Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

#KitaipPoPasaulį. Nepamirštama kelionė kinišku traukiniu

 
Asmeninio archyvo nuotrauka

Pirmadienis prasidėjo įspūdingai: pabudome lovoje Michaelo bute ir nenorėjom keltis. Atrodė, negalėjom. Taip gera buvo vėl miegoti patogiai, kvėpuoti švariu oru ir girdėti tylą. Bet reikėjo judėti toliau, tad susiruošėm ir išvažiavom apžiūrėti Didžiosios kinų sienos. 

O siena atėmė žadą. Matyt, kaip ir viskas Kinijoje, žavėjo ne pati jos išvaizda, detalės, bet istorija ir mastelis. Tūkstančius kilometrų besidriekiantis statinys ant aukštų, medžiais apaugusių kalnų. Lipome ir galvojome, kaip be mums dabar žinomų technologijų sunku turėjo būti įgyvendinti tokį projektą ir kiek daug sieną stačiusių žmonių tam paaukojo savo gyvybes. Po poros valandų kopinėjimo išvykome tiesiai į traukinių stotį, kurioje mūsų laukė traukinys ir šešiolikos valandų trukmės kelionė į Šanchajų. Tenesupyksta visi kinai, bet tai, ką tikrai visą gyvenimą prisiminsime iš Kinijos, bus ne istoriniai objektai, o tos mūsų naktinės kelionės su draugais.

Pirmi žingsniai vagone – tai esminis laikas kvėpavimo takų adaptacijai prie naujo kvapo: šlapimo, neplautų rūbų ir cigarečių esencija tokia stipri, kad net ir sapne negalėtum užmiršti, kur esi.

18.50 val. sustoja metro, atsidaro durys ir mes kartu su kitais išlipti norinčiais keleiviais braunamės pro laukinių kinų, besiveržiančių į metro vidų, būrį. Bėgame į traukinių stotį, nes traukinys išvyksta už pusvalandžio, o mes dar net nepriėjome bagažo patikros punkto. Laukiame žalio šviesoforo signalo, jam jau degant 15 sekundžių mašinos pagaliau sustoja užstodamos perėją, taigi, visi žmonės, dviratininkai ir motociklų vairuotojai grūdasi pro mažą tarpelį tarp automobilių. Netikėtai prieš mus buvęs vaikinas sustoja, sustojame ir mes. Pasirodo, už nugaros buvęs motociklininkas to nepastebėjo ir man užvažiuoja ant blauzdos. Atsisuku į jį, o šis parodęs žavią rudų dantų eilutę kvatodamas mane aplenkia ir nuvažiuoja toliau.

18.55 val. praeiname bilietų patikrą, laukiame „eilėje“ prie rentgeno aparato, tikrinančio keleivių bagažą. Eilė atrodo taip: maždaug 20 žmonių krūvoje apspitę praėjimą stumdosi bandydami pirmieji įkišti savo daiktus į aparatą. Tuo metu krūvoje užspeistas vidutinio amžiaus kinas su cigarete už ausies numeta savo kuprinę ant žemės ir pradeda garsiai keiktis. Kitoje rentgeno aparato pusėje sėdi snūduriuojantis stoties darbuotojas, vangiais pirštų judesiais ir vos pramerkęs akis jis rašo žinutę telefone. Tai, kas vyksta rentgeno aparato ekrane – bergždžias reikalas.

19.00 val. suradome savo traukinio platformos numerius dideliame ekrane stotyje – reikia bėgti į antrą aukštą. Užlipame ant eskalatoriaus, moderniosios visuomenės išradimą, leidžiantį greičiau pasiekti tikslą... vakaruose. Kinijoje tokio dalyko kaip žmonių rikiavimasis į dvi eiles ant eskalatoriaus: vieną stovinčių, kitą einančių žmonių, neegzistuoja. Jaunoji karta didesniuose miestuose jau pradėjo rodyti menkutes tokios tvarkos užuominas, tačiau visose metro, traukinių, autobusų stotyse, prekybos centruose Kinijoje vis dar chaosas. Kantriai stovime ir laukiame, kol mūsų laiptelis pasieks viršų.

19.05 val. pribėgame prie traukinio ir ieškome savo vagono numerio. Be abejonės, jis pačiame gale, tad lydimi nustebusių konduktorių žvilgsnių greitai tolstame nuo peronų su minkštais ir patogiais gultais, kol pasiekiame naktinio gyvenimo epicentrą – keturioliktąjį vagoną. Konduktoriui paduodame bilietus, šis juos pamatęs lengvai suraukia antakius ir pažiūri mums į veidus. Tuomet linktelėjęs paduoda atgal ir nulydi stiprybės linkinčia šypsena. AČIŪ!

19.07 val. pirmi žingsniai vagone – tai esminis laikas kvėpavimo takų adaptacijai prie naujo kvapo: šlapimo, neplautų rūbų ir cigarečių esencija tokia stipri, kad net ir sapne negalėtum užmiršti, kur esi. Įėję į vagoną dairomės ieškodami savo vietos – visos kėdės užimtos, lentynos daiktams pasidėti lūžta nuo įvairiausių spalvų centnerinių bulvių maišų, o šalia kėdžių stovi dar bent penkiolika žmonių. Negalėjome patikėti, kad vagonas toks sausakimšas, bet po to suvokėme, kad maršrutas Pekinas-Šanchajus yra bene populiariausias visoje rytinėje Kinijos pakrantėje. Ieškome savo vietų, o tuo metu mūsų veidus stebi dešimtys rudų akių, negalinčių patikėti, kad nepasiklydome. Prieiname prie savo sofutės pačiame vagono gale, o ant jos sėdi du žavūs vyrukai: ant vieno kelių kibiras, pilnas grūdų, ant kito, kuris dantyse laiko smilkstančią cigaretę, kelių – celofaninis maišas, prikrautas kopūstų. Vieta, nurodyta ant bilieto – šventas reikalas, tad vyrai be jokių problemų atsistoja ir leidžia mums atsisėsti. Kuprines pasidedame ant kelių ir žiūrime: priešais mane sėdi maždaug septyniasdešimties metų moteris, rankose ji laiko kiniškąją „iPhone“ telefono kopiją „Oppo“ ir kažkam rašo žinutę. Priešais Justiną sėdi septyniasdešimties metų vyras, vilkintis žydrus marškinius ir kostiumines kelnes. Šalia jo kojų stovi raudonas kibiras, pridėtas nežinia ko, o pats kibiro šeimininkas negali sutramdyti džiaugsmo, kad šiąnakt jo kompanija būsime mes.

Skambutis Kinijoje nėra tikras skambutis, jeigu nerėki taip, kad girdėtų visi aplinkiniai, taigi, perpildyto vagono šurmulį papildė ir mūsų kaimyno pokalbis.

19.10 val. paraleliai mums ant kitos sofos sėdinčios dvi moterys ir vyras ima diskutuoti pirštais rodydami į mus ir į daiktų lentynėles. Tuo metu raudonojo kibiro savininkas iš marškinių kišenės išsitraukia mažą juodą atlenkiamą telefoną ir ima skambinti. Skambutis Kinijoje nėra tikras skambutis, jeigu nerėki taip, kad girdėtų visi aplinkiniai, taigi, perpildyto vagono šurmulį papildė ir mūsų kaimyno pokalbis. Pasibaigus paraleliai sėdėjusių kaimynų diskusijai, vyras atsistoja ir pradeda stumdyti bulvių maišus lentynose, kol galiausiai atsiranda vietos. Tada atsisuka į mus, nusišypso ir gestikuliuodamas kiniškai ima aiškinti, kad užsidėtume savo kuprines į viršų. Padėkojame, nusišypsome ir pasidedame kuprines.

19.15 val. į keturioliktąjį vagoną įlipa vaikinukas su nusmurgusiu kostiumu, akiniais nuo saulės (lauke jau temsta) ir dideliu plastikiniu maišu. Paėjęs porą žingsnių nuo įėjimo vaikinas atsistoja ir pasiruošia kelionei – papildė ištvermingųjų stovinčiųjų gretas.

19.18 val. priešais mus sėdintis raudonojo kibiro savininikas kažkam skambina jau penktą kartą. Pokalbiai vidutiniškai trunka apie 5–10 sekundžių. Pasigirsta sirena ir traukinys pajuda iš vietos.

19.30 val. važiuojame jau apie dešimt minučių, vagone pasigirsta plyštančių maisto pakelių garsas ir vagono tvaiką papildo mėsos kvapas – kaip tikra šeima vagono keleiviai valgo vienu metu. Raudonojo kibiro savininkas išsitraukia 200 ml spiritinio gėrimo buteliuką ir jį padeda ant stalo, tuomet atplėšia rūkytos mėsos pakelį ir ima šlamšti. Padažas trykšta ant marškinių, kelnių, stalo, vyras karts nuo karto atsiriaugėja. Dominuojanti veido išraiška – pasitenkinimo šypsena. Baigęs valgyti vakarienę jis stumteli šalia snūduriuojančią kaimynę ir jai baksteli pirštu į tą patį spiritinio gėrimo buteliuką su krisleliu likusio skysčio viduje, dosnumo apraiška. Tai iškart užmezgė mįslę: ar jie pažįstami, ar tai tiesiog „hard seat“ (kieta kėdė – taip vadinamos sėdimosios vietos naktiniuose traukiniuose) būdu keliaujančių žmonių šeimyniškumas?

20.30 val. važiuojame jau valandą. Raudonojo kibiro savininkas įnirtingai bando su mumis užmegzti pokalbį kiniškai. Pusė vagono keleivių snūduriuoja susirangę kaip kas tik išmano – visų veiduose atsispindi kančia. Karts nuo karto kažkas pabunda ir ima trinti skaudantį kaklą ar pečius. Kita pusė vagono užsiima linksmąja veikla: priešingoje vagono pusėje karšta – vyrai žaidžia kortomis, mūsų vagono pusėje – internautai žiūri įvairias kiniškų veiksmo filmų ištraukas ar televizijos laidas. Jeigu galvojote, kad Kinijoje ausinės pigios, esate teisūs. Bet jeigu galvojote, kad žmonės tokį išradimą naudoja, labai klystate. Tikri internautai filmus žiūri maksimaliu garsu be jokių ausinių ir kitų priedų. Tiesiog štai taip. Paraleliai sėdintis kaimynas, prieš tai padaręs vietos mūsų kuprinėms, ritmiškai plekšnoja savo didelį pilvą ir krūtinę, ant jo kelių galvą padėjusi ir šalia susirangiusi miega jo žmona.

20.35 val. vaikinukas su nusmurgusiu kostiumu ir nuo saulės akiniais vis dar stovi ir vis dar spinduliuoja pasitikėjimu. Netikėtai lango atspindyje pamatome tai, kas vyksta prie tualetų esančioje patalpėlėje, kur yra kriauklė ir veidrodis. Maždaug penkiasdešimties metų praplikęs vyras iš kišenės išsitraukia tualetinio popieriaus ruloną ir pradeda valyti kriauklę. Tada jis ant jos atsisėda, užsikelia kojas ir ima tyrinėti savo veido bruožus veidrodyje. Lėtai ir švelniai jis ranka vedžioja savo veido kontūrus išbandydamas įvairiausius mimikas.

22.30 val. važiuojame jau tris valandas. Ištvermingasis vaikinukas vis dar stovi. Vyras ant kriauklės jau antrą valandą nesustodamas tyrinėja savo veidą, o sutikęs mūsų žvilgsnius itin sutrinka. Raudonojo kibiro savininkas dar porąkart paskambina ir pasako porą žodžių pašnekovui. Kortų žaidimas perono gale rimsta, pasigirsta vis daugiau knarkimo garsų.

23 val. – ši valanda yra pats svarbiausias laikas visiems „hard seat“ būdu keliaujantiems žmonėms – maždaug tokiu metu iš traukinio išlipa žmonės, kurie nevažiuos per naktį. Taigi, atsilaisvinus kelioms sėdynėms vyksta kova dėl to, kas galės ištiesti kojas, o kartais ir išvis prabangiai atsigulti. Ore gali jausti tvyrančią įtampą ir viltį. Deja, vietų neatsilaisvina ir tik tada mes suvokiame, kad visi stovintieji važiuos iki pat Šanchajaus. Nusivylę keleiviai ima taikytis turimose pozicijose, o mes tyliai mintyse linkime sau ir visiems kitiems sėkmės.

23.30 val. jau pusvalandį visi keturioliktojo vagono keleiviai bando užmigti (išskyrus dabitą ant kriauklės, jis tebespokso į veidrodį). Tai jau nebe naktinio gyvenimo centras, tai – kančios vagonas. Neiškentęs vienas iš netoliese sėdinčių keturių šešiasdešimtmečių vyrų grupelės dėdė atsistoja, demonstratyviai apsidairo, tada pasilenkia ir iš po sėdynės ištraukia susuktą kilimą. Jį pasitiesia ant praėjimo, iš celofaninio maišo išsitraukia rožinę antklodę, atsigula ant kilimo ir užsikloja. Trijų jo kaimynystėje sėdėjusių vyrų veidai tiesiog nušvinta – atsirado vietos! Kilimo savinininkas tapo tikru vakaro didvyriu. Mes kartu su savo priešais ir paraleliai šone sėdinčiais kaimynais vis susižvalgydami juokiamės.

00.00 val. raudonojo kibiro savininkas atsistoja, iš kibiro išsitraukia mažą rožinį rankšluostuką ir nueiną pas dabitą prie kriauklės. Apsiprausia veidą, rankas, kaklą, su rankšluostuku nusišluosto. Tada rankšluostuką gražiai sulanksto ir padeda atgal į kibirą. Nuo lentynos nusiima didelį geltoną centnerinį maišą, jį padeda ant praėjimo, atsigula ir tada plačiai nusišypsojęs mums parodo, kad galime dėti kojas į jo vietą. Jo pavyzdžiu paseka ir vienas iš stovinčių keleivių, kuris pasideda bulvių maišą šalia tualeto ir tą pačią minutę ima knarkti.

00.30 val. kilimo savininkas su švelnia šypsena veide parpia jau pusvalandį, netoliese garsiai knarkia ir bulvių maišų savininkai. Kostiumuotas vaikinukas vis dar stovi su nuo saulės akiniais. Į vagoną įvažiuoja konduktorius stumdamas užkandžių vežimėlį. Privažiavęs vagono galą, kur sėdime mes su savo kaimynais ir trimis ant žemės miegančiais draugužiais, konduktorius bando išlaikyti rimtį, tačiau pamatęs mūsų visų reakciją ima juoktis kartu. Trys ištikimieji vakaro didvyrio draugai padeda konduktoriui apsukti vežimėlį ir jį išlydi iš vagono.

1.00 val. bandome užmigti, tačiau negalime – nugara ir kaklas pavargo nuo tokio keliavimo būdo. Staiga iš po priešais esančia kėde ima lįsti kojos. Mes kartu su moterimi, sėdinčia priešais mane, imame juoktis ir stumti kojas atgal. Mums į pagalbą iškart pasijungia ir kuprinėms vietos atlaisvinęs vyras. Deja, paslaptingųjų kojų savininkė, mieganti po kėdėmis ant žemės, nereaguoja, todėl mes kojas susikeliame ant savo sofutės ir važiuojam susisukę į kamuoliukus.

1.30 val. paraleliai sėdintis vyras su žmona atsistoja, iš lentynėlės pasiima raudoną celofaninį maišelį. Raudoname celofaniniame maišelyje dar vienas celofaninis maišelis, o jame – dantų šepetukai, pasta, geriamo vandens buteliukas ir rankšluostukas. Pora perlipa ant bulvių maišų romiai knarkiančius draugus ir nueina pas dabitą prie kriauklės praustis. Dantis valosi, veidą ir kūną jie prausiasi taip skrupulingai, kaip nesiprausia turbūt ir dauguma kitų keleivių, nusipirkusių gultus, kur higienos lygis atitinka normas. Po penkių minučių vyras grįžta nešinas šepetukais ir rankšluostuku. Viską labai tvarkingai jis sulanksto, nusausina ir sudeda atgal į celofaninius maišelius. O tada sugrįžus ir žmonai susiraito miegui.

3.00 val. į keturioliktąjį vagoną dėl niekam nežinomų priežasčių prisistato dar vienas konduktorius, nešinas saldainių maišeliu. Kita vertus, vizito priežastis paaiškinama – jei kažkam nesimiega, „hard seat“ vagonuose visada bus gyvybės. Konduktorius ateina iki vagono pabaigos, kur sėdime mes, ir prisėda prie trijų laimingųjų kilimuotojo didvyrio draugų. Tada pradeda juokauti ir dalinti saldainius visiems sėdintiems aplink. Sėdintys, klūpantys kinai nustebę ne mažiau negu mes, tačiau iškart leidžiasi į diskusiją.

3.10 val. po dešimties minučių pokalbio su konduktoriumi vienas vyras nusiperka saldainių pakelį.

3.30 val. Justinas atranda mažą kampelį, skirtą konduktoriams sėdėti, vagono kampe. Kampelis atrodo kaip bufetas. Atsidarome jo dureles, o ten – bulvių maišai, konduktoriaus nėra. Prigulame ant bulvių maišų ir išsimiegame taip gerai, kaip dar niekad Kinijoj traukiny nemiegojom.

Dar dabar sunku suvokti, kokia kontrastinga Kinija yra: vienur veši didinga gamta, kitur plyti skurdūs betoniniai miestai.

Į Šanchajų atvykome 11 val. ryto ir, sėdę į metro, išvykome į nedidelį vandens miestelį netoliese. Vakare apsistojome pas serbą Nikola, kuris dirba Kinijoje anglų kalbos mokytoju. Keliaudami dar niekad nebuvome sutikę serbo, todėl kalbėti buvo beprotiškai įdomu. Nikola mums pasakojo apie situaciją tėvynėje, apie tai, kaip visi ilgisi Jugoslavijos ir kodėl, mes pasakojome apie Lietuvą ir mūsų šalies istoriją. Kiek daug jau turimų istorinių žinių apipynėme kontekstu per vieną vakarą! Ir kaip, iš tikrųjų, mes nieko nežinojome. Kitą naktį iš Šanchajaus naktiniu traukiniu patraukėme į miestelį Tongkou, kuriame praleidome porą naktų ir lipome į patį įžymiausią kalną Kinijoje – Huangahan. Dar dabar sunku suvokti, kokia kontrastinga Kinija yra: vienur veši didinga gamta, kitur plyti skurdūs betoniniai miestai.

Bet vaizdiniai kontrastai tarp miestų ir užmiesčių netrikdo taip, kaip trikdo pati visuomenė. Kinija yra ekonomiškai išsivysčiusi šalis: platus transporto tinklas, visuose didesniuose miestuose yra metro, dauguma žmonių turi išmaniuosius telefonus, dėvi gerus rūbus, gali keliauti. Bet ekonomika ir žmonių kontrolė yra vieninteliai dalykai, į kuriuos valdžia realiai deda pastangų.

Šalies istorija mena tūkstančius metų atgal, šalyje gyvena 1,4 milijardo žmonių, Kinijos teritorija milžiniška, bet istorinių paminklų ir išsaugotų pastatų, gamtos nedaug – viskas sunaikinta miestų. Atrodo, kad dauguma Kinijoje įdiegtų inovacijų žmonės naudotis paprasčiausiai nemoka. O kai naudojasi, tiesiog dalykus gadina. Kinijoje taip greitai išsivystė transporto sistema, kad žmonės dar dabar neturi jokios vairavimo ir elgsenos keliuose kultūros. Pėstysis, einantis gatve, visada kovoja už savo gyvybę: šaligatvių daug kur nėra, ten, kur jie yra, važiuoja motociklininkai, kuriems tave užkliudžius, kaltas esi pats.

Kinai nesupranta etiketo taisyklių ir, atrodo, neturi elementarių socialinių įgūdžių. Bendraudami su jais laikydamiesi europietiškos pozicijos bene visąlaik jautėmės įžeidinėjami. Bet tai ir buvo dalykas, kurį turėjome savyje perlaužti: kinai nėra nemalonūs ar blogi žmonės, jie tiesiog gyvena aplinkoje, kurioje nėra etiketo normų. O kaip sumąstyti rūpintis etiketu, jei tau apie jį niekas niekas nepasakė? Kinijoje gali išvysti stereotipiškai barbiškai atrodančią moterį su devynių centimetrų aukščio „Prada“ aukštakulniais, kuri eidama gatve atsikrenkš ir karkalus išspjaus taip šlykščiai, kad net supykins.

Kinijoje vyras gali glostyti ant savo kelių gulinčią žmoną it ją migdydamas ir tuo pačiu metu žiūrėti kinišką telenovelę taip garsiai, kad net tolumoje esančiam žmogui spengia ausyse. Kinijoje gatvėse pilna samdomų žmonių, kurie pedantiškai renka šiukšles, tačiau švietimo apie tai, kad negalima šiukšlinti, nėra. Tiek daug dalykų šalyje vyksta dėl vaizdo, pvz., visur galima rasti šiukšlių dėžių, kurios turi dvi angas: rūšiuojamoms ir nerūšiuojamoms šiukšlėms, tačiau pažvelgus į šiukšlių dėžės vidų matosi, kad joje yra tik vienas bendras šiukšlių maišas.

Dar prieš kelerius metus Pekine ir Šanchajuje baltaodžiai galėdavo eiti į naktinius klubus, gauti gėrimus nemokamai, nes tai į klubą pritraukdavo tūkstančius smalsių kinų.

Kinijoje tiek daug žmonių dejuoja dėl užterštumo, tačiau rūkančių žmonių skaičius yra stulbinantis. O labiausiai šokiruoja tai, kad pagarbos nerūkančiam nėra. Čia ne Japonija, kur žmonės rūkydami šalia nerūkančio atsiprašo. Jei Kinijoje nerūkai, tai yra tavo problema.

Neįtikėtinas yra ir baltaodžių statusas šalyje: dar prieš kelerius metus Pekine ir Šanchajuje baltaodžiai galėdavo eiti į naktinius klubus, gauti gėrimus nemokamai, nes tai į klubą pritraukdavo tūkstančius smalsių kinų. Kai kurie klubai baltaodžiams mokėdavo algas už tai, kad šie ateitų pašokti. Baltaodžiai už tą patį darbą, kurį atlieka kinai, dažniausiai gaus didesnį atlyginimą, o mažesniuose miestuose (pvz., mieste, turinčiame 8 milijonus gyventojų) baltaodis yra žvaigždė. Mus fotografavo šimtai kinų, o kartu nusifotografuoti gražiai prašė bent trisdešimt ir tai įvyko per dešimt dienų keliavimo. Kapitalizmas į šalį atnešė daug puikių dalykų, tačiau žmonių mentalitetas nesikeičia taip greitai, kaip keičiasi materialūs dalykai aplink.

Kinai tik pradeda mokytis, kaip reikia aptarnauti klientus parduotuvėse, kavinėse, daugelyje vietų dar galima rasti „padavėjų“, sudejuojančių klientams įėjus į kavinę ar kažko paprašius. Sunku patikėti, bet savo elgsena kinai primena Lotynų Amerikos vietinius, o ne vakariečius, į kuriuos taip slapta lygiuojamasi. Tik Lotynų Amerikoje vietiniai netašytai bet bene visada spinduliavo gėrį, o ką spinduliuoja šios Kinijos gyventojai, pasakyti vis dar negalime.

Daug dalykų suformavo tokį Kinijos įvaizdį, kokį turime dabar. Greičiausiai, keliaujant privačiomis mašinomis, apsistojant solidžiuose viešbučiuose ir atitinkamą žmonių auditoriją būtume sutikę, ir gal net nebūtume plebėjų vietinių pamatę. Bet mes keliavome taip, kaip keliauja bedarbiai, juodadarbiai, padoriai atrodantys, bet pinigų transportui neturintys žmonės. Mes apsistojome viešbučiuose, kuriuose anglų kalbos nemokėjo niekas, o tokio pigumo, kokio mes ieškojome, apgyvendinimo įstaigos neretai priimti užsieniečių net negalėdavo. Keblu keliauti, kai nemoki kalbos, tačiau kai nesupranti ir kalbos, ir to, kaip žmonės elgiasi, esi svetimas.

Tad ačiū, Kinija, ir iki pasimatymo vėliau. Pakeitėme skrydžio į Nepalą datą ir ten skrendame trimis dienomis anksčiau, jau pirmadienį nusileisime Katmandu oro uoste ir ieškosime darkart.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"