Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

#KitaipPoPasaulį: Ši savaitė pilna įdomių pokalbių

 
Rugilė Bausytė ir Justinas Kiškis. / 
Rugilė Bausytė ir Justinas Kiškis. /  Asmeninio albumo nuotrauka

Pasaulis yra toks didelis ir toks įdomus. Jaučiamės tokie laisvi ir nuo nieko nepriklausantys ir kuo toliau, tuo labiau stebimės, kaip toli nuėjome nuo tada, kai išvykome, ir kiek dar visko laukia. Daug dar dalyku nežinome ir nesuplanavome, bet juk viskas bus gerai. Turi būti.

Paskutinės dienos savanorystės vietoje Beerwah prabėgo labai greitai. Savaitės pradžioje kartu su pora kitų savanorių nukeliavome iki krioklių, paskutinįkart patyrinėjome Glasshouse Mountains regioną. Atmosfera visame name keitėsi gana greitai: vieną vakarą atsisveikinome su prancūzu Jordan, kuris išvyko keliauti po Australijos šiaurę, o po poros dienų išvykome mes ir britas Connor.

Iš dvylikos savanorių name liko aštuoni, o už poros dienų turėjo likti tik penki. Sunku patikėti, kaip vienas žmogus gali pakeisti visą bendrą atmosferą name, o kai išeina toks būrys, nesvarbu, kad greitai atsiras kažkas, kas užims mūsų/jų vietą, vis tiek tuštoka.

Kažkodėl šeimos Lietuvoje ir draugai, su kuriais susipažinome seniau atrodo kažkas, kas yra tikra, visi žmonės, kuriuos sutinki bekeliaudamas yra tarsi įkvėpimo blyksniai, bet jie nepasilieka kažkokiam ilgesniam laikui.

Paskutinį vakarą, kaip ir per kiekvieną vakarienę, valgydami kartu garsiai dėkojome už įvairiausius dalykus. Sulaukėme labai gražių žodžių apie lietuvių darbo etiką ir tiesiog buvimą kartu – smagu, kad per porą savaičių taip puikiai pavyko įsilieti į tą didelį būrį keliautojų.

Galbūt ir jautėmės šiek tiek „iškritę iš konteksto“ dėl to, kad nerūkėme ir nevartojome alkoholio, vis tiek į šią vietą atvykome pačiu laiku: buvome pasiilgę jaunatviškumo ir kažko, su kuo galėtume lygintis. Ir vis dėlto išvažiuojant buvo ir džiugu, ir liūdna. Džiugu, nes norėjome judėti toliau, bet liūdna, nes ir vėl buvome kelyje su savo kuprinėm ir nežinia, kur mus nupūs vėjai.

Trečiadienį atsikėlėme pusę šešių ryto, papusryčiavome ir sėdome į traukinį, vežantį į Brisbeną. Likus porai dienų iki išvykimo mums beprotiškai pasisekė: atradome automobilį, kurį per keturias dienas turėjome pervežti iš Brisbeno į Melburną nemokamai. Tiksliau, mes galvojome, kad tai bus automobilis, tačiau paaiškėjo, kad pervežti turėsime furgoną/namelį ant ratų.

Australijoje labai populiaru naudoti įvairiausias programėles tam, kad atrastum pakeleivių, kurie važiuoja ta pačia kryptimi ir nori pasidalinti kuro kainą. Taigi, mes suradome pakeleivę, įsėsiančią į mašiną Gold Coast mieste ir dar porą, įsėsiančių Coffs Harbour mieste.

Keliauti planavome visąlaik važiuojant pakrantės keliu (ilgesnis variantas): pirmoji diena – nuo Brisbeno iki Coffs Harbour, antroji diena – nuo Coffs Harbour iki Sidnėjaus, trečioji diena – nuo Sidnėjaus iki Edeno, ketvirtoji diena – nuo Edeno iki Melburno. Žinojome, kad kelionė bus sunki ir ilga, tačiau prie ilgų valandų, praleistų automobilyje, esame pripratę. O ir šiaip buvome tokie įkvėpti keliavimo Naujojoje Zelandijoje, kur tiesiog būdamas kelyje vis aikčioji pamatęs kažką įspūdingo, todėl tikėjomės, kad ir Australijoje bus panašiai.

Bet Australija yra daug didesnė ir labiau apgyvendinta šalis negu Naujoji Zelandija. Čia keliai yra platūs, autostrados, nesvarbu, kad driekiasi šalia vandenyno, yra atskirtos nuo visko. Eismas čia intensyus, o velykinio savaitgalio metu jis dar ir neprognozuojamas.

Važiavome tikėdamiesi išsukti kaskart, kai norėsime, tačiau bet koks „trumpas“ išsukimas iki apžvalgos aikštelės yra bent penkiolika kilometrų į vieną pusę, o nusukę į bet kokį nacionalinį parką išvydome skelbimus apie tai, kad už lankymąsi parke turime susimokėti.

Viskas priminė Ameriką, o ne Naująją Zelandiją: atstumai dideli, žmonių daugybė, nacionaliniai parkai nepaprasto grožio, tačiau mokami, ir kelias nuo vieno objekto iki kito jokių šiltų jausmų nekelia. Pirmą dieną aplankėme porą gražių miestų, paplūdimių ir susipažinome su dvidešimt šešerių metų kanadiete Cassandra, kuri važiavo su mumis.

Cassandra keliavo į Sidnėjų, iš kurio už poros dienų skris į Havajus, o po to atgal namo į Kanadą. Ji baigė verslo ir marketingo studijas Kanadoje, o tada tiesiog ėmė ir išvažiavo keliauti. Paskutinius dvejus metus ji gyveno Australijoje ir jaučiasi, kad tikrieji jos namai yra čia.

Cassandra keliavo namo ne dėl to, kad norėjo aplankyti tėvus ar vėl sugrįžti į savą aplinką – kaip ji pati sako, Vankuveris gražus, bet ji jaučiasi, kad iš jo išaugo, o jos šeima yra visi draugai, gyvenantys skirtinguose pasaulio kampeliuose. Kanadoje ji kartu su dviem draugais planuoja pradėti verslą: ji nori įkurti keliautojų klubus įvairiausiuose pasaulio universitetuose ir, tokiu būdu, suburti didžiulę biudžetinių keliautojų bendruomenę, organizuoti jiems aktualius turus, edukacines programas ir taip toliau.

Buvo įdomu klausytis apie tai, kaip žmogus savo hobį keliavimą bando paversti pajamų šaltiniu. Idealistiniu atveju, jeigu verslas pradės generuoti pelną, Cassandra planuoja taip ir nesustoti keliauti ir būti pasaulio piliete visą likusį gyvenimą. Vizija graži, bet mes patys, gal dėl to, kad keliaujame visiškai kitaip ir daug intensyviau, tikrai nenorėtume visą gyvenimą taip ir keltis iš vietos į vietą.

Kažkodėl šeimos Lietuvoje ir draugai, su kuriais susipažinome seniau atrodo kažkas, kas yra tikra, visi žmonės, kuriuos sutinki bekeliaudamas yra tarsi įkvėpimo blyksniai, bet jie nepasilieka kažkokiam ilgesniam laikui. Žmonės, kuriuos sutinki keliaudamas taip, kaip mes, palieka kažkokius amžinus pėdsakus mūsų mąstyme, bet nelieka gyvenime su pavadinimu „draugai“. Tad, jei visą gyvenimą vis keliesi iš vietos į vietą, ar netrūksta kažko, kas bus visada?

Trečiadienio vakarą atvažiavome į Coffs Harbour ir ten pernakvojome savo furgonėlyje. Ankstų ketvirtadienio rytą prie mūsų prisijungė dvi dvidešimt penkerių metų britės, kurios dvejus metus gyveno Naujojoje Zelandijoje, o dabar atvyko pakeliauti po Australiją. Abi nekentė savo gyvenimų Anglijoje, todėl išvyko ten, kur būtų toliausiai nuo namų. Dabar, bekeliaudamos Australijoje, ilgisi Naujosios Zelandijos grožio, ramybės ir žmonių ir laukia, kada galės sugrįžti. Tą dieną nusukome į keletą gražių miestelių, tačiau iš esmės visąlaik važiavome ir jau ketvirtą valandą vakaro buvome Sidnėjuje. Atsisveikinę su bendrakeleivėmis padarėme tą patį turistiškiausią dalyką Australijoje – nuvykome prie Sidnėjaus operos teatro.

Džiugu, nes norėjome judėti toliau, bet liūdna, nes ir vėl buvome kelyje su savo kuprinėm ir nežinia, kur mus nupūs vėjai.

Dar vaikystėje, kai žaisdavom „Tapk turtingas“ žaidimą, Sidnėjaus operos teatras atrodė kažkas nepasiekiamo ir labai didingo, o štai dabar, būdami devyniolikos metų, stovėjome ten ir grožėjomės. Šiemet bet koks pasaulio kampelis atrodo taip arti ir tiesiog ranka pasiekiamas. Juk viskas, ko reikia, tai turėti šiek tiek pinigų skrydžiui, ir po keliolikos valandų jau atsirandi kitoje Žemės pusėje. Nežinau, kodėl būtent paprastas pastatas sukėlė tiek daug minčių, bet juk tai, matyt, ir yra vos ne vienintelis dalykas, kurį gyvendamas Lietuvoje gali kažkaip kažkur išgirsti apie Australiją. Apie Okeanijos gamtos grožį ar istoriją mes niekad nebuvome girdėję.

Vakare nuvykome pas bendrakursę Ievą iš licėjaus, kuri dabar ruošiasi studijoms Sidnėjuje, ir visą vakarą kalbėjomės lietuviškai. Sunku apibūdinti, kaip gera kalbėti gimtąja kalba ir kaip gera miegoti normalioje lovoje, valgyti naminį maistą. Visas tas vakaras buvo kažkoks atitrūkimas nuo to, kaip gyvename dabar. Buvom įsiausti į tokį lietuviško svetingumo burbulą. O įstabiausia yra matyti pažįstamą žmogų iš savos aplinkos, kuris žengė tokį drąsų žingsnį ir išvažiavo gyventi į Australiją. Galvojam ir galvojam – ar mums patiems užtektų drąsos imt ir persikelti kažkur į tokią tolimą šalį? Greičiausiai, kad ne, nesvarbu, kad dabar laiko juostos ir kilometrai jau neatrodo toks neįveikiamas dalykas.

Kitą rytą vėl sėdome į savo furgonėlį ir patraukėme į Melburną. Kartu su mumis keliavo kinietė Mening, kuri yra antrakursė studentė Kinijoje, bet tiesiog ėmė ir atvažiavo mainams į Austaliją. Kai su Mening susirašinėjome apie kelionę, labai nerimavome, kaip mums viskas sektis: tai buvo pirmoji jos ilga kelionė automobiliu, ji nežinojo, kokius daiktus jai reikia susikrauti, kaip reikia keliauti. Bijojome, kad jai važiuoti su mumis nepatiks. Kai susitikome, Mening buvo tokia susijaudinusi, ji labai laukė šitos kelionės ir norėjo kuo daugiau pamatyti. Apsidžiaugėm, nes praeitos mūsų pakeleivės norėjo tiesiog kuo greičiau iš vieno taško nusigauti į kitą. Tik pradėjus važiuoti Mening pasakė, kad ji dvejojo prieš šitą kelionę, nes jos tėvai nenori, kad ji daug keliautų, jos vaikinas, kuris irgi atvažiavo mainams į Australiją, nenorėjo, kad ji važiuotų, nes tai pavojinga ir reikia mokytis. Ji nusprendė padaryti priešingai, nes labai norėjo pamatyti šalį.

Vėliau išsiaiškinom, kad Mening mokėsi trečioje geriausioje mokykloje VISOJE Kinijoje, ji klauso džiazo, domisi įvairiausiomis Europos šalimis ir mokosi italų kalbos. Keliauti su ja buvo vienas malonumas: ji papasakojo daug dalykų apie kinų kultūrą, pavyzdžiui, Mening neturi brolių ar sesių, nes jos tėvai šeimą kūrė tuo metu, kai Kinijoje vyravo vieno vaiko politika. Ji mums papasakojo apie tradicines kinų šventes, maistą. Buvo beprotiškai sunku suvokti, kad štai, pavyzdžiui, Kinijos politinė sistema yra toli gražu ne demokratija, kad rinkimai lyg ir vyksta, bet, iš tikrųjų, nieko nelemia. Keisčiausia buvo girdėti, kaip protinga mergina apie tai kalba ir pati mums sako, kad žino tik dalį tiesos, bet nieko negali dėl to padaryti.

Mening stebėti buvo smagu, nes, atrodo, viską daryti ji mokėsi pirmą kartą: ją stebino, kad kai kurie mašinos langai neatsidaro, kad kuro kainos visose degalinėse skiriasi, ji nežinojo, kad gamtinius reikalus galima atlikti krūme ar kad, pavyzdžiui, dantis išsivalyti galima degalinėje. O smagiausia buvo tai, kad nei viena iš tų patirčių jai neatrodė kažkokia šlykšti, jai kaip tik viską daryti buvo taip smagu. Sustojome degalinėje, o šalia jos stovėjo aptvaras, pilnas karvių, tai Mening tiesiog bėgte nubėgo prie aptvaro ir bandė karves paglostyti. Ir kaip mums sunku suvokti tą kultūrinį skirtumą, kad štai akademiškai beprotiškai gabi mergina atvažiuoja iš aplinkos tėvų sukurtame burbule, kur visą gyvenimą tiesiog mokėsi ir apie jokias kitas alternatyvas negirdėjo. Ir dabar, kai ji iš to burbulo ištrūko, ji nori keliauti ir priešinasi visiems tiems draudimams, kurie mums atrodo tokie tolimi. Ir ji tai daro su didžiule drąsa ir ryžtu. Bevažiuojant ji užsisakė lovą bendrabučio kambaryje porai naktų, nusipirko traukinio bilietą atgal į Sidnėjų ir džiaugėsi, kad jai pavyko pasinaudoti studento nuolaida, ir dabar tiesiog leidžia laiką Melburne, o mums siunčia pingvinų, kuriuos pamatė zoologijos sode, nuotraukas. Tokia šviesi ir graži patirtis buvo ją pažinti ir taip įdomu, kad net dabar negalim nustoti šypsotis.

Vakare, kai į reikiamą vietą pristatėm furgonėlį, šiek tiek pasivaikščiojom po Melburną ir nuvykom pas dar vieną lietuvę Odetą, su mainų programa atvykusią į Australiją. Čia jau praleidome vieną naktį ir praleisime dar vieną, o po to keliausime tolyn link Perto. Ši savaitė yra pilna įdomių pokalbių ir mes jaučiamės tokie dėkingi ir apsupti rūpesčio, o labiausiai džiaugiamės, kad esam lietuviai, apie savo kultūrą galim papaskoti kitiems ir atrandam tiek daug „saviškių“ net ir pačiuose tolimiausiuose pasaulio kraštuose.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"