Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

#KitaipPoPasaulį: Planuoji planuoji ir vis tiek viskas įvyksta atvirkščiai

 
Asmeninio archyvo nuotrauka

Jau beveik savaitę esame Australijoje ir čia šaunu, bet labai pasiilgome Naujosios Zelandijos. Labiausiai suimprovizuota visos mūsų kelionės atkarpa įsimins kaip viena iš geriausių kada nors turėtų patirčių: nuostabi gamta, didžiulis kultūrinis paveldas, geri žmonės. Mes dar sugrįšime.

Paskutinė diena Awhi fermoje buvo pati įsimintiniausia iš visos ten praleistos savaitės: kartu su visais savanoriais ir Lisa keliavome į maorių mokyklą. Ir maorių mokykla tai nėra kažkokie savaitiniai susirinkimai, skirti pasimokyti maorių kalbos. Tai yra normali mokymosi įstaiga, kurioje yra kalbama maoriškai, o anglų kalba yra viena iš daugelio kitų disciplinų, tokia pati kaip, pvz., matematika, geografija ir panašiai.

Atrodo, kokioje Lietuvos mokykloje rastum batutą jos kiemo viduryje? Juk vaikas gali užsimušti, susižeisti...

Iš savo miestelio Turangi antradienio rytą skubėjome į Taupo, kur devintą valandą ryto turėjo prasidėti apeigos. Nesupratome, kas tai yra, tačiau tik priartėję prie pastato buvome pamokyti: prieš įeidami į salę turite nusiauti batus, o kai reikės prisistatyti, reikės kalbėti tokiu principu: mano kalnas yra ..., mano vanduo yra ..., mano seneliai yra ..., mano tėvai yra ..., aš esu ... Maoriams labai svarbu tai, kas tave padarė tokiu, koks esi dabar, svarbus visas kelias, žmogus yra jo visa istorija.

Nusiavėme batus ir įėjome į didelę gražią salę, kurioje ratu sėdėjo sutūpę bent šimtas vaikų ir kelioliką mokytojų. Visus jungė labai stiprūs maoriški veido bruožai, tamsūs plaukai. Iš minios išsiskyrė tik vienas maždaug dešimties metų baltaodis, šviesiaplaukis berniukas ir tokia pati penkiametė jo sesė, tačiau abu jie tarpusavyje kalbėjo maoriškai ir puikiai jautėsi visame būry vaikų.

Pritūpėme ir mes, tačiau neilgam. Į rato vidurį atsistojo vienas maždaug keturiasdešimties metų maoris ir pradėjo kalbėti kažką, ko nesupratome. Po jo kalbos visi nuščiuvo ir ėmė giedoti/niūniuoti apeiginę giesmę. O giesmė truko tikrai ne vieną ir ne dvi minutes, stebint mažuosius salėje, atrodė, kad jiems tai tikra kankynė, tačiau visi nors ir besimuistydami kantriai murmėjo žodžius. Kai kurie vyresnieji ir mokytojai giedojo užsimerkę ir taip, kad galėjai pajausti, jog jaučia. Vėliau sužinojome, kad giesmė buvo apie maorių dievus. Po jos į rato vidurį atsistojo mokytoja, kuri rankose laikė vaikišką kuprinę. Kadangi visos kalbos vyko maoriškai, nesupratome, ką ji aiškino, tačiau buvo panašu, kad pamokė vaikus apie tai, ką reikėtų kuprinėje neštis į mokyklą. Kai ji vėl sugrįžo į ratą, visi pradėjo giedoti kitą giesmę. Šįkart net ir patys kantriausi vaikai negalėjo susilaikyti nepatampę kokiam draugui už plaukų ar nepaieškoję gėrio nosyje.

Staiga iš gana niūrios nuotaikos giesmė ėmė „šviesėti“ ir mergaitės ėmė šokti. Šokis nebuvo labai aktyvus, tačiau visos darė judesius su rankomis ir galva bedainuodamos. Staiga prie mergaičių prisijungė ir berniukai, kurie nors ir darė tuos pačius judesius, atrodė it kovinėj pozicijoj, net ir patys jauniausi stengėsi išspausti kuo sodresnę balso gaidelę. Sunku aprašyti, kaip per minutę pasikeitė visa atmosfera salėje: iš meditacijos viskas ėmė kaisti. Tačiau bendras šokis greitai baigėsi ir visi nutilo. Viename salės kampe, kur stovėjo vyresnių klasių mokiniai, berniukai ir mokytojai atsistojo į keistą brėžinį ir išsiskėtė. Visi buvo susilenkę, atrodė, kad ruošiasi pulti. Pačiame priekyje stovėjo tas pats šviesiaplaukis berniukas. Po kelių sekundžių jis pradėjo rėkti, o prie jo atsakančiai prisijungė už jo stovėję vaikai ir mokytojai – visi vyrai. Iškart supratom, kad prasidėjo haka. O ją esam ir interenete stebėję, ir patys mokykloje atlikę, bet pamačius tai neliko net abejonių, kad nieko tikroji haka realybėje yra kažkas nepaprasto ir dar neatrasto. Svarbiausia, kad mes tuo metu stovėjome patalpoje, kur atsisveikinimo haką atliko pradinių klasių berniukai su mokytojais ir ta jėga buvo tokia galinga. Po hakos stovėjome apstulbę, o visi vaikai lyg niekur nieko patraukė į pamokas.

Ir vis dėlto ši maorių mokykla skiriasi nuo visų tradicinių mokymo įstaigų tuo, kad didelį dėmesį skiria žaliajam judėjimui. Dar prieš kelis dešimtmečius maorius norėta absoliučiai išnaikinti, dabartinių mokyklinio amžiaus vaikų seneliai o gal net ir tėvai užaugo netolerantiškoje aplinkoje, kur maoriai buvo niekinami. O štai dabartiniai vaikai mokyklose netgi privalo mokytis maorių kalbos. Šalyje įvyko didžiulių pokyčių, tačiau visa maorių bendruomenė tiki, kad reikia skirti daug dėmesio nepriklausomybės, gebėjimo egzistuoti be kitų pagalbos puoselėjimui.

Ir štai šioje mokykloje mokytojai mano, kad besaikis vartojimas, prekybos centrai skatina kultūrinių vertybių nykimą. Taigi, pirmojoje pamokoje, kurioje dalyvavome su vaikais, į rankas pasiėmėme ne vadovėlius, o pirštines ir kibirėlių. Šalia mokyklos stovinčiame šiltnamyje ir keliose daržovių lysvėse kartu su pirmokais rovėme žoles ir kalbėjomės. Daugiausiai laiko praleidome su mergaite, kuri kalba viena iš senųjų tradicinių kalbų, kurios pavadinimo taip ir likome nesupratę, maorių ir anglų kalbomis. Septynerių metų mergaitė, o kalba trim skirtingom kalbom, iš kurių anglų kalba tik trečioji! Štai tai yra unikalu.

Unikalus mokykloje ne tik požiūris į pasaulį, bet ir į visus bendruomenės narius. Pačiame mokyklos teritorijos centre stovi pora batutų, didžiulė žaidimų aikštelė, kurioje vieną po kito supome ir gaudėme mažuosius maorius. Atrodo, kokioje Lietuvos mokykloje rastum batutą jos kiemo viduryje? Juk vaikas gali užsimušti, susižeisti... tiesa, gali, bet vis dėlto tiek daug dalykų mūsų aplankytos mokyklos mokiniai atranda bandydami ir žaisdami. Jie tokie atviri visiems, kurie patenka į jų aplinką.

Tą naktį miegoti ėjome vėlai ir toli gražu nesijautėm ramiai. Mintyse vis sukosi mintis: „Ryt paskutinė diena prieš skrydį, o vizos vis dar nėra.“

Štai, pavyzdžiui, mes – visiški nepažįstamieji, bet nei sekundės nesijautėme ne savo vietoje. Ir valgo maoriai ne tvarkingai atsisėdę prie stalų, o visi susėdę ant žemės toje pačioje salėje, kurioje susirinkome prieš pamokas, išsitraukia iš namų atsineštą maistą ir juo visu dalinasi su kitais. Vienas iš kito vaikai ima maistą, kalbasi, juokauja. Olandė savanorė, kuri su mumis mokykloje leido visą rytą, pasakė, kad ją šokiravo toks stiprus bendruomenės pojūtis mokykloje. Kad ji, kai buvo maža, mielai žaisdavo su kitais vaikais, dalindavosi atsineštais užkandžiais, bet niekada negalėtų įsivaizduoti, kad leistų kažkam štai taip paprastai imti ir suvalgyti visą jos maistą. Juk būtų pavydu ir atrodytų nesąžininga.

Ir šis mokyklos netradiciškumas taip užliūliavo. Taip, joje daug europietiškų mokyklų standartų negalioja, čia trūksta saugumo, galbūt mityba nėra griežtai prižiūrėta ir subalansuota, bet kažkas ten buvo tokio, ką labai norėtųsi parvežti į namus ir visiems parodyti.

Tą pačią dieną patraukėme atgal link Oklandą. Vis dar nežinojome, ar pavyks gauti vizą, neturėjome jokio plano. Tranzuoti, kaip visada, sekėsi gana lengvai, todėl vakarop jau pasiekėme Hamiltono miestą. Nors praeitus du kartus ten buvome apsistoję pas penkis vaikinus, kuriuos radome per „Couchsurfing“ programėlę, šįkart parašėme trims vaikinams, kurie dar tik pradėjus mūsų kelionę aplink Naująją Zelandiją, pavežė savo mašina.

Visa diena buvo įspūdinga: iš pradžių maoriai, vėliau sutikome du brazilus, keliaujančius automobiliu po Naująją Zelandiją, o tada tiesiog sėdėjome ir šnekėjomės su dvigubai vyresniais vaikinais ir valgėme skanią vakarienę. Tą naktį miegoti ėjome vėlai ir toli gražu nesijautėm ramiai. Mintyse vis sukosi mintis: „Ryt paskutinė diena prieš skrydį, o vizos vis dar nėra.“ Ryte pabudome, susirinkome dalykus, papusryčiavome ir pradėjom tranzuoti link Oklando.

Iš tranzavimui absoliučiai nepatogios vietos mus paėmė maždaug keturiasdešimties metų vyras, kuris yra gimęs Šri Lankoje, gyvena Naujojoje Zelandijoje ir vairavo prabangų BMW automobilį. Porą valandų, kai važiavome, nesustodami kalbėjomės apie Naujosios Zelandijos, Lietuvos politiką, žmones. Kai pagalvoji, ne tokie mes ir skirtingi.

Oklande išlipome prie Kinijos ambasados, kurioje buvome palikę savo pasus. Kadangi atvažiavom valanda anksčiau, nusprendėm palaukti kitoj gatvės pusėj esančioj kavinėj. Atsisėdom, pasitikrinom elektroninį paštą ir ten puikavosi laiškas apie tai, kad gavom leidimą atvykti į Australiją! Buvo taip gera. Visos tos galimos problemos, kurios būtų atsiradusios, jeigu viza vis dėlto nebūtų duota laiku, tiesiog dingo.

Tai štai ir gyvenimo paradoksai – planuoji planuoji ir vis tiek viskas įvyksta atvirkščiai.

Ironiška, kad ta pati paprasčiausia ir dažniausiai automatiniu būdu duodama Australijos turistinė viza europiečiams taip stipriai pagadino paskutinę savaitę Naujojoje Zelandijoje, kai tuo metu Kinijos viza, kuriai nuotraukas ir dokumentus pasiruošėme dar Lietuvoje, buvo bene lengviausiai kada nors gautas leidimas patekti į šalį. Tai štai ir gyvenimo paradoksai – planuoji planuoji ir vis tiek viskas įvyksta atvirkščiai. Su pasais, vizom ir šypsenom patraukėm link jau turbūt mūsų namais Naujojoje Zelandijoje tapusį Jasono butą studentų miestelyje ir ten ir praleidome naktį.

O kitą rytą išskridome į Australiją. Šiuo metu gyvenam Beerwah, mažame kaimelyje, netoli rytinės pakrantės didmiesčio Brisbeno. Gyvename sename name, kuris yra sujungtas su kavine, kurioje dirbame kasdien: gaminame kavas, kokteilius, nešiojame patiekalus, plauname indus. Namo ir kavinės savininkas yra australas Steve'as, o kartu su juo ir mumis name gyvena jo dėdė ir dar gal dešimt savanorių iš viso pasaulio.

Buvome labai pasiilgę savo bendraamžių ir visos jaunatviškos atmosferos. Name smagu, daug juokiamės, daug juokaujame, bet gal mes šiek tiek per rimti, gal šiaip kažko per daug norime, bet panašu, kad dvi savaitės ne daugiau čia bus tas „pats tas“ laikas. Kai gyveni su daug jaunų žmonių, jausmas yra panašus į hostelį: visi geria alkoholį kas vakarą, rūko kas valandą, savo lėkščių neišsiplauna ir dėl to kas vakarą sulaukia Steve'o moralo. Kodėl dvidešimtmečiai žmonės elgiasi taip, kad jų tėvų amžiaus žmogus, priėmęs juos į savo namus kaip draugus, turėtų juos auklėti? Mes keliaujame kitaip, galbūt reikėtų sakyti kukliau. Taigi, jausmai labai dvilypiai: ir džiugu, ir šiek tiek tuščia. Bus įdomu.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"