Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

#KitaipPoPasaulį. Pamokos Čilėje baigiasi

 
Asmeninio albumo nuotrauka

Aprašyti taip, kad kažkas kitame pasaulio gale pajaustų, kaip mums dabar keista, yra neįmanoma. Gyvename name, kuris mums nepriklauso, bet esame šeimininkai. Žolę laistome porąkart per dieną. Kartais į mūsų kiemą užklysta katė, o jeigu paliekame atidarytą langą, tai ji dar ir pasidarbuos ties namo virtuvėlėje esančia šiukšlių dėže. 

Kai taip atsitinka, viską išsivalom, užsidarom ir sumurmam: „Niekada daugiau...“ Dirbame. Atrodo, kad dirbame labai daug, bet, iš tikrųjų, viskas telpa į tuos penkių valandų per dieną penkias dienas per savaitę „rėmus“. Darbe jaučiamės atradę savo vietą ir vis labiau atrodo, kad tapome kažkokia integralia viso to dalimi. Mes gyvename taip, kaip gyventų standartinis Čilės gyventojas: atsikeli, turi gyvenimą ir istoriją kažkur už darbo ribų, turi darbą, apie kurį labai daug dalykų sukasi, grįžti namo, dažniausiai, pavargęs, bet vis tiek judi.

Galbūt pavargome klajoti? Tikriausiai, kad taip. Bet juk visa tai tėra stadija, kuri praeis. O dabar mes ją išgyvenam.

Be abejonės, valgai. Vat kuo skiriamės, tai valgymo ypatumais: čia žmonės valgo daug, sunkiai ir kuo vėliau, tuo geriau, o mes kukliai, bet netrūksta. Lyg ir norisi keliauti kažkur toliau, nes „reikia pamatyti, dar tiek pamatyti“, bet kartu taip gera būti šiame mažame miestelyje ir aplink. Galbūt pavargome klajoti? Tikriausiai, kad taip. Bet juk visa tai tėra stadija, kuri praeis. O dabar mes ją išgyvenam. Taip, „namisėda klajoklis“ – tai egzistuojantis organizmas.

Pirmadienis, savaitės pradžia, yra laisva diena visiems darbuotojams, taigi, ilsėjomės. Apsitvarkėme namus, pavažinėjome dviračiais po miestą, pasivaikščiojome. Neaišku, kurios dienos greičiau prabėga: ar tos, kai nieko neveiki, ar tos, kai nespėji „apžioti“? O gal abi? Taip nieko naudingo ir nenuveikėme. O atėjus antradieniui nusprendėme būti produktyvūs ir pagaliau nusipirkti bilietus į Naująją Zelandiją. Nepirkome anksčiau, nes nebuvome tikri, ar rasime ten savanorystės vietų. Tiesa, gero varianto vis dar neradome, bet įstrigti Pietų Amerikoje taip pat neatrodė itin patrauklus scenarijus. Taigi, pradėjome žiūrėtis bilietus ir skrydžio per Ramųjį vandenyną kaina buvo jau nebe devyni šimtai dolerių, kaip buvome patikrinę dar būdami Ekvadore, o jau 1100 dolerių (kainos vienam žmogui).

Jau dabar dalis skaitytojų galvoja: „O ko reikėjo tikėtis, kai perki vos ne paskutinę minutę?“ Bet bilietus pirkti iš anksto yra gerai tuomet, kai planuoji tolyn į priekį, nes tai palengvina visą kelionės žingsnelių dėliojimą, ir tada, kai skrydis yra populiarus, pavyzdžiui, iš Lietuvos į Norvegiją ar Angliją. Bet kiek gi žmonių skraido iš Čilės į Naująją Zelandiją? Sąlyginai mažai, todėl ir bilietų pilna, o ir tai, kad tolimesnių skrydžių kainos yra daug mažesnės TIK perkant iš anksto, yra mitas, kurį mes paneigėme. Nes, kai pamatėme, kad bilieto kaina padidėjo, sutrikome, nusprendėme šiek tiek pagalvoti ir apleidome tą reikalą dar porai dienų.

O kai vėl prisėdome prie kompiuterių, bilieto kaina buvo „šoktelėjusi“ jau iki 1500 dolerių. Žiauriai nusiminėme, buvo taip apmaudu. Atrodė: „jeigu tik turėtume pinigų...“ Buvo aišku, kad keliauti į tą šalį negalime sau leisti ir teks vėl keisti kelionės planus.

Ir tokiais momentais pasijauti, kad esi pasaulio pilietis: „Tu imk kompą ir atsidaryk skrydžių puslapį, o aš atsidarysiu žemėlapį, ir žiūrėsim.“ Tai įsijungėme žemėlapį ir ėmėme durstyti pirštu į visas šalis: va, gal Indonezija, gal Malaizija, o gal skrendam pas Rytį į Singapūrą? O gal į Vietnamą? Kur pigiau. Ir tada į paieškos laukelį įvedėme: „Pietų Korėja“. Pirmojo skrydžio kaina buvo penki šimtai dolerių. Skrydis, be abejonės, sudėtinis ir pačiu kvailiausiu ir ilgiausiu maršrutu: skrendi į Europą, iš Europos į Japoniją, o tada jau į Seulą. Pagalvojome: o kodėl ne? Patikrinome kitas kainas ir štai jums pati absurdiškiausia situacija: skrydis iš Santiago, Čilės sostinės, į Auklandą, Naujosios Zelandijos sostinę, o tada iš Auklando į Seulą, Pietų Korėjos Sostinę, už septynis šimtus dolerių. Tas pats skrydis, kuris atskirai mums kainuotų po 1500 dolerių, kartu su skrydžiu į Pietų Korėją kainavo po septynis šimtus dolerių.

Ne tik kad išvengėme kainos padidėjimo, bet dar ir sutaupėme išleisdami mažiau, negu buvome numatę metų biudžete. O mūsų kelionėje yra trys didieji ir brangieji skrydžiai: per Atlantą, per Ramųjį vandenyną ir atgal namo. Ir spėkit ką: į Ameriką nuskridome už du šimtus penkiasdešimt eurų, į Naująją Zelandiją nuskrisime už septynis šimtus dolerių ir tiesiog nelipsime į lėktuvą į Seulą (o gal reikėtų?), o jau kaip grįšime namo, bus matyt. Bet iš absoliučios tragedijos, kuri privertė jaustis įstrigus kažkur, kur net nepriklausai, „išspaudėme“ sėkmę ir gerą kelionės pamoką: nori rasti pigų skrydį, pasikapstyk giliau interneto kloduose, išbandyk visas įmanomas kombinacijas, ir tau pavyks. Taigi, Naujoji Zelandija, mes atkeliaujame vasario penkioliktąją!

Antrasis laisvadienis buvo gardus. Mūsų restorano bendradarbė Camilla pasiūlė mums suorganizuoti vyno turą. O vyno turai yra Čilės ir Argentinos pagrindinė atrakcija, nes vyno čia labai daug. Dauguma keliautojų, atvykstančių į šias šalis, užsisako vadinamuosius: „wine routes“ (vyno kelius), ir keliauja iš vienos vyninės į kitą, kuriose mokosi vyno ragavimo meno, klauso apie įspūdingas vyninių istorijas ir vyno gaminimo metodikas. Taigi, mūsų pirmasis vyno turas vykos šalia Casa Colchagua restorano esančioje Lauros Hartwig vyninėje. Jau atvykę į vyninę, susipažinome su šeima, kuri tą dieną apie vyną mokėsi kartu su mumis. Turą pradėjome susėdę į medinį vežimą, traukiamą arklio, ir pasivažinėjome po vynuogyno laukus. Tuo metu gidė pasakojo apie vyninės istoriją. Sunku patikėti, kokios senos yra vyno gaminimo tradicijos Čilėje, ir kokius tolimus laikus jos mena. Laura Hartwig yra vienintėlė tėvų įkūrusių Šventosios Lauros fermą dar 1928 metais, dukra. Jos tėvai turimuose laukuose pasodino daug įvairių vaisių rūšių ir ilgą laiką juos naudojo sau, o paskui pradėjo pardavinėti vietiniams. 1966 metais buvo nuspręsta vaisių laukus paversti į vynuogynus. Ilgą laiką vynas buvo naudojamas tik pačios šeimos reikmėms, tačiau po kurio laiko, kaip buvo ir su vaisiais, atsirado pirmosios etiketės ant vyno butelių ir juos imta pardavinėti. Dabar vyninė eksportuoja 80 procentų savo derliaus, 10 procentų parduoda vietinėms įstaigoms, o kitus 10 pasilieka savo reikmėms. Kodėl tiek daug eksportuoja? Nes Čilėje vyno rinka ir yra didžiulė. Didžiulė, be abejonės, yra ir konkurencija, o ši vyninė, pagal Čilės mastus, yra nauja. Lauros Hartwig vyninėje, kaip ir kitose gerose centrinio Čilės regiono vyninėse, parduodamas tik raudonas vynas, kuriam karštos oro sąlygos yra tinkamos. Baltasis vynas yra gaminamas prie jūros, kur labiau vėjuota ir vėsiau. Nors važinėjant po vyninės laukus ir atrodė, kad jų klodams nėra pabaigos, paaiškėjo, kad ši vyninė yra itin maža ir per metus pagamina tik kelis šimtus tūkstančių litrų vyno. O, pavyzdžiui, dabartinio Lauros Hartwig savininko, Lauros sūnaus, brolis, kitas Lauros sūnus, atidarė savo vyninę, kuri per metus pagamina aštuonis milijonus litrų vyno.

Po pasivažinėjimo pasivaikščiojome po vyno gaminimo patalpą, stebėjome darbuotojus ir klausėmės pasakojimų apie visą vyno kelionę nuo vynuogės iki butelio. Vis dėlto tai yra toks delikatus dalykas, kurį, drįsiu abejoti, ar kada nors pavyks mums suprasti. Kaip išvystyti skonio receptorius taip, kad galėtum atskirti, ar Malbec vynas buvo laikomas nerūdijančio plieno talpose, ar iš marmuro pagamintoje kiaušinio formos talpoje? Kaip sužinoti, ar vynas buvo laikomas pirminio naudojimo statinėje, ar jau trečiąkart naudojamoje statinėje? Matyt, geriausias spėjimas būtų: kuo brangesnis, tuo ilgiau ir geriau viskas, bet vis dėlto ne viskas šioje industrijoje daroma taip tiesmukai. Mūsų jauniklišką skonį atskleidė paskutinė turo dalis, kai mokėmės ragauti ir aptarinėti vyną. Išmokome ištirti spalvą, kvapą, ragavome dvi vyno rūšis: vieną pigesnę, kitą trigubai brangesnę. Vienas vynas buvo švelnesnis, o kitas sodrus, sausas, tinkamas prie mėsos. Mūsų vyresniesiems kelionės kompanjonams brangesnis vynas paliko didesnį įspūdį, o mes po viso turo nuėjome į parduotuvėlę, apsižiūrėjome ir nusipirkome pigesnio vyno butelį. Bet jį išsirinkome ne dėl to, kad pigesnis, o dėl to, kad buvo daug skanesnis ir išsiskyrė iš viso, deja, mažo mūsų ragautų vynų arsenalo.

Po vyno turo pasivažinėjom po aplink Santa Cruz esančius laukus ir miestelius. Gražu ir ramu, aplink vynuogynai, mažos bažnytėlės, močiutės, rymančios ant suoliukų priešais savo mažus namelius. Privažiavome obuolių ir kriaušių laukus, kurie taip sugundė, kad įvykdėme nusikaltimą: perlipom per tvorą, pasirinkom kriaušių ir parsivežėm namo. Nors ir ne mūsų, bet kriaušės puikiai įsikomponavo į kuklų dienos valgio racioną. Reikia tikėtis, kad derliaus kriaušių savininkams nepritrūks. Nesididžiuojam.

Penktadienis buvo intensyvi diena darbe: daugybė užsieniečių, dar daugiau vietinių. Visi suplūsta ne tada, kai restoranas atsidaro vakarienei, o po poros valandų, kai jau yra devynios-pusė dešimt vakaro. Kai žmonių daug, tiek virtuvėje, tiek pačiame restorane veiklos pilna. Tik nors skubėjimas kažkuo primena oro uosto minias ir piko valandas, čia viskas gražiau, prabangiau ir dar neperžengia ribų. Nežinau, ar didesnis iššūkis aptarnauti ispanakalbius klientus, ar plauti indus, kai Pierlinai, indų plovėjai laisvadienis, o dvylikos žmonių grupė linksmai „pribaigė“ pagrindinius patiekalus, o lėkštėms bekeliaujant atgal į virtuvę, tarė: „Podemos obtener el menú de postres, por favor?“ (Ar galėtume gauti desertų meniu?) Bet su miniom susitvarkėm ir penktadienio paminėti išvažiavom į šalia esantį miestelį Nancagua, kuriame vyko fiesta ir koncertavo grupė „Illapu“. Lietuviškas atitikmuo, matyt, būtų „Antis“: kažkas seno, gerbiamo ir keliančio sentimentus. Pasiklausėm, paragavom čilietiško gėrimo „terremoto“ ir, žinoma, praktikavom praktikavom savo ispanų kalbą. Po fiestos pabaigos susėdome parkelyje ir tiesiog kalbėjomės. Namo grįžom ketvirtą ryto ir „trūkom“, bet juk į darbą tik 12. Laukiam kitų tokių vakarų!

Pirmadienį į mūsų namus atvyksta nauji savanoriai, amerikiečių pora. Laukiam naujovių ir bene pirmąkart nuo savanoriavim Hibiscus Garden, Panamoje, darbinėje aplinkoje atsirasiančių gerai angliškai kalbančių žmonių – bus įdomu. Kol kas va taip.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"