Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

#KitaipPoPasaulį. Kodėl žmonės renkasi gyvenimą toli nuo civilizacijos?

 
Asmeninio archyvo nuotrauka

Intensyvus buvo mėnesis Ekvadore ir, atrodo, prabėgo taip greitai. Bet, kai prisimename tas pirmąsias dienas šioje šalyje, baimę ir nebylų „bendravimą“ – viskas taip pasikeitė. Dar intensyvesnė buvo ši savaitė, įvairaus pobūdžio transporto priemonėse praleidome, matyt, pusę, o gal net ir daugiau, viso laiko. Sekmadienio naktį iškeliaujame link Peru. Paskutinė stotelė Ekvadore – Cuenca, o sausio dešimtą jau turėtume pasiekti Limą. #KitaipPoPasaulį:

Savaitė prasidėjo džiugia žinia iš kelionių kompanijos – atgausime pinigus už seniau nusipirktus autobuso bilietus į Peru. Tai reiškė, kad mūsų nuotykiai Ekvadore pratęsiami dar savaite.

Taigi, po dešimties valandų kelionės autobusu pirmadienio naktį grįžome iš naujametinės šventės Gvajakilyje, porą valandų pamiegojome, atsikėlėme ir kartu su mūsų viešbučio darbuotoju Biliu patraukėme į jo gimtinę Amzonėje.

Iškart pagalvojome, kad jeigu Lietuvoje užsuktume į savo pasiilgtų dėdžių ir tetų namus, sunku būtų ištrūkti iš artimųjų glėbio.

Tik štai ir gamtos dėsnis: kuo augalai vešliau žaliuoja, kuo daugiau laukinių gyvūnų, kuo viskas unikaliau, tuo sunkiau pasiekiama. Išvykome iš Kito link miesto Coca, esančio šalies šiaurės rytuose, apie vienuoliktą valandą. Važiavome ilgai, vingiuotais kalnų keliukais, karts nuo karto išsitraukdami maišelį, kad apsisaugotume nuo ūmai ateinančio ir vėl praeinančio pykinimo. Tikrai labai nekantravome patirti tą nepažabotą gamtos jėgą, laukiančią Amazonėje, bet tą dieną atrodė, kad keliauti užkniso. Pabodo tas dardėjimas autobusu iš miesto į miestą, pabodo nuolatinis vietos keitimas, pasiilgom to jausmo, kai žinai, kur eiti, ir nereikia klausti dešimties žmonių, o po to skaičiuoti atsakymų vidurkį ir taip prognozuoti, į kurią pusę vis dėlto sukti.

Coca pasiekėme tik vėlai vakare, pavakarieniavome, o tada keliavome į kažkokių Bilio giminaičių (kažkelintos eilės pusbroliai) namus pernakvoti. Kadangi buvo naktis, teko važiuoti taksi – transporto priemone, prie kurios Lotynų Amerikoje reiktų priprasti, tačiau tai padaryti vis dar sunku. Po dešimties minučių važiavimo miesto gatvėmis pasukome į žvyro kelią apleistame rajone, kuriame stovėjo menkos lūšnelės, ir buvo keletas žibintų. Sekundei pagalvojome, kad važiuojame kažkur, kur mus apiplėš ir paleis, bet Bilis buvo visiškai ramus. Išlipome prie kiaurai perpučiamo medinio namo ir patraukėme į vidų. Įėjome į namus, tačiau mūsų niekas nepasitiko. Atrodė, taip keista – juk Bilis šiuose namuose praleido daug savo vaikystės ir čia lankėsi taip seniai.

Iškart pagalvojome, kad jeigu Lietuvoje užsuktume į savo pasiilgtų dėdžių ir tetų namus, sunku būtų ištrūkti iš artimųjų glėbio, o ir eiti miegoti tikrai nesinorėtų. O čia mes ramiai nuėjome į kambarį, kur miegojo Bilio brolis ir stovėjo dvigulis čiužinys. Prisėdome ten ir laukėme Bilio, kuris dingo kažkur namuose. Po dešimties minučių jis grįžo nešinas paklodėmis, tad pasiruošėm lovą ir nuėjome miegoti.

Ryte susiruošėme keliauti į džiungles, susirinkome visus daiktus, papusryčiavome kartu su Bilio broliu ir atsisveikinome su likusia šeimyna. Buvo ganėtinai keista, nes atrodė, kad net pačiam Biliui ten nejauku, nors šioje vietoje laiko praleista daug, galų gale, jo brolis ten gyvena ir lanko mokyklą, esančią netoliese.

Žinoma, ir su tuo pačiu broliu santykiai neatrodė kažkokie šilti. Po truputį „piršosi“ mintis, kad šeimose, kuriose yra tiek daug vaikų ir vyrauja toks baisus skurdas, kažkokio labai gilaus ryšio tarp vaikų, tėvų ir, apskritai, giminių nėra. Viskas sukasi ties išgyvenimo klausimais: uždirbti, pamaitinti, pamiegoti ir taip, ir toliau.

Po penkiolikos minučių trukmės kelionės autobusu pasiekėme prieplauką, iš kurios turėjome motorine kanoja plaukti į džiungles, tačiau sužinojome, kad vietų plaukti tą dieną nebėra, taigi, turėsime laukti rytojaus. Nusiminėme, nes Coca tikrai nėra tas miestas, kuriame norisi leisti paskutiniąsias ir tokias brangias dienas Ekvadore, o ir šiaip vėl užplūdo tas apmaudas, kad esi visiškai priklausomas nuo kito žmogaus ir tegali laukti, kol Bilis kažką neorganizuotai suorganizuos.

Vis dėlto taip mąstyti negražu: Bilis mus atsivežė į savo gimtinę ir ruošėsi aprodyti Amazonę, supažindinti su inkų, gyvenančių džiunglėse, kultūra, mes ten važiavome kaip jo draugai. Paprastai žmonės už tokius nuotykius moka kelis šimtus dolerių, o mums visas šis malonumas kainavo tik transporto ir maisto išlaidas. Taigi, nusprendėme, kad iš tos dienos teks išspausti geriausia, kas įmanoma, į kantriai laukti kitos dienos.

Coca tikrai nėra ypatinga. Tiesą sakant, tai yra vienas iš naujausių Ekvadoro miestų. Jokių senamiesčių, gražių pastatų ten nėra, bet pasirinkimo nebuvo. Palikome Bilį su kitais jo pusbroliais, dirbančiais kelionių į Amazonę agentūroje, ir išėjome pasivaikščioti upės pakrante ir po parduotuvių gatveles. Paklajojome, pasėdėjome centrinėje miesto aikštėje ir tiek.

Popiet vėl susitikome su Biliu ir šis mums pasakė, kad vakare keliausime į jo pusseserės gimtadienį ir kad tam mums reikia išrinkti dovaną. Septintojo gimtadienio proga Bilio pusseserei nupirkome saldainių ir lėlę, sėdome į autobusą ir patraukėme į dar vieną panašų lūšnynų rajoną. Kai pasiekėme namą, lauke pamatėme bent penkiolika dūkstančių vaikų ir dar bent dešimt jaunuolių. Visi į mus spoksojo, tačiau gražiai pasisveikino ir šypsojosi.

Bilis vėlgi nebuvo sutiktas labai šiltai, atrodė, lyg jis ten lankytųsi kiekvieną savaitę. Jautėmės tikrai keistai ir nejaukiai, tačiau pagalvojome, kad čia viena iš juokingiausių gyvenimo patirčių – atvykome čia su dvidešimt vienerių metų inkų į kitų inkų vakarėlį, tiksliau, septynerių metų mergaitės gimtadienį, ispaniškai kalbame labai prastai, esame baltaodžiai ir be Bilio nieko nepažįstame.

Gerai, kad muzika grojo taip garsiai, kad nereikėjo patirti tos nejaukios ir kūną veriančios tylos.

O toliau buvo dar smagiau, nes daiktų pasidėti nuėjome į namelį, kuriame garsiai grojo ispaniška šokių muzika ir tvarkingai ratuku išsidėstę sėdėjo vyresnieji inkai. Tik įžengus į vidų visų žvilgsniai pradėjo lakstyti aukštyn žemyn nuo mūsų batų prie plaukų. Mes visiems nusišypsojome ir apėjome ratą spausdami visiems rankas ir sveikindamiesi. Tuomet gavome garbingą vietą fotelyje ir tapome didingojo suaugusiųjų rato dalimi. Gimtadienį švenčiančios mergaitės mama, Bilio teta, į plastikines stiklinaites iškart įpylė mums spraito ir padavė į rankas. Padėkojome ir vis dar besišypsodami sėdėjome ir žvalgėmės. Gerai, kad muzika grojo taip garsiai, kad nereikėjo patirti tos nejaukios ir kūną veriančios tylos.

Po kiek laiko paklausėme Bilio, ar Ekvadore į vakarėlius yra įprasta atsivesti bet kokius žmones, o jis, kiek nusistebėjęs klausimu, atsakė, kad taip ir paklausė, ar Lietuvoje į vakarėlius visi eina tik visi vieni kitus pažinodami. Atsakėme, kad ne, bet kad septynmečių gimtadieniai retai kada tampa proga susirinkti penktos eilės pusbroliams ir kad šiaip tai nėra vadinama vakarėliu.

Toliau sėdėjome ir stebėjome, karts nuo karto persimesdami pora žodžių su, greičiausiai, kad Bilio pusbroliais. Po kiek laiko muzika ėmė vis garsėti, atsirado salsos garsų. Kai paklausėme, ar žmonės šoka, sulaukėme atsakymo, kad dar ir kaip, kad šoka visi, bet tik tada, kai yra išgėrę. Buvo įdomu, kada gi bus ištrauktas alkoholis. Ilgai laukti nereikėjo ir į trobelę buvo įneštos pora dėžių alaus (vaikai tuo metu bėgiojo lauke ir valgė saldainius). Kambario viduryje atsistojo pora jaunų vaikinų ir ėmė atidarinėti alaus butelius.

Tik išgertuvės čia buvo kitokios: niekas negavo individualių gėrimų, vaikinai kambario viduryje buvo vakarėlio svečių girdytojai. Į plastikinę stiklinę jie pradėjo pilti po šiek tiek alaus ir ją vis papildydami keliavo ratuku vaišindami visus žmones. Kai vaikinukai priėjo prie mūsų ir mes alaus atsisakėme, sulaukėme didžiulės nuostabos.

Toliau kantriai laukėme šokių. Deja, teko nusivilti, nes dvi dėžės alaus greitai baigėsi ir staiga svečiai ėmė skirstytis. Kambarys po truputį ištuštėjo ir ten likome bene vieninteliai. Trumpai šnektelėjome su svečių girdytojais ir išėjome į lauką paspardyti kamuolio. Po gero pusvalandžio su Biliu, dviem suaugusiomis jo pusseserėmis, pusbroliu ir, kaip įtariam, jo pusseserės naujagime dukryte sėdome į penkiavietį taksi automobilį (primename, kad vieną vietą jau užėmė vairuotojas) ir išvažiavome į miestą.

O mieste trise su Biliu nusprendėme nueiti į kiną, nes kino seanso bilietas kainuoja 2,5 dolerio! O, pavyzdžiui, derinys: bilietas, vidutinis pakelis spragėsių ir pusė litro kokakolos, kainuoja šešis dolerius. Taigi, vakarą užbaigėme žiūrėdami filmą su ispaniškais subtitrais kino teatre, o po jo nuvykome ten pat, kur nakvojome ir pirmąją naktį.

Įsėdome į motorinę kanoją, kurioje turėjo tilpti šešiasdešimt keleivių, tačiau maži vaikai juk nėra skaičiuojami, taigi, plaukėme su gal dar aštuoniasdešimt žmonių.

Ryte atsikėlę nuskubėjome į prieplauką. Ten visiems buvo išdalintos gelbėjimosi liemenės, o užsiregistravusių sąrašas buvo akylai tikrinamas dviejų drūtų policininkų, kuriems kiekvienas keleivis turėjo pateikti pasą. Įsėdome į motorinę kanoją, kurioje turėjo tilpti šešiasdešimt keleivių, tačiau maži vaikai juk nėra skaičiuojami, taigi, plaukėme su gal dar aštuoniasdešimt žmonių. Keistai laikomasi ir nesilaikoma taisyklių toje Pietų Amerikoje.

Po trijų su puse valandų pasiekėme Sami salos prieplauką ir joje išlipome. Visi kiti keleiviai plaukė kažkur toliau. Iškart nustebino vešli gamta, drėgnas ir beprotiškai karštas oras ir, žinoma, garsų gausybė. Bet tie garsai tai ne valties birbimas ar žmonių šūkavimai, tai: papūgos, vabzdžiai, beždžionės ir dar visokie kitokie gyviai. Patraukėme į turistams paruoštą bambukinę trobelę, pasidėjome savo daiktus, pažaidėme su ten augančia, motinos palikta beždžionėle, apsiavėme guminiais batais, pasitepėme tepalu nuo uodų ir išėjome į džiungles.

Asmeninio archyvo nuotrauka
Asmeninio archyvo nuotrauka

Nežinau, kas žavėjo labiau: ar ta didinga ir nepažabota gamta, kuri gali būti ir gydanti, ir mirtina vienu metu (prieš įeinant į džiungles mums buvo griežtai prisakyta nieko neliesti), ar žmogaus ryšys su gamta, kurį pamatėme ir kurio neįmanoma atrasti mieste, o kartais net ir kaime. Ėjome gilyn į džiungles, o Bilis mus karts nuo karto sustabdydavo ir parodydavo į kokius nors šlamančius ir mums su Justinu tik šlamančius lapus: „Look – a frog!“ („Žiūrėkit – varlė“), ar dar į kokį nors spygliuotą medį, papasakodamas apie tai, kuo jis ypatingas ir kodėl jis toks.

Po valandos jau nebesistebėjom, kai Bilis, pamatęs pėdsaką, pritūpdavo, jį paliesdavo ir pasakydavo: „A tapir was here one day ago“ („Čia prieš vieną dieną ėjo tapyras“). Dar po valandos mes pasiekėme Bilio tėvų namus viduryje džiunglių. Įėjome į trobelę, tiesą sakant, polius su stogu, kurioje sėdėjo jo tėvai ir dėdė su teta, o kitam „kambaryje“ lakstė brolis su sese. Prisėdome ir vėl suformavome garbingą pokalbių ratą.

Tikra kasdienybė rasti savo pastogėje gyvačių, tiesa? Bilio tėtis nukabino paklydėlę su lazda ir visi išėjome į lauką jos apžiūrėti.

Pirmasis klausimas, be abejonės, buvo: „Hablas español?“ („Ar kalbat ispaniškai?“), atsakėme, kad labai minimaliai. Tai jiems nedarė jokios įtakos, taigi, tiesiog ėmėme, o gal reikėtų sakyti „bandėme“, kalbėtis ispaniškai. Bilio mama mums pasiūlė balto gėrimo, kuris, paaiškėjo, yra tradicinis inkų alkoholinis gėrimas, daromas iš džiunglėse randamo augalo. Skonis buvo tragiškas, todėl daugiau nei gurkšnio atsisakėme. Smagus faktas, kad kiekvienas tame kambaryje buvęs suaugęs turėjo po puodą (tikrą puodą košei virti) to gėrimo ir buvo ankstyva popietė. Keista buvo ne tik dėl to, kad leidome laiką Bilio namuose su jo šeima ir kalbėjome laužyta ispanų kalba, bet ir dėl to, kad vėlgi jokio tėvų ir sūnaus ryšio nematėme.

Į klausimą, kaip jam sekasi, Bilis atsakė: „Bien“ („Gerai“), ir tuo nuoširdus pokalbis baigėsi. Apmąstymus nutraukė sujudimas kitoje trobelės pusėje, kur Bilio brolis pastebėjo pastoge šliaužiančią gyvatę – tikra kasdienybė rasti savo pastogėje gyvačių, tiesa? Bilio tėtis nukabino paklydėlę su lazda ir visi išėjome į lauką jos apžiūrėti. Po šių ekstremalių potyrių nusiėmėm nuo palmės porą kokosų, atsisveikinome ir patraukėme atgal link prieplaukos. Paplaukiojome upe, pavakarieniavome, pabendravome su dar pora turistų, atvykusių apžiūrėti džiunglių, ir nuėjome miegoti.

Kitą dieną atsikėlėme šeštą ryto ir su kanoja nuplaukėme į kitoje upės pusėje esantį Yasuni nacionalinį parką. Lijo stiprus stiprus rytinis tropikų lietus. Stebėdami papūgas, kartu su Biliu vėl ėjome gilyn į džiungles. Nesirinkome mokamo turistų kelio, nes, turėdami vietinį pašonėje, atradome daug mažiau turistišką keliuką ir pasirinkimu buvom labai patenkinti.

Po maždaug valandos klaidžiojimo medžių viršūnėse pastebėjome besikarstančias beždžiones. Taip, taip, laukines besikarstančias beždžiones. Nepaprastas jausmas yra matyti tuos gyvūnus, kurie Lietuvoje asocijuojasi tik su zoologijos sodu, laisvėje, savoje erdvėje. Stovėjome užvertę galvas karts nuo karto tyliai aikčiodami gal dešimt minučių ir tada beždžionės mus pastebėjo. Labai lėtai jos nusileido šiek tiek žemyn ir tokiom pat išsprogusiomis akimis kaip ir mes stebėjo, kas čia vyksta. Staiga viena iš jų netikėtai žemyn paleido pagalį, o kita nusprendė, kad laikas išsituštinti – štai tokie buvo gražūs gestai, reiškiantys, kad mums laikas pasišalinti.

Taigi, po dar valandos kelio atgal sėdome į kanoją, nuplaukėme iki savo trobelės, pasiėmėme daiktus ir išplaukėme atgal į Coca. Plaukėme mąstydami apie tą nepaprastą autentiką, kurią išvydome: žmones, gyvenančius džiunglių vidury, žinančius apie civilizaciją, bet sąmoningai gyvenančius kitaip, jausmą, kai stovi pievoje priešais džiungles ir, atrodo, prieš save matai kažkokį gyvą alsuojantį organizmą, apskritai, gamtą, kuri yra pati galingiausia jėga pasaulyje. O po tokių minčių toliau jau laukė ilga, nuobodi ir tikrai neišskirtinė kelionė namo – realybė. Ketvirtą ryto pasiekėme savo viešbutį ir nuėjome miegoti.

Štai tokia įspūdinga ši savaitė. Likusias dvi dienas praleidome viešbutyje ir mieste, išsiuntėme paklausas į universitetus, susikrovėme daiktus ir sekmadienį naktį išvykome į autobusų stotį, iš kurios trauksime į Peru. Laukia naujas ir ne mažiau įspūdingas etapas, bet palikti Kito tikrai sunku ir gaila. Gražios čia buvo savaitės, gražūs sutikti žmonės.

O dar ir darbas nuėjo ne veltui, nes Alicia paprašė mūsų už sutartą mokestį ir toliau nuotoliniu būdu tvarkyti viešbučio internetinį puslapį. Kas galėjo pagalvoti, kad į Ekvadorą atvykę nemokėdami kalbos ir tokie išsekę ir sutrikę, išvažiuosime jau gerai suprasdami, ką mums sako vietiniai, ir dar su darbo pasiūlymu?

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"