Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

#KitaipPoPasaulį. Gyvenime taip yra: kažkada imi, o kažkada duodi

 
Asmeninio albumo nuotrauka

Naujoji Zelandija yra kitokia negu bet kas, ką iki šiol matėme. Ji išsivysčiusi, angliška, bet ji turi tiek daug įstabios laukinės gamtos ir ramybės. Atrodo, net būdamas Ouklande, kuris savo šurmuliu ir išvaizda primena didžiausius Europos miestus, jauti lėtą skubėjimą.

Iš Santa Kruz išvažiavome vasario keturioliktosios vakarą. Važiavome į Santjagą, iš kurio ir buvo skrydis į Naująją Zelandiją. Atsisveikinti su bendradarbiais ir „Casa Colchagua“ restoranu buvo liūdna, bet jautėmės, kad esame pasiruošę naujam etapui. Be abejonės, kai tik vėl pradedi keliauti, nuotykiai atsiranda net elementariausiose situacijose. Taigi, autobusas iš Santa Kruz į Santjagą važiavo valanda ilgiau negu įprastai. Paskutinis kelionės pusvalandis varė iš proto, galvojom, kad tikrai pavėluosim į lėktuvą, nes iš autobusų stoties iki oro uosto taip pat yra gabalas kelio. Bet viskas išsisprendė ir į oro uostą spėjome: registracijos punkte mus pasitiko miela darbuotoja, kuri išspausdino bilietus ir į Naująją Zelandiją, ir į Seulą. Vėl išsigandome: o jeigu tikrai nepavyks išlipti Naujojoje Zelandijoje? Ir tuomet pagalvojome: „O kodėl ne?“ Prisiminėme, kad šiuo metu Seule vyksta Žiemos olimpinės žaidynės, todėl nuvykti ten būtų visai egzotika. Žinoma, kai patikrinome varžybų kainas, paaiškėjo, kad nuskridę į Seulą tikrai negalėtume taip pramogauti. Taigi, pradinis planas tapo tikslu.

Maždaug vidurnaktį mūsų lėktuvas atsiplėšė nuo Santjago oro uosto ir pradėjome šešiolikos valandų skrydį į Naująją Zelandiją, kurioje tuo metu laiko skirtumas buvo tos pačios šešiolika valandų. Bijojome ne tik to, kad gali nepavykti išlipti oro uoste anksčiau, bet ir, apskritai, skrydžio su LATAM oro linijomis, kurios dėl įvairiausių priežasčių turi šūsnį blogų atsiliepimų. Bet mes buvome tie laimingieji, į kurių pageidavimus buvo atsižvelgta visos kelionės metu: bilietų patikros prieš pat įsėdant į lėktuvą metu stiuardesė tiesiog ištraukė naujus bilietus su mūsų vardais ir pasakė, kad galime sėdėti kartu (prieš tai vietos buvo skirtingose lėktuvo pusėse), skrydžio metu net ir elementariausioje ekonominių plebėjų-keleivių klasėje gėrimai buvo nemokami viso skrydžio metu, o lėktuvo įgula atsižvelgė į mūsų prašymą gauti vegetariško maisto. Vakarienei valgėme garintų daržovių, vaisių, o pusryčiams gavome blynelių su obuoliais – jau senokai nevalgėme tokio maisto, o kas galėjo pagalvoti, kad naujus pojūčius išgyvensime būtent lėktuve. Skridome patogiai: kiekvienas keleivis gavo pagalvėlę, užklotą, ausines, kurios jungiasi prie individualaus ekrano, per kurį galima žiūrėti netgi pačius naujausius filmus anglų kalba! Pradėję skristi pagalvojom, kad nesinori nusileisti.

O nusileidome penktą ryto, kadangi neturime jokio bagažo, kurį reikia registruoti, tiesiog nuėjome iki pasų kontrolės posto. Kantriai laukėme savo eilės vis galvodami, ką reikės pasakyti, jeigu oro uosto duomenų sistemoje bus nurodyta, kad turime skristi į Seulą. Bet viskas pavyko puikiai: prieš mus stovėjusi pora buvo iš Čilės ir nemokėjo ispaniškai, todėl išverčiau pasų kontrolės darbuotojai porą žodžių – taip sakant, uždirbau bonuso taškų mums. Kai atėjo laikas mūsų patikrai, moteris paklausė poros standartinių klausimų ir pasveikino atvykus į Naująją Zelandiją. Džiaugėmės, bet iškart turėjome atsakyti sau į klausimą: „Tai ką mes vis dėlto čia veiksim?“

Naujoji Zelandiją sudao dvi salos: šiaurinė ir pietinė. Vietiniai šalies gyventojai maoriai tiki, kad šiaurinė sala, kuri yra panašios į kabliuką formos, kadaise buvo panaudota it kabliukas žvejybai ir tokiu būdu buvo pagauta pietinė sala, kuri yra it žuvelė. Ir tokiu būdu susiformavo Naujoji Zelandija, kokią žinome dabar. Vienintelė padori vieta, kurią radome savanorystei, turėjo prasidėti vasario aštuonioliktąją šiaurinės salos apačioje, Raetihi kaimelyje, kaip vienas vietinis pasakė: „in the middle of nowhere“ (viduryje nieko). Bene visi Naujosios Zelandijos keliautojai sutiktų, kad šiaurinė sala, nors ir graži, savo gamta stipriai nusileidžia pietinei. Taigi, jautėmės kad jeigu savanoriausime Raetihi, nieko labai įspūdingo ir nepamatysime. O ir šiaip šiek tiek pabodo savanorystės viešbutyje idėja. Taigi pirmąsias dienas tiesiog nusprendėme pakeliauti, o jau atėjus vasario aštuonioliktajai, nuspręsti, ką darysime.

Tą pačią dieną, kai nusileidome Ouklande, nuėjome į parduotuvę, nusipirkome maisto ir nukulniavome iki kelto. Nusprendėme, kad patį Ouklandą patyrinėti spėsime tada, kai reikės grįžti rašyti egzamino kovo šeštą dieną, todėl nuplaukėme į įstabaus grožio Waiheke salą, netoli miesto. Visą dieną tiesiog vaikščiojom ir maudėmės. Ši sala garsėja vynu, todėl daug žmonių plaukia čia į vyno turus. Tiesa, saloje pagaminamo vyno produkcija sudaro vieną procentą visos Naujosios Zelandijos vyno produkcijos, o visa Naujosios Zelandijos vyno produkcija sudaro vieną procentą visos pasaulio vyno produkcijos – taigi, ši vieta negali pasigirti didžiuliais kiekiais. Mes ragavimams pinigų neturėjome, todėl su savo kuprinėm tiesiog puškavome po visą salą. Nebuvo lengva, nes ir saulė buvo beprotiškai karšta ir stipri – virš Naujosios Zelandijos yra Ozono sluoksnio skylė, kuri po truputį užsitraukia dėl to, kad šalies valdžia skiria daug dėmesio gamtosaugai, tačiau, bet kuriuo atveju, saulės spinduliai yra labai tiesioginiai, todėl netgi vietiniai kasdien naudoja kremą nuo saulės. Sala atrodė tokia rami ir graži, viskas švaru, žmonės draugiški ir kalba angliškai. Buvo taip gera vėl matyti ženklus, parašytus kalba, kurią puikiai suprantame, o ir paklausti apie kažką nėra taip sunku. Porą kartų pavažiavome autobusu, kuriame kalbėjo vietinė gidė. Ne tik sužinojome įdomių faktų apie salą, bet dar ir prisijuokėm – mums patiko moters humoro jausmas, kuris, panašu, yra visų Naujosios Zelandijos gyventojų stiprybė. Apie aštuntą valandą vakaro parplaukėme iš Waiheke salos į Ouklandą ir išėjome ieškoti vaikino, kurį radome per Couchsurfing progamėlę, namų.

Jason‘o namus rasti nebuvo sunku, tiesiog jie buvo toli. Transportas Naujojoje Zelandijoje brangus, taigi, daug kur tenka ir teks pasikliauti mūsų kojomis. Apie devintą valandą vakaro susitikome su Jason‘u, kuris yra trisdešimtmetis medicinos studentas, ką tik persikėlęs į naujus namus. Įėjome į studentišką butą universiteto bendrabučių pastate, kuris, beje, tikrai nepriminė lietuviškų bendrabučių. Bute stovėjo gausybė dėžių. Nusiprausėme duše ir prisėdome ant žemės. Jason‘as planavo keliauti į vakarėlį, siūlė mums prisijungti, bet kai pradėjome šnekėti, taip ir nebegalėjome sustoti, todėl į jokį vakarėlį nei jis, nei mes nėjome. Vėliau pasipjaustėme ananasą, kurį atsinešėme, pavalgėme, kalbėjomės toliau. Labai keista, kad beveik nekalbėjome apie bereikšmius susipažinimo dalykus, kurie dažniausiai būna aptariami sutikus bet kokį keliautoją. Priešingai, iškart leidomės į kažkokias filosofines ir mokslines gilumas, kurioms, diskutuodami su labai protingu trisdešimtmečiu, jautėmės esantys dar per jauni. Miegoti ėjome antrą valandą nakties ir su tiek daug minčių, kad galvoje virte virė.

Pabudę ryte priėmėme sprendimą, kad laikas traukti į šiaurinės salos pietus, kur ir yra mūsų savanoriavimo vieta. Tarpmiestinių autobusų kainos absurdiškai didelės, taigi, nusprendėme tranzuoti. Sunku buvo vėl užsidėti kuprines ant pečių ir išeiti iš ten, kur šilta, minkšta ir saugu, bet patraukėme į nežinią. Keturiasdešimt minučių stovėjome prie greitkelio bandydami sustabdyti žmones, važiuojančius į Hamiltono miestelį. Belaukiant išvydome daug atsiprašymų, kai pravažiuodavo pilnut pilnutėlė mašina, ir pirmąkart susidūrėme su šlykščiais vairuotojais, kurie pravažiuodami rodė vidurinį pirštą ir rėkė. Po keturiasdešimties minučių mums sustojo penkiasdešimtmečių pora, kuri galėjo mus pavežti tik iki Papalaktu miestelio. Važiavome ir kalbėjomės apie jų ir mūsų planus, gyvenimus. Po pusvalandžio pasiekėme didžiulę degalinę, esančią šalia greitkelio. Pora mus paleido ir pasakė, kad dauguma žmonių, važiuojančių į Hamiltoną stoja būtent ten. Ir jie neklydo – nelaukėme net minutės, o mums sustojo jauna pora ir pasakė, kad važiuoja į Hamiltoną. Su jais keliavome porą valandų ir tikrai šauniai praleidome laiką. Vaikinas Nicholas yra būgnininkas savo šeimos grupėje Devilskin, kuri, paaiškėjo, yra ganėtinai populiari Naujojoje Zelandijoje, mergina Ashley dirba administratore, nekenčia savo darbo ir planuoja jį mesti, kai pabaigs makiažo kursus. Žavėjo tai, kad abu šie žmonės buvo labai jauni, maždaug dvidešimt ketverių metų, bet žinojo daug apie vietinių maorių kultūrą ir apie ją kalbėto itin pagarbiai. Mums tai buvo šokas, nes vietinės kultūros Lotynų Amerikoje yra diskriminuojamos netgi dabar: visoje Pietų Amerikoje liko ik aštuoni milijonai žmonių, kalbančių tradicine Quichua kalba. Kai pagalvoji, aštuoni milijonai yra kaip trys Lietuvos, bet Pietų Amerika yra didžiulė, todėl šis skaičius yra niekinis, kai pagalvoji apie tai, kiek milijonų žmonių kalbėjo tradicine kalba anksčiau. Naujojoje Zelandijoje vaikai pradinėse klasėse netgi privalo mokytis maorių kalbos ir šalyje yra trys valstybinės kalbos: anglų, maorių ir gestų. Nuostabu klausyti, kai jauni žmonės su užsidegimu ir pagarba pasakoja apie maorių tradicijas ir supranta, kad mokėti savo šalies istoriją, suprasti maorių kalbą yra vienintelis būdas iš esmės suvokti savo šaknis. Naujoji Zelandija, kokia yra žinoma dabar, yra tik maždaug dviejų šimtų penkiasdešimties metų senumo. Ji labai jauna ir maorių kultūra čia buvo daug seniau. Nors dabar „šimtaprocentinių“ maorių liko nebe daug, tai vis tiek yra svarbus šalies simbolis.

Pora mus paleido Hamiltono soduose/parke, kur vyko menų festivalis. Pasivaikščiojome, pasiklausėme gyvo garso koncerto, vykusio lauko terasoje, ir patraukėme į keturių inžinierių, kuriuos atradome per Couchsurfing programėlę, namus. Atėjus ten mums duris atidarė olandas, prieš šešiolika metų persikėlęs į Naująją Zelandiją. Įėjome į svetainę, kuri buvo absoliučiai nuniokota: grindys buvo it minų laukas, pilnas įvairiausių skardinių, dėžučių, banko kortelių, įrankių, viduryje gulėjo picos dėžė. Buvo aišku, kad praėjusią naktį namuose vyko neblogas vakarėlis. Po valandos į svetainę atėjo ir kiti trys vaikinukai: visi išsibudino apie septintą valandą vakaro. Sėdėjome ir kalbėjomės, pasakojome jiems apie Lietuvos istoriją, kalbą, apie tai, kad ką tik atšventėme Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį. Visi klausėsi net išsižioję ir buvo nustebinti ilgos ir tikrai įspūdingos Lietuvos istorijos: „I want to go there, it sounds awsome!“ (Aš noriu čia nukeliauti, skamba nerealiai!), pasakė Thomas. Vėliau olandas tiesiog pagamino načos su sūriu, grietine ir pupelėm, įsijungėme filmą ir visi valgydami žiūrėjome. Nieko ypatingo neįvyko, į jokias pokalbių gilumas nesileidome, bet tie žmonės buvo tokie šilti ir mes pasijautėme it namie. Pajautėme tą jausmą, kurio žiauriai pasiilgom: kai keliauji, tu esi benamis, kai tu keliauji kuo pigiau, kartais tu esi benamis tikrąja ta žodžio prasme. Kaip seniai mes sėdėjome svetainėje, valgėme ir žiūrėjome filmą niekur neskubėdami ir nieko neplanuodami. Po filmo visi išsiskirstė miegoti.

Ryte pabudome anksti ir turėjome nuspręsti, ką darysime. Buvo vasario aštuonioliktoji – laikas pradėti savanorystę. Ir tada tiesiog į galvą šovė kvaila mintis: „O jeigu mes tiesiog leistume sau išsinuomuoti mašiną ir pakeliauti? Jeigu mes leistume sau pakeliauti kaip ponams, kai nereikia sunkių kuprinių tempti į visus kalnus, kai artėjant vakarui žinai, kad vis tiek turėsi stogą virš galvos, kai gali važiuoti ten, kur nori, ir klausyti muzikos, kuri tau patinka, o ne kurią paleidžia ekvadorietis autobuso vairuotojas?“ Patikrinome kainas ir nusprendėm – LAISVĖ! Nuo kovo dvidešimt pirmos išsinuomuosime mašiną devynioms dienoms didžiuliame Christchurch mieste, esančiame pietinės salos šiaurėje, ir keliausime. Dar nebuvo tokios improvizuotos kelionės, bet mintis, kad Naujoji Zelandija yra, matyt, pats tolimiausias taškas, į kurį kada nors galime nuvykti, tiesiog verte verčia padaryti čia kuo daugiau.

Susiplanavę kelionę atsisveikinome su inžinieriais, užsukome į maisto parduotuvę nupirkti sausainukų , masalo vairuotojams, ir išėjome tranzuoti. Dienos tikslas buvo pasiekti Wellington, šalies sostinę, esančia maždaug 6 valandos kelio nuo Hamiltono. Tranzavome gal dešimt minučių ir mums sustojo prabangus džipas, kuriame sėdėjo trys vyrukai: veinas dirba logistikos kompanijoje ir yra iš Naujosios Zelandijos, kitas turi savo bičių aviliu, parduoda medų ir yra taip pat iš Naujosios Zelandijos, o trečias yra iš Liverpulio, Anglijos, ir šiuo metu tiesiog gyvena Naujojoje Zelandijoje keliaudamas. Vaikinai važiavo iki Blue Springs parko, kuris buvo pakeliui link Hamiltono. Tik įsėdus į mašiną atmosfera buvo puiki: vaikinai šauniai juokavo, jie mėgsta keliauti, todėl radome daug bendro, anglas liepos mėnesį planuoja keliauti į Nepalą, o mes tokiu pačiu metu irgi keliausime kažkur aplink. Sutarėme, kad susirašysime birželį ir matysim, ar pavyks susitikti ir pakeliauti kartu. Važiavome pusantros valandos ir galvojome, kad tiesiog išlipsime, kai jie turės nusukti į tą parką, bet buvo taip smagu, kad nusprendėme ten važiuoti kartu. Prieš tai dar sustojome kavinėje ir kartu išgėrėme kavos. Pavaikščiojome po parką, pasigrožėjome, paklausėme daugybės įdomių istorijų apie maorių kultūrą – avilių savininkas pradėjo lankyti maorių kalbos kursus, nes nusprendė, kad tik mokėdamas maorių kalbą galės suprasti jų ir kartu savo kultūrą. Paprastai, po tokių nuotykių mes būname tie, kurie pasiūlo apsikeisti kontaktais, bet šįkart šie vaikinukai buvo tokie entuziastingi. Kažkodėl atrodo, kad dar tikrai susitiksime, kai jie atvyks į Europą, o su liverpuliečių gal netgi ir Nepale. O kai važiuosime atgal iš pietinės salos į šiaurinę, stabtelėsime Hamiltone ir susitiksime.

Atsisveikinome, išlipome iš mašinos, pradėjome tranzuoti toliau ir po poros minučių mums stabtelėjo kitas vaikinas, kuris važiavo tiesiai į Wellingtoną. Įsėdome ir nurimome – dienos planas įvykdytas (nepaisant to, kad nežinojome, kur nakvosime). Su vaikinu kalbėjomės nemažai, tačiau nejautėme kažkokio ryšio, o gal tai buvo tiesiog dėl to, kad nesutapo mūsų muzikos skoniai. Bet kuriuo atveju, kelionė buvo smagi, daug pamatėme iš automobilio. Jau prieš pat Wellingtoną paaiškėjo, kad jis vis dėlto važiuoja ne tiesiai į patį miestą, o į kaimelį, esantį priešais. Taigi, ėmėme skubiai ieškoti žmonių, kurie mus galėtų priimti vienai nakčiai Porirua kaimelyje. Jau galvojome, kad nakvosime lauke, nes dauguma kambarių net ir mažiausiuose kaimeliuose kainuoja apie šimtą Naujosios Zelandijos dolerių, taip nesinorėjo vėl to patirti. Ir netikėtai mums atsakė kitas Jason‘as. Taigi, nurimome ir išlipome Porirua kaimelyje apie aštuntą valandą vakaro. Nuo degalinės, kurioje mus paleido, iki Jason‘o namų buvo keturi kilometrai ėjimo, todėl pabandėme tranzuoti darkart. Po poros minučių mums sustojo sunkvežimiukas, kuriame sėdėjo indų šeimyna. Jie pasiteiravo, kur važiuojame, ir paaiškėjo, kad beveik ten pat, kur jie ir gyvena. Sunku aprašyti indišką svetingumą: paprastai, kai tranzuoji, pasakai apytikslį tašką, į kurį tau reikia, nes nesitiki, kad žmogus tave veš būtent į tau reikiamą gatvę, prie tau reikiamo namo. O šie žmonės mūsų primygtinai reikalavo adreso, jį suvedė į GPS, nuvežė mus tiesiai ten, kur ir reikėjo, ir dar palaukė, kol mus įsileis į namus. Prieš išlipant mes jiems pasakėme: „Thank you so much. Everything we can offer are just cookies“ (Labai ačiū. Viskas, ką tegalime pasiūlyti yra sausainiai), o jie nusišypsojo ir atsakė: „We just want to help you.“ (Mes tenorime jums padėti)

Tai buvo taip gražu. Apie aštuntą valandą vakaro įėjome į seną medinį namą, kuriame mus pasitiko elektrikas ir mechanikas. Tai buvo absoliučiai kitokia patirtis: paprastai mes sutinkame tiek daug žmonių, kurie turi puikius išsilavinimus, daug pinigų, todėl priima mus į savo namus, o šie vaikinukai buvo jauni, neturėjo didelių ambicijų ar pinigų. Bet buvo taip smagu, nes svetingumas, kurį jautėme, buvo toks stiprus ir šiltas. Kalbėjomės su jais apie keliones, apie Naująją Zelandiją. Matėme, kad esame iš absoliučiai skirtingų pasaulių: mes keliaujame, jiems mūsų kelionės atrodo nepasiekiamas dalykas, kai, iš tikrųjų, taip tikrai nėra. Jie gyvena ramų gyvenimą kaimelyje, plaukia žvejoti ir kas vakarą išgeria po skardinę alaus savo lauko terasoje – ramybė. Maždaug pirmą valandą nakties pasisėdėjimą vainikavome šaudymu iš vieno iš vaikinų turimo lanko ir nuėjome miegoti. Štai taip.

Naujoji Zelandija įkvepia. Sunku neturėti pastovumo ir nežinoti, kas bus rytoj. Sunkiausia yra tai, kad mes nuolatos priklausome nuo kitų žmonių malonės, o patys šiuo metu negalime labai atsilyginti. Bet taip gyvenime ir yra: kažkada imi, o kažkada duodi. Svarbiausia, niekada nepamiršti, nuo kokio taško pradėjai. O jeigu pritrūksime resursų, visada galime grįžti namo anksčiau.

Naujosios Zelandijos planas:

19 dieną iš Wellingtono kelsimės keltu į pietinę salą, o kelte bandysim surast žmonių, kurie mus paims į miestą Kraistčerčą, o ten nakvosim pas žmogų per Couchsurfing

20 dieną išsinuomosim mašiną ir iki kovo 2 važinėsim po pietinę salą

2 dieną sėsim į kitą mašiną per Transfer car programėlę: mašinos, kurias reikia pervežt iš vienos vietos į kitą, tai gauni mašiną nemokamai

6 dieną egzaminas Ouklande

7–15 savanoriaujam/keliaujam Ouklande

15 dieną išskrendam į Australiją

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"