Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

#KitaipPoPasaulį: KELIAUTI yra sunku

 
Rugilė Bausytė ir Justinas Kiškis / 
Rugilė Bausytė ir Justinas Kiškis /  Asmeninio archyvo nuotrauka

Praėjo devynios dienos nuo tada, kai išvykome iš savo viešbučio Kite. Kaip jaučiamės? Seniai tiek ašarų buvo išlieta, bet gera. Esam išsekę, pasiilgę stabilios vietos, nes keliauti, KELIAUTI yra sunku, ir pasiruošę „sugerti“ viską, ką pamatėme ir išmokome, tik tam prireiks laiko. Nepaprastai gražios buvo šios dienos ir nepaprastai sunkios tiek fiziškai, tiek morališkai.

Sausio 7 dieną susikrovėme daiktus, su Alicia aptarėme tolimesnio darbo „Hostal Quito Cultural“ svetainėje detales ir išvykome į autobusų stotį. Naktiniu autobusu važiavome Andų kalnais dešimt valandų ir pasiekėme istorinį Ekvadoro miestą Kuenka.

Kažkodėl mus vis dar stebina žmonių atvirumas ir gerumas, bet, kita vertus, juk ir mes, jei kažkuo susižavėtume, padėtume nieko nesitikėdami atgal.

Po triukšmingos nakties su dviem veiksmo filmais, žinoma, įgarsintais ispaniškai, ir daug daug trankios ispaniškos muzikos nesijautėme per daug gyvybingi, bet septintą ryto leidomės tyrinėti. Nors apie miestą girdėjome daug puikių atsiliepimų, jis mums nepasirodė kažkuo ypatingas. Viskas tikrai gražu, daug europietiško stiliaus kavinukių – ženklas, kad miestas turistiškas, daug bažnyčių, graži upės pakrantė, kurioje gausybė žmonių bėgioja ir vedžioja šuniukus.

Bet, kad ir kaip primintų Europą, nėra tos senoviškos dvasios, pastatai tikrai nemena penkiolikto amžiaus, o mažos parduotuvėlės, veikiančios visą dieną net ir prie pat pagrindinės miesto bažnyčios durų, o ką jau kalbėt apie miesto gatves, taip ir neleidžia pamiršti, kad čia yra Lotynų Amerika, kurioje viską, ko reikia, gali nusipirkti gatve beeidamas į darbą, nes žmonės „sukasi“. Kol kas atrodo, kad nėra nieko liūdniau, kai tokios autentiškos ir beprotiškai daug savo žavesio turinčios šalys kaip Ekvadoras investuoja tiek daug pinigų kurdamos „namų“ imitaciją turistams.

Esam tikri, kad daug daugiau apie Kuenkos kultūrą galima sužinoti muziejuose, tačiau nei pinigų, nei didžiulio noro juose apsilankyti nebuvo. Vakare grįžome į autobusų stotį, kurią pasiekėm ryte, ir, nusipirkę septyniolika apelsinų už vieną dolerį, sėdome į autobusą, vežantį į Čiklajų, Peru.

Antroji naktis autobuse buvo kur kas malonesnė: nei muzikos, nei filmų nebuvo, galėjome ramiai miegoti. Maždaug vidury nakties sustojome pasų kontrolės punkte ir buvome pasveikinti atvykę į Peru. Autobuse susipažinome su Baraku – vyru iš Izraelio, keliaujančiu po pasaulį. Tikrai neįprasta sutikti izraelietį šiuose kraštuose, o tuo labiau keliaujantį tiesiog, nes faina.

Prisiklausėme daugybės pamokymų apie būdus uždarbiauti keliaujant, apie kriptovaliutas, kurios, beje, ir yra Barako pragyvenimo šaltinis keliaujant ir netgi buvome pakviesti naudotis Barako įsigyta paskyra kriptovaliutų rizikos skaičiavimams. Kažkodėl mus vis dar stebina žmonių atvirumas ir gerumas, bet, kita vertus, juk ir mes, jei kažkuo susižavėtume, padėtume nieko nesitikėdami atgal.

Maždaug 11 valandą ryto atvykome į Čiklajų. Išlipome autobusų stotyje ir, atrodė, vėl visos kelionių pamokos prasideda iš naujo: nauja valiuta – peruvietiška solė (1 doleris vertas maždaug 3,2 solių), nauja autobusų sistema: peruviečiai neturi vienos didelės autobusų stoties, iš kurios išvyksta įvairiausi kelionių operatoriai, kiekviena kelionių agentūra turi savo punktą, kuriame gali nusipirkti bilietus ir iš kur išvyksta autobusai.

Taigi, norėdamas kažkur nuvykti ir tam atrasti finansiškai priimtiniausią variantą, turi klaidžioti nuo vieno miesto kampo prie kito. Negana to, jau iškart pamatėme, kad Peru yra daug labiau suturistinta vieta negu Ekvadoras, kur baltasis žmogus didesniuose miestuose dar gali praeiti be gausybės riksmų, kviečiančių kažką nusipirkti ir taksistų, persekiojančių kelis kvartalus.

Peru esi vaikščiojanti kupiūra: vos tik įžengėme į pagrindinę autobusų stoties patalpą prie mūsų pribėgo šeši vyrai, rėkiantys skirtingų miestų pavadinimus. Žinojome, kad galime rasti geresnį variantą, negu jie siūlo, bet dėl įdomumo paklausėme, kiek kainuotų nuvykti iki sostinės Limos. Tą sekundę, kai ištarėm miesto pavadinimą, nemeluoju, vieno iš vyrų akyse tikrai žybtelėjo švieselės ir šis, pasisukęs į vieną iš stoties kampe stovinčių autobusų vairuotojų, riktelėjo: „Gringos!“

Taip yra vadinami baltaodžiai, keliaujantys po šias šalis, ir tai yra nemandagus, neigiamą atspalvį turintis pavadinimas.

Nebūtina būti ispanų kalbos ar Lotynų Amerikos kultūros specialistu, kad suprastum šio žodžio reikšmę. Taip yra vadinami baltaodžiai, keliaujantys po šias šalis, ir tai yra nemandagus, neigiamą atspalvį turintis pavadinimas. Tai išgirdus pasidarė taip nejauku, atrodė, mes esame kokie nors gyvūnėliai. Nusprendėme, kad keliausime į kitą, didesnę stotį, iš kurios bandysime nusigauti iki sostinės, ir kad tai bandysime padaryti ne autobusu.

Kaip tyčia, stotyje sutikome šiek tiek angliškai kalbantį peruvietį, kuris mums paaiškino, kur turime eiti, kad susistabdytume autobusą, ir palinkėjo sėkmės bei liepė saugoti kuprines ten einant. Aukštai pakeltomis galvomis išėjome iš stoties į tas skurdžias peruvietiškas gatves, palikę visus taksi ir autobusų vairuotojus išsižiojusius: „Ką? Gringos nevažiuoja taksi, o kažkur eina??“

Reikia pripažinti, kad taksi tikrai suteiktų komforto, nes iš visų kol kas matytų šalių Peru eismas tikrai pavojingiausias ir kaskart būdamas gatvėje turi kovoti už savo gyvybę. Vis dėlto saugiai pasiekėme autobusą.

Atvykę į stotį kitoje miesto pusėje, sėdome į autobusą ir važiavome toliau. Vakarop pasiekėme Trujillo. Ten pavalgėme, šiek tiek pasivaikščiojome, tačiau dėl to, kad miestai Lotynų Amerikoje tikrai nėra gražiausias dalykas ir dėl to, kad jau tradiciškai sutikome gerą žmogų, kuris mums padėjo surasti autobusą, vežantį į Limą, ir paaiškino, kad netgi su žemėlapiu telefone gatvėse geriau nevaikščioti, sėdome į naktinį autobusą ir trečią naktį praleidome važiuodami.

Limą pasiekėme kitą rytą, tikrai labai pavargę, purvini ir su tuo beviltišku ir neatsakytu klausimu: „Kodėl mes tai darome?“ Vis dėlto susiėmėme, suradome kavinę, kuri turėjo wi-fi, ir pranešėme per „Couchsurfing“ surastam Renato, kuris mus turėjo tą naktį priglausti savo namuose, kad jau pasiekėme miestą. Šis pakvietė ateiti pas jį kada tik galėsime. Mes nieko ir nelaukėme. Po pusantros valandos pasiekėme tykų miegamąjį rajoną ir Renato namus.

Vyras prisistatė, paprašė jį vadinti Rino ir pakvietė prisėsti. Įėję į vidų pamatėme daug kompaktinių diskų, dar daugiau knygų, kelias gitaras. Sužinojome, kad Rino yra virtuvės šefas, kuris prieš porą metų metė savo darbą ir nusprendė įgyvendinti savo seną svajonę – dainuoti. Kalbėjomės gal valandą, tuomet nuėjome į taip išsiilgtą dušą ir išėjome pavalgyti.

Dar prieš išvykdami į Peru žinojome, kad maistas čia yra šventas dalykas ir kad žmonės gamina puikiai, o išgirdę kažką kalbant blogai apie peruvietišką virtuvę, gali net primušti. Rino mums pasiūlė nueiti pavalgyti. Be abejonės, sutikome ir laukėme, ką jis mums parodys. Kadangi visi neturime daug pinigų, žinojome, kad neisime į prabangų restoraną, bet net neabejojome, kad bus skanu. Lotynų Amerikos šalyse didesnė kaina neretai reiškia tiesiog geresnį interjerą ir wi-fi, skirtą klientams, o ne geresnę maisto kokybę.

Rino mus nusivedė į vietinį įvairiausių rakandų, maisto produktų turgų, kurio gilumoje buvo įsikūręs „restoranas“. Tikrai neatrodė jis prabangiai, bet buvo sausakimšas vietinių, kas jau yra puikus ženklas. Prisėdome ant suoliuko prie ilgo stalo, aplink kurį sėdėjo daugybė ispaniškai kalbančių žmonių. Rino paklausė, ar gali mums užsakyti valgyti savo nuožiūra, mes sutikome, tik pasakėm, kad valgome viską, tik ne mėsą. Jis nuėjo prie, panašu, savo draugo, gaminančio maistą miniatiūrinėje virtuvėlėje, kurioje sukosi dar bent penki žmonės, ir paprašė visiems atnešti po lėkštutę ceviche (žalia žuvis arba mėsa, patiekiama su įvairiausiais pagardais).

Išėjome iš turgaus jausdamiesi it milijonieriai. Žinojome, kad šioje šalyje pigu, bet nesitikėjome, kad už tokią sumą bus galima gauti tiek daug puikaus maisto.

O kaip buvo skanu! Pirmasis peruvietiškas žuvies ceviche, kuris tikrai vertė aikčioti. Tuomet Rino mums užsakė dar du patiekalus: kepintus ryžius su jūrų gėrybėmis ir paprastą žuvį su ryžiais, daržovėm ir juka. Mes buvom tokie išalkę po tų dienų autobuse ir taip pasiilgę gero šilto maisto, kad ši turgaus restoranėlio patirtis dar dabar yra vienas iš geriausių praeitos savaitės prisiminimų. Prie visų šių vaišių gavome ąsotį šviežiai spaustų sulčių. Tai tiek Ekvadore, tiek Peru yra visiškai elementarus dalykas. Tik Europoje už kelis šimtus mililitrų šviežiai spaustų sulčių reikės sumokėti kokius penkis eurus. Kaip sakė Rino: „When we come to Europe and after food we get to drink water it's strange and tasteless to us. Here we always drink juice!“ („Kai mes atvykstam į Europą ir po maisto turim gerti vandenį, tai mums keista ir, atrodo, be skonio. Čia mes visad geriam sultis!“)

Bevalgydami kalbėjomės apie Rino mintis apie pervertintą religiją (sausio pabaigoje į Peru atvyksta popiežius, taigi, dabar itin katalikiškoje šalyje vyksta intensyvūs dailinimo darbai ir šio žmogaus priėmimui investuojami milijonai), svajones ir buvom sužavėti jo ryžto: jis nusprendė tapti dainininku tam, kad galėtų būti išgirstas daugiau žmonių: „I want to be a singer because such people can be listened to. When you area chef, you can't change anything“ („Aš noriu būti dainininkas, nes tokių žmonių yra klausomasi. Kai esi virtuvės šefas, negali nieko pakeisti.“)

Mums tai pasirodė beprotiškai gražu, dar mažai suitikome vietinių, kurie ne tik kalba apie Lotynų Amerikos trūkumus, bet ir turi noro juos pakeisti. Pokalbį vainikavo sąskaita už maistą – 20 solių. 20 solių! Šiek tiek daugiau negu šeši doleriai už visus tuos patiekalus dviem žmonėms ir sultis! Išėjome iš turgaus jausdamiesi it milijonieriai. Žinojome, kad šioje šalyje pigu, bet nesitikėjome, kad už tokią sumą bus galima gauti tiek daug puikaus maisto. Juk Europoje esame įpratę, kad jūros gėrybės yra prabangos patiekalas, o čia tai – kasdienybė.

Prieš mums išeinant klajoti po miestą Rino pasiūlė vakare susitikti bačatos ir salsos pamokose parke, kur vienos pamokos kaina žmogui – 2 solės. Nesupratome, kaip tai įmanoma. O jis ir paaiškino: žmonės čia šoka. Šoka daug, aistringai ir visi. Klubuose šoka ne pagal elektroninę muziką, o pagal salsos garsus. Šoka poromis ir tuo mėgaujasi, todėl kaina nėra didelė ir išmokti to galima visur. Dabar Peru yra lietaus sezonas, vasara – žmonės sportuoja parkuose taip pat, kaip ir vilniečiai Neries krantinėje, bet viena iš sporto „šakų“ yra šokiai. Negalėjome tuo patikėti, nes šokis Europoje tikrai kitoks. Apskritai, žmonės mažai šoka. Kadangi tai yra mano pati mėgstamiausia veikla, aš vakaro laukiau labiau negu visko, taip norėjosi prisiminti pramoginių šokių pamokose išmoktus salsos žingsnelius. (Justinas tuo metu tyliai jaudinosi).

Diena Limoje prabėgo greitai: pamatėme porą bažnyčių, nuvykome prie paplūdimio, tačiau tikrai nebuvome sužavėti. Galbūt tiesiog pavargome nuo miestų, o galbūt mes šiaip išrankūs. Aštuntą valandą vakaro sugrįžome į miegamąjį rajoną, kuriame gyvena Rino, ir ėjome parko takeliais. Tiek daug žmonių sportavo, dainavo, vaikščiojo, atrodė, kad esame kažkokiame neatrastame pasaulyje.

Po dešimties minučių priėjome terasą su stogu, kurioje žmonės šoko. Šoko daugybė senukų porų, daugybė jaunimo. Pasidėjome savo daiktus į spinteles ir ėmėme stebėti belaukdami bačatos pamokos. Šnektelėjome su pora keturiasdešimtmečių vyrų, kurie taip laukė šokių pamokos, kad, atrodo, negalėjo nustygti vietoje. Atėjus dviem jauniems mokytojams visi žmonės pasidalino į dvi grupes po maždaug dvidešimt šokėjų – štai tiek vyrų ir moterų vasaros vakarą atėjo praleisti šokių aikštelėje.

Žinoma, atsistojome į pradedančiųjų grupę ir ėmėme mokytis žingsnelius (mokytojas kalbėjo ispaniškai). Valanda prabėgo greitai ir abiem(!) labai patiko. Buvo sudėtinga mokytis jausti ritmiką, kai sunkiai tegali kažko paklausti, bet kūno kalba yra galigesnė negu žodžiai, taigi, kažkaip judėjome. Pasilikome dar valandai pasimokyti salsos. Atėjo ir Rino, kuris atrodė maloniai nustebęs, kai išvydo mūsų prakaituotus veidus. Kartu su juo salsos pasimokyti sugužėjo dar daugiau žmonių.

Smagu, kad man lengvai sekėsi atgaminti viską, ką išmokau dar šokdama salsą Lietuvoj, Justinas bandė „pagauti“. Buvo tiesiog gera šokti ir dalintis judesiu poroje. Kaip būtų nuostabu šią tradiciją grąžinti į Europą platesniu negu specializuoti šokių klubai mastu! Mes tai bandysime padaryti rodydami pavyzdį. Po šokių grįžome namo ir iki keturių ryto kalbėjomės. Nuostabi nuostabi ta Limos patirtis: sutikome nepaprastą žmogų, kurį dar, esame tikri, pamatysime kažkur ir kažkaip, atradome tiek gražių kultūros aspektų ir pavalgėme puikaus maisto.

Ketvirtadienį atsikėlėme šeštą ryto ir patraukėme į Limos oro uostą, iš kurio turėjome skristi į kalnuose esantį įžymųjį istorinį Kusko miestą. Skridome todėl, kad radome bilietus, kurie būtų kainavę beveik tiek pat kiek ir važiavimas autobusu, o ir laikas su tokiais netikėtai atsiradusiais extra keliavimais dabar labai svarbus.

Jau vidurdienį nusileidome Kusko. Pavargę, labai pavargę mes apžiūrėjome miestą, paragavome dar nuostabaus peruvietiško maisto už juokingas kainas (pigaus gero maisto paslaptis tokiuose turistiškuose miestuose – paeiti gilyn į gyvenamuosius rajonus arba surasti turgų) ir nuėjome į kelionių agentūrą išsinuomuoti palapinės, kilimėlių ir batų Salkantay keliui, vedančiam į Machu Picchu.

Salkantay kelias yra penkių dienų žygis, kuriam turistų medžiotojai sakytų, kad reikia gido, tačiau jį puikiai galima eiti patiems nemokant jokių pinigų. Žinoma, populiariausias žygis į Machu Picchu yra trijų dienų Inca trail, kuriam privaloma samdytis gidą ir jis yra tikrai per brangus. Nusprendėme rinktis sunkesnę alternatyvą. Kusko praleidome naktį, atsikėlėme penktą ryto, susikrovėme kuprines ir išėjome.

Šiame žygyje labai daug alternatyvų: galima važiuoti iki tam tikrų taškų, galima eiti, kelio ilgis svyruoja. Mes nuėjome visus 120 kilometrų per keturias su puse dienos. Pirmąją dieną keliavome iš Mollepata į Soraypampa, ten nakvojome palapinėje. Diena buvo sunki, nes visa savaitė iki tol buvo ilga ir su mažai miego.

Lietingasis sezonas Peru reiškia, kad beveik kiekvieną popietę lietus ima pilti kaip iš kibiro. O biudžetinis keliavimas reiškia, kad tenka atsisakyti tam tikrų komforto dalykų. Mes keliavome su dviem paprastučiais lietpalčiais, kuriuos pasiėmėme dar Amerikoje, kai dalino nemokamai (visada imkite nemokamus naudingus dalykus!). Jie tikrai buvo pats svarbiausias daiktas visos kelionės metu, aišku, visiškai drėgmės išvengti tikrai nepavyko.

Antroji diena buvo pati sunkiausia iš visų, nes kopėme į kalną. Tikrai atrodė, kad neįkopsim, nors ir nebuvo taip aukštai. Atrodė, kad sunkias kuprines galėtume numest žemyn nuo skardžio, kad lietingą orą prakeiksim visam gyvenimui. Bet mes nuėjom tuos dvidešimt du kilometrus ir pasiekėm Collpapampa.

Kūnas praktiškai atsisakė mūsų: pečiai nusitrynę ir gumbuoti, kojos lengvai patinusios ir sušutusios.

Kitą rytą atsikėlėme it pervažiuoti, bet pasiryžę ilgiausiam iššūkiui – 33 kilometrams. Vieną iš šio kelio atkarpų dauguma žmonių važiuoja ir tuomet jau vidurdienį pasiekia dienos tikslą – karštąsias versmes Coclomayo. Mes tą kelią nuėjome ir jau šeštą valandą vakaro mirkome karštosiose versmėse, apsuptose kalnų, it dienos nugalėtojai. Tos kelios valandos poilsio buvo nepaprastas gėris.

Ryte atsikėlę nukeliavome dar dvidešimt penkis kilometrus iki Aguas Calientes ir įsikūrėme stovyklavietėje netoli Machu Picchu. Kūnas praktiškai atsisakė mūsų: pečiai nusitrynę ir gumbuoti, kojos lengvai patinusios ir sušutusios. Bet penktos žygio dienos naktį atsikėlėme, nuėjome iki Machu Picchu ir įlipome. MES ĮLIPOM Į TĄ KALNĄ IR „PADARĖM“ SALKANTAY!

Machu Picchu – tikrai stebuklas. Mums ta vieta brangi dar ir dėl krauju paženklinto kelio iki jos. Negaliu rašyti apie žygio detales, nes per daug sunku. Buvo labai gražu ir labai sudėtinga eiti. Išėjome į žygį užmiršę grynuosius, taigi, turėjome tik 70 solių. Su tiek pinigų penkioms dienoms kalnuose sunku gauti pagalbą ir žinai, kad neturi alternatyvų, tegali eiti. Salkantaiy kelias buvo geriausias pasirinkimas, nes turistų sutikome mažai, pinigų išleidome nedaug. Pamatėme tokio grožio, kokio niekada nematėme. Bet dabar, važiuodami atgal į Kusko, jaučiamės išsisunkę. Smagu žinoti, kad šią naktį praleisime jau ne palapinėje, o autobuse pakeliui į Čilę – namai (?).

Už dviejų dienų, už dviejų dienų mes vėl pasieksime stabilų gyvenimą, dušą ir visa kita. O detalės apie žygį dar „paleisime“, tik vėliau, kai suvirškinsime.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"