Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

#KitaipPoPasaulį. Kelionės apmąstymų dienos

 
Asmeninio albumo nuotraukos

Šiuo metu išgyvename pačias svarbiausias savo kelionės apmąstymų dienas. Namie būsime jau mažiau nei už savaitės. Ar norisi grįžti? Taip, nes pasiilgome namų, ne, nes baisu įsisukti į rutiną. Bet net ir rutina niekada jau nebebus tokia, kokia buvo prieš išvažiuojant. Ar viskas bus kitaip? Ne. Ar mes kitokie? Absoliučiai.

Vakarą prieš kelionę į meditacijos centrą vyko Prancūzijos ir Argentinos ir Urugvajaus ir Portugalijos Pasaulio futbolo čempionato rinktinių rungtynės. Kartu su Manishu ir pas jį tuo metu per Couchsurfing programėlę atsiradusia kine Ming keliavome į miestą stebėti rungtynių. O nepaliečių aistra Argentinai yra stipri. Tokia stipri, kad visas miesto centras tiesiog virte virė ir buvo padabintas balta ir žydra spalvomis. Juokinga, kad net patys nepaliečiai negali paaiškinti šito susiformavusio susižavėjimo priežasties ir juokauja, kad jei Nepalas kada nors netikėtai patektų į Pasaulio futbolo čempionatą, pasirinkti favoritus nepaliečiams būtų sudėtinga.

Prieš rungtynes Manishui ir Ming pagaminome savo, jau reikėtų sakyti „garsiuosius itališkus makaronus“, ir išėję į miestą paklausti, ką palaikome, mąsliai nusišypsoję bent kelis nepaliečius privertėme suraukti antakius: ne Argentiną? Gedulo tyloje sirgaliams besiskirstant, kai Argentina pralaimėjo, nusprendėme kitų rungtynių sulaukti žaisdami biliardą.

Iš esmės kurso mokiniai turėjo susikurti atmosferą, jog dirba absoliučioje izoliacijoje ir dešimt dienų klusniai besilaikydami visų jau paminėtų ir dar kitų nerašytų taisyklių medituoti pagal kasdienį tvarkaraštį.

Prie biliardo stalo susipažinome su keturiasdešimtmečiu britu, kuris jau penkerius metus nesustodamas keliauja. Būdamas trisdešimt penkerių, kaip jis pats sako, suvokė, kad gyvena nelaimingą gyvenimą. Jis metė inžinieriaus darbą, paliko savo partnerę, pardavė visą turtą ir išvyko keliauti. Kiekvienais metais tris mėnesius iš eilės jis dirba fermoje sodindamas augalus Australijoje. Ir dirba tokiu režimu, kokiu mes dirbome Anglijoje: 12 valandų per dieną, jokių laisvų dienų, tiesiog juodas arimas.

Dirbdamas ten jis užsidirba labai daug pinigų (20 dolerių valandinis užmokestis už darbą), o likusius devynis jis keliauja. Keliauja per daug savęs nevaržydamas ir tiesiog stebi. Ar jis turi kažokių konkrečių planų? Ne. Vyras tiesiog nori keliauti, kalbėtis ir mokytis. Taip ir pradiskutavome apie kažką tas valandas laukimo, o vėliau vėl panirome į futbolą. Ir štai tokios trumpos kaktomūšos su žmonėm, kurie gyvena kitaip, yra pati nuostabiausia keliavimo dalis.

Neprisimenu net šio brito vardo, bet mintis apie tai, kiek daug pasaulyje galimybių ir kad mes ir tik mes esame savo laimės kalviai, su kiekvienu tokiu susidūrimu vis stipresnė. Kad tik daugiau žmonių atrastų tą vidinę ugnį išgirsti save, nes tikslas nebūtinai turi būti vienas iš tų, kurie visuomenėje sulaukia palaiminimo.

Sekmadienį ryte atsikėlėme ir iškeliavome į registracijos punktą, iš kurio į Vipassana meditacijos centrą autobusai išveža mokinius. Atsisveikinome su Manishu galvodami, kad susitiksime tik liepos dvyliktą dieną, kuri turėjo būti paskutinė Nepale ir šiemet jau kažkur kitoje pasaulio pusėje.

Atėję į registracijos centrą turėjome užpildyti formas, vėliau sėdėti kambarėlyje ir klausytis pasakojimo apie tai, ką dešimt dienų meditacijos centre veiksime ir kokių taisyklių reikės laikytis. Jau registracijos centre tvyrojo keistas slogumas, o kalbėdami vienas su kitu koridoriuose jautėmės lyg darytume kažkokį nusikaltimą, nes esame priešingų lyčių. Po įvado aš buvau pakviesta pasikalbėti su viena iš savanorių. Maždaug šešiasdešimtmetė moteris sėdėjo ant pagalvėlės, aš atsisėdau ant kitos priešais ją. Rankose laikydama mano užpildytą registracijos formą ji ėmė klausinėt apie tai, iš kur sužinojau apie šią meditacijos techniką, ką tikiuosi suvokti ir koks yra mano tikslas, ar suprantu, kad meditacijos centre vyrauja griežtos taisyklės, kurių privalėsiu laikytis.

Pakalbėjusi gavau moters palaiminimą – parašą, su kuriuo man buvo paskirtas lovos ir registracijos numeris meditacijos centre. Jau betvarkant visus registracijos reikalus pasidarė taip keista: visus šiuos metus viską darėme kartu dvidešimt keturias valandas per parą septynias dienas per savaitę, o dabar laukia 10 dienų, kai net žvilgsnis į priešingos lyties pusę yra nusižengimas. Ši mintis intrigavo it naujas nuotykis. Bet mintis apie tai, kad po 10 dienų tylos ir gyvenimo savyje visa kelionė bus baigta, kad teturėsime vieną dieną Katmandu reikalams sutvarkyti, atsisveikinti su Manishu, „kitu pasauliu“ ir pasikalbėti apie tai, kas įvyko, ėmė bauginti. Vis svarstėme: ar tikrai vėl norime bėgti, ar norime kankintis, užsidaryti ir leistis į save? Ir štai tai buvo momentas, kai prasiveržė tos senojo mentaliteto, kurį nešėmės su savimi nuo kelionės pradžios, liekanos: „aš privalau viską padaryti, privalau spausti save, nes tik taip augsiu“.

Taigi, po poros valandų dvejonių, kai abu jautėme, kad važiuoti nenorime, kad daug labiau norime paskutines kelionės dienas praleisti kitaip, pasakėme vienas kitam: „padarom ir bus baigta, reikia“. Sėdome į autobusą ir važiavome pasitikti dar vieno kalno, kurį reikės įveikti, juk mes – kovotojai, tiesa? Tai buvo ir pats protingiausias, ir pats kvailiausias sprendimas, kurį priėmėme pastaruoju metu.

Atvykome į Vipassanos meditacijos centrą įsikūrusį ant kalno, esančio netoli Katmandu, kartu su daugybe kitų žmonių: 64 moterys ir 64 vyrai. Tik išlipus teko atiduoti savo pinigines, pasus ir visus kitus brangius daiktus, taip pat reikėjo palikti visas rašymo, skaitymo priemones. Stovėjome keistoje aikštelėje prie vartų, aplink lakstė beždžionės, o visi mokiniai lūkuriavo neidami toliau, besimėgaudami tom paskutinėm minutėm, kai galima kalbėti, žiūrėti vieniems į kitus ir kai atmosfera bent šiek tiek šviesesnė. Netrukus sumušė varpas ir visi tyliai patraukėme į didelę salę, kurioje sėdėjome ant pagalvėlių ir klausėmės dar detalesnių instrukcijų apie visą kurso tvarką.

Viską diktuoja varpas: jo skambinimas yra kažko pabaigos ir kažko pradžios simbolis. Vipassanos centrai visame pasaulyje operuoja naudodami jau kursą išmokusių mokinių paaukotomis lėšomis, t.y., kurso mokiniai yra aprūpinami maistu, vieta nakvynei ir visais kitais būtinaisiais ištekliais nemokamai, o visi žmonės, pabaigę bent 10 dienų kursą, gali centrui aukoti pinigų ir taip suteikti galimybę technikos išmokti kitiems žmonėms. Kurso dalyvius kuruoja savanoriai, žmonės, kurie jau baigė kursą ir nori prie jo įgyvendinimo kitiems prisidėti ne pinigais, o savo darbu.

Visi atvykome liepos 1 dienos vakarą ir nauji mokiniai turėjo priimti penkis įžadus, o senieji mokiniai, tie, kurie baigė bent vieną dešimties dienų kursą, turėjo priimti aštuonis įžadus. Įžadai, kurių visi privalėjo laikytis kurso metu, buvo: nežudyti, nevogti, susilaikyti nuo bet kokios lytinės veiklos, nemeluoti, nevartoti jokių svaigalų, o dar trys papildomi įžadai seniesiems mokiniams: nevalgyti po vidurdienio, nenaudoti kvepalų, papuošalų, kosmetikos, nemiegoti aukštoje lovoje, pvz., dviaukštės lovos viršutiniame aukšte. Visi kurso dalyviai privalėjo rengtis kukliai ir neiššaukiančiai, vengti bet kokio fizinio kontakto su tos pačios ar priešingos lyties atstovais, pvz., net ir prasilenkiant siaurame koridoriuje jokiais būdais negalima paliesti žmogaus, mokiniams buvo draudžiama rašyti, skaityti, visi privalėjo valgyti maistą, kuris yra vegetariškas ir pagamintas centre dirbančių savanorių, ir jokių maisto produktų patys turėti negalėjo, joks dalyvis negalėjo praktikuoti kitų meditacijos technikų, sportuoti.

Pirmasis esminis draudimas buvo tai, kad viso kurso metu vyrauja absoliutus vyrų ir moterų atskirimas: t.y., visi gyvena, maitinasi, prausiasi tik tos pačios lyties atstovams paskirtuose pastatuose, moterų pusėje dirba savanorės ir mokytojos moterys, o vyrų pusėje dirba savanoriai ir mokytojai vyrai, priešingos lyties atstovus gali pamatyti tik bendrojoje meditacijos salėje ir kambaryje, kuriame vakarais buvo rodomi mokytojo pamokų įrašai, bet į visas patalpas moterys ir vyrai įeidavo pro skirtingus praėjimus.

Antrasis esminis draudimas buvo tai, kad nuo 20h liepos pirmą dieną visame centre įsivyravo absoliuti tyla: nuo kurso pradžios liepos 2 dieną iki kurso pabaigos liepos 12 dieną kurso mokiniai negali komunikuoti (nei žodžiu, nei raštu, nei ženklais) su priešingos lyties atstovais, o su tos pačios lyties atstovais gali pradėti komunikuoti tik paskutinę dešimtąją kurso dieną. Kalbėti galima tik su savanoriais iškilus kažkokioms praktinėms problemoms ir su mokytojais aptariant meditacijos technią tam skirtu metu. Visi taisyklių laikytis privalėjo griežtai, nesvarbu, ar jos mokiniams atrodė logiškos, ar ne, o tai, kad tvarkos būtų paisoma, užtikrino krūva jau paminėtų savanorių, kurie akylai ir nuolatos stebėjo visus dalyius. Iš esmės kurso mokiniai turėjo susikurti atmosferą, jog dirba absoliučioje izoliacijoje ir dešimt dienų klusniai besilaikydami visų jau paminėtų ir dar kitų nerašytų taisyklių medituoti pagal kasdienį tvarkaraštį.

Tvarkaraštis:

4h – Rytinis varpas, laikas keltis

4.30h-6.30h – Meditacija bendrojoje salėje

6.30h-8h – Pusryčių pertrauka

8h-9h – Grupinė meditacija bendrojoje salėje

9h-11h – Meditacija bendrojoje salėje

11h-13h – Pietų pertrauka

13h-14.30h – Meditacija bendrojoje salėje

14.30h-15.30h – Grupinė meditacija salėje

15.30h-17h – Meditacija bendrojoje salėje

17h-18h – Vakarinės arbatos pertrauka

18h-19h – Grupinė meditacija salėje

19h-20.30h – Mokytojo pamoka

20.30h-21h – Meditacija bendrojoje salėje

21h-21.30h – klausimų laikas

21.30h – Išjungiama šviesa, laikas miegui

Pirmosios 3 dienos dešimties dienų Vipassanos kurse yra įvadinės ir jų metu mokiniai praktikuoja Anapana meditacijos techniką stebėdami savo kvėpavimą ir oro lytėjimo taškus labai mažoje veido zonoje. Šios dienos yra svarbios paruošti mokinių protams, t.y., sukoncentruoti mintis, kad jie išmoktų stebėti savo kūnus ir valdyti minčių srautą. Kitos septynios dienos yra skirtos tikrosios Vipassana meditacijos technikos praktikavimui. Žodis „Vipassana“ reiškia „matyti dalykus taip, kokie jie iš tikrųjų yra“. Vipassanos technika yra viena iš seniausių meditacijos technikų indų subkontinenete ir prieš 2500 metų buvo vėl pristatyta visuomenei Sidhartos Gautam, Budos, tačiau po jo mirties beveik išnyko ir dvidešimtojo amžiaus antrojoje pusėje sparčiai išpopuliarėjo, kai technikos skleidimo ėmėsi Shri S.N.Goenka.

Būtent šio mokytojo sukurtame Vipassanos technikos kurse mes ir dalyvavome. Visa ši technika skiriasi nuo daugumos kitų meditacijos technikų, kurios dažnai yra orientuotos į koncentracijos ugdymą ir tokiu būdu nusikėlimą į labai gilius minčių klodus. Vipassanos meditacija orientuota į kūno potyrius čia ir dabar, žmogus mintyse nenaudoja jokių vizuolizacijų ir verbalizacijų koncentracijai sustiprinti, priešingai, jis tiesiog stebi savo kūną. Likusias 7 kurso dienas mokiniai koncentruojasi į tai, ką jaučia, pvz., pulsacijas, vibracijas, niežėjimą, skausmą, į visą tai nereaguodami. Tarkim, jeigu sėdi valandą ir tau ima tirpti kojos pozicijos keisti negali – turi stebėti nutirpusią kūno vietą ir tiesiog tai suvokti: nebandyti išvengti jausmo, nesinervinti dėl to, kad jis yra, ir tuo pačiu metu juo nesimėgauti. Žodžiu, tiesiog beveik vienuolika valandų per dieną sėdi stebėdamas savo kūno pojūčius ir bandai išlaikyti absoliutų indiferentiškumą tam, ką jauti. Visa ši technika grindžiama tuo, kad žmogaus kūne nuolat vyksta biocheminės reacijos, kurios vyksta dėl įvairių priežasčių. Tas pačias reakcijas, kūno pojūčius sukelia ir žmogaus išgyvenimai, pvz., jeigu žmogus išgirsta komplimentą, jo kūne įvyksta vienokios reakcijos, jeigu žmogus sužino apie artimo žmogaus netektį, jo kūne vyksta kitos reakcijos ir t.t. Vipassanos techniką naudodami žmonės turi išmokti tas reakcijas stebėti ir į jas nereaguoti, tokiu būdu, išmokdami kontroliuoti savo liūdesį, nusivylimą ir pan.

Taigi, liepos pirmąją, jau prasidėjus absoliučiajai tylai, visi išsiskirstė praustis ir miegoti, o kitą rytą prasidėjo tikrieji atradimai. Pirmąjį rytą varpą pramiegojau ir buvau pakelta piktos savanorės, kuri aktyviu galvos linksėjimu ragino bėgti į meditacijos salę. Greitai apsirengiau ir nubėgusi atsisėdau ant mano numeriu „G3“ paženklintos pagalvėlės. Salė buvo didžiulė, joje vyravo prieblanda ir ant kitų 127 pagalvėlių neramiai muistėsi kiti mokiniai. Iš salėje esančių garsiakalbių ėmė sklisti hipnotizuojančiu tonu kalbančio Shri S.N.Goenkos balsas, jis aiškino, ką reikia daryti ir kaip.

Pirmąją dieną visas vienuolika valandų reikėjo sėdėti ir stebėti savo kvėpavimą šnervių, visos nosies ir erdvės tarp šnervių ir viršutinės lūpos dalyje, antrąją dieną reikėjo stebėti oro srauto prisilietimą tose pačiose srityse, o trečiają dieną reikėjo stebėti reakcijas, vykstančias mažytėje erdvėje tarp šnervių ir viršutinės lūpos. Ką reiškia stebėti? Tiesiog visąlaik sėdi tyloje, užsimerkęs ir bandai koncentruotis į nurodytas kūno dalis ir atlikti užduotį. Pirmąją dieną galvojau, kad nusišausiu. Trečdalį laiko pirmas tris dienas praleidau bandydama pagauti Justino žvilgsnį, kad parodyčiau, jog noriu namo ir kad nesiruošiu šito reikalo daryti. Koncentruotis buvo beprotiškai sunku, mintys galvoje buvo išsibarsčiusios, apie viską ir, atrodo, užklupdavo bet kurią sekundę. Štai sėdi, stebi kvėpavimą, ignoruoji nugaros skausmą, kuris yra NEPAPRASTAS, kai sėdi ant žemės pusantros valandos nejudėdamas, ir tada suvoki, kad jau penkias minutes mąstai apie kažką klaidžiodamas tolimiausiose tolybėse. Tuomet vėl grįžti ir vėl koncentruojiesi iš naujo. Ir taip iš naujo iš naujo iš naujo iš naujo.

Laisvu metu visos moterys atrodė it lavonai, aš panašiai ir jaučiausi. Meditacijos mokymasis yra darbas, kuris reikalauja tokio susikaupimo, kokio man gyvenime neprireikė atliekant jokią užduotį, nesvarbu, mokykloje, būreliuose, darbe. Po tų kelių meditacijos valandų esi toks išsunktas ir toks nesusipratęs erdvėje, kad tiesiog eini pavalgyti ir gultis į lovą. Ir taip viskas ir sukosi: medituoji, pavalgai, eini į lovą, vėl medituoji, vėl pavalgai, vėl pertrauka ir eini į lovą. Lovoje guli užmerktom akim ir net negali užmigti, nes esi kažkur. Tiesiog guli ir tiek, o išgirdęs varpo dūžį atsistoji ir kartu su mase trauki į meditacijos salę. Kadangi bet kokios veiklos yra uždraustos, vienintelis dienos paįvairinimas yra rūbų skalbimas tam skirtose kriauklėse arba prausimasis duše. Tiesa, per pertraukas geresniuose Vipassanos centruose mokiniai turi galimybę pasivaikščioti sodelyje, tačiau mūsų centras buvo labai kuklus, todėl vienintelė erdvė lauke, kurioje galėjome būti, buvo betoninė 40 kvadratinių metrų aikštelė, iš visų pusių apribota meditacijos centro, trijų gyvenamųjų pastatų, valgyklos ir aukštos metalinės tvoros. Tokioje erdvėje laikas slenka lėtai, tuomet ir pats išmoksti viską daryti lėtai: lėtai eiti, lėtai valgyti, lėtai plauti indus, lėtai praustis, žodžiu, daryti viską, kad laikas slinktų.

Geriausios dienos akimirkos būdavo, kai dukart gaudavome pavalgyti. Pusryčiai būdavo 6.30h, pietūs 11h, 17h galėjai atsigerti arbatos ir, jei esi naujas mokinys, suvalgyti bananą, o nuo tada vėl lauki rytojaus 6.30h. Valgykloje sėdėjome ant mažų taburečių prie betoninių stalų ir žiūrėjome į sieną. Mano siena buvo gražiai balta, lengvai ištepta mažyčiais juodais taškeliais, todėl bevalgydama vis bandydavau juos kažkaip sujungti ir lavinau vaizduotę.

Maždaug trečią dieną persilaužiau iš silpnumo ir savęs gailėjimo į kažkokią savęs baudimo fazę, kai tiesiog sau sakai, kad tau reikia ištverti tas likusias dienas ir tiek. REIKIA. Jaučiau, kad mano koncentracija gerėjo, vakarinės pusantros valandos pamokos, kai sėdėdavome prie televizoriaus ir klausydavome Shri S.N.Goenkos charizmatiškų postringavimų apie šią meditacijos techniką ir ją liečiančius gyvenimiškus akcentus kas vakarą suteikdavo motyvacijos. Todėl tiesiog dariau taip, kaip reikėjo – mečiau sau iššūkį ir mėgavausi kova su savimi. Ir tada viskas pasikeitė, kai penktąjį vakarą sėdėjau vakarinėje pamokoje ir vėl į savo mąstymo sistemą sugrąžinau kritinį žvilgsnį.

Visose prieš tai buvusiose pamokose mane labiausiai žavėjo tai, kad Vipassanos technika, nors ir pradėta skleisti Budos, yra atsieta nuo religijos. Ji tiesiog kalba apie tai, kad reikia gyventi kartu su gamta: jai nekenkti, nežudyti gyvūnų, suvokti, kad gamtoje nėra nieko pastovaus, viskas keičiasi, todėl ir mūsų kūne viskas keičiasi: visos reakcijos, kurios ateina dėl vienų ir kitų dalykų, ateis ir praeis, todėl reikia mokėti reakcijas kontroliuoti, o praktikuodamas Vipassana tiesiog valdai savo mintis. Štai taip. Kai vienuolika valandų per dieną praleidi tamsiame kambaryje sėdėdamas, kai gyveni aplinkoje, kuri yra persmelkta fizine ir mentaline kančia ir primena kalėjimą, o vakare ateini prie televizoriaus ir klausaisi kurso guru, kuris viską labai šmaikščiai apipavidalina ir naudoja mokslinius terminus aiškindamas, kodėl ši technika padės įveikti visus gyvenimo liūdesius, labai lengvai užsiliūliuoji. Nors mane itin erzino meditacijos pastate penkiskart per dieną per garsiakalbį burtininko tonu tariami raktiniai žodžiai ir instrukcijos meditacijai, kurie priminė kažkokį hipnotizavimą, ir nesupratau, kodėl kaip Vipassanos technikos pagrindinis tikslas yra pristatomas liūdesių įveikimas, o ne minties kontrolė, galvojau, kad tai mano negatyvumas, kurį reikia suvaldyti. Ir tą lemtingą penktąjį vakarą Shri S.N.Goenka labai moksliškai ėmė įrodinėti, kaip Vipassanos technika padeda reinkarnuotis paliekant visus praeities liūdesius praeitame gyvenime, o paskui davė keletą pavyzdžių apie tai, kaip veikia karma. Aš negalėjau patikėti. Reinkarnacijos ir karmos konceptą tiek aš, tiek Justinas mintyse kontempliavome jau gana ilgai ir, sakykim, abu ėjome religijos ieškojimo keliu. Ir nėra nieko baisesnio, kai žmogui, kuris savarankiškai ieško, kažkas ima piršti konceptą su tokiu pasitikėjimu ir be jokios abejonės, kad yra kitaip, tačiau naudojant mokslinius terminus ir puikų bendrinį išsilavinimą, kuris verste verčia tikėti tuo, ką sako tas subtiliai konceptą peršantis autoritetingas asmuo. Tą vakarą išeidama iš patalpos prie laiptų, vedančių į tą televizoriaus kambarį, pamačiau Justino šlepetes ir suvokiau, kad tai gali būti galimybė su juo sukomunikuoti. Naktį užmigti beveik negalėjau, ne dėl to, kad apie kažką mąsčiau, bet dėl to, kad tiesiog neišėjo.

Šeštosios dienos meditacija buvo labai sudėtinga, nes vis labiau ir labiau ėmiau viskuo abejoti, o abejonės, kai turi vienuolika valandų medituoti, nepadeda. Prieš vakarinę pamoką paėmiau kuprinėje užsilikusį tušinuką ir ant plaukų gumytės vidaus užrašiau „BĖGAM“. Gumytę į pamoką pasiėmiau su savimi ir ją nusiaudama savąsias šlepetes greitai numečiau ant prie laiptų gulėjusių Justino šlepečių. Kadangi visos buvome nuolat stebimos, jaučiausi it daryčiau didžiausią nusikaltimą, širdis beprotiškai daužėsi, bet pastebėta nebuvau. Pamokoje vėl išgirdau postringavimų apie tai, kodėl tokia moksliška Vipassanos techniką padės reinkarnuotis, jaučiau, kad čia būti nenoriu. Pamokos metu girdėjau, kad kažkas išėjo iš patalpos, tačiau durys buvo vaikinų pusėje, į kurią žiūrėti draudžiama, todėl taip ir nežinojau, kas ten įvyko. O viskam pasibaigus išeidinėdama iš patalpos ant savo šlepečių radau kelias baltas gėlytes ir pagalvojusi: „o kaip gražu“, jas nustūmiau ir nuėjau. Šeštąją naktį irgi beveik nemiegojau, mūsų septynviečiame kambaryje, atrodė, nemiegojo niekas, net ir nepalietė, kuri visuomet užknarkdavo pirmoji, muistėsi nesustodama.

Meditacijos mokymasis yra darbas, kuris reikalauja tokio susikaupimo, kokio man gyvenime neprireikė atliekant jokią užduotį, nesvarbu, mokykloje, būreliuose, darbe.

Pabudusi ryte vis galvojau, ką daryti: juk likus tik trims dienoms kurso būtų kvaila jo nepabaigti, argi negalima pakentėti? Vis bandžiau save įtikinti, kad išeiti būtų kvaila. Pasibaigus rytinei meditacijai pamačiau netoli salės vidurio, kuris skiria vyrų ir moterų puses, stovintį Justiną, kuris žiūrėjo į mane ir „spigino“ akim. Tuo metu, kai visi skirstosi iš salės eidami į pusryčius, savanorių salėje labai mažai, nes dauguma jau būna nuskubėję į valgyklą, todėl pasinaudojau proga ir priėjau prie jo. Rankose jis laikė vaistų buteliuką su už jo paslėptu popierėliu, kuriuos jis man padavė, ir greitai nuėjo. Nubėgusi į kambarį popierėlyje radau kvietimą ateiti prie vyrų ir moterų erdves skiriančios tvoros ir kad vakar neradau po gėlytėmis ant šlepečių paslėpto raštelio. Vadinasi, abu šeštąją dieną vienas kitam palikome po žinutę. Perskaičiusi nuskubėjau prie tvoros, tačiau buvau stebima savanorės, todėl nuėjau pusryčiauti. Po pusryčių prisirinkau medžių lapų ir ant jų užrašiau, kad nemanau, jog iš likusių 4 dienų Nepale verta 3 praleisti šitame centre tik dėl to, kad pabaigtume kursą ir užsidėtume pliusiuką. Ant kito lapelio užrašiau, kad jeigu jis nori bėgti, tai meditacijos salėje pagavęs mano žvilgsnį linktelėtų, o jeigu nenori, tai papurtytų galvą. Lapelius padėjau ant tos pačios tvoros tikėdamasi, kad jis juos suras. Meditacijos salėje popiet susižvagėme ir Justinas linktelėjo.

Vakare jau per septintąją pamoką klausėmės pamokymų apie tai, kad jeigu nesimiega, tai medituoti galima pernąkt ir kad tai pailsina smegenis, kad nereikėtų dėl to nerimauti – kaip patogu, kaip tik prieš tai buvusias dvi naktis ir nemiegojau. Pasibaigus naktinei meditacijai nuėjau pas moterų mokytoją pasikalbėti. Atsisėdau ant žemės priešais ją, sėdinčią ant kėdės, ir pasakiau, kad noriu išvykti dėl sveikatos priežasčių. Tai nebuvo sąžiningas teiginys, tačiau jokiu kitu būdu ramiai mūsų išleidę jie nebūtų. Mokytoja pradėjo klausinėti, kuo skundžiuosi, pasakė, kad reikia išbūti tik tris dienas. Ji paaiškino, kad nutraukusi kursą jį turėsiu kartoti iš naujo, kad nebūsiu iki galo išbandžiusi technikos. Aš jai atsakiau, kad surantu, bet kad noriu išvykti. Ir tuomet išgirdau žodžius, kurie mano norą išeiti patvirtino: mokytoja man pasakė, kad turiu rinktis, kas man svarbiau: ar meditacija, ar mano sveikata. Apstulbusi pasakiau jai, kad meditacija ir yra reikalinga sveikatai palaikyti ir kad mano sveikata man svarbesnė. Taip pat pasakiau, kad noriu pasikalbėti su Justinu ir pasakyti jam apie išėjimą. Mokytoja pasakė, kad visus išėjimo darbus reikės sutvarkyti kitą rytą ir kad komunikuoti su Justinu galėsime tik leidus jo mokytojui.

Taigi, nuėjau miegoti ir po dar vienos bemiegės nakties aštuntąją dieną atėjau į rytinę meditaciją. Ma-daug po valandos meditacijos savanorė mane pakvietė ateiti pasikalbėti su mokytoja. Nuėjau ir ši manęs paklausė, ar tikrai noriu išeiti, atsakiau, kad taip. Šalia jos stovėjo Justino mokytojas, kuris pasakė, kad pasikalbėti su Justinu tiesiogiai negaliu, bet kad jis perdavė informaciją jam, o šis man parašė žinutę ant raštelio. O raštelyje Justinas parašė, kad bėgam. Taigi, supildę išėjimo formas, atgavę savo daiktus, šeštą ryto išėjome į laisvę lydimi stipraus metalinių vartų trinktelėjimo.

Nuvažiuoti mokytis Vipassanos meditacijos technikos buvo puikus sprendimas, nes tos septynios dienos padėjo atrasti daug dalykų: Vipassanos meditacijos technika yra tai, ką įkomponuosime į savo kasdienį gyvenimą, nes dvasinė sveikata yra ne mažiau, o gal net ir labiau svarbi nei fizinė, o gebėimas mintis kontroliuoti yra supergalia, susidėliojo pozicija dievo klausimu ir dar daug kitų asmeninių atradimų. Bet didžiausias atradimas buvo tai, kad per šius metus užsiauginome raumenis sustoti ir įveikėme tą vertimosi per galvą mentaliteto liekaną, kuri į Vipassaną tą liepos pirmąją mus ir išstūmė. Dabar lengvasis kelias būtų buvęs kursą pabaigti: tiesiog užsimerkti ir padaryti tai, ką padarėme praėjusias septynias dienas. Bet išgirsti, ką sako balsas viduje, suvokti, kad šiame meditacijos centre jaučiame šalia technikos brukamą ir visai kitą dalyką, buvo iššūkis, kurį įveikėme. Vipassanos technikos mokymų yra daugybė ir mes pasirinkome patį populiariausią, kuris daugumai žmonių labai patinka ir padeda pasiekti užsibrėžtų tikslų. Bet mums jis netiko. Gal buvome per jauni, gal per silpni, gal per daug pavargę, o gal per daug laimingi? Nežinau. Bet jaučiame, kad tai buvo puikus sprendimas.

Paskutines dienas Nepale leidžiame su Manishu, sutvarkėme jo būsimojo hostelio AirBnb profilį, padėjome užsiregistruoti į savanorių platformas. Refleksijos apie šiuos metus ir tai, kas dabar esame, laikotarpis, kuriuo taikiai mėgaujamės. Jau liepos 13 dieną išskrendame į Romą, iš kur liepos 17 skrendame į Vilnių. Nors kėlimasis į Europą gąsdina, nes Romoje vis dar neradome žmogaus, galinčio mus priimti apsistoti, todėl nusimato keturios naktys naktinių pasivaikščiojimų, esame laimingi. Labai.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"