Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

#KitaipPoPasaulį. Sunkus kelias į rojų Čilėje

 
Asmeninio albumo nuotrauka

Štai mes ir vėl grįžtame į ritmą ir ramybę, kol kas dar visai nekomfortišką komforto zoną. Vakar pasiekėme savo savanorystės vietą Santa Cruz miestelyje, esančiame šiek tiek žemiau nei Čilės sostinė Santjagas.

Kelionė iki naujųjų namų buvo ilga ir tikrai nemaloni, purvina. Antradienio vakarą grįžome atgal į Kusko miestą Peru. Pirminis planas buvo grįžus bėgti iki agentūros, iš kurios nuomavome įrangą žygiui, viską atiduoti ir sėsti į naktinį autobusą, judantį link Čilės.

Pamoka – visada visada vietas autobuse reikia rinktis kuo arčiau priekio, dažniausiai taip ir darome, o šis kartas tik patvirtino visus motyvus taip daryti.

Vis dėlto aplinkybės nebuvo tokios patogios ir mes naktinio autobuso, kuris nebūtų perpildytas tą patį vakarą neradome, taigi, buvome priversti rasti vietą praleisti nakčiai. Įsikūrėme nedideliame, šalia stoties esančiame viešbutėlyje ir už kambarį sumokėjome 13 dolerių.

Taip gera buvo praustis duše ir miegoti lovoje, o ne ant kilimėlio ar autobuso sėdynės. O ir, mūsų nuostabai, patalynė buvo švari! Ryte atsikėlę papusryčiavome, susirinkome visą savo mantą: dvi kuprines ir du maišelius purvinų rūbų, bei nuėjome į stotį. Sėkmingai atradome pigiausius autobuso, vežančio iki Puno miesto, bilietus ir išvykome.

Pigiausi autobuso bilietai mums tikrai nebuvo naujiena, tačiau ši kelionė buvo bene blogiausia iš visų kada nors apturėtų Lotynų Amerikoje. Vietas gavome priešpaskutinėje autobuso eilėje, taigi, devynias valandas praleidome su labai įdomia kompanija. Pamoka – visada visada vietas autobuse reikia rinktis kuo arčiau priekio, dažniausiai taip ir darome, o šis kartas tik patvirtino visus motyvus taip daryti. Įlipus į autobusą atrodė, kad jis nebus pilnas, kad galbūt netgi turėsime vietos kuprinėms pasidėti. Bet ši naivi mūsų svajonė Lotynų Amerikoje dar niekad nebuvo išsipildžiusi ir visos kelionės buvo itin kompaktiškos.

Taigi, po kelių minučių į autobuso galą nuėjo moteris su trimis vaikais. Be tikrai keisto kvapo, sklindančio nuo jos, nieko blogo lyg ir nebuvo. Vienas iš vaikų iškart atsigulė ant mūsų kuprinių, stovinčių ant žemės, ir pradėjo snūduriuoti. Pagalvojome, kad tai tikrai keista, tačiau visai saugu – kuprinių sargas, taigi, nieko nesakėme.

Dar po kelių minučių į autobusą įsirioglino stambi, aukšta, maždaug šešiasdešimties metų inkė, vilkintį paprastą rudą megztinį ir rožinį klostuotą sijoną, nusėtą dėmėmis, susipynusi dvi žemiau užpakalio besidriekiančias juodų nušiurusių plaukų kasas, ant galvos užsimaukšlinusi blizgią rožinę kepurę, o ant nugaros prisirišusi spalvotą skarą, prikrautą neaišku kokių daiktų. Štai toks yra tradicinis inkų būdas neštis daiktus: jokių kuprinių ar rankinių, tik didžiulė skara, gaubianti daiktus, kuri yra apsirišama aplink pečius. Už jos ėjo jauna mergina, vilkinti treningus ir bent tris vilnonius megztinius, apsiavusi nusitrynusiais aukštakulniais, paprastai susirišusi plaukus, nešina nedideliu taip pat tradicinės spalvotos skaros ryšulėliu rankoje. Su kita ranka ji grubiai tempė mažą mergaitę, vilkinčią suknelę ir dailiai susipynusią plaukus. Atrodė, kad mergaitei visiškai nerūpėjo, ką ją tempianti moteris kalba.

Sunku paaiškinti, koks bjaurus kvapas pasklido joms pasirodžius. Ir mes tikrai nesame iš tų, kurie negeba ignoruoti kažkokių nemalonių aplinkoje esančių kvapų ar vaizdų. Priešingai, kelionės mus padarė dešimtkart tolerantiškesnius įvairiausioms gyvenimo sąlygoms ir šlykštumams, bet joms patekus į autobusą, pasidarė sunku kvėpuoti. Moterys susitalpino ant dviejų sėdynių, esančių mums iš dešinės. Pradėjome viltis, kad jos išlips anksčiau negu po devynių valandų kelionės. Tačiau išvaizda nėra kažkoks esminis dalykas, natūralu, kad gali būti neturtingų žmonių, kurie negali sau leisti rengtis geriau ir tai yra normalu. Kvapas taip pat gali reikšti, kad moterys neturi namų ar higieniškų gyvenimo sąlygų. Tai šalyse, kuriose keliaujame, irgi nėra retenybė. Dalykas, kuris šokiravo, buvo moterų elgesys.

Vyresnėlė moteris savo didžiulę skarą nusirišo nuo nugaros ir ėmė intensyviai grūsti į autobuso salone esančią lentyną, skirtą smulkioms kuprinėms ar rankinėms pasidėti. Grūdo ji ilgai, stumdydama kitus jau ten sudėtus daiktus, kol galiausiai ėmė ir pasiekė savo. Tuomet ramiai atsisėdo ir užvertusi galvą ėmė snausti, karts nuo karto vis ramiausiai knarktelėdama. Matyt, buvo labai pavargusi, kaip ir tas berniukas, gulintis ant mūsų kuprinių.

Tikrai neišmanome apie vaikų auginimą ir kūdikių priežiūrą, tačiau bendro vaizdo kontekste vaiko raminimas atrodė labiau kaip smurtinė scena, o ne motiniškas rūpestis.

Jauna mergina visą tą laiką įnirtingai kratė nedidelį ryšulėlį, kurį glaudė prie krūtinės. Kai iš ryšulėlio pasigirdo žviegimas, supratome, kad tai ne šiaip sau daiktai, o mažas vaikelis. Daug ir ilgai jis verkė visos kelionės metu ir sunku buvo stebėti, kaip įnirtingai motina daužo kūdikiui per nugarą, suprask, bandydama nuraminti. Tikrai neišmanome apie vaikų auginimą ir kūdikių priežiūrą, tačiau bendro vaizdo kontekste vaiko raminimas atrodė labiau kaip smurtinė scena, o ne motiniškas rūpestis.

O mergaitė, kol, spėjame, močiutė įsipatogins ir susikraus savo mantą, stovėjusi, o paskui atsisėdusi vyresnei moteriai ant kelių, net nesislėpdama su didžiuliu pasidygėjimu ir išsižiojusi spoksojo į mus. Pasijautėme tikrai labai nemaloniai, nes dar niekas į mus taip akivaizdžiai nespoksojo. Buvo keista, nes tiek Amazonės džiunglėse, tiek absoliučiai neturistiškuose Pietų Amerikos miestuose teko pabūti, bet dar niekas taip ryškiai neslėpė pasišlykštėjimo ir stebėjimosi mumis, balta oda ir kitoniškumu – visi variantai tinkami. Atrodė, kad viskas, ko reikia, yra servetėlė mergaitės seilėms, tekančioms iš burnos, nuvalyti.

Galvojome, kad ši zoologijos sodo imitacija netruks ilgiau minutės, tačiau mergaitė atrodė tikrai šokiruota, todėl nusprendė pasidalinti vaizdais su mergina, „sūpuojančia“ kūdikį. Mergina atitraukė akis nuo vaikelio ir pasekė žvilgsniu ten, kur mažylė rodė pirštu – į mus. Be abejonės, tikėjomės, kad kaip suaugęs žmogus moteris sudrausmins mergaitę ir pasakys jai užsiimti kita veikla arba bent jau lieps tyrinėti mus kiek mažiau akivaizdžiai. Tačiau, akivaizdu, atrodėme šokiruojančiai ir netgi juokingai, taigi, moteris kartu su mergaite pradėjo iš mūsų juoktis ir prisidėjo prie spoksojimo. Tada pasidarė jau ne tik kad nemalonu, bet dar ir pikta.

Atsisukome ir paklausėme, kas yra blogai, kas netinka. Žiūrovės susižvalgė, nusišypsojo viena kitai ir nusisuko. Toliau visos kelionės metu pasukus galvą į kairę vis tekdavo išvysti porą išsprogusių akių, įbestų tiesiai mums į veidus, bet nieko sakyti nebesinorėjo. Kartais situacija tiesiog beviltiška ir niekas prarastiesiems jau nebepadės.

Blogiausia tai, kad ši kelionė mums tapo tikru zoologijos sodu ne tik dėl to, kad buvome nuodugniai tyrinėjami, bet ir dėl to, kad patys su didžiule nuostaba stebėjome savo mieląsias kaimynes. Autobusui pajudėjus iš vietos, senolė pabudo ir ištraukė tris plastikinius maišelius, kurių kiekviename buvo po skiltelę arbūzo. Visus tris maišelius pakeleivės išsidalino ir ėmė valgyti.

Pasibaigus arbūzo valgymui, po moterų sėdynėmis atsirado trys šlapi maišeliai, o priešais moteris esančios sėdynės tapo pačiu geriausiu rankšluosčiu.

Galbūt, nereikia komentuoti bjaurios jų valgymo specifikos, keliaujant autobuse ir mūsų ji nėra graži, tačiau tai, kas vyko po maisto puotos, buvo tiesiog nerealu. Taip, šiukšlinimas visoje Lotynų Amerikoje yra didžiulė problema ir daug kartų teko matyti žmones, išmetančius plastikines pakuotes, skardines tiesiog pro langą ar ant žemės gatvėje. Taip, šis pigus autobusas toli gražu nebuvo valytas ir turėjo šlykštaus kvapo ir savas jaukumą suteikiančias florą ir fauną. Vis dėlto grindys prieš įlipant buvo bent be plika akimi matomų šiukšlių. Tai štai pasibaigus arbūzo valgymui, po moterų sėdynėmis atsirado trys šlapi maišeliai, o priešais moteris esančios sėdynės tapo pačiu geriausiu rankšluosčiu.

Galvojome: „Gerai, tai tik trys maišeliai, tai tik tragiškas pavyzdys augančiai mergaitei, nieko tokio.“ Bet po valandos į autobusą įlipo plastikinėse stiklinaitėse supakuotą žėlė pardavinėjantis vaikinukas ir mūsų senoji kaimynė vieną tokį skanėstą nusipirko. O pavalgiusi ji stiklinę numetė po priešais esančia kėde.

Kaip tik tuo metu jaunoji moteris nusprendė kūdikiui pakeisti vystyklus. Keitė keitė, keitė keitė, mergaitė sėdėjo ant žemės, o jos močiutė, sijonu mums braukdama į veidus, stovėjo ir laukė. Merginai vystyklus pakeitus, pilnas pampersas irgi atrado vietą tiesiai po moterų kėdėmis, o rankos buvo nuvalytos į priešais esančią sėdynę. Jau po gerų šešių valandų kelionės drauge moterys suvalgė kažkokį neaiškų daiktą, kurį pardavė dar vienas į autobusą įšokęs pardavėjas.

Plastikiniai maišeliai nuo šito maisto ir antras pampersas, merginai baigus žindyti vaikelį, irgi nusileido ant žemės. Jauku. Negalėjome susilaikyti ir porą kartų moterims numetus šiukšles dėbtelėjome į jas. Bet kaip tik tada prieš mus sėdinti pora su mažu berniuku ant kelių atsidarė langą ir išmetė visą plastikinį maišą šiukšlių ir porą tuščių butelių nuo vandens.

Taip ir dingsta bet kokie žodžiai ar noras kalbėtis. Kaip ir nieko stebinančio, tačiau vis tiek tai buvo viena iš šlykščiausių kaktomūšų su „kultūra“ ir dar seniai nematėme tokio akivaizdaus kiauliškumo, atliekamo su tiek pasitikėjimo, kiek mes net šiukšlei nuo žemės pakelti neturėtume. Galbūt, dar reiktų paminėti tai, kad keliskart mažajai mergaitei močiutė ir motina arba sesuo sudavė per nugarą, rankas ir nustūmė sėdėti ant žemės, šalia visų tų plastiko ir išmatų lobynų.

Vakare pasiekėme Puno, nusipirkome naktinius bilietus iki Taknos, miesto esančio prie Peru-Čilės sienos. Penktą valandą ryto jau buvome Taknoje, papusryčiavome ir, išsikeitę peruvietiškas soles į čilietiškus pesus (vienas doleris yra maždaug šimtas du čilietiški pesai, taigi, bent šiam mėnesiui esame milijonieriai, piniginėse besinešiojantys šimtatūkstantines kupiūras), sėdome į dar vieną autobusą, kuris vežė jau į Čilėje esantį miestą Ariką. Ten nusigavome dar dešimtą valandą ryto, palaukėme, kol pasieniečiai internete patikrins, ar Lietuva yra egzistuojanti šalis ir ar reikia mums čilietiškos vizos, praėjome pasienio kontrolę, ir jau dviem valandom vėlesniu čilietišku laiku antrą valandą dienos sėdome į autobusą, trisdešimt valandų vežusį mus teisiai į sostinę Santjagą.

Visą laiką važiavome ir svajojome apie tai, kaip jau po dienos pasieksime normalią lovą, namus ir pastovumą.

Jau Arikoje teko nusivilti, kai išvydome, kad kainos Čilėje yra didžiulės. Na, tiksliau, europietiškos, o ne tokios, prie kokių buvome pripratę Peru ar Ekvadore. Įsėdome į autobusą, kuris nors ir buvo pigiausias, toli gražu taip neatrodė, jame kvepėjo, buvo švaru, priekyje kabojo ekranas, rodantis vairuotojo vardą ir greitį. Tokie ekranai buvo ir Ekvadore, tačiau jie jokios įtakos patrakusiems vairuotojams neturėdavo, o štai Čilėje aparatai iškart pypsi, jeigu vairuotojas nors šiek tiek viršija leistiną greitį. Stebino ir tai, kad bevažiuojant mus penkiskart sustabdė pakelės kontrolės punktų darbuotojai ir su labradorais kruopščiai tikrino, ar autobuse nėra narkotikų, apžiūrinėjo visų keleivių pasus, o kai kur teko net ir išsinešti turimus daiktus ir pristatyti juos kompiuteriniam skanavimui.

Visą laiką važiavome ir svajojome apie tai, kaip jau po dienos pasieksime normalią lovą, namus ir pastovumą. Sunkus tas kainų, kalbos (Čilėje vyraujanti ispanų kalba absoliučiai kitokia negu Panamoje, Ekvadore ar Peru) ir, apskritai, mentaliteto pasikeitimas. Šeštadienio vakarą atvykome į Santjagą, tačiau jokių autobusų, važiuojančių į Santa Cruz, kur ir yra įsikūręs mūsų restoranas, kuriame savanoriaujame, nebebuvo.

Taigi, brangiojoje sostinėje „nakvojome“. Dalį nakties praleidome stotyje, kai ji buvo uždaryta, dalį nakties praleidome parke, esančiame šalia stoties, o kai ir jis buvo uždarytas, likusią dalį nakties praleidome prie parko tvoros. Patirtis – ir nieko daugiau nepasakysi. Pirmu autobusu iš ryto išvykome į Santa Cruz ir tai jautėsi it paskutinis lašas kantrybės taurėje.

Pasiekę Santa Cruz pradėjome eiti link „Casa Colchagua“ restorano, esančio vynuogynų laukuose. Jau netoli tikslo iš vieno pakelėje stovinčių restoranų išlindusi moteris paklausė: „Are you Lithuanians?“ („Ar jūs lietuviai?) Su didžiule nuostaba atsakėme, kad taip. Moteris pasakė, kad yra mūsų būsimos vadovės Giovannos mama, kad mes atrodėm panašūs į lietuvius ir dėl to ji mus ir pašaukė. Tuomet moteris pasakė, kad tai jos restoranas, kad mus gali nuvežti iki savo dukros, jeigu palauktume penkias minutes. Atsakėme, kad galime nueiti ir patys, kad nesijaudintų. Moteris nusišypsojo ir tarė: „Yeah, I know you are tough. We‘ve just had a Lithuanian couple staying at my place for seven months – nobody wanted them to leave!“ („Tiesa, žinau, kad jūs tvirti. Mes ką tik išlydėjome lietuvių porą, kurie pas mus savanoriavo septynis mėnesius ir niekas nenorėjo, kad jei išvyktų.“)

Žinau, kad jūs tvirti. Mes ką tik išlydėjome lietuvių porą, kurie pas mus savanoriavo septynis mėnesius ir niekas nenorėjo, kad jei išvyktų.

Nerealu! Atvažiuojame į kažkokį nedidelį Čilėje esantį miestą ir ten atrandame vietą, kurioje savanoriavo dar du lietuviai – sunku patikėti ir tikrai neįprastas toks reiškinys. Mums bekalbant netikėtai pro restoraną pravažiavo baltas automobilis, kurį vairuojanti moteris, mus pamačius, staigiai sustojo. Pasirodo, ji ir buvo Giovanna. Įšokome į vidų ir nuvažiavome iki restorano.

Vaizdas, kurį pamatėme, buvo nuostabus: prabangus, švarus, jaukus restoranas, stovintis laukymėje šalia nuostabaus vynuogyno (Colchagua yra vienas iš daugybės Čilės vynų regionų), kuriame sukiojosi daugybė darbuotojų. Tai yra mūsų naujoji darbo vieta, kurioje išmoksime apie vyną ir maisto gamybą. Apžiūrėjus restoraną buvome nuvežti iki atskiro savanorių namelio, kuriame gavome kambarį dviem.

Reikia pripažinti, kad namelis nors ir paprastas, turi viską, ko reikia: dušą su šiltu vandeniu (!!!), tualetą, nedidelę virtuvėlę. Mes savo kambaryje netgi gavome staliuką prie lovos su spinta. Viskas švaru, ant sienų sukabintos namo priežiūros taisyklės. Žodžiu, pirmąkart gavome vietą savanoriams, kuri buvo įrengta pagal principą: „duok tai, ką norėtum, kad tau duotų“.

Name yra dar du kambariai: vienviečiame gyvena restorane dirbanti praktikantė Patricia, kuri nekalba angliškai, bet yra labai maloni, o šalia esančiame dviviečiame kambaryje gyveno penkiasdešimtmečių amerikiečių pora. Abu žmonės metė darbus, pardavė namą Čikagoje ir išvyko keliauti po pasaulį, nes: „When if not now?“ („Kada daugiau, jeigu ne dabar?“)

Gaila, bet mūsų atvykimo diena buvo jų paskutinė darbo diena ir sekmadienį jie išvyko į Peru. Visi name gyvenantys savanoriai gauna maisto ir po padorų dviratį, kuriuo gali naudotis kaip tik nori, taigi, geresnių sąlygų tikėtis net negalėtume. Jau tą pačią dieną pradėjome dirbti. Justino pareigos yra padėti virtuvėje dirbantiems šefams ir plauti puodus bei keptuves, o aš gavau pusiau padavėjos, pusiau visiems aplink padedančio žmogaus darbą.

Jeigu prieš išvykdami dirbti į Angliją galvojome, kad dirbti anglakalbėje aplinkoje su tik angliškai kalbančiais klientais bus sunku, tai šis mėnesis ispanakalbėje aplinkoje su tik ispaniškai kalbančiais klientais viršija visas baimes. Sunkios ir su netikėtai nukritusia didele atsakomybe pirmosios savaitės laukia ir jau dabar užrašų knygutė pripildyta ispaniškų frazių, žodžių ir staliukų išdėstymo schemų, bet viskas tik į gera ir po šio mėnesio išvyksime su tikrai padoria ispanų kalba. Jeigu tik neprisidarysime problemų ką nors ne taip interpretuodami ar nesupratę...

O po to, pagal pasikeitusį planą – į Naująją Zelandiją!

Čilėje gražu ir ramu. Jau sulaukėme klausimų, ar trauksime į Čilės pietus pakeliauti, bet kol kas atsakymas labai aiškus. Ne, kol kas mes būsime ramiai ir vienoje vietoje. Dviračių pasivažinėjimai kelių dešimčių kilometrų spinduliu, vyno ragavimas ir bendravimas su naujaisiais bendradarbiais, o gal net ir būsimais draugais, bus tai, kuo užsiimsime šį mėnesį. O po to, pagal pasikeitusį planą – į Naująją Zelandiją!

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"