sustojo šešiasdešimtmetis vyriškis ir pasakė, kad galės mus pavežti tiki iki netoliese esančio kaimelio Havelock. Mums tai vis tiek tiko, nes kelias vedė vis artyn tikslo. Mašinoje buvo šilta ir sausa. Kalbėjomės apie keliones ir planus, pasakėme jam, kad kitą rytą turime užsisakę mašinos nuomą Kraistčerčyje, taigi, mums ten būtina nusigauti, kad galėtume pradėti kelionę. Senukas ėmė daugiau klausinėti apie mūsų planus ir, galiausiai, pasakė, kad ir pats turi mašiną, kurią mums galėtų išnuomoti. Mašinos kaina dešimčiai dienų kartu su draudimu ir galimybe bet kuriuo paros metu išsikviesti pagalbą būtų 300 Naujosios Zelandijos dolerių. Paskaičiavome, kad mums šis pasiūlymas tinka ir sutikome. Kraistčerčo tą vakarą vis tiek nebūtume pasiekę. Atvykome į Havelock ir ten keletą valandų kavinukėje, kai už lango siautė audra, laukėme, kol būsimąjį mūsų automobilį gražins tuometiniai nuomininkai.

Kai pamatėme savo automobilį, nenustebome: tai buvo sena, maža „Toyota“. Žinojome, kad ji pagaminta 2002 metais, todėl nesitikėjome stebuklų. Įsėdome į mašiną ir joje buvo nešvaru, smirdėjo. Pagalvojome, kad tai vis dėlto nėra savaime suprantamas senos mašinos bruožas. Pradėjome važiuoti ir nežinojome, kur. Neturėjome plano, nežinojome, kur tiksliai siaučia audra, kurie keliai uždaryti. Kadangi jau buvo vakaras, suplanavome pasiekti toliau šalies vakaruose esantį didmiestį Nelsoną. Ten nuėjome į pigių daiktų parduotuvę, nusipirkome du apklotus už aštuonis Naujosios Zelandijos dolerius – mūsų kelionės patalynė, du sėdynės apvalkalus už šešis Naujosios Zelandijos dolerius, nes prie tikrųjų sėdynių buvo nemalonu liestis, ir du automobilio gaiviklius už keturis Naujosios Zelandijos dolerius, kad galėtume kvėpuoti. Visą automobilio saloną išsivalėme, permirkusius nuo lietaus daiktus išsidžiovėme ir jau naktį pajudėjome prie vakarinės salos pakrantės.

Dabar žinome, kad sugrįžti tikrai norėsime į Ekvadorą ir į Naująją Zelandiją. Pastaroji šalis yra unikali.

Kitą rytą prasidėjo tikroji kelionė. Atsikėlėme šeštą ryto, kaip ir kasdien, ir leidomės tyrinėti. Apvažiavome visą vakarinę, pietinę ir pietryčių šalies dalis, šiuo metu jau pasiekėme centrinį regioną. Praėjo savaitė ir mes esame nuvažiavę daugiau negu tris tūkstančius kilometrų. Aprašyti Naujosios Zelandijos neįmanoma. Savo gamta ji kol kas paliko patį didžiausią įspūdį iš visų mūsų kada nors aplankytų šalių. Dabar žinome, kad sugrįžti tikrai norėsime į Ekvadorą ir į Naująją Zelandiją. Pastaroji šalis yra unikali, nes jos kraštovaizdžiai susideda iš didžiulių ežerų, kalnų, jūrų ir miškų, susitelkusių vienoje vietoje. Rytinė arba vakarinė saulė visą gamtą nuspalvina nepaprastomis spalvomis.

Iš visų šalių, kuriose galėtume nuomotis automobilį, čia tai daryti geriausia, nes vien vaizdai važiuojant nuo vieno objekto prie kito yra kvapą gniaužiantys. Čia nereikia mokėti mokesčių tam, kad kažką pamatytum. Užtenka anksti atsikelti ir pradėti važiuoti. Didžiąją dienų dalį mes praleidžiame tiesiog keliaudami nuo taško prie taško ir stodami bene kiekvienoje pakelės apžvalgos aikštelėje. Kaskart stabtelėję pamatome ypatingus ir kitokius vaizdus.

Naujojoje Zelandijoje tik truputį daugiau negu keturi milijonai žmonių, kurie yra susitelkę aplink didmiesčius. Daug šalies teritorijų yra neapgyvendintos arba jose vyrauja avių ganyklos su tūkstančiais mažų avelių (kai vyras, kuris mums išnuomojo mašiną, buvo vaikas, Naujojoje Zelandijoje gyveno tik du milijonai žmonių ir augo šešiasdešimt milijonų avių). Gamta čia klesti ir yra puoselėjama. Nors turistų pagal statistiką yra daug, tai, kad ankšta, pajautėme tik dviejose labai turistinėse vietose: Milford Sounds ir Mountain Cook.

Miegame mašinoje, prausiamės ledynų upokšnių maitinamuose ežeruose. Kasdien į mašiną priglaudžiame kitų žmonių, kurie tranzuoja ir padedame jiems, nes žinome, kaip sunku gali būti ir pagaliau galime tai padaryti! Tolima ir neatrasta žemė yra ta Naujoji Zelandija.

Po pietinę salą važinėsime dar keturias dienas, kovo trečią dieną su keltu kelsimės atgal į šiaurinę salą, tranzuosime atgal į jos viršų. Oklande kovo septintą dieną rašysiu egzaminą, o tada savaitėlę savanoriausime šiaurinėje šalies dalyje esančioje fermoje, kurios savininkai yra maoriai. Jaučiamės gerai ir pasiruošę nuotykiams. Prieš dieną Dunedin mieste esančioje bibliotekoje parašiau dar vieną egzaminą, taigi, visi „monstrai“ ir neramumai po truputį dingsta.

Likusių metų planas:

Kovo 15 d. – Australija

Balandžio 9 d. – Singapūras (Ryti, mes atkeliaujame)

Balandžio 15 d. – Japonija

Gegužės 15 d. – Kinija

O iš Kinijos, greičiausiai, keliausime į Tibetą, o iš ten Nepalą ir Tailandą, bet bilietų šiai daliai dar neturime.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"