Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

#KitaipPoPasaulį. Japonijoje tiek daug dalykų yra tarp eilučių

 
Asmeninio archyvo nuotrauka

Kiek daug dalykų gali nutikti per vieną savaitę: praeitą pirmadienį leidomės į avantiūrą ir tranzavome į Osaką, o šį jau lipsime į lėktuvą, skrendantį į Chengdu oro uostą Kinijoje. 

Pirmoji diena „atostogaujant“ buvo labai lietinga, tačiau mes buvome puikios nuotaikos! Nors dabar, kai jau pamatėme pagrindines Osakos ir Kyoto regionų dalis ir Tokijų, jaučiam, kad Kamakura ir liks pačia mieliausia vieta širdžiai, atrodė, kad ten užsisėdėjome.

Iš „onseno“ išėjome laimingi, bet su skaudančiomis nuo karščio galvom ir apie dvyliktą nakties grįžome namo.

Osakoje nusipirkome trijų dienų traukinių abonementą, todėl galėjome važinėti į valias. Visą pirmą dieną klaidžiojome po Osaką, valgėme, o vakare nuvažiavome iki Kobės miesto apžiūrėti pakrantės. Grįžome namo apie pirmą valandą nakties. Nei Osaka, nei Kobė kažkokia ypatinga architektūra nesužavėjo, matėme daug švieselių ir tiek. Kitą dieną važiavome į Naros miestą, kuris buvo Japonijos sostinė aštuntajame amžiuje. Naros miestas priminė Kamakurą, jame taip pat buvo daug šventyklų, kitų istoriškai reikšmingų pastatų, stebėjomės turistų gausybe.

Bet Japonija ir žavi tuo, kad patys japonai keliauja po savo šalį. Ir „daug turistų“ Japonijoje reiškia, kad kiekviename turistų traukos objekte daugiausiai atvykėlių bus tie patys japonai, susirinkę iš skirtingų šalies kampų. Stebino ir po pagrindinį Naros miesto parką laisvai klajojantys šimtai elnių: kai kurie kaulijo maisto iš žmonių, kai kurie atsitraukę nuo viso šurmulio snūduriavo. Pasirodo, Naroje vyrauja legenda, kad dievybė Takemi Kajichi no Mikoto atvyko saugoti Naros parke stovinčios Kasuga Taisha šventyklos jodamas ant balto elnio. Nuo tada elniai yra šventi gyvūnai, dievų padėjėjai. Šiuo metu Naroje yra daugiau nei 1300 šių gyvūnų.

Kadangi Japonija yra vulkaniškai aktyvi šalis, joje yra pilna karštųjų versmių, vadinamų „onsen“. Maudynės karštosiose voniose yra naudingos sveikatai ir jau tapo šimtamete japonų kultūros dalimi. Dauguma vietinių, gyvenančių aplink „onsenus“, juose lankosi it atlikdami kasdienę mankštą. Be abejonės, turistams ši atrakcija irgi labai patraukli, todėl po visą Japoniją išsibarstė ir brangūs karštųjų versmių kompleksai, kuriuose už šimtus dolerių galima porą valandų pasimaudyti ir patirti tai, kas japonams yra savaime suprantama.

Kadangi norėjome patirti būtent autentiką ir kelių šimtų dolerių maudynėms neturėjome, susiradome patį paprasčiausią „onseną“, kuriame lankosi tik vietiniai, ir po smagios dienos Naroje nuvažiavome į Arimos miestą. Į šį miestelį patekti nebuvo taip paprasta ir užtruko: tekini pusę dešimt vakaro atbėgome iki mažo pastato ir bijojome, kad jau nebūsime įleisti. Sušilusius ir uždususius mus pamatę prie durų darbuotojai pradėjo juoktis ir nuvedė iki aparato, kuriame reikėjo nusipirkti bilietą.

Susimokėjome po tris dolerius, nusiavėme batus ir užlipome iki persirengimo kabinų. Viskas, ką mums darbuotojai pasakė, buvo tai, kad „onsenas“ užsidarys dešimtą valandą vakaro. Iš to, ką perskaitėme internete, žinojome, kad japoniškuose „onsenuose“ žmonės maudosi nuogi, vyrų ir moterų „onsenai“ yra atskirti. Persirengimo kambaryje moterys buvo išsidėliojusios dėžutes su įvairiais kremais, kempinėmis – buvo akivaizdu, kad lankymasis „onsene“ joms yra dažnas reikalas.

Nusirengiau ir įėjau į moterų „onseno“ patalpą, o ten pamačiau tris mažus baseinus: viename buvo rudas 42 laipsnių temperatūros vanduo, kitame buvo irgi rudas tik jau 44 laipsnių temperatūros vanduo, o trečiame buvo skaidrus vanduo be nurodytos temperatūros (spėju, kokių trisdešimties laipsnių). Kitoje patalpos pusėje buvo daug kriauklių su pristatomomis kėdutėmis ir išdėliotais bendro naudojimo šampūnais. Prie dviejų kriauklių nesustodamos kalbėti ir juoktis sėdėjo maždaug septyniasdešimties metų japonės močiutės. Šalia jos buvo išsidėliojusios įvairias švaros priemones ir kaip tik tuo metu trynėsi nugaras. Skaidriajame „onsene“ sėdėjo jauna japonė, kuri netrukus išėjo. Įlipau į 42 laipsnių „onseną“ ir stengiausi ten išsėdėti kuo ilgiau, tačiau nebuvo taip lengva. Po dešimties minučių lipimo ir išlipimo iš/į kiekvieną „onseną“ galvojau, kad metas išeiti.

Su Justinu per sieną susišaukėme, kad reikia dar pasistengti ir pasėdėti. Dar po dešimties minučių, nežinau, malonumo ar kančios, įlipau į 44 laipsnių temperatūros „onseną“, į kurį tuo pačiu metu įlipo ir močiutės, baigusios reikalus prie kriauklių. Belipdamos jos pradėjo aikčioti iš karščio, tačiau, atrodė, greitai prie jo priprato. Įlipusios jos man keistai nusišypsojo ir pradėjo tarpusavy šnekėtis. Išsikėliau tikslą, kad iš „onseno“ turiu išlipti kartu su jomis, tačiau po minutės nebeiškenčiau ir teko nusileisti. Buvau palydėta užuojautos kupinais žvilgsniais ir mielom šypsenom, taip ir įsivaizduoju, kaip moterys galvojo: „vargšė baltoji mergaitė, galvojo, kad „onsene“ taip paprasta.“ Iš „onseno“ išėjome laimingi, bet su skaudančiomis nuo karščio galvom ir apie dvyliktą nakties grįžome namo.

Kitą rytą atsikėlėme ir anksti išvažiavome į Kyoto miestą. Visa Japonija yra persmelkta istorijos ir Kyoto nebuvo išimtis: Ponto-cho Kaburenjo teatre kiekvienais metais nuo gegužės pirmos iki dvidešimt ketvirtos dienos geišos ir būsimos geišos maiko atlieka tradicinį Kyoto apskrities „Pontocho“ šokį. Visas šis pavasario festivalis yra vadinamas „Kamogawa Odori“ ir yra vienas iš retų atvejų, kada gali pamatyti geišas šokančias viešai. Festivalis prasidėjo 1872 metais ir su trumpom pertraukom kasmet grįždavo iki šių dienų.

Nors japoniškai nesupratome nei žodžio, buvo taip įdomu stebėti japoniškąjį teatrą, kuris Lietuvoje būtų parodijos atitikmuo.

Žinojome, kad šokį norime pamatyti, todėl atvažiavome į teatrą nusipirkti pigiausių bilietų. Teatre kartu su kitais japonais sėdėjome paskutinėje eilėje ir žiūrėjome. Pirmasis pusvalandis nebuvo šokis, tai buvo teatras. Moterys vaidino ir pačias geišas, ir vyrus, ir gyvulius. Nors japoniškai nesupratome nei žodžio, buvo taip įdomu stebėti japoniškąjį teatrą, kuris Lietuvoje būtų parodijos atitikmuo. Mimikos, judesiai, kuriuos atliko aktorės buvo perspaustos ir itin vaidybiškos. Buvo gražu ir kartais netgi juokinga, bet negalima paneigti fakto, kad žiūrėti buvo keista. Antroje renginio dalyje moterys šoko ir grojo. Po renginio džiaugėmės, kad ten apsilankėme, bet abu sutarėm, kad vieno karto buvo per akis. Likusią dieną paskyrėme klajonėms po Kyoto miestą ir susitikome su Stephen jau kaip su senu draugu.

Namo grįžome gana anksti ir nuėjome miegoti, nes jau ketvirtą ryto turėjome išvažiuoti į oro uostą skrydžiui į Tokijų. Tokijuje buvome gegužės vienuoliktos dienos rytą ir išsinuomavome japoniškąją kapsulę nakčiai. Tą dieną po miestą daug nevaikščiojome, nes norėjome susižiūrėti dalykus, kuriuos galime veikti. O ir pagyventi kapsulėje visai traukė.

Dalykas, kurį beprotiškai norėjome pamatyti, buvo sumo varžybos. Sumo turnyrai Japonijoje vyksta beveik visus metus, tačiau Tokijuje tik triskart metuose ir visi bilietai internetu ne tik kad yra neįtikėtinai brangūs, bet ir yra išpirkti vos ne tą pačią dieną. Žinojome, kad sumo pamatyti galima ir nuėję į sumo treniruočių salę, tačiau tam dažniausiai reikia būti iš anksto susitarti su salių vadovais, kurie labai retu atveju kalba angliškai.

Tą naktį jokių pigių pasiūlymų kambariams/kapsulėms išsinuomoti neradome, todėl nusprendėme leistis į dar vieną japonišką nuotykį ir nakvoti interneto kavinėje.

Į jau seniau siųstus dešimtis su „Google“ vertėju parašytus japoniškus laiškus, kuriuose teiravomės, ar galėtume ateiti ir pamatyti treniruotę, atsakymų negavome arba jie buvo neigiami. Ir staiga besėdėdami savo jaukiojoje kapsulėje išsiaiškinome apie dar vieną būdą: kiekvieną dieną, kai vyksta sumo turnyras, yra maždaug keturi šimtai laisvų bilietų paskutinėje sumo arenos eilėje, kurie yra parduodami gyvoje eilėje maždaug nuo 8 valandos ryto. Bet tokių gudročių, kurie nori susimokėti tik 20 dolerių ir pamatyti sumo, yra daug, todėl prie bilietų kasų žmonės pradeda rinktis jau penktą valandą ryto ir stoja į eilę.

Likusioms dvejoms naktims Japonijoje turėjome sutartą vietą per „Couchsurfing“ programėlę, tačiau žinojome, kad galimybės patekti į sumo turnyrą negalime praleisti. Parašėme Vu, pas kurį ir turėjome apsistoti, kad norime gauti bilietus ir kad tam reikės keltis labai anksti, todėl turėsime rasti vietą, kur nakvoti. Jis palinkėjo sėkmės ir pasakė, kad mūsų lauks po sumo turnyro. Tą naktį jokių pigių pasiūlymų kambariams/kapsulėms išsinuomoti neradome, todėl nusprendėme leistis į dar vieną japonišką nuotykį ir nakvoti interneto kavinėje.

Interneto kavinės yra patalpos, kuriose yra daug sienomis atitvertų stalelių su kompiuteriais, kėdėmis, elektros lizdais ir kartais netgi sofomis. Tokios vietos veikia visą parą ir ima valandinį mokestį. Taigi, mes vienuoliktą valandą nakties atėjome į vieną iš tokių interneto kavinių, susimokėjome dvylika dolerių ir nusipirkome mažytėlaitį kambarėlį penkioms valandoms. Susispaudėme ant mažyčio suoliuko ir bent keturias valandas puikiai pamiegojome. Ir tikrai nebuvo taip nepatogu, kaip gali atrodyti. Tiesą sakant, dėl to, kad Tokijuje būsto nuoma yra beprotiškai brangi, nemažai japonų, dirbančių biuruose, tam tikru gyvenimo etapu gyvena interneto kavinėse. Tiesa, gyvenimo kokybė nelabai kokia, bet kainuoja, palyginus, nedaug.

Dar po valandos prie vartų į pastatą pradėjo rinktis sumo imtynininkai. Žmonės eilėje ėmė klykti, fotografuoti juos.

Pabudę ketvirtą valandą vakaro turėjome atlaisvinti savo kambarėlį, todėl išsiregistravome ir su kuprinėmis ant pečių išėjome kovoti už vietą sumo turnyre. Ėjome per rytinį Tokijų ir stebėjomės, koks jis gyvas net miegamuosiuose rajonuose. Ėjome lėtai ir sustodami, todėl turnyro bilietų kasas pasiekėme tik šeštą ryto. Ir eilėje stovėjo jau du šimtai žmonių! Negalėjome patikėti: atsikėlėme ketvirtą valandą ir vis tiek nesugebėjome ateiti laiku. Stojome į eilę ir laukėme, o kas minutę eilę papildydavo dar bent penki atbėgę japonai. Dauguma laukiančių turėjo kėdutes, laikraščių, maisto. Po maždaug pusvalandžio eilę pradėjo rikiuoti darbuotojai, kalbantys per megafonus ir aiškinantys pirkimo taisykles: pasitraukęs iš eilės negalės nusipirkti, vienam žmogui tik vienas bilietas ir taip toliau. Dar po valandos prie vartų į pastatą pradėjo rinktis sumo imtynininkai. Žmonės eilėje ėmė klykti, fotografuoti juos. Galiausiai, apie pusę devynių ryto nusipirkome bilietus ir išėjome patyrinėti miesto. Geriausios kovos turėjo prasidėti nuo antros valandos dienos, taigi, planavome ten sugrįžti tada.

Taip ir padarėme. Įėjome į didžiulį pastatą, kuriame buvo pilna žmonių. Kas antras japonas buvo nešinas dideliu maisto ir gėrimų maišu. Salė dar buvo pustuštė, todėl atsisėdome arčiau negu mūsų vietos ant laiptų. Prie mūsų priėjo ten dirbanti japonė ir paklausė, ar negalime surasti vietų. Pasakėme, kad kol salė nėra pilna, norime pasėdėti ten, kur geresnis vaizdas. Moteris mums atsakė, kad ant laiptų sėdėti negalima dėl gaisro atveju. Paklausėme jos, ar galėtume atsisėsti į laisvas vietas. Ji nusišypsojo ir pasakė: „I am an official employee here, so I must say no. You must sit in your places... but I can walk away and not see what you are doing.“ („Aš esu oficiali darbuotoja čia, todėl aš negaliu jums leisti čia sėdėti. Jūs privalote sėdėti savo vietose... bet aš galiu nueiti ir nematyti, ką jūs darote.“) Mes jai padėkojome ir bent pusantros valandos sėdėjome puikiose vietose ir aikčiodami žiūrėjome kovas.

Paskutinėmis kovos sekundėmis, kai jau artėdavo kovos atomazga, arena, atrodo, užkaisdavo ir sprogdavo.

Vėliau salė persipildė, todėl atsisėdome paskutinėje eilėje tarp keturių japonų. Sumo turnyras, be abejonės, bus vienas iš įsimintiniausių dalykų iš viso mėnesio Japonijoje. Tiek pats sportas, tiek atmosfera salėje yra unikalu. Nors visa arena buvo sausakimša, triukšmo joje 80 proc. laiko nebuvo. Žinoma, buvo vienas kitas susijaudinęs japonas, kuris rėkė nesustodamas, tačiau didžiąją laiko dalį visi tiesiog susikaupę stebėjo ir paskutinėmis kovos sekundėmis, kai jau artėdavo kovos atomazga, arena, atrodo, užkaisdavo ir sprogdavo.

Pasibaigus turnyrui išėjome lauką ir buvome sutikti gaivališko lietaus. Susirašėme su Vu, kuris sekmadienio laiką leido su draugais, ir supratome, kad būtų gerai jam netrukdyti. Patirinome ir radome pigų viešbučio kambarį, todėl parašėme jam, kad jis nesitrukdytų ir būtų su draugais. Puikiai išsimiegojome! O dabar jau ruošiamės skrydžiui į Kiniją.

Japonija yra kitokia negu bet kas, ką matėme. Štai Naujoji Zelandija irgi unikali, bet jos unikalumas yra nepaliesta gamta, maorių kultūra, kuriai tik keli šimtai metų. Bet Naujojoje Zelandijoje beveik nėra istorijos, šnekėdamas su bet kuriuo šalies gyventoju galiausiai suprasi, kad žmogus dar ieško savo vietos pasaulyje, tiek daug kivių nežino, kas jie yra: „I am learning Maori language because I want to find out who I am.“ („Aš mokausi maorių kalbos, nes noriu sužinoti, kas aš esu.“)

O štai Japonijos istorija yra visur. Šalies miestuose dominuoja industriniai pastatai, baisi gausybė laidų, kelių, tačiau tarp viso betono bet kur gali rasti šventyklą ar medį. Japonijos kraštovaizdžio bene trys ketvirtadaliai yra kalnai – šioje šalyje yra beprotiškai sunku auginti daržoves, vaisius, nes jie tam paprasčiausiai neturi dirbamosios žemės. Bet koks lygus žemės lopinėlis yra apstatytas miestų aglomeracijomis, kurios driekiasi nuo kalno iki kalno. Bet visa tai yra tik vizualiniai dalykai.

Japonijoje tiek daug dalykų yra tarp eilučių. Štai, pavyzdžiui, pinigus paduoti dviem rankom yra labai svarbus pagarbos ženklas, o, tarkim, jei namie vaikštai basas, bet turi tatami kilimą, tai ant jo gali lipti tik su kojinėmis. Tos pačios pirštuotos kojinės, anime, geišos ar sumo imtynininkai – tai unikalus reiškinys tik šioje šalyje, bet jo daugiasluoksniškumas, tradicijos turbūt gilesni negu daug dalyku, kuriuos mes turime bendrai visoje Europoje. Šalyje, kuri kelis šimtus metų buvo beveik užsidariusi nuo viso pasaulio, žmonės išvystė specifinį maisto skonį, kuris paprasčiausiai buvo taikomas prie to, ką jie galėjo užauginti savo sąlygomis. Ir jeigu reikėtų iliustruoti žodį „saikas“, tai aš nupieščiau japoną. Per visą mėnesį mes pamatėme tik porą stipriai nutukusių žmonių: čia niekas nepersivalgo ir maisto racione dominuoja pupelės, jūros dumbliai, grybai.

Eidamas gatve ir stebėdamas žmonių aprangą tu gali išvysti naujausias mados kolekcijas – atrodo, kad visi japonai išvystę nepaprastą stiliaus pojūtį, bet ne tą, kuris rėkia: „pažiūrėk į mane“, o į saikingą madą. Japonai gyvena mažuose nameliuose, važinėja mažomis mašinėlėmis ir „įparkuoja“ automobilį ir dviratį ten, kur europietis negalėtų pastatyti žoliapjovės. Be abejonės, japoniška kultūra maišosi su vakarietiškąja: japonai valgo vakarietiškus patiekalus, vartoja „sujaponintus“ angliškus terminus ir daug tradicijų keičiasi, įsileidžia vakariečius. Bet tai, kokia unikali ir tuo pačiu metu pažangi pasauliniu mastu Japonija yra, sunku suvokti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"