Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

#KitaipPoPasaulį: šventės kitame pasaulio gale

 
Asmeninio archyvo nuotrauka

Nauji metai, o mes vis dar šlaistomės #KitaipPoPasaulį. Keista, kai pagalvoji, kad išvažiavom tik liepos pabaigoje – tiek daug visko jau įvyko, o dar bent devynios šalys laukia. Apžvelgus metus sunku išskirti kažką įsimintiniausio ar labiausiai sukrėtusio, bet faktas, kad jau dabar grįžę į pasaulį žiūrėtume kitomis akimis.

Po kopimo į Cotopaxi kalną jautėmės it kosmose. Pirmiausia, dėl labai elementarių priežasčių – nemiegojome, nusileidome iš didelio aukščio žemyn, skaudėjo kūnus nuo kopimo. Bet keisčiausia buvo susivokti, kas įvyko.

Kai tu esi 18-metis lietuvis ir pirmąją Kalėdų dieną pasitinki Ekvadore, o kišenėje bilieto į Vilnių nėra, nesvarbu, kad ir su ištikimiausiu savo kompanionu, tu nesijauti kaip namie.

Bene labiausiai norėtųsi po tokių patirčių grįžti ten, kur saugu, pilna maisto, viskas pažįstama ir gali tiesiog įsisupti į burbulą. Mes grįžome į savo viešbutį, kuriame laukė Bilis, dvidešimt vienerių metų inkas, savininkė Alicia ir pustuštis ryžių pakelis. Sutikti buvom šiltai, atrodo, mūsų netgi laukė.

Bet vis tiek tai nėra tas pats, kas grįžti namo. Nes kai tu esi aštuoniolikos metų lietuvis ir pirmąją Kalėdų dieną pasitinki Ekvadore, o kišenėje bilieto į Vilnių nėra, nesvarbu, kad ir su ištikimiausiu savo kompanionu, tu nesijauti kaip namie.

Pasveikinome vieni kitus, šiek tiek pakalbėjome ir nuėjome į savo kambarį. Bandėme, tikrai bandėme simuliuoti tą kalėdinę dvasią net pačiais banaliausiais dalykais: pažiūrėjome „Vienas namuose“, išsikepėme pyragą ir pasidarėme šventinių spagečių su sūriu!!! Bet kai aplink nėra tų švenčių vajaus ir šeimos – tai neveikia.

Tuo metu viešbutyje buvo apsistojusi didelė prancūzų šeima: nebuvo jie prisikepę sau didžiausių patiekalų, priešingai – prisipirko pigaus greito maisto ir juokėsi iki paryčių žaisdami kortomis ir kalbėdamiesi. Tad ne silkė pataluose, ne plotkelės ir ne Naujametinio žiburėlio programos yra taip brangu ir šventiška per Kalėdas, o žmonės. Savaime suprantama? Tad kodėl šventės visada tampa dideliu galvos skausmu dėl dovanų, maisto produktų ir t.t.?

Ši savaitė pateikė įdomių užduočių viešbutyje. Nieko egzotiško, bet vis dėlto teko mokytis. Pirmąsias dvi dienas po grįžimo reikėjo daug tvarkytis, nes viešbutis buvo pilnas. Klojome lovas, plovėme tualetus, šlavėme grindis, valėme dulkes, plovėme indus.

Patys negalėjome patikėti, bet MES ATRADOME VIETĄ, KURIOJE MAISTO PRODUKTAI YRA PLAUNAMI IR PATALYNĖ KEIČIAMA PO KIEKVIENO KLIENTO. Patiems buvo sunku patikėti, bet nuo išvykimo į Angliją tai buvo pirmoji įstaiga, kurioje pamatėme sąžiningą darbuotojų darbą ir norą atsilyginti klientui už jo sumokėtą sumą pinigų.

Bene paradoksaliausias dalykas visoje situacijoje yra tai, kad darbuotojai čia yra paprasti jauni žmonės, neturintys jokių profesionalų etikečių: mūsų jau minėtasis inkas, ką tik turizmo studijas baigęs vaikinukas, užaugęs Kite, trisdešimt kelerių metų ūkvedys, atliekantis visus darbus: nuo kėdžių taisymo iki puokščių komponavimo, ir taip pat trisdešimt kelerių metų moterėlė, ateinanti į viešbutį tada, kai reikia klientams gaminti pusryčius.

Kas yra sąžiningas darbas? Kai darboviete rūpiniesi taip, kaip savo namais: jeigu meti šiukšlę ir šiukšlių dėžė apsitaško, tai ją nuvalai, o ne tiesiog palieki, nes tai bendra ir niekas nesužinos, kas yra kaltininkas, jeigu pritrupini ant grindų, tai iššluoji, nes juk niekam nėra malonu trypti ryžius ir kiaušinienę, ir panašiai. Žodžiu, vieta visi darbuotojai rūpinasi, ją puoselėja ir visi daro visokius darbus.

Taip, yra šioks toks pasiskirstymas ir yra aišku, kad dažus užmaišys ūkvedys, o kiaušinienę keps moterėlė, bet visa kita yra kiekvieno darbuotojo atsakomybė. Ir nei vienas nepraeis pro nukritusią servetėlę ant žemės su mintimi: „šiandien grindis valau ne aš“.

Štai ir dar viena puiki pamoka apie verslą: nori surinkti komandą, kuri darboviete rūpintųsi kaip namais, kurk namų sąlygas.

Alicia – protinga moteris, kuri žino, kaip komandą motyvuoti. Visi jos darbuotojai gauna maistą, tiksliau, gauna ingredientus, iš kurių jie gaminasi patiekalus. Gaminimą jie dalinasi tarpusavyje, taigi, atsiranda šioks toks šeimos jausmas. Patiekalus jie taip pat valgo kartu. Tad štai ir dar viena puiki pamoka apie verslą: nori surinkti komandą, kuri darboviete rūpintųsi kaip namais, kurk namų sąlygas.

Pavyzdžiui, Bilis viešbutyje ir gyvena. Aišku, jam to niekada nepavydėtume, nes gyvenimas darbe reiškia, kad darbo valandos nėra fiksuotos ir, tarkim, jei klientai grįžta antrą nakties, jis turi atsikelti ir juos įleisti. Kita vertus, šiame gyvenimo etape jam toks variantas yra ekonomiškiausias.

Visoje šeimyninėje situacijoje mes jaučiamės šiek teik už borto, nes gauname tik pusryčius. Kita vertus, Alicia mus skatina daryti tai, ką norime, ji mums duoda laisvės, kad nesijaustume čia kaip darbuotojai. Suprask, jeigu norim laisvadienio, tai turime tiesiog pasakyti ir jį gausime ir panašiai. Šioms dviem savaitėms toks variantas mums irgi tinka.

Žinoma, tokia maloni ji mums vėlgi ne šiaip sau, o dėl to, kad puikiai suvokia mūsų naudą. Sukti gulbes iš rankšluosčių ir plauti tualetus gali ir jos darbuotojai, paprastai viešbutis yra pustuštis. Bet sutvarkyti internetinį puslapį nei vienas iš „šeimos“ narių negali, tad mūsų iš dangaus nukritęs savanoriško darbo pasiūlymas buvo geriausia kalėdinė dovana viešbučiui.

Ir visiems gerai – mes dirbam su puslapiu, mokomės ir kaupiame patirtį, jiems nereikia mokėti programuotojams už dalykus, kuriuos mes, be abejonės, ilgiau, bet padarome.

Naujųjų metų šventei artėjant, nusprendėme, kad ir šią dieną norime paminėti kažkaip kitaip. Ekvadoro didžiausias miestas Gvajakilis (4,5 milijono žmonių) garsėja tuo, kad tai yra bene svarbiausias šalies uostas. Miestas yra Ekvadoro pietuose, todėl iš Kito iki ten yra aštuonios valandos kelio autobusu. Pagalvojome, kad miestą norime pamatyti, tad parašėme porai žmonių, gyvenančių Gvajakilyje, per „Couchsurfing“ programėlę ir pasiūlėme Naujuosius metus sutikti kartu.

Galvojome: jeigu niekas nesutiks, tai liksime savo viešbuty ir tiek. Bet mums atrašė Fernando ir pakvietė švęsti su jo šeima ir draugais. Jeigu manėme, kad praeitus Naujuosius metus sutikome keistai: kartu su draugais šventėme pas rygiečių senukų intelektualų porą – mūsų „host“ (globėjų) šeimą Taize bendruomenės organizuojamame Naujųjų metų minėjime Rygoje, tai šiųmetinė šventė buvo dvigubai keistesnė.

Sekmadienį atsikėlėme ketvirtą ryto, nusiprausėme, papusryčiavome, pasigaminome maisto dienai ir išvažiavome į Gvajakilį. Iš Kito autobusų stoties išvykome 7.30 val., o miestą pasiekėme 15.30 val. Kažkokių specialių planų neturėjome, bet iškart pulti į Fernando namus ir visą būrį nepažįstamų, ispaniškai kalbančių žmonių, irgi nesinorėjo. Parduotuvėje nusipirkome mandarinų, pavalgėme ir išėjome patyrinėti miesto. Kadangi tiek gruodžio 31 d., tiek sausio 1-ąją Ekvadore yra laisvadieniai, dauguma įstaigų nedirbo.

Buvo keista, nes paprastai miestų gatvės yra sausakimšos su būriais: „A dólar, a dólar!“ (Už dolerį, už dolerį) rėkiančių pardavėjų, nešinų keisčiausiais dalykais. Dabar gatvės buvo pilnos žmonių, rankose laikančių didžiules spalvotas lėles. Įvairiausios lėlės stovėjo visur, o kai kur jau sproginėjo fejerverkai. Užėjome į didžiulę bažnyčią, kurioje kaip tik prasidėjo mišios. Bažnyčia buvo naujai pastatyta, graži, tačiau visiškai moderni, be senovinės dvasios. Visas procesas buvo labai ramus, visi tyliai poteriavo ir klausėsi pamokslo. Šios mišios buvo panašios į tokias, kokias galime pamatyti visoje Europoje, bet kardinaliai priešingos tam, ką matėme Panamoje ir tikėjomės išvysti visoje Lotynų Amerikoje.

O Panamoje bažnyčiose žmonės dainuoja, šoka, prieš kiekvienas pamaldas yra dalinamas maistas, žaidžiami stalo žaidimai, bažnyčia yra panaši į juodaodžių Amerikoje. Kartais bedainuodami žmonės ima ir krenta be sąmonės – taip panamiečiai aiškina susiliejimą su Dievu. Tokios garsios apeigos liudija tai, kad panamiečiai išsaugojo bent dalelę savosios religinės kultūros, o ekvadoriečiai asimiliavosi su ispanais ir nurimo. Įdomu, kaip viskas atrodys leidžiantis į Pietų Amerikos pietus.

Pabuvę bažnyčioje nusprendėme keliauti pas Fernando. Nesijautėme itin drąsūs, bet kelio atgal nebebuvo. Surasti jo namus nebuvo lengvas uždavinys, nes Ekvadore gatvių numeracija nėra sudėliota pagal loginę seką. Tiesa sakant, išvis neaišku, pagal ką tie skaičiai ir pavadinimai sudėlioti. Po pusantros valandos trainiojimosi po rajoną ir pokalbio su kiekvienu sutiktu vietiniu atradome namą ir paskambinome į duris.

Mus pasitiko pats Fernando, trisdešimtmetis paprastai apsirengęs vidutinio ūgio vyras, kaip ir priklauso tikram ekvadoriečiui, su puikiai prižiūrėtais plaukais ir barzda. Jis nusišypsojo ir pakvietė užeiti, pasakė, kad jau buvo persigandęs dėl to, kur mes dingome. Mus iškart sužavėjo jo anglų kalba – nors ir buvo lengvas akcentas, jis kalbėjo laisvai, formas vartojo ir žodžius tarė taisyklingai. Paaiškėjo, kad jis yra didžiulio namo savininkas, kuriame gyvena ir yra įkūręs jau dešimt metų veikiančią gap year programas organizuojančią įmonę. Nuėjome į jo kambarį, atsisėdome ir pradėjome kalbėtis. Fernando tuo metu lankstė ką tik išdžiuvusius rūbus.

Lėlės, kurias matėme gatvėse, simbolizuoja praėjusius metus. Jeigu metai buvo geri, lėlė turi būti didžiulė ir graži, jeigu metai buvo prastesni, tuomet ir lėlė atitinkamai prasčiau atrodanti.

Nors jau buvo pusė aštuonių vakaro, atvykome pirmieji ir į patį pasiruošimą rimtam vakarėliui. Pasirodo, jis sukvietė 60 žmonių. Po namą vaikštinėjo įvairiausi žmonės, pasirodo, jie yra venesueliečiai, pabėgę iš šalies dėl prastos politinės situacijos, kuriuos Fernando tiesiog priglaudė šventiniam laikotarpiui, nes, kaip jis pats sakė, jie neturi namų ir šeimos, todėl šventės jiems labai liūdnos. Negalėjome patikėti tokiu žmogaus gerumu. Venesueliečiai angliškai nekalba, todėl su jais daug kontakto iki vakarėlio pradžios neturėjome.

Tris valandas po mūsų atvykimo viskas buvo labai ramu: kažkur sukinėjosi venesueliečiai, kažkur lakstė Fernando, mes pūtėme balionus ir darėme vadinamuosius pom pomus lauko terasai ant stogo. Apie dešimtą pradėjo rinktis žmonės, atvyko Fernando šeima: tėvai, broliai, pusbroliai, močiutės. Su visais pasisveikinome ir trumpai šnektelėjome. Jautėmės taip keistai, tačiau nei karto lyg neturėtume ten būti. Visi mus priėmė labai šiltai ir nors ir jautėsi kalbos barjeras, nebuvo svetimumo. Prieš pat dvyliktą valandą nakties susirinko ir Fernando draugai, tuomet prasidėjo tikros linksmybės.

Lėlės, kurias matėme gatvėse, simbolizuoja praėjusius metus. Jeigu metai buvo geri, lėlė turi būti didžiulė ir graži, jeigu metai buvo prastesni, tuomet ir lėlė atitinkamai prasčiau atrodanti. Tam, kad atsisveikintum su praėjusiais metais, lėlę gali daužyti, spardyti, žodžiu, išlieti visą per metus patirtą blogį ir gėrį. Ši tradicija Gvajakilyje atsirado prieš šimtą penkiasdešimt metų po miestą nusiaubusio maro, kai žuvo labai daug žmonių ir jų rūbai turėjo būti sudeginti kartu su kūnais. Daugybė žmonių žuvo gruodžio pabaigoje, todėl rūbų deginimas vyko per Naujųjų metų šventę. Tam, kad tai nebūtų pamiršta, po metų rūbų deginimas buvo pakartotas, tik jau su pačių žmonių padarytomis lėlėmis, tam, kad primintų apie žuvusiuosius. Nuo to laiko tai kartojama ir tapo neatsiejama Ekvadoro tradicija.

Prieš dvyliktą nakties gatvės prisipildė žmonių. Visi ėmė formuoti dideles krūvas iš tų lėlių, apšlakstytų benzinu. Tačiau deginimas nėra viskas, ekvadoriečiai dievina pirotechniką. Visi žmonės turėjo mini dinamitų, didžiulių fejerverkų. Tai, kas vyksta Ekvadoro gatvėse pusvalandį prieš dvyliktą nakties per Naujuosius metus, yra pavojinga. Lėlės dega, dinamitai, metami į ugnį, sproginėja, fejerverkai šaudo, žmonės laksto aplink su sproginėjančiomis ir šaudančiomis fejerverkus lazdelėmis – tai yra įspūdinga. Džiugu, kad niekas nesusižeidė ir visi liko su savo galūnėmis, o po maišelį dinamitų į lėlių krūvelę paleidome ir mes. Po įspūdingų sprogdinimų ir deginimų gatvė atrodė kaip po karo, bet Fernando patikino, kad tai yra miesto valdžios atsakomybė visa tai išvalyti ir viskas yra legalu. Naujųjų metų naktį prieš dvyliktą Ekvadore netgi neskrenda lėktuvai.

Be abejonės, tapome vakaro juokeliu, nes nevalgome mėsos, bet skanavome ryžių ir stebėjomės, kaip skaniai galima paruošti, atrodo, elementarų produktą.

Sugrįžus į terasą ant stogo, laukė maistas ir gėrimai. Be abejonės, tapome vakaro juokeliu, nes nevalgome mėsos, bet skanavome ryžių ir stebėjomės, kaip skaniai galima paruošti, atrodo, elementarų produktą. Keistumas būti ten nedingo visą vakarą, tačiau buvo labai gera. Ši Naujųjų metų šventė buvo skirta stebėjimui ir grožėjimuisi. Klausėmės ispaniškos muzikos, ispaniškų pokalbių. O bene įsimintiniausias vakaro momentas buvo, kai prie mūsų priėjo venesueliečių aštuoniolikmečių pora ir mes su jais kalbėjomės! Iš lėto, palengva, karts nuo karto pasitikrindami kokį nežinomą žodį „Google Translate“. Mes kalbėjomės ispaniškai apie save, šokius, muziką, darbą, keliones ir taip toliau.

Kitą rytą atsikėlėme ir svarstėme, ką daryti. Bilis mus kvietė sausio 2 d. trims dienoms keliauti su juo į Amazonės miškus, labai norėtume ten nukeliauti, tačiau sausio 4 d. turime autobuso bilietus į Peru. Sprendėme dilemą: ar bandyti pasivėlinti autobuso bilietus ir keliauti į Amazonę, ar atsisakyti ir apžiūrėjus Gvajakilį keliauti atgal į Kitą. Po kiek laiko prabudo ir Fernando, kuris padėjo išspręsti visą naujametinį rebusą.

Pirmiausia, paaiškino, kad pirkdami tarptautinius bilietus iš vieno didelio miesto į kitą, sumokėjome dvigubai daugiau negu galėtume sumokėti važiuodami iš Kito iki Ekvadoro sienos, o tuomet jau persėdę į autobusą Peru, keliauti iki jos sostinės. Taigi, buvo aišku, kad bilietus reikia bandyti grąžinti ir keliauti ekonomiškesniu variantu. Sutarėme, kad jeigu pavyks persidėlioti kelionę, tai nukeliausime ir iki Amazonės, ir bevažiuojant į Peru stabtelėsime Gvajakilyje bei apžiūrėsime miestą, kai visos įstaigos ir parkai nebus uždaryti dėl švenčių.

Taip ir likome šnekėti begulėdami lovoje gal porai valandų Fernando miegamajame. Išsiaiškinome, kad abu Fernando jaunesni broliai magistro laipsnius įgavo Imperial College London, abu gavo pasiūlymus daktaro laipsnio studijoms Oksforde, vienas iš jų ten ir iškeliauja vasario mėnesį. Tik paskutinėmis minutėmis suvokėm, kad papuolėme į netradicinę ekvadoriečių šeimą ir susipažinome su vienais iš šviesiausių ekvadoriečių, kurie savo studijų pasirinkimais daug arčiau mūsų negu kada nors galėjome įsivaizduoti.

Sausio 1-osios vidurdienį išvykome atgal į Kitą ir namus pasiekėme tik labai vėlyvą naktį, nes mašinų srautas į šalies sostinę buvo didžiulis. Grįžome pavargę, bet laimingi ir kupini idėjų. Dabar įdomu, kokia gi kita savaitė mūsų laukia ir ar pavyks įgyvendinti naujus planus.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"