Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

#KitaipPoPasaulį. Kitame pasaulyje

 
Asmeninio archyvo nuotraukos

Mes esame kitame pasaulyje. Tokiame pasaulyje, kur traukiniuose kabo kūjis ir pjautuvas, kur piliečiai negali pasiekti vakarietiškų interneto tinklų, nes valdžia pasakė „tai ne jums“, kur per dūmus nesimato dangaus spalvos, kur mieste mėtosi šiukšlių krūvos, bet vakare įsižiebia tūkstančiai gražių šviesų, kur spjaudytis priimtina bet kur ir bet kada, kur žmonės tuštinasi gatvėje ir kur pilna solidžiai atrodančių „New Burnen“, „Abibas“ ir „Nice“ parduotuvių.

Skrydis į Kiniją – įsimintiniausias skrydis gyvenime. Įdomybės prasidėjo, kai įlipome į traukinį, akivaizdžiai per vėlai, tačiau prie mūsų vėlavimo prisidėjo ir tai, kad vėlavo pats traukinys. Važiavome ir galvojome, ar teks pirkti naują bilietą, ar ne. Taigi, į oro uostą atbėgome 50 minučių likus iki paties skrydžio (registracija į skrydį baigiasi valandai likus iki skrydžio). Mūsų viltingai laukė penki darbuotojai prie tuščio stalelio. Gavome bilietus, padėkojome ir nubėgome į daiktų patikrą.

Keleiviai, kurie sėdėjo be ausinių, nuolat dairėsi klausiamais žvilgsniais ieškodami stiuardesių. O šios taikiomis šypsenomis žiūrėjo į tolį.

Po jos, kai jau įlipome į lėktuvą, sužinojome, kad gavome vietas pačiame lėktuvo gale. Šiaip vietos nedžiugino, bet buvo smagu, kad užteks erdvės daiktams susidėti. Atsidarėme daiktų lentynas, o jose buvo didžiulis šūsnis senų laikraščių. Lėktuvas pakilo gal dvidešimt minučių vėluodamas ir niekas nesuprato, kodėl.

Saugumo instrukcijos, rodomos lėktuve įtaisytuose ekranuose, truko neįprastai ilgai, atrodė, kad jie mus ruošia kažkokia nelaimei. O pats kilimas buvo dar įdomesnis – tokių garsų dar niekada nebuvome girdėję. Keleiviai, kurie sėdėjo be ausinių, nuolat dairėsi klausiamais žvilgsniais ieškodami stiuardesių. O šios taikiomis šypsenomis žiūrėjo į tolį.

Pakilome, triukšmas sumažėjo, pradėjome klausyti muzikos, kad jo negirdėtume išvis. Tada buvome nustebinti nemokamais gėrimais ir maistu, kuris, beje, buvo skanus ir jo buvo gan nemažai. Bet kad ir kaip smagu buvo mėgautis tokia prabanga, mintys, kad šios pačios pigiausios oro linijos taip daro norėdamos užglaistyti kažkokius prastus įvykius piršosi savaime. Skridome penkias valandas ir visą tą laiką galvojome, kad tik viskas būtų gerai. Paskutinę skrydžio valandą skridome nuolat purtomi turbulencijos, o kai pradėjome leistis, išvydome skubiu žingsniu į lėktuvo galą einančias stiuardeses. Jos neatrodė išsigandusios, priešingai, rodėsi, kad jos eina atlikti kažko, kas yra įprasta rutinos dalis.

O rutina buvo tokia: kiekviena praeidama pro tą lentyną, kurioje buvo laikraščių krūvos, paėmė po gerą dešimtį jų ir visą galinę lėktuvo dalį, skirtą lėktuvo įgulai, jais išklojo. O išklojo todėl, kad visa ta lėktuvo galinė dalis skendo vandenyje. Taip taip – skendo vandenyje! Po pusvalandžio lėktuvas stipriu dunkstelėjimu ant vieno rato pasiekė oro uostą, o po kelių sekundžių žemę pasiekė ir antrasis ratas. Stiuardesės baigė valyti vandenį, mielai nusišypsojo ir padėkojo už šaunų skrydį kartu. Mes, lipdami iš lėktuvo, dėkojome pasauliui, kad dar esame gyvi.

Kai jau turėjome prieigą prie interneto, patikrinome „Sichuan“ oro linijų reputaciją ir štai jums pora faktų – neseniai vieno iš „Sichuan“ oro linijų vykdomo skrydžio metu sprogo lėktuvo variklio dalis ir dėl to skilo keleivinis langas, pro kurį buvo beveik ištraukta moteris. Keleiviai ją įtraukė atgal, tačiau ji mirė nuo sužalojimų. Bet antrasis faktas dar pikantiškesnis – dieną po mūsų skrydžio tame pačiame Chengdu oro uoste, kuriame nusileidome mes, vos ne vos nusileido kitas „Sichuan“ oro linijų lėktuvas, kurio skrydžio metu sutrupėjo piloto kabinoje esantis langas, pro kurį buvo pradėtas traukti vienas iš pilotų. Jis liko gyvas, nes segėjo diržą, tačiau lėktuvas buvo sunkiai valdomas. Mūsų langas nesprogo ir mes gyvi!

Oro uoste praėjome imigracijos punktą, susiradome atokiausią kampelį ir nuėjome miegoti. Kitą rytą planavome sėsti į autobusą ir per devynias valandas pasiekti Jiuzhaigou kaimelį. Pusvalandį bandėme oro uosto autobusų bilietų punkte dirbančiai moteriai paaiškinti, kur važiuojame. Angliškai ji nesuprato. Angliškai nesuprato ir oro uosto informacijos punkte dirbanti moteris, tad mes tiesiog nusprendėme, kad susiorientuoti bus lengviau patiems.

Nuėjome į metro stotį, susižiūrėjome žemėlapius, ir nuvažiavome į tarpmiestinių autobusų stotį. Kelionė truko daugiau nei valandą, o sumokėjome po du dolerius – piniginė po Japonijos iškart atsigavo. Autobusų stotyje buvo įdomu: nors ir buvome dideliame mieste Chengdu, visi spoksojo, švilpė ir rodė į mus pirštais. Stovėjome eilėje, kad nusipirktume bilietus, ir supratome, kad stovėti eilėje neverta, nes taip ir liksi stovėti. Taigi, kartu su kitais vietiniais nusibrovėme iki bilietų pardavėjos, kuri pasakė, kad bilietų į Jiuzhaigou nebėra. Likti stotyje neviliojo, tad nusipirkome bilietą į didesnį miestą Songpan pakeliui į Jiuzhaigou.

Pasiekę Songpan jautėme palengvėjimą – dar vieną dieną likome gyvi.

Važiavome aštuonias valandas su besispjaudančiais, rėkiančiais, knarkiančiais ir spoksančiais dėdėmis. Jautėsi it grįžome į savo natūralią būseną Lotynų Amerikoje. Tik pradėjus važiuoti supratome, kad kasdienė jausena Kinijoje ir bus kova už savo gyvybę. Kelias į Songpan, miestelį Kinijos kalnuose, vingiuotas. Maždaug 50 proc. kelionės laiko važiavome priešpriešine eismo juosta, triskart autobusas buvo stabdomas taip staigiai, kaip būna stabdoma avarinių situacijų metu. Vienąkart švelniai autobuso priekiu pakštelėjome į priešais „netikėtai“ atsiradusį traktorių. Tada mūsų vairuotojas rėkdamas ir grūmodamas kumščiu išlipo vidury gatvės ir ėmė traktorių vytis. O mes kartu su savo draugais pakeleiviais ironiškai juokėmės – tik pamanykit, didelio čia daikto vaivorykštė...

Pasiekę Songpan jautėme palengvėjimą – dar vieną dieną likome gyvi. Jau buvo vakaras ir paaiškėjo, kad autobusai iš Songpan į Jiuzhaigou nebevažiuoja, tad turėjome naktį praleisti ten. Tiesą sakant, buvo visai smagu būti atsakingiems už savo gyvybę patiems. Songpan miestelyje nelikome nepastebėti: mus iškart apspito malonūs viešbučių ir restoranų savininkai. Ėjome toliau ir stebėjome gyvenimą: kažkas gatvėje rūkė, kažkas žaidė kortomis, kažkas valėsi dantis, kažkas tuštinosi.

Staiga mūsų tyrinėjimus nutraukė priešais mus iššokęs balta šefo apranga ir kepure pasidabinęs, cigaretę dantyse sukandęs vyras, kuris mus pakvietė pavalgyti. Nieko nevalgėme nuo praeitos dienos, todėl užėjome. Viduje stovėjo kitas vyras, kuris su mumis pradėjo kalbėti angliškai ir ėmė siūlyti kambarį. Derėjomės derėjomės ir galiausiai už trylika dolerių gavome dvivietį kambarį su tualetu ir dušu bei vakarienę.

Šefas, sužinojęs, kad mes vegetarai, atidarė šaldytuvą, pilną daržovių, ir paprašė pasakyti, ko norim. Paprašėm jo mus nustebinti. Jis net pašoko iš džiaugsmo, išmetė cigaretę, atsiraitojo rankoves ir nubėgo į virtuvę. O mes prisėdome prie stalelio ir laukėme. Maistas buvo puikus, kambarys buvo puikus, piniginė toliau džiūgavo, o mes išėjome pasivaikščioti po Songpan. Miestas buvo gražus, pilnas šviesų, aukso ir švilpaujančių vyrų. Džiaugėmės, kad sustojome Songpan.

Ryte sėdome į autobusą ir išvykome į Jiuzhaigou. Kuo toliau važiavome, tuo daugiau statybininkų ir sugriuvusių pastatų aplink matėme. Rugpjūčio 8 dieną, prieš beveik dešimt mėnesių, Jiuzhaigou ir aplinkinius rajonus sudrebino penkiolika sekundžių trukęs septynių balų žemės drebėjimas. Tos penkiolika sekundžių pakeitė žmonių gyvenimus nebeatpažįstamai – daugiau nei 40 žmonių mirė, maždaug 500 buvo kritinės būklės išvežti į ligoninę, tūkstančiai žmonių neteko savo namų ir darbo.

Savanorystės vietą Jiuzhaigou kaimelio kalno viršūnėje esančiame viešbutėlyje radome prieš metus. Tuo metu Jiuzhaigou slėnis klestėjo: jame yra vienas iš gražiausių nacionalinių parkų visoje šalyje, kuris gegužės mėnesį ir visą vasarą pritraukdavo tūkstančius turistų. Visame kaimelyje ir aplink esančiose apylinkėse yra gausybė restoranų ir viešbučių. Tokiu metų laiku, koks yra dabar, mes turėjome padėti bendraudami su svečiais, turėjome su jais eiti į žygius, vakarieniauti.

Štai mūsų savanorystės vieta dabar: dviejuose kambariuose yra vanduo, keturiuose kambariuose yra elektra, nėra šilto vandens, nėra interneto, nėra svečių. Name gyvena maždaug keturiasdešimties metų moteris Zhuo Ma su aštuoniasdešimtmetė jos motina Ama. Zhuo Ma prieš žemės drebėjimą name ant kalno gyveno viena, jos motina turėjo savo namus, kurie yra nusileidus žemyn ir į kuriuos taip pat plūsdavo svečiai (praeitais metais pas ją apsistojo 3000 žmonių). Po žemės drebėjimo Amos namas, kuriame Zhuo Ma su savo broliais ir užaugo, yra pakrypęs taip, kad bet kada gali sugriūti, todėl jame nebegalima gyventi. Ama privalėjo išsikraustyti.

Šeima taip pat turėjo restoraną žemiau esančiame Jiuzhaigou slėnyje, tačiau restoranas yra sugriuvęs ir jo atidaryti negalima. Tik atvykus negalėjome suvokti, kodėl net ir praėjus dešimčiai mėnesių viskas atrodo taip prastai, tačiau dabar, kai pagyvenome su Zhuo Ma ir Ama, suvokiame, kad žemės drebėjimas nėra tiesiog turtinė žala.

Žmonės bijo, kad žemės drebėjimas gali atsitikti ir vėl, šimtai žmonių pabėgo ir apleido savo namus. Kiti, kurie liko, lėtai bando stotis ant kojų kasdien savęs klausdami: „kodėl man?“ Gyveni, gyveni, statai savo namus, kuri šeimą, planuoji ateitį ir tada penkiolika sekundžių stichijos sugriauna viską, ką kada nors turėjai.

Taigi, jaučiame, kad atvažiavome pačiu laiku. Abi moterys yra absoliučiai pasimetusios, Amos namuose svečiai buvo priimami „AirBnb“ principu, tai nebuvo viešbutis, tai buvo kažkieno namai. O namas, kuriame gyveno Zhuo Ma ir dabar gyvename mes visi, yra didelis, tai yra viešbutis, į kurį žmonės atvažiuoja tikėdamiesi viešbučio lygio aptarnavimo. Šiame name dirbdavo valytoja, dirbdavo virėjas, taigi, Zhuo Ma nežinojo nieko apie tai, kaip viešbutis valomas, kur yra laikomi įvairūs daiktai. Dabar, kai darbuotojų po žemės drebėjimo nebėra, kambariai atrodo kaip po karo, o iš Amos namų atvežti daiktai užkišti visur ir visaip. Moterys gyvena neviltyje. Tad mes su savo darbo viešbučiuose ir restoranuose patirtimi dabar moteris mokome viešbučio organizavimo. Sutvarkėme visus kambarius, išvalėme kampelius, viską sužymėjome, išmetėme gausybę daiktų, apie kurių egzistavimą Zhuo Ma ir Ama niekada net neįsivaizdavo. Šįvakar sėsime prie stalo ir rašysime viešbučio organizavimo planą. Gražu matyti, kaip vieta ir kartu moterų viltis atgimsta.

Bet šioje vietoje likti masina ne tik galimybė savo rankomis kažką pakeisti ir kažkam padėti. Jiuzhaigou regionas yra bene paskutinis Kinijos teritorijoje išlikęs tibetietiškas regionas (be Tibeto). Ama su visa šeima yra tibetiečiai, kurie prieš daugiau nei penkiasdešimt metų pabėgo iš Tibeto dėl ten vykstančių nesutarimų su Kinija. Taigi, Zhuo Ma ir jos du broliai yra pabėgėlių šeimos vaikai, kurie iki pilnametystės nemokėjo kalbėti kiniškai. Ama kiniškai kalbėti išmoko tik prieš penkiolika metų ir kalba netaisyklingai, šeimoje jie kalba tibetietiškai, aktyviai praktikuoja budizmą, valgo ir mums gamina tibetietišką maistą.

Zhuo Ma, būdama septyniolikos metų, turėjo tris į ją nusitaikiusius vaikinus, iš vieno iš jų ji turėjo tekėti. Kartu su savo mažuoju broliuku ji nuo jų pabėgo į Pekiną ir ten šešerius metus dirbo bei mokėsi kinų kalbos. Vėliau ji kartu su tuo pačiu broliu išvyko į Tibetą, kad išmoktų taisyklingai šnekėti tibetietiškai – nei vienas šeimos narys nelankė mokyklos, todėl viskas, ką jie moka, yra pasiekta jų pačių užsidegimu, tibetiečių kalba, kuria jie kalbėjo namie, buvo tokia specifinė, kad net tibetiečiai jų nesuprato.

Begyvendami Pekine, Tibete jie suvokė, kokia unikali yra tibetiečių kultūra ir kaip stipriai ji domina kitus. Taigi, jų galvose gimė verslo idėja: jaunesnysis brolis įstojo į virėjų mokyklą ir mokėsi gaminti, Zhuo Ma, jos vyresnysis brolis nusprendė kartu su mama atidaryti tibetietiško stiliaus namus, į kuriuos galėtų atvykti svečiai.

Netikėtai ir visai netyčia papuolėme į tokią specifinę aplinką ir tokiu specifiniu metu. Prausiamės arbatinuke užvirintu vandeniu iš vonelių, vietoj vandens, kuris bėga iš kalnų ir yra rudas dėl jame braidančių gyvulių, geriame medžio tošies arbatą ir pratinamės prie aštraus maisto. Daug dirbame ir dar tik bandome suvokti, kaip mums pasisekė gimti nepriklausomoje Lietuvoje, kur nėra žemės drebėjimų ir neturime bėgti ar slėptis nuo nieko.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"