Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

#KitaipPoPasaulį. Kelionė po Kiniją ir šokiruojančios pamokos apie SSRS

 
Asmeninio albumo nuotrauka

Ši savaitė kupina įspūdžių ir suvokimų apie Kiniją. Nėra nei dienos, kada nepagalvotume: „tai nepaprastai įdomu“, tačiau taip pat nėra dienos, kada nesvarstytume, kaip norisi viską baigti.

Pirmadienį atsisveikinome su Jiuzhaigou kaimeliu, mylimuoju rytiniu palydovu gaidžiu ir mus globojusiomis šeimininkėmis. Zhuo Ma mums padovanojo tradicinius tibetietiškus raiščius, kuriuos budistai dovanoja draugams ir šeimos nariams linkėdami sėkmės. Tai buvo labai gražus gestas, tačiau išvykti nebuvo liūdna, priešingai – laukėme to. Po penkių minučių gatvėje pasirodė autobusas, taigi, visi kartu su mumis stovėję žmonės ėmė rėkti, švilpti, kišti rankas priešais jį stabdydami. Įlipome ir devynias valandas važiavome, be abejonės, stodami bent šešis kartus rūkymo pertraukėlėms.

Lotynų Amerikoje ar Okeanijoje tik keletas sutiktų žmonių žinojo apie tai, kas XX amžiuje vyko Rytų Europoje ir kokią įtaką regionui turėjo SSRS.

Chengdu mus pasitiko karštis ir Kinijos miestų dvasia: mašinų tuntai, daugybė stilingai apsirengusių žmonių, įvairios vakarietiškos parduotuvės (Starbucks ir Mc‘Donalds ties kiekvienu posūkiu) ir cigarečių tvaikas. Nuvykome tiesiai į savo viešbutėlį už aštuonis dolerius, nes jau buvo vakaras ir labai norėjome nusiprausti šiltu vandeniu – mėgavomės prabanga.

Kadangi pagrindinis turistų traukos objektas Chengdu mieste yra pandų poravimosi centras, kitą dieną paskyrėme būtent jam. Nuvykome ten kartu su šimtais kitų turistų ir grožėjomės tais keistais juokingais padarėliais. Nors zoologijos sodas ar šiaip bet kokia vieta, kur gyvūnai yra laikomi nelaisvėje, visad sukelia dviprasmius jausmus, šis rezervas paliko nuostabų įspūdį. Pandos Kinijoje labiausiai paplitusios Sichuan regione, kuriame yra ir mūsų savanorystės vieta, ir pats Chengdu. Iš pradžių šie gyvūnai gyveno vietovėse ties jūros lygiu, tačiau dėl žmonių veiklos persikėlė į kalnus ir prisitaikė prie sąlygų ten. Dar prieš kelerius metus pandos buvo klasifikuojamos kaip ypatingame pavojuje atsidūrę gyvūnai, galintys bet kada išnykti, todėl poravimo centrai ir rezervai visame pasaulyje tapo vieninteliu būdu rūšiai išsaugoti. Iš tikrųjų, stebint pandas sunku patikėti, kaip padarai, kurie tiesiog miega ir valgo, išgyveno du milijonus metų ir, panašu, su tokių centrų pagalba gyvuos dar ilgai.

Po įspūdingos dienos Chengdu laukė dar įspūdingesnė naktis – važiavome naktiniu traukiniu į X‘ian miestą. Naktiniai traukiniai yra pats pigiausias ir ilgiausias tarpmiestinis keliavimo būdas Kinijoje. Neretai tokį patį atstumą, kokį gali nuvažiuoti su naktiniu traukiniu per devynias valandas, dieniniais traukiniais gali nuvažiuoti per dvi valandas. Visi traukiniai turi rūšis pagal greitį, taigi, kuo greičiaus traukinys važiuos, tuo brangesnis jis bus.

Traukiniuose galima rinktis įvairiausias vietas: stovimos ir sėdimosios yra pačios pigiausios, už beveik dvigubą kainą galima nusipirkti gultą šiašiavietėje atviroje patalpėlėje, už dar didesnę kainą galima nusipirkti gultą keturvietėje uždaroje patalpėlėje ir už dar daugiau pinigų kai kuriuose traukiniuose galima gauti netgi atskirą kabiną.

Mūsų pasirinktas traukinys į X‘ian buvo pats lėčiausias, kelionė truko šešiolika valandų ir pirkome sėdimas vietas. Stotyje jau pradėjus rinktis vietinei faunai darėsi įdomu: kvapai, daiktai, kuriuos tempėsi žmonės, be abejonės, spoksojimas į mus, piešė itin įdomų paveikslą. Likus valandai iki mūsų kelionės laiko žmonės pradėjo stoti į „eilę“ prie įleidimo durų. Niekaip negalėjome suvokti, kodėl tai vyksta, juk visi turi paskirtas vietas.

Tuomet pagalvojome, kad lengvai įmanoma, jog žmonės pagal vietas nesėda, taigi, stojome į tą sambūrį prie vartų ir mes mintyse tyliai besiruošdami kovai už galimybę patogiai atsisėsti. Vartams atsidarius, kai bilietus pradėta tikrinti, visi stotyje sėdėję žmonės tiesiog pašoko it bilietų tikrintojos būtų futbolo žvaigždės, ką tik įmušusios įvartį.

Tai, kas vyko toliau buvo tiesiog neįtikėtina: žmonės su visa savo manta ėmė vienas kitą stumdydami ir daužydami brautis tolyn, viskas atrodė lyg maža riaušių versija. Sunkiai, bet pro vartelius prasibrovėme ir mes ir skubiu žingsniu judėjome link traukino. Patys pigiausi vagonai dažniausiai yra gale traukinio, o ties kiekvieno vagono durimis stovi bilietų tikrintojai. Kuo toliau link traukinio galo ėjome, tuo aukščiau visų bilietų tikrintojų antakiai kilo: turistai nepirko privačių kabinų, juk jie tokie turtingi?

Įlipus į vagoną mus pasitiko tragiškas drėgmės, rūkalų ir šlapimo kvapas. Kėdės traukinyje buvo išteptos visokiom įmanomom spalvom, vietos išdėliotos taip: po tris kėdes, atsuktas į kitas tris su mažu staleliu viduryje vienoje pusėje ir po dvi kėdes atsuktas į kitas dvi su dar mažesniu staleliu viduryje kitoje pusėje – asmeninės erdvės nulis.

Staleliai mirgėjo nuo padažų ir skysčių, išsiliejusių ant jų paviršiaus, langai neatsidarė. Tai buvo prasčiausiai atrodanti transporto priemonė, kuria teko važiuoti šiemet.

Pasidėjome kuprines į lentynas, esančias virš galvos, ir vagonui besipildant bandėme suvokti faktą, kad šešiolika valandų iš kurių daugiausiai turėtume miegoti praleisime ten. Visi sėdo į savo vietas, vėliau buvome patikrinti traukinio tvarkos prižiūrėtojų. Tada ir paaiškėjo, kad žmonės tose riaušėse stumdosi ne dėl vietos atsisėsti, o dėl vietos pasidėti daiktams.

Vagone sėdėjome kartu su arba labai jaunais žmonėmis ir maždaug šešiasdešimties metų vyrais ir moterimis, kurie su savimi tempėsi centnerinius bulvių maišus ir lagaminus, pilnus česnakų. Traukiniui net nepradėjus trečdalis žmonių pakaitomis išeidinėjo prie įėjimo į vidų ir rūkė, taigi, vagone jau kelionės pradžioje tvyrojo lengvas pilkas dūmų debesėlis – ženklas, draudžiantis rūkyti, Kinijoje nieko nereiškia. Iš pradžių ironiškai juokėmės, tačiau vėliau, kai prie rūkymo prisidėjo ir nuolatinis spjaudymasis, įvairios muzikos leidimas, darėsi liūdna.

Sėdėdami bandėme miegoti ir ignoruoti visus garsus ir kvapus, deja, tai nebuvo lengva ir kvėpuoti neturėjome kuo, skaudėjo galvą. Trečią valandą nakties susirinkome kuprines ir nusliūkinome į netoliese esantį vagoną, kuriame buvo šešiaviečiai miegamieji gultai, iš kurių bent trečdalis buvo laisvi. Kad patektume į tą vagoną reikėjo praeiti tvarkos prižiūrėtojų kambarėlį, tačiau mums labai pasisekė, kad jame tuo metu buvo tik vienas apsimiegojęs darbuotojas, kuris nesuprato, kur einame ir ką darome. Pasidėjome daiktus ir sulindę į viršutinius gultus bent porą valandų nusnūdome. Aplink sklandė garsus knarkimas ir kelių moterų, kurioms nesimiega, balsai. Gulėdami ant tų gultų jautėmės it ponai. Deja, ryte mus pamačiusi bilietų tikrintoja paprašė parodyti savo vietų numerius ir mes buvome išprašyti atgal į savo realybę. Grįžus į mūsų vagoną mielieji bendrakeleiviai pradėjo iš mūsų juoktis – juk jie jau visi buvo patyrę, ką reiškia pakeisti savo vietą traukinyje ir ką reiškia būti išprašytam. Juokėmės ir mes, nes tą naktį buvome vieninteliai iš viso būrio, kurie bent kažkiek normaliai pamiegojo.

Išlipomę X‘ian apduję ir apsnūdę. Nuėjome į artimiausią Mc‘Donalds kavinę, apsiprausėme, persirengėme ir morališkai nusiteikėme dienai turistavimo. Pirmą dienos dalį praleidome Tarakotos armijos muziejuje. Nors tik atvykę nebuvome labai teigiamai nuteikti: įėjimo mokestis vienam žmogui buvo dvidešimt penki doleriai, nusprendėme, kad tai yra vienas iš kelių Kinijos simbolių, kuriems reikia skirti pinigų. Visa tai, ką pamatėme, šokiravo masteliu ir ilgalaikiškumu. Tarakotos armija buvo vietinių ūkininkų atrasta prieš keturiasdešimt metų, tačiau pastatyta dar keli šimtai metų prieš mūsų erą. Sunku patikėti, kaip tiksliai prieš tūkstančius metų buvo pagaminta šimtai metalinių ir molinių skulptūrų ir, apskritai, kokia nepaprasta Tarakotos armijos idėja yra. Nors muziejuje skelbiama, kad tai yra vienas iš geriausių muziejų pasaulyje, to tikrai nejautėme: kadangi atradimai dar labai nauji, viskas vis dar proceso stadijoje, todėl pamatyti daug detalių negalėjome. Faktas, kad tokio istorinio paminklo atradimas yra sensacija ir rodo, kiek dar daug dalykų Kinijoje dar neatrasta, bet vis dėlto stebino radinių istorija, o ne pačios reprodukcijos ir tai, kaip viskas pateikta. Iš muziejaus išvykome laimingi, kad tai pamatėme, ir tikimės, kad po keliasdešimties metų sugrįžus šiame muziejuje bus galima pamatyti šimtus kitų eksponatų ir rimtų aprašymų.

Likusią dienos dalį praleidome tyrinėdami X‘ian, o naktį vėl sėdome į išsiilgtąjį traukinį ir važiavome į Zhengzhou. Šįkart kelionė buvo lengvesnė: apsišarvavome humoro jausmu, nusipirkome nosies kaukes, kurias ištepėme kvepalais, ir pradėjome taikyti nuostabų metodą nemandagiems ir įkyriems žmonėms atbaidyti: jeigu kas nors mus demonstratyviai fotografuoja ir juokiasi, mes fotografuojame juos – tai labai padeda. Vis dar stebino mus supančių žmonių kontingentas. Štai. pvz., kartu su mumis į traukinį įlipo vyras, nešinas dideliu kilimu. Kilimą jis ramiausiai pasiklojo po kėdėmis ir užknarkė traukiniui dar nepajudėjus. Ta absoliuti ramybė ir gebėjimas įgnoruoti aplinką įkvėpė. Kelias valandas iš devynių numigome ir mes, atrodė, net užsimiršome, kur esame. Gaila, bet į vagonus su juose esančiais gultais pereiti nepavyko.

Papasakojome jai apie SSRS „darbelius“ Lietuvoje ir moteris buvo nuoširdžiai šokiruota. Gal penkiolika minučių dėliojome faktus, kuriuos žino ji ir kuriuos žinome mes – nupiešėme du skirtingus pasaulius.

Ryte atvykome į Zhengzhou miestą. Ten praleidome porą dienų, vieną naktį apsistojome viešbutyje už porą dolerių, nes miego stygius neleido nieko daryti. Važiuodami autobusu mus užkalbino moteris, kuri keliavo namo su savo septynerių metų dukra ir vyru. Moteris prastai kalbėjo angliškai, bet paaiškėjo, kad yra anglų kalbos mokytoja. Kalbėjomės apie keliavimą, o vėliau ji ėmė pasakoti apie Kinijos istoriją.

Moters samprotavimas apie Kinijos ir Rusijos santykius išsirutuliojo į Stalino garbinimą ir pasakojimą apie tai, kiek daug gėrio jis atnešė jų šaliai ir pasauliui, apskritai. Mes klausėmės ir negalėjome patikėti tuo, ką girdime. Papasakojome jai apie SSRS „darbelius“ Lietuvoje ir moteris buvo nuoširdžiai šokiruota. Gal penkiolika minučių dėliojome faktus, kuriuos žino ji ir kuriuos žinome mes – nupiešėme du skirtingus pasaulius.

Valdžios kontrolė Kinijoje yra nepaprasta. Šalyje gyvenantys žmonės lyg ir laisvi daryti tai, ką nori, tačiau tuo pačiu metu yra įkalinti informacijos, kuri jiems yra brukama nuo mažumės, pinklėse. Kai keliavome Lotynų Amerikoje ar Okeanijoje, mažai sutiktų žmonių žinojo apie tai, kas dvidešimtame amžiuje vyko Rytų Europoje ir kokią įtaką regionui turėjo SSRS, bet šis „nežinojimas“ buvo absoliučiai kito lygio. Suvokti, kad daugiau nei septintadalis visos žmonijos pasaulyje mąsto panašiai kaip ši netikėtai mus užkalbinusi moteris, mums dar dabar neįmanoma.

Iš Zhengzhou naktiniu traukiniu išvykome į Pekiną, kuriame jau pirmą dieną tyrinėjome Uždraustąjį miestą ir valdžios pastatus. Vakare apsistojome pas egiptietį Sohil, Pekine dirbantį anglų kalbos mokytoją, ir skanaudami egiptietiškų saldainių kalbėjome apie Kinijos santvarką ir Egiptą. Buvo nepaprastai įdomu išgirsti apie Kiniją iš tamsesnio odos gymio žmogaus perspektyvos, o istorijos apie Egipte vykstančius neramumus ir valdžios atstovus, žudančius paprastus gyventojus, tiesiog atėmė kvapą. Politiniai neramumai Egipte ir buvo priežastis, kodėl Sohil iš tėvynės pabėgo. Kitą dieną apsistojome pas Michael, vokietį, trejiems metams darbo atsiųstam į Kiniją inžinieriui. Vakarą praleidome kalbėdamiesi su juo ir jo mergina kine Ming. Kadangi Michael dirba solidžioje įmonėje, darbas jam parūpino butą viename iš prabangiausių sostinės pastatų priešais Pasaulio finansų centrą. Įėję į savo!! kambarį gulėjome ant lovos ir tyliai mėgavomės prabanga, kokios jau seniai nematėme. Ko daugiau žmogui reikia?

Tai štai prabėgo ir dar viena kontrastinga savaitė Kinijoje. Pirmadienį kopsime į Didžiąją kinų sieną, o vakare su mylimiausiais traukinio bendrakeleiviais keturiolika valandų važiuosime į Suzhou miestą, esantį šalia Šanchajaus.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"