Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

#KitaipPoPasaulį: už brangias pamokas kartais reikia užsimokėti

 
Asmeninio archyvo nuotrauka

Štai mes ir vėl keliaujame taip, kaip mums įprasta: kuprinės ant pečių, tranzuojame ir tikimės žmonių malonės. Reikia pripažinti, kad bet kokios mašinos vairavimas, užtikrintos vietos miegui turėjimas išlepina ir labai jau nesinorėjo grįžti į nežinią ir būseną „be namų“. O ir šiaip sunku patikėti, kaip vienas įvykis gali pakeisti visą situaciją: prieš savaitę buvome tokie kupini ryžto ir pozityvumo, dabar bandome tai susigrąžinti, bet akimirkomis atrodo, kad parskristi namo būtų pati geriausia išeitis.

Per devynias dienas nuvažiavome daugiau negu keturis tūkstančius kilometrų ir pamatėme nepaprastos gamtos. Žaviausia tai, kad kiviai, vietiniai gyventojai, tą gamtą vertina ir puoselėja. Šalyje yra daugybė griežtų ekologinių taisyklių, kurių privalo paisyti visi. Čia populiarus rūšiavimas ir jis yra ne mados paskata, tai – jau iš kartos į kartą perduodamas dalykas.

Naujoji Zelandija yra puikiausiai išsivysčiusi šalis, tačiau pagrindines pajamas šalis gauna iš ūkio ir nesiruošia sustoti.

Juk labai dažnai girdime posakį: „Kai prarasi, tai suprasi to dalyko vertę.“ Čia žmonės myli aplinką, medžius, kalnus dabar. Jiems nereikia savaitgalio išvykos tam, kad pasiektų gamtą ir nueitų pasivaikščioti į mišką. Žmonės gyvena gamtoje kasdien, atsikelia gyvendami mieste ir pro savo kambario langą mato, kaip tolumoje saulė teka ir geltonais spinduliais nuspalvina kalnus.

Bene kiekvienas sutiktas kivis išdidžiai pasakojo apie savo šalies kraštovaizdžius, rekomendavo vietiniams, o ne turistams, žinomas lankytinas vietas. Visi kalbėjo apie tai, kad brangina savo šalį ir džiaugiasi, kad gyvena būtent čia. Dar nesutikome kivių, kurie sakytų, kad gyvenimas didmiesčiuose: Oklande, Danidine ar Velingtone, yra geresnis negu mažiau perkrautuose miestuose. Netgi tie, kurie gyvena didmiesčiuose, pripažįsta, kad tai nėra vieta, kur širdis dainuoja.

Gyvenimas didmiestyje, matyt, kaip ir visame pasaulyje, yra svarbus gyvenimo etapas, kai bandai siekti karjeros aukštumų. Jeigu nori siekti geresnių rezultatų darbe, nesvarbu, kokioje srityje bedirbtum, kažkuriam laikui teks persikelti į tą amžino skubėjimo miestą. Ir šis etapas taip pat savotiškai gražus, kiviai tai brangina ir Naujosios Zelandijos didmiesčiuose gyvena šimtai tūkstančių žmonių. Bet ateina tas laikas, kai jie persikelia kažkur atgal į gamtą.

Būtent dėl to visoje šalyje yra daugybė miestų, kuriuose yra sąlyginai daug žmonių, pilna parduotuvių, bibliotekų, darbų, mokyklų, žodžiu, civilizacijos, tačiau tie miestai nėra kažkokie didžiuliai skubėjimo aparatai. Priešingai, jie tarsi ramūs didmiesčių priemiesčiai, tik yra įsikūrę daug toliau negu mažas gyvenamasis rajonėlis prie sostinės.

O sąvoka „civilizacija“ Naujojoje Zelandijoje taip pat įgavo savotišką prasmę. Kažkodėl visada buvom linkę manyti, kad ta šalis, kuri yra išsivysčiusi ir turtinga būtinai dės visas pastangas į tai, kad pagrindinės šalies pajamos „ateitų“ arba, kai kurių atveju, atrodytų esančios iš informacinių technologijų, mokslinių tyrimų sekcijos. O štai Naujoji Zelandija yra puikiausiai išsivysčiusi šalis, tačiau pagrindines pajamas šalis gauna iš ūkio ir nesiruošia sustoti. Tiek stambūs, tiek smulkūs ūkininkai čia turi darbo. Labai populiari studijų programa (primename, kad dažniausiai studijuoti pradeda jauni aštuoniolikos-dvidešimties metų žmonės) yra ūkis ir ūkio verslumas. Šalies pietinėje saloje yra geriausi universitetai, skirti žemės ūkio studijoms, o šalies šiaurinėje saloje universitetai specializuojasi meno, informatikos, gamtos mokslų srityse. Naujosios Zelandijos žemė yra derlinga, klimatas palankus ūkininkavimui, čia kaimiško gyvenimo, susijungusio su miestu, modelis yra tapęs tūkstančių šeimų tradicija.

Nuostabu, kai šalis atranda savo stiprybes ir jas išryškina, nesvarbu, kokios pasaulinės mados vyrauja tarptautiniame lygmenyje. Apskritai, miestų, regionų tapatybė Naujojoje Zelandijoje yra labai svarbus dalykas. Kiekvienas miestelis, kiekvienas regionas specializuojasi kažkokioje srityje. Pavyzdžiui, Tirau kaimelis garsėja puikia gofruotąja geležimi, daugybė pastatų pagrindinėje miesto gatvėje yra pagaminti būtent iš šios medžiagos, Tirau gyventojai tuo didžiuojasi. Kai pagalvoji, juk tai tokia specifika, kam to reikia?

Bet tapatybės turėjimo ir puoselėjimo skatinimas ir yra dar viena iš priežasčių, kodėl Naujojoje Zelandijoje klesti ne tik didmiesčiai. Kai kiekvienas kaimelis turi kažką išskirtinio, nėra noro bėgti į vienintelį kultūros ir veiksmo šaltinį miestą. Tiek darbo, tiek kultūros, tiek žmonių, kurie didžiuojasi, kad yra iš kaimelio, kuriame gyvena penki tūkstančiai žmonių, Naujojoje Zelandijoje gali atrasti visur. O kultūra tai nėra tiesiog senos praeities turėjimas ir vienas plakatas, pakabintas pagrindinėje ir vienintelėje kaimelio gatvėje: bene kas antras mažas miestelis/kaimelis, pro kurį pravažiuojame, turėjo mažą meno galeriją, neretai netgi trumpai, bet vis tiek dirbančią biblioteką.

Čia yra kviečiama atsisukti į kultūrą ir užimtumą – duok žmogui darbo ir knygą ir jis tiesiog neturės laiko gerti.

Naujojoje Zelandijoje atradome puikiausią iliustraciją to, kaip reikia spręsti mirštančių kaimų, alkoholizmo kaimų regionuose ir bedarbystės problemas: skatini visus net ir menkiausius civilizacijos lopšius atrasti tai, kuo jie gali išsiskirti, skatini to puoselėjimą ir darbo vietų kūrimą būtent toje srityje, kuri sąlygas žmonėms domėtis menu ir mokslu net ir vietose, esančiose šimtais kilometrų toliau nuo miestų ir universitetų. Pavyzdžiui, didelis alkoholio vartojimas Naujojoje Zelandijoje taip pat didžiulė problema, kaip ir Lietuvoje. Bet su juo nesistengiama tvarkytis draudžiant ir atimant viską, prie ko žmonės buvo įpratę šimtmečiais, nes tai paprasčiausiai sukeltų pasipriešinimo bangą ir perkeltų daug dalykų į šešėlį. Čia yra kviečiama atsisukti į kultūrą ir užimtumą – duok žmogui darbo ir knygą ir jis tiesiog neturės laiko gerti. Manau, kad Lietuva galėtų daug išmokti iš Naujosios Zelandijos.

Kita vertus, kurti savo tapatumą ir investuoti į savo poreikius yra daug lengviau, kai esi taip toli nuo viso pasaulio, kaip toli yra Naujoji Zelandija. Betranzuojant mums sustojo du jauni kariškiai, kurie pasakojo apie tai, kad dalyvauja daugybėje Jungtinių Tautų misijų, kad Naujosios Zelandijos kariuomenė yra mažesnė negu dešimt tūkstančių žmonių ir ji orientuota į pagalbą silpnesnėms šalims, o ne gynybą. Ši šalis yra izoliuota, todėl, primityviai žiūrint, į politinius kivirčus įsitraukti gali tada, kada nori. Tokiu būdu, labai daug pinigų lieka šalies infrastruktūrai gerinti ir kultūros lygiui kelti. Kai štai visos šalys Europoje yra taip arti ir taip glaudžiai susijusios, kad lietuviams bet koks įvykis Vokietijoje ar Vengrijoje daro didžiulę įtaką, o kartais netgi kelia grėsmę. Štai tada ir reikia spręsti dilemą, į ką investuoti pirmiausia. Taigi, tiek geopolitinė izoliacija, tiek gyvenimas veiksmo sūkuryje turi ir privalumų, ir minusų. Tik faktas, kad vienoms šalims savo privalumus išryškinti ir panaudoti sekasi geriau, o kitoms labai sunkiai.

Deja, mąsliomis nuotaikomis mūsų kelionė automobiliu nesibaigė ir dar vis dabar esame lengvame šoke. Kai automobilį turėjom jau aštuntą dieną ir iš Hanmer Springs kaimelio važiavom vingiuotu kalnų keliu link salos šiaurinės dalies, kur planavome pasiekti piečiausią pietinės salos tašką, stipriai lijo ir buvo vakaras. Pakeliui išvydome porą apvirtusių mašinų ir pagalvojome, kaip vis dėlto viskas yra trapu. Leidomės nuo kalno, prasilenkėm su sunkvežimiu ir tada, ties kitu posūkiu, mašina slydo ir su kaire priekine jos dalimi trinktelėjom į kelio kraštą. Tikrai nesupratome, kas įvyko, nes greičio neviršijome ir, atrodė, viską darėme atsargiai, tačiau mašinos nesuvaldėme. Mums viskas gerai. Bet mašinai nelabai.

Jautėmės laimingi dėl to, kad mums nieko nenutiko, tačiau kartu buvo taip apmaudu – ir vėl apsikvailinome ir pasitikėjome žmogumi. Pagal pradinį planą, turėjome imti mašiną iš visiškai kito miesto ir be draudimo. Artimųjų „paprotinti“ nusprendėme, kad būtinai turim atkreipti dėmesį į šį dalyką, todėl dieną prieš kelionę jau buvome susižiūrėję, iš kur galėsim nusipirkti draudimą ir tvirtai apsisprendėme, kad reikia į tai investuoti.

Kai sėdom į šį netikėtai išsinuomotą automobilį, paskutiniai mums pasakyti jo savininko žodžiai buvo, kad mūsų mašinos draudimas yra 1500 NZ dolerių (890 eurų). Buvome įsitikinę, kad tai yra suma, kuri bus padengta draudimo, jei kažką padarysime automobiliui. Pasirodo, ta suma buvo pinigai, kuriuos turime susimokėti mes.

Visa ši situacija mums atnešė daug gėdos, kaltės ir nevilties. Negalėjome patikėti, kad taip kvailai praradome kruvinu darbu uždirbtus pinigus, skirtus kelionei.

Nuomos sutarties normaliai neperskaitėme, nes pasitikėjome tuo, ką mums pasakė. O sutartyje buvo rašoma apie 1500 NZ dolerių, kuriuos turi sumokėti nuomininkas – pagal visas draudimų kvalifikacijas, siūlomas net ir pačių geriausių draudimo kompanijų Naujojoje Zelandijoje, yra bene pats prasčiausias draudimas. Tokį draudimą galima vadinti draudimu tik tada, kai mašiną absoliučiai suniokoji ir be draudimo kaštai būtų visa mašinos kaina. Mums sutartį pasiūlęs vyras tiesiog paaiškino viską taip, kad skambėtų patraukliai, ir sudarė atmosferą lyg mes automobilį nuomojamės draugišku sutarimu, lyg sutartis yra „tarp kitko“.

Visa ši situacija mums atnešė daug gėdos, kaltės ir nevilties. Negalėjome patikėti, kad taip kvailai praradome kruvinu darbu uždirbtus pinigus, skirtus kelionei. Iš esmės, mašinos „draudimas“ mums kainavo kelionę į vieną iš numatytų šalių. Bet verslas yra verslas, o jauni kvaileliai yra jauni kvaileliai. O štai ir dar viena auksinė artimųjų mintis – už brangias pamokas kartais reikia užsimokėti. Tad užsimokėjome ir nutranzavome toliau.

Šiuo metu jau esame netoli šiaurinės šalies viršuje esančio Oklando. Čia atitranzavome devyniomis mašinomis iš pat šiaurinės salos apačios. Naktį praleidome pas tuos pačius keturis vaikinus iš Hamiltono, kurie mus priėmė vos tik pradėjus nuotykius Naujojoje Zelandijoje. Jiems pagaminome makaronų ir pasitelkėme visas Matteo, italų šefo ir mūsų vadovo iš Panamos, gaminimo pamokas. Po maisto sulaukėme daugybės komplimentų ir klausimų apie tai, kaip taip padarėme ir apsidžiaugėme – itališkas gaminimo būdas visada pataiko į dešimtuką.

Prieš tai naktį Velingtone nakvojome lauke, nes nakvynės vietos rasti nepavyko, o pinigų nakvynei dabar tikrai neturime. Bet oras buvo geras, nelijo, taigi, nesušlapome ir nesušalome. Apklotai, kuriuos pirkome gyvenimui mašinoje, pasirodė esą puikūs kelionės palydovai. Bandome susirankioti pozityvumo tęsti krislelius iš naujo.

Atskirą knygą reikėtų parašyti apie tai, kokie dėkingi mes esame visai lietuvių ir ne tik bendruomenei, kuri mus skaito, seka ir palaiko. Esame beprotiškai dėkingi už paramą ir sunku patikėti, kaip greitai tiek daug žmonių nusprendė mums padėti. Kaip keista ir nesąžininga atrodo, kad mes patys padarėme klaidą, o dabar kažkas padeda mums už ją susimokėti. Bet mes tikime, kad gyvenime yra etapai, kada imi ir kada duodi. AČIŪ.

Jeigu dar atsirastų norinčių pagelbėti ir paremti mus bent 1 euru, paspauskite ČIA. O mes, jeigu tik pavyks atsistatyti, pažadame keliauti ir dalintis mintimis iki pat liepos vidurio.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"