Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

#KitaipPoPasaulį: japonus sužavėjo Vilniaus, Trakų, cepelinų ir koldūnų nuotraukos

 
Asmeninio archyvo nuotraukos

Paskutinė savaitė savanorystės vietoje maloniai nustebino. Dirbome kaip ir prieš tai: rūpinomės svečiais, gaminome pusryčius ir vis dėlto atmosfera buvo kitokia. Šią savaitę buvo trys valstybinės Japonijos šventės iš eilės, todėl į mūsų namus suplūdo linksmi ir atsipalaidavę japonai. O japoniški svečiai – auksas. 

Negana to, kad apie jų buvimą namuose liudija tik daiktai, palikti kambariuose, japonų pagarba kitiems yra kažkas neįtikėtino: dauguma nusirinko patalynę ir gražiai sulankstę paliko kambariuose, tik keletas iš jų panaudojo jiems paruoštus rankšluosčius.

Dar nematėme ir negirdėjome apie tokį atvejį, kai europietis susimoka už kambarį tris šimtus dolerių ir tada dar pasiūlo pats jį išsiurbti. Štai vieną vakarą kalbėjomės su trijule draugų iš Tokijo ir vienas iš jų buvo beprotiškai laimingas, kad nusipirko gerą skalbimo mašiną. Visi trys su Stephenu nesupratome, kuo ta skalbimo mašina tokia ypatinga. Pasiteiravom, ar ji labai greitai skalbia, ar labai talpi. Pasirodo, puikiausias jos bruožas yra tai, kad ši skalbimo mašina itin tyliai skalbia, vadinasi, netrukdys kaimynams. Sunku suvokti, kad žmonės yra pasiruošę mokėti dvigubai didesnes kainas tik tam, kad suteiktų komforto nepažįstamiems žmonėms, bet nors ir neįtikima, tai egzistuoja.

Penktadienį, kai pabaigę visus darbus name galvojome atsipūsti ir išeiti pasivaikščioti, į namus atėjo nepažįstamas senyvo amžiaus vyriškis. Jis buvo praplikęs, vilkėjo kostiumines kelnes ir šiek tiek pasiglamžiusius marškinius, o rankoje laikė portfelį. Įėjęs į namus jis pradėjo kažką sakyti japoniškai, tačiau nei vienas iš mūsų trijų nesuprato, ką.

Staiga prisiminėme, kad tai buvo penktadienio popietė. Vienas iš Fionos įsipareigojimų šio seno namo savininkui yra tai, kad ji turi suteikti kaiminystėje gyvenantiems žmonėms sąlygas praktikuoti anglų kalbą. Tai, žinoma, ji pati savo įsipareigojimų vykdyti net neketino, tam jai buvo reikalingi savanoriai – mes. Taigi, šis japonas senukas, sunkiai išlemenantis porą žodžių angliškai, sėdėjo mūsų svetainėje išsidėliojęs angliškus tekstus ir žodynėlius ant stalo ir laukė pamokos.

Dviese su Justinu ėmėme su juo kalbėtis ir klausinėti. Jis pasakė, kad gramatikos mokosi kituose anglų kalbos kursuose ir kad pas mus atėjo tam, kad praktikuotų kalbėjimo įgūdžius. Tad ėmėme kalbėtis. Paaiškėjo, kad jis yra Kei Uchiyama, jam yra 66 metai ir jis groja japoniškais būgnais. Kei turi žmoną, kuri negali valdyti kojų, nes papuolė į avariją, ir dvi dukras: viena iš jų gyvena Meksikoje, kita – Anglijoje.

Paklaustas, ar ketina aplankyti dukrą Meksikoje, pradėjo juoktis. Kei yra keliavęs po Australiją, keliskart lankėsi Londone ir ten jam labai patinka. Nors kalbėti vyrui buvo sunku, jis žinojo daug angliškų žodžių, žinojo gramatines konstrukcijas – tokiems dalykams išmokti reikia ne vienos dienos darbo. Po poros valandų kalbėjimosi ir įvairių užduotėlių atsisveikinome.

Prieš išeidamas Kei pasakė: „I really want to learn English. What if I came to your place every Monday, Wednesday and Friday? And then on Tuesdays and Thursdays I will have other English lessons in a different place. Would that work?“ („Aš labai noriu išmokti anglų kalbos. Kas būtų, jeigu ateičiau pas jus kiekvieną pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį? Antradieniais ir ketvirtadieniais lankysiu kitus kursus. Ar tai būtų įmanoma?“)

Kei motyvacija nustebino. Japonijoje tikrai yra žmonių, kurie domisi kalbomis ir puikiai kalba angliškai, tačiau tokie žmonės yra mažuma. Dauguma japonų angliškai geba pasakyti tik porą žodžių. Žinoma, tai nesumažina jų noro padėti turistams ar apskritai bendrauti, tačiau kalbos barjeras komplikuoja visą bendravimą.

Pavyzdžiui, trečiadienį į mūsų namus atvažiavo jaunų japonų porelė, susimokėjo už kambarį šimtą penkiasdešimt dolerių, bet jautėsi labai nepatogiai, kad namuose nėra nei vieno žmogaus, kalbančio angliškai, todėl ėmė ir išvažiavo į kitą viešbutį. Tai nėra vienetinis atvejis, todėl Kei noras tobulėti atrodė nuostabiai. Pasiūlėme jam paskambinti Fionai ir pasitarti dėl galimų variantų.

Kamakura yra miestas, plačiai išsidėstęs vandenyno pakrantėje. Čia gyvenantys žmonės mėgsta vandens sportą, kasdien pakrantėje išvysdavom dešimtis banglenčių sporto entuziastų. Savaitgaliais Kamakura tapdavo visų nuo Tokijaus intensyvių gniaužtų bėgančių japonų prieglobsčiu, todėl aplink nuolat galėdavome jausti atostogų dvasią.

Kasdien po miestą važinėdavom dviračiais ir stebėdavome žmones. Kadangi Kamakura buvo Japonijos sostinė, kai šalyje sparčiai plito budizmas, aplink vyravo graži šintoizmo ir budizmo sintezė, matoma architektūroje ir soduose. Apskritai, visa Japonijos istorija, apie kurią išmokome iš brangiosios Fionos, svečių ir knygų, rastų namo bibliotekoje, tiesiog gniaužė kvapą.

Paskutinį vakarą Kamakuroje name karaliavome trise su Stephenu – tai buvo pirmoji laisva diena iš visų dvidešimt dviejų, kai ten dirbome. Pasiklojome futonus gražiuosiuose svečių kambariuose ir, įsitaisę svetainėje, valgėme vakarienę, kalbėjomės. Nors ir žinojome, kad šis atsisveikinimas tik simbolinis, nes jau po kelių dienų susimatysime Osakoje, o ir Anglijoje Stephenas gyvena valanda kelio nuo Londono, kur studijuosime, vis tiek buvo liūdna. Nors ši savanorystė Kamakuroje visad išliks mūsų atmintyje kaip vieta, kurioje buvome išnaudoti, visa aplinka ir žmonės, kuriuos sutikome, čia sukūrė taip pat ir vienus iš geriausių prisiminimų. Kiekvieną vakarą trise skaitydavom apie įvairiausias japonų, lietuvių, anglų tradicijas ir viską lygindavom. Tiek daug sužinojom!

Pirmadienio rytą susidėjome daiktus, kartu pavalgėme pusryčius. Tuomet palydėjome Stepheną į traukinių stotį. „Atsisveikinimo“ proga Stephenui padovanojome bendrą nuotrauką su aprašais. O Stephen, kadangi vienas iš smagiausių dalykų, kuris mus visus vienijo, buvo kuklus ir kartais netgi juokingas pinigų leidimas (mūsų atveju dėl to, kad neturime pinigų, Stephen atveju dėl to, kad jam patinka taupyti), iš 100YEN parduotuvės (vieta, kur viskas kainuoja maždaug dolerį) kiekvienam nupirko po laikrodį. Grįžę namo pasiėmėme kuprines ir išėjome tranzuoti.

Tranzuoti iš Kamakuros pradėjome maždaug antrą valandą dienos. Lauke stipriai lijo ir nors ir turėjome pigius skrydžio bilietus į Osaką kitą dieną, norėjome išvykti kuo anksčiau. Tai nebuvo nei pats geriausias laikas, nei pats geriausias oras tranzavimui – toli gražu. Vis dėlto maždaug po dvidešimties minučių mums sustojo maža geltona mašinytė, kurią vairavo penkiasdešimties metų vyras su cigarete dantyse.

Mašinoje grojo „Sade“ dainos ir vyras tik mums įsėdus į vidų paklausė, ar mes neprieštaraujame, jeigu jis vairuodamas rūkys (vėl tas japoniškas rūpestis). Kartu su juo važiavome gal pusvalandį iki Fujisawa miesto. Vyras sunkiai kalbėjo angliškai, tačiau papasakojo, kad dabar jam yra laisvadienis ir kad jis šiandien ketino plaukioti banglente Kamakuroje, tačiau oras nebuvo tam tinkamas. Sužinojęs, kad dar tą patį vakarą norime nusigauti į Osaką tranzuodami jis net užspringo ir pasakė, kad mums labai pasisekė, kad buvome pastebėti – paprastai japonai važiuoja, nes turi svarbių reikalų, todėl net nemąsto sustoti.

Iš tikrųjų, tranzavimas Japonijoje tikrai kitoks negu kitose šalyse. Nors, apskritai, japonai tikrai draugiški ir visad stengiasi padėti, mažai kas mums šypsojosi ar bent atkreipė į mus dėmesį. Išlipę Fujisawa stotyje susiradome vietą, kurioje norėjome „pagauti“ žmogų, galintį mus nuvežti iki didžiojo greitkelio. Po valandos stovėjimo lauke, kai jau buvome kiaurai permirkę, nusprendėme pasiduoti ir naktį praleisti oro uoste.

Vis dėlto pasėdėję šalia esančiame prekybos centre ir sušilę, grįžome atgal į gatvę ir bandėme darkart. Ir štai mums sustojo kitas vyras, kuris pasakė, kad mus nuveš į didelį degalinių/kavinių kompleksą, esantį šalia didžiojo kelio į Osaką. Vyras angliškai beveik nekalbėjo, tačiau vis tiek sugebėjome padiskutuoti apie japonišką maistą. Bevairuodamas telefone jis aikščiojo, kai žiūrėjo Vilniaus, Trakų, cepelinų ir koldūnų nuotraukas. Vėliau jis tiesiog paskambino savo žmonai, kuri šiek tiek kalbėjo angliškai, ir mes bevažiuodami kalbėjomės su ja telefonu. Jo žmona mums pasiūlė naktį praleisti jų namuose. Išlipę jautėmės nepaprastai dėkingi. Lauke vis dar stipriai lijo ir jau buvo penkta valanda vakaro, bet mes tikėjome žmonių gerumu.

Sustojome šalia degalinės su užrašu „Osaka“. Degalinėje dirbantys žmonės ėmė juoktis, bet už penkių minučių mums sustojo maža juoda mašina, kurią vairavo maždaug trisdešimties metų moteris. Įsėdome ir ėmėme važiuoti. Moteris atrodė labai pavargusi ir išsiblaškiusi, angliškai ji beveik nekalbėjo. Buvo keista, kad ji mums sustojo. Žodis po žodžio išsiaiškinome, kad ji vairavo visą kelią iš Tokijaus. Kai sustojome vienoje iš poilsio stotelių, nupirkome jai kavos ir spurgą. Google vertėjo pagalba ėmėme kalbėtis ir paaiškėjo, kad moteris dievina muziką, mėgsta gaminti ir skaityti knygas. Visą laiką, kai buvome mašinoje, grojo įvairiausių japonų atlikėjų dainos, o ji vartė įvairias receptų knygas ir pasakojo apie japonų šefus. Vėliau moteris įjungė Instagram programėlę ir ten parodė dar daugiau įdomių ir populiarių japonų. Nejučia prabėgo pusantros valandos, jautėmės it po geros pamokos apie japonų kultūrą. Moteris vėl sėdo prie vairo ir važiavome toliau. Dar po poros valandų ji sustojo ir pasakė, kad labai nori miego. Taigi, prie vairo sėdo Justinas. Maždaug antrą valandą nakties atvykome iki mažo buto, kurį keturioms naktims išsinuomavome už 40 dolerių. Visa ši diena buvo neįkainojama pamoka apie japonų kultūrą. Ir dabar esame tikri, kad iš visų mitų apie Japoniją nuomonė, kad visi japonai yra ramūs, santūrūs ir vairuoja labai atsargiai yra vienas pats didžiausias melas.

Tai štai neįmanoma padarėme įmanoma ir linkėjimus siunčiame jau ne iš Kamakuros, o iš Osakos!

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"