Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

#KitaipPoPasaulį. Pristatome tris žvaigždes

 
Asmeninio albumo nuotrauka

Trisdešimt aštuntasis straipsnis, kurį rašau, trisdešimt aštuntoji savaitė, kada keliaujame. Ir šita savaitė buvo pati ryškiausia iš visų. Ne dėl to, ką pamatėme, nors pamatėme daug. Ryški savaitė asmenybėmis. Savaitės pavadinimas: „KĄ?“ Pristatome tris žvaigždes, suvirpinusias kažką labai giliai: Riccardo, Stephen, Louis.

Atvykome savanoriauti į didelį tradicinį namą Kamakuroje, mieste, kuris XIII amžiuje buvo Japonijos sostinė. Jau iš susirašinėjimų buvo akivaizdu, kad vadovė Fiona yra lengvai „išėjusi iš kraštų“. Namuose mus pasitiko Riccardo, kuris buvo savanoris. Mums atvykus jis pamokė kas ir kaip bei pasakė, kad dabar prasidės jo atostogos. Prieš tai dvi savaites name vyras dirbo vienas, taigi, Fiona jam buvo skolinga daug laisvų dienų. Ji jo atostogoms nepritarė, tačiau nesiėmė atvažiuoti veiksmų ir išprašyti jo iš namo, taigi, buvome į traukti į Riccardo dangstymo operaciją.

Kuo toliau tuo labiau moters vaizdinį gaubė kažkoks tamsus paskalų šydas.

Be abejonės, sulaukėme mūsų vadovės pristatymo, kuris nedžiugino: moteris nuomojasi namą iš beprotiškai turtingo japono ir jį pernuomoja per įvairius tinklapius svečiams – tai nelegalu. Name dirba tokie žmonės, kaip mes, kuriems ji neduoda nieko išskyrus kambarį ir ryžius. Mainais už tai ji prašo rūpintis namu, sodu ir nuolat būti pasiruošus priimti netikėtus svečius. Vienam žmogui pats prasčiausias kambarys mūsų name nakčiai kainuoja 110 dolerių, kuriuos mes surenkame ir dedame į vokelį!!!

Dešimt kiaušinių kainuoja du dolerius brangiausioje kaimelio parduotuvėje, tačiau Fiona kategoriškai atsisako savanoriams duoti kažko daugiau nei tik ryžių, nors ir žadėjo. Dėl to vos tik atvykę žinutėmis su ja pykomės ir pasakėme, kad dirbsime mažiau valandų ir tik su tokia sąlyga pasiliksime. Fiona neturėjo kito pasirinkimo, todėl sutiko. Kuo toliau tuo labiau moters vaizdinį gaubė kažkoks tamsus paskalų šydas.

Bet name Fionos dažniausiai nėra, todėl be per dieną atsiunčiamų 30 elektroninių laiškų (nejuokaujam, trisdešimties!) niekas galvos nekvaršina. Taigi, pasilikome. Pirmas kelias dienas nuolat bendravome su Riccardo.

RICCARDO. Italas, 1989 metais baigęs architektūros studijas Florencijoje. Riccardo yra pacifistas, o tuo metu, kai studijavo, Italijoje visi vyrai, sulaukę aštuoniolikos metų, privalėjo eiti į privalomąją karo tarnybą. Tarnybą atitolinti galėjo tik studijos, tačiau vyrui sulaukus dvidešimt penkerių jis privalėjo eiti į armiją bet kuriuo atveju. Vienintelė sąlyga, kuri galėjo leisti žmogui išvengti privalomosios karo tarnybos, buvo darbo pasiūlymas užsienyje.

Taigi, Riccardo vos tapęs pilnamečiu turėjo planą: baigti architektūrą dar dvidešimt ketverių, o tada išvažiuoti į užsienį. Šis planas buvo beprotiškai sudėtingas, nes architektūros studijos Italijoje dažniausiai trukdavo septynerius-aštuonerius metus, todėl Riccardo turėjo, švelniai tariant, „pasistengti“. Dvidešimt ketverių metų jis gavo diplomą ir „rado“ darbą vieno draugo įmonėje Vokietijoje. Tai nebuvo švarus reikalas, tačiau Riccardo pavyko pasprukti.

Europoje Riccardo buvo ankšta, todėl turėdamas vos porą šimtų dolerių kišenėje jis išskrido į Kaliforniją. Tuo metu Italijos mokyklose nebuvo mokoma anglų kalbos, pirmoji užsienio kalba, kurios mokėsi Riccardo buvo prancūzų. Kai vyras nusileido Kalifornijoje, išlipo oro uoste ir nesuprato nei žodžio, jį ištiko panikos priepuolis. Prie jo priėjo pietietiškų bruožų mergina ir pradėjo su kalbėti ispaniškai, klausdama, kaip jam gali padėti. Kadangi ispanų ir italų kalbos yra šiek tiek panašios, Riccardo jai abstrakčiai paaiškino situaciją. Viskas išsirutuliojo į tai, kad jis gavo valytojo darbą moters viešbutėlyje, kur jis dirbo pusantrų metų.

Tuo metu, kaip Riccardo sako, jis buvo pakvaišęs, turėjo ilgus plaukus, daug rūkė, turėjo prancūzę merginą, taigi, stipriai patobulino prancūzų kalbos žinias. Amerikoje jis užsiliko ilgiau negu jam leido viza, taigi, jis pėsčias perėjo per sieną į Meksiką. Tuomet Meksikoje gyveno dar metus. Jo pasas baigė galioti, todėl jam teko grįžti į Italiją, kad susitvarkytų dokumentus.

Italijoje jis pradėjo verstis architektūra, įkūrė rimtą įmonę, pasistatė didelį namą, žodžiu, susikūrė sau komfortišką gyvenimą. Bet komforto nebuvo gana, tad Riccardo nusprendė išvykti į kelionę po pasaulį. Ketverius metus jis keliavo po įvairiausias šalis, kuriose dirbo, skaitė, mokėsi apie kultūrą. Vėliau grįžo namo ir vėl dirbo kaip architektas.

Kiekvienoje šalyje, į kurią nukeliauja, jis pasidaro po tatuiruotę ir nubėga po vieną maratoną. Šis vyras beprotiškai talentingas.

Ir dabar, kai jam jau daugiau nei penkiasdešimt metų, Riccardo leidosi į dar vieną kelionę aplink pasaulį, kuri truks galbūt trejus metus. Iš visos vyro istorijos aišku, kad jis drąsus ir mėgsta avantiūras. Bet tarp eilučių pasimeta tai, kad Riccardo laisvai kalba trim kalbom, jis praktikuoja jogą tokiu lygiu, kad jos moko kitus žmones, jis atrodo kaip trisdešimtmetis vyras, jau septintus metus yra veganas, o prieš tai keturiolika metų buvo vegetaras. Taigi, apie mitybą jis gali pasakoti nesustodamas.

Riccardo puikiai gamina. Kiekvienoje šalyje, į kurią nukeliauja, jis pasidaro po tatuiruotę ir nubėga po vieną maratoną. Šis vyras beprotiškai talentingas. Riccardo neturi antros pusės, tačiau jos labai norėtų. Nors jis myli gyvenimą, gamtą, vyras yra vienas iš tų žmonių, kurie tiki, kad valdžia mus seka, kontroliuoja, jis turi LABAI neigiamą požiūrį į visuomenę apskritai. Su juo bendrauti kartais buvo sunku, nes vyro pažiūros itin kategoriškos. Kasdien sulaukėme kaltinančiu tonu išsakytų žodžių apie tai, kad valgome žuvį ir kiaušinius. Tačiau be tam tikrų niuansų jo žinios mus praturtino kasdien.

Trečiadienio rytą į namų duris netikėtai pasibeldė žilas, maždaug septyniasdešimties metų vyras Stephenas. Pasirodo, jis buvo naujasis savanoris, kuris turėjo atvykti penktadienį, tačiau atvyko dviem dienom anksčiau. Jis turėjo gyventi Riccardo kambaryje, tačiau Riccardo išsikraustyti neplanavo, taigi, paruošėme Stephenui futoną viename iš laisvų svečių kambarių. Pristatėme visą Fionos situaciją, susitarėme, kad darysime tik tai, ką reikia. Pasirodo, kad Stephenas su Fiona kontaktavo kažkokiu keistu elektroninio pašto adresu, kur moters vardas buvo Jimmy. Paklausta Fiona paaiškino, kad ji Japonijoje yra žinomas asmuo, todėl norėjo išsaugoti savo privatumą. Keistas būdas tai padaryti, tiesa? Kuo toliau, tuo labiau visas burbulas pūtėsi, o Fionos nepasitenkinimas dangstomu Riccardo augo.

STEPHENAS. Britas, kuris augo Bitlų eros metu. Įkvėptas to laisvo gyvenimo propagavimo penkiolikos metų metė mokyklą ir ėmė dirbti kažkokioje konstrukcijos įmonėje, nes norėjo būti nepriklausomas. Tėvai sakė, kad sūnus priėmė kvailiausią sprendimą savo gyvenime, tačiau Stephenas neklausė.

Gal po dešimties metų darbo šen ir ten Stephenas skrido į Australiją darbo reikalais. Jungiamasis skrydis buvo per Tokijų. Taigi, Stephenas Japonijoje praleido vieną dieną. Belaukdamas skrydžio vyras vartė laikraštį, kuriame pamatė krūvas skelbimų apie tai, kad ieškomi anglų kalbos mokytojai. Neturėdamas jokios mokytojo darbo patirties, Stephenas tiesiog ėmė ir parašė porai kompanijų. Atsakymas buvo žaibiškas ir visi norėjo, kad vyras pradėtų dirbti kuo įmanoma anksčiau. Stephenas pasakė, kad jam reikia vizos, kad be jos nedirbs. Viena iš įmonių pasiūlė sutvarkyti jo vizos reikalus, apmokėti skrydžius, taigi, po kelių mėnesių Stephenas jau gyveno Tokijuje ir mokė suaugusiuosius anglų kalbos.

Keliaujant sunku su žmonėmis leistis giliau nei į paviršines kalbas, todėl ir tikrų draugų surasti sunku.

Po penkerių metų Tokijuje Stephenas grįžo namo į Angliją. Tuo metu šalyje buvo didžiulė žmonių, gebančių dirbti kompiuteriais, paklausa. Taigi, Stephenas rado valstybės pasiūlymą moksleiviams specializuotis kompiuterių srityje. Stephenas pasiūlymą priėmė, nes valstybė tos srities studentams už studijavimą mokėjo algą! Taigi, būdamas vyresnis nei trisdešimties metų vyras grįžo į mokyklą ir už tai gavo beveik tiek pat pinigų, kiek gavo dirbdamas mokytoju.

Toliau Stephenas dirbo įvairiausiose įmonėse ir keliavo mokydamas žmones anglų kalbos. Dabar jis yra pensininkas, tačiau toliau dalyvauja mokymo programose ir keliauja po įvairias Europos šalis. Štai, pavyzdžiui, po mėnesio Japonijoje, į kurią jis grįžta bene kasmet tiesiog pasisvečiuoti ir aplankyti draugų, jis skris į Ispaniją, vėliau į Čekiją. Vyras kasdien bėgioja, o vaikščiodamas po namus niūniuoja įvairias dainas.

Stephenas yra vienas iš tų nedaugelio žmonių, kuriuos sutikome per šią kelionę ir galėtume vadinti bendraminčiais. Kasryt gaminame pusryčius kartu ir jau sutarėme, kad jeigu mums šioj vietoj labai nusibos ar reikalai su Fiona taps itin prasti, tiesiog išvažiuosime visi kartu kažkur.

Keliaujant sunku su žmonėmis leistis giliau nei į paviršines kalbas, todėl ir tikrų draugų surasti sunku. Visi žmonės aplink mus tampa daugiau mažiau įkvėpimo šaltiniais, bet ne draugais. Bet kartais įvyksta stebuklai. Ir štai mes niekada negalvojome, kad smagiausi naktiniai pokalbiai šiemet bus su šiek tiek jaunesniu negu mūsų seneliai vyru mažoje japoniškoje virtuvėlėje, tačiau štai jums ir gyvenimo netikėtumai.

Savo namelyje tvarkėmės ir toliau, o Fiona vis labiau ir labiau brido į desperacijos liūną, nes nežinojo, kur yra Riccardo. Ji pradėjo siųsti melagingas žinutes italui, sakydama, kad Stephenas jai pasakė, kad išvažiuos, jeigu negaus normalaus kambario. Mums ji siuntė žinutes, kad turime prižiūrėti Stepheną, nes jis yra senas žmogus ir kad turime išprašyti Riccardo, nes esame už tai atsakingi. Mes visas žinutes smagiai keturiese skaitydavom prie bendro stalo gurkšnodami arbatą ir juokėmės.

Penktadienio vakarą valgėme sriubą, kurią išvirė Riccardo. Buvo maždaug dešimta valanda vakaro ir į kambarį įėjo Fiona. Negalėjome patikėti, bet tai įvyko – ji pasirodė. Tik jai įėjus prasidėjo didysis vaidybos menas: moteris ėmė klausinėti apie mus, atidarė butelį vyno ir įpylė po šiek tiek visiems, tik ne Riccardo. Kodėl visa tai vaidyba? Nes su jokiais kitais savanoriais ji nebuvo tokia maloni, o tą vakarą pas mus ji atvyko su tikslu – išvaryti Riccardo, taigi, jai reikėjo mūsų palaikymo.

Abu „brandūs“ suaugusieji rėkė, o mes sėdėjome šalia ir bandėme juos nuraminti. Kituose kambariuose miegojo, o gal reikėtų sakyti bandė miegoti svečiai.

Sėdėjome visi japoniškoje svetainėje ant tatami kilimo, kalbėjomės apie nieką. Visi laukėme to didžiojo driokstelėjimo, kai ji ims kalbėti apie reikalus, juk akivaizdu, kad neatvyko šiaip sau. Ir štai po penkiolikos minučių malonaus bendravimo Fiona pratrūko ir ėmė aiškinti Riccardo, kad jis namuose negali būti, nes nedirba, kad turi jai susimokėti ir išvažiuoti. Riccardo atšovė, kad ji išnaudoja darbuotojus, kad yra nesąžininga. Abu „brandūs“ suaugusieji rėkė, o mes sėdėjome šalia ir bandėme juos nuraminti. Kituose kambariuose miegojo, o gal reikėtų sakyti bandė miegoti svečiai. Dvi valandas klausėme riksmų ir baisiausių žodžių, buvome įtraukti į tą konfliktą.

Galiausiai, Fiona išėjo į kitą kambarį ir pasakė, kad mes turime išvesdinti Riccardo. Aš, Justinas ir Stephenas bandėme moderuoti diskusiją ir išspręsti konfliktą, tačiau viskas tik blogėjo. Riccardo buvo paskaičiavęs, kad name jam dar priklauso likti dvi naktis, o Fiona jam pasakė, kad jis turi išvykti nedelsiant. Prasidėjo grasinimai policija ir advokatais.

Visi nuėjome miegoti mąstydami apie tai, kas bus kitą rytą. O kitą rytą mes atsiprašinėjome svečių, o vadovė su italu drabstėsi purvais toliau. Riccardo išėjo į miestą ir grįžo su policininkais, kurie name su Fiona aiškinosi dar dvi valandas. Prieš išeidamas vyras apie tai pranešė Fionai, o ji jam pasakė taip: „Tu esi vyras su tatuiruotėmis, atvykęs į Japoniją, aš esu žinoma geiša ir gerbiama profesorė, kalbu japoniškai ir tai yra mano namas. Kaip tu manai kuo policininkai patikės, kvailas žmogau?“

Sveiki atvykę į Japoniją, kur tradicijos ir dalykai tarp eilučių yra šalies esmė. Dviem policininkams atvykus Fiona pasitelkė visas manipuliacines priemones ir apsimetė išsigandusia moterimi, kurią užpuolė piktas italas. Mes bandėme policininkams paaiškinti tikrąją situaciją, jie profesionaliai išklausė abiejų pusių, tačiau negalėjo nieko padaryti: tokia savanorystė, kokią darom mes, neturi jokios sutarties, taigi, faktiškai Riccardo buvo baisus žmogėdra gyvenantis vargšės moters name be jos leidimo. Jis buvo išprašytas, tačiau išėjo kaip nugalėtojas.

Fiona tikėjosi, kad tai bus penkių minučių reikalas, tačiau policininkai Riccardo išvedė tik dėl to, kad neturėjo faktinių įrodymų. Jų motoroleriai su policijos ženklais prastovėjo prie Fionos namo durų daugiau nei dvi valandas, o Japonijoje reputacija ir kaimynų nuomonė yra itin svarbi. Prieš išvažiuodami policininkai mums visiems paspaudė rankas ir atsisveikino su šypsenom – jie žinojo, kad Riccardo buvo teisus. Pagrindinę straipsnio nuotrauką padarė vienas iš jų. Mes palydėjome Riccardo į stotį, atsisveikinome ir grįžome namo, kur mūsų laukė apsukrioji Fiona ir ruošė namus Louis, savo draugo, kuris turėjo atvykti tą vakarą, vizitui.

LOUIS. Septyniasdešimt devynerių metų vyras iš Malavio. Studijavo universitete Zimbabvėje ir tuomet išvyko gyventi į Angliją. Įstojo į Oksfordo universitetą Filosofijos, politikos ir ekonomikos magistrui, tačiau parašė tokią gerą darbą, kad buvo perkeltas į doktorantūros sekciją. Taigi, po šešerių metų studijų jis gavo daktaro laipsnį. Šešerius metus vyras mokėsi ne dėl to, kad tiek reikėjo, o dėl to, kad jo mokslinis darbas buvo apie Zimbabvės politikus, taigi, kai jis surinko daug kontraversiškos informacijos, valdžia jį privertė tyrimą nutraukti ir vyrą suėmė.

Louis Japonijoje liko trisdešimt septyneriems metams. Jis tebegyvena netoli Tokijo, groja japoniškais būgnais, rudenį ir vasarą koncertuoja, o šiaip turi porą draugų, kurie taip pat kilę iš Afrikos

Baigęs studijas vyras išvyko atgal į Zimbabvę ir ten šešerius metus dėstė universitete. Bedėstydamas netikėtai sužinojo apie tai, kad Hong Konge esantis universitetas ieško anglakalbių dėstytojų, taigi, užpildė aplikaciją ir jau vasarą išvyko į Kiniją. Tuo metu Kinijoje toli gražu nebuvo daug juodaodžių, tad pirmąją savaitę Louis praleido ne dėstydamas, o bendraudamas su studentais: davė jiems paliesti jo odą, plaukus, pasakojo apie Afriką, žodžiu, bandė visiems prisistatyti, kad vėliau studentai galėtų susikaupti. Metodas pavyko ir jau labai greitai Louis tapo vienu iš mėgstamiausių dėstytojų visame universitete.

Kinijoje Louis susipažino su studente, kuri augo didžiojo kinų bado metu. Tuo metu penkiametė mergaitė buvo parduota savo pačios tėvo, kad kiti šeimos nariai galėtų pavalgyti. Louis buvo taip sujaudintas tos istorijos, kad parašė apie tai poemą, kuri laimėjo daugybę tarptautinių prizų. Tą vakarą Kamakuroje Louis mums poemą skaitė gyvai.

Iš Kinijos Louis persikėlė į Japoniją ir pradėjo dirbti privačiame sektoriuje. Tuo metu Japonijoje buvo ekonominis burbulas, kainos buvo beprotiškai didelės, šalyje vyko didžiulės ekonominės permainos, taigi, tie, kas žinojo kaip suktis, sukosi. Louis Japonijoje liko trisdešimt septyneriems metams. Jis tebegyvena netoli Tokijo, groja japoniškais būgnais, rudenį ir vasarą koncertuoja, o šiaip turi porą draugų, kurie taip pat kilę iš Afrikos, bet gyvena Japonijoje. Taigi, su jais susitinka ir kalbasi apie savo šaknis. Į Afriką vyras nori grįžti numirti.

Kitą dieną Fiona su Louis išvažiavo ir name likome mes su Stephenu. Buvo taip gera vėl būti ramybėje, tikimės, kad daugiau netikėtų vizitų Fiona nebesuplanuos. Ko galima iš visų istorijų pasimokyti?

Pati pati svarbiausia pamoka yra tokia: keliavimas keičia gyvenimą. Keliaukite visi, kuo daugiau, kuo įdomiau ir kuo labiau neturistiškai.

Pirmiausia, kad tiek daug dalykų priklauso nuo to, ar atsirasi tinkamu metu ir tinkamoje vietoje. Antra, kad amžius yra toks subjektyvus dalykas ir štai mes šiemet su visais suaugusiais kalbamės kaip lygūs su lygiais, nes patirtys ir mąstymas, o ne data, įrašyta pase, yra žmogaus esmė. Trečioji pamoka rodo tai, kad jeigu esi šlykštus žmogus, tai nesvarbu, kiek daug talentų beturėtum, vis tiek būsi šlykštus žmogus.

Fionos istorija ne mažiau įkvepianti negu visų trijų aprašytų vyrų, ji tikrai gabi ir apsukri moteris, bet tai, kaip ji elgėsi su mumis ir su kitais, jos gabumus sutrina į kažką nematomo. Galbūt, kada kitą kartą aprašyti galima bus ir ją. O pati pati svarbiausia pamoka yra tokia: keliavimas keičia gyvenimą. Keliaukite visi, kuo daugiau, kuo įdomiau ir kuo labiau neturistiškai. Keliaukite taip, kad atsidurtumėte tokiose situacijose, kurias sunku paaiškinti, bet visada smagu prisiminti. Ir kad po dešimties metų visus įvykius apgalvoję nusišypsotumėt ir pasakytumėt: „Ir kas galėjo pagalvoti?“

O štai mūsų tolimesnis metų planas:

Gegužės 14 dieną skrendame į Kiniją. Ten 2 savaites savoriausime ir 2 savaites keliausime.

Birželio 14 dieną skrendame į Nepalą. Ten 2 savaites keliausime, o nuo liepos 1 d. iki liepos 12 d. būsime budistų vienuolyne, kur 10 dienų gyvensime absoliučioje tyloje (negalima kalbėti) ir medituosime.

Liepos 13 dieną skrendame į Romą, nes radome pigiausius bilietus. Ten praleisime 3 naktis, apsižvalgysime ir liepos 16 d. vakare sėsim į lėktuvą namo. O liepos 17 dienos ankstyvą rytą jau būsime Vilniuje.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"